KUO JUBILIEJINĖ DAINŲ ŠVENTĖ BUS IŠSKIRTINĖ?

Kuo jubiliejinė dainų šventė bus išskirtinė? Kiek joje bus to, kas buvo prieš 100 metų pirmojoje, o kiek šiuolaikiškumo? Kodėl ne Baltijos šalyse atsiradusi ši tradicija išliko tik čia?

Kaip rengiamasi didžiausiu šių metų Lietuvos kultūros įvykiu vadinamai birželio 29–liepos 6 d. vyksiančiai 100-mečio dainų šventei, kuo ji bus išskirtinė ir ką reiškia mums, šių dienų lietuviams, „Kauno dienos“ interviu – su Dainų šventės direktoriumi, Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) direktoriumi Sauliumi Liausa.

Dalyvių rekordai

– Kelinta jums tai dainų šventė, kurioje dalyvaujate kaip dainuojantis, diriguojantis ar vadovaujantis visai šventei?

– Sunku suskaičiuoti, nes su dainų šventėmis esu susijęs beveik visą savo sąmoningą gyvenimą. Būdamas studentas dalyvavau kaip dainininkas, paskui buvau Dainų dienų organizatorius, o visos šventės direktorius būsiu penktą kartą.

– Kokioje fazėje pasirengimas 100-mečio dainų šventei? Ar viskas vyksta pagal tvarkaraštį?

– Dainų šventė – ne tik kultūros renginys, bet ir socialinis reiškinys, kuris neturi analogų Lietuvoje ir net plačiau. Besiregistruojančių skaičiai rodo, kad entuziazmas joje dalyvauti didžiulis – dalyvių bus rekordiškai daug, apie 37 tūkst.

Šventė – tik viena proceso dalis, ji neprasideda ir nesibaigia kažkurią X dieną. Tai didžiulė mūsų šalies kultūros tradicija, kuri skleidžiasi kiekvieną dieną regionuose ir visur pasaulyje, kur tik gyvena lietuvių. Tai ilgas procesas, daugybė renginių, kaip kad žygis per Lietuvą, kurį jau pradėjome, miškasodis, regioninės dainų šventės, ir tik paskui ateina pati didžioji dainų šventė.

Daugiau kaip per savaitės trukmės šventę surengsime keturiolika didžiulių jungtinių renginių Vilniuje ir Kaune. Pagrindiniai renginiai vyks Vilniuje, didžiulėse erdvėse: Vingio ir Kalnų parkuose, stadione, miesto aikštėse. Daug įvairiausių organizacinių rūpesčių, nes objektai nėra ką tik pastatyti, dažnai juose nevyksta panašūs renginiai, tad čia kaip plyno lauko investicija – reikia atlikti daug įvairiausių darbų, pradedant nuo kėdžių paieškos, žolės parengimo, erkių naikinimo ar objekto techninės būklės gerinimo. Išimtis – Kaune naujai atkurtas Dainų slėnis, bet tai bus pats pirmas renginys po atnaujinimo, o tai visuomet nelengva.

Vyksta ir labai svarbus etapas – dalyvių atranka. Ekspertai net po tris dienas kiekvieną savaitę važinėja po Lietuvą, vertina kolektyvus. Bendraujame su pasaulio lietuviais, jie siunčia savo įrašus. Savivaldybių koordinatoriai padeda suskaičiuoti, kiek bus dalyvių, nes visus turėsime ir apgyvendinti, ir pamaitinti, ir transportą suorganizuoti.

Dirba šimtai žmonių. Mūsų komanda turi patirties, viskas vyksta pagal daugiametes pasirengimo metodikas.

Kaip visų kultūros renginių organizatoriai, negalime pasidžiaugti labai dideliu biudžetu, bet reikia, kad jo pakaktų. Dabar prasideda viešųjų pirkimų etapas, reikės atsirinkti tiekėjus, susiderėti dėl kainų. Vyksta rėmėjų, savanorių paieška.

100-metis: pirmojoje Lietuvos dainų šventėje, pavadintoje Dainos diena, 1924 m. rugpjūčio 23-iąją Lietuvos himną giedojo per 3 tūkst. dainininkų choras. / LNKC nuotr.

– Kiek valstybė skyrė lėšų 100-mečio dainų šventei surengti?

– Nelengva atsakyti. Čia ne vien valstybės, bet ir savivaldybių indėlis, kurio suskaičiuoti beveik neįmanoma, nes reikėtų skaičiuoti ne tik pačios šventės, bet ir proceso jai rengiantis išlaidas, taip pat ir tai, kiek kainuoja išlaikyti vadovus, finansuoti kolektyvų veiklą. Džiaugiamės Vilniaus savivaldybės naujos valdžios požiūriu: jie dainų šventėje dalyvausiantiems kolektyvams išmokės vienkartinę išmoką, kad padėtų jiems geriau pasirengti šventei.

Turime valstybinę programą, kuri kartu su savivaldybėmis remia ir tautinių kostiumų gamybą, ir instrumentų, naujų kūrinių pirkimą, mūsų centras administruoja ir dainų šventės palaikymo programą, nes tai paveldas, ir kasdienė pagalba jam saugoti būtina.

Konkrečiai 100-mečio dainų šventei valstybė šiemet skyrė 5 mln. eurų. Nors atrodo nemaži pinigai, bet apie 60–70 proc. jų atsieis kolektyvams atvežti į šventę, pamaitinti, apnakvindinti, o programoms parengti didelių pinigų nelabai ir lieka. Be abejo bus ir mokamų koncertų, ir rėmėjai prisidės, tad tikimės dar apie 0,5 mln. eurų, kad šventė įvyktų tokia, kokia sumanyta.

– Kaune šventė prasidės, bet paskui persikels į Vilnių. Ar ne per maža duoklė miestui, kuriame gimusios tradicijos 100-metį švenčiame? Juolab Kaunas turi gerą stadioną, o Vilnius tokios erdvės neturi.

– Šis klausimas visada aktualus ir yra įvairiausių nuomonių. Jubiliejinę šventę, kaip ir ankstesnes, pradedame nuo Kauno, nes čia įvyko pirmoji ir Kaunas išsaugojo šią tradiciją. Vienais metais pabandėme čia surengti ir šokių dieną. Tačiau turime atsižvelgti į dainų švenčių bendruomenę, kuriai labai svarbu visą savaitę pabūti kartu. Susidėliojo tokia tradicija, kad regioninės dainų šventės vyksta ir Kaune, ir Klaipėdos krašte, ir kitur, bet į pagrindinę susirenkama Vilniuje. Beje, taip pat yra ir Estijoje: dainų šventė gimė Tartu, bet dabar pagrindinė vyksta Taline.

2018 m. ypač pradžiugino japonai, kurie labai domisi šiuo unikaliu reiškiniu. Jie išmoko lietuviškai visą repertuarą, atvažiavo ir kartu dainavo.

Dainuoja ir japonai

– Ši dainų šventė išskirtinė jau tuo, kad minimas tradicijos 100-metis. Ar dar kažkokių epitetų prie jos pridursime?

– Šventė iš tiesų unikali, nes nelabai daug Lietuvoje tradicijų, ypač kultūros srityje, kur visa tauta masiškai švęstų jos 100-mečio sukaktį. Labai ieškojome emocinio jungiamojo elemento – visuomenei aktualaus klausimo, pilietinės pozicijos, kuri galėtų suvienyti ne tik tuos, kurie dainuos ir šoks, bet visą mūsų tautą. Manau, labai sėkmingai pasirinkome temą „Kad giria žaliuotų“. Kalbame ne tik apie ekologiją, gamtą, jos saugojimą, žmogaus santykį su ja, bet ir apie kultūrą, jos būklę, atsakomybę už tai, ką perėmėme iš tėvų ir ką paliksime ateities kartoms. Tai svarbu suvokti, ypač mažai tautai, o dainų šventė yra ir reiškinys, kai maža tauta vienoje vietoje gali susiburti ir pajausti vienybę. Tai ir gyvybės tema: matome, kas vyksta Ukrainoje, kitur pasaulyje. Tad 100-mečio dainų šventė išsiskirs emociniu pradu ir akcentu, kas mus vienija kaip dainuojančią gentį.

Kaip jau minėjau, šventė bus išskirtinė ir dalyvių skaičiumi. Turime naujų iniciatyvų. Pabandėme į jungtinį vaikų chorą pakviesti tuos, kurie gal gyvena mažame miestelyje, kuriame nėra muzikinio kolektyvo. Po pirmo kvietimo atsirado 400 tokių vaikų, rengiame jungtines repeticijas, repertuarą. Startuos ir antras šaukimas, nes dar yra daug norinčių. Tikimės į tokį chorą suburti apie 700 vaikų.

Džiaugiamės dideliu išeivijos entuziazmu. 2018 m. šventėje dalyvavo apie 1,7 tūkst. pasaulio lietuvių, o dabar jau užsiregistravę apie 2,2 tūkst. ir susidomėjimas tik auga. Ne vieną dešimtmetį jie puikiai pasirodo ir jungtinėse programose. JAV, Kanadoje yra gausių lietuvių kolektyvų, jie seniai dalyvauja dainų šventėse Lietuvoje, rengia ir savo. Džiugina, kad ir Europoje, kur išvykę nemažai mūsų jaunosios kartos, lietuvių bendruomenės atsigręžia į tradicijas, buria kolektyvus. Mokyklinio amžiaus vaikams norint išlaikyti lietuvybę yra šeštadieninės mokyklėlės ir švietimo sistema, o suaugusiesiems išsaugoti lietuvybę nerandame geresnės formos kaip meno kolektyvai. Tai ne vien galimybė ateiti į šventę, pabūti žiūrovu – meno kolektyvai tampa šių bendruomenių jungiamąja grandimi, apie juos buriasi žmonės.

2018 m. šventėje gimė nauja tradicija – Pasaulio lietuvių diena. Vilniaus Rotušės aikštėje jie turės savo paviljonų miestelį, bus galimybė sutikti viso pasaulio lietuvių, pamatyti jų kolektyvų koncertą.

Emocijos: S. Liausą džiugina, kad rekordiškai gausioje 100-mečio dainų šventėje dalyvaus ir jungtinis vaikų iš mažų miestelių choras, ir Europoje besikuriantys mūsų tautiečių kolektyvai, ir lietuviškai visą repertuarą išmokę japonai. / LNKC nuotr.

– Vadinasi, tendencijos tokios, kad dainuojančių choruose Lietuvoje ir lietuvių svetur mastas auga?

– Manau, visi lietuviai dainuoja ir šoka, tik ne visi dalyvauja dainų šventėje.

Nepaisant demografinės statistikos, dainų šventės dalyvių skaičius ne tik kad nemažėja, bet 100-mečio šventėje jų bus net ir daugiau nei ankstesnėse. UNESCO unikalia pripažinta tradicija tvirtai gyvuoja.

– Ar dalyvių atrankoje keliami aukšti profesionalumo reikalavimai? Koks konkursas patekti į dainų šventę?

– Čia kaip olimpinėse žaidynėse, kur nustatytas tam tikras normatyvas. Tačiau konkursas – gal per gąsdinantis žodis, jo kaip ir nėra, iš 1,5 tūkst. kolektyvų gal tik kokie du trys nepakliūva. Vis dėlto ekspertams labai svarbu pamatyti, koks kiekvieno kolektyvo lygis. Tada aiškiau, kurioje estrados vietoje Dainų dienoje kurį statyti, kaip balsai skamba, kiek jų yra. Ekspertai ne tik vertina kolektyvų lygį, bet ir duoda patarimų, nes siekiama, kad kuo geriau pasirengtų dar iki šventės. Jei namų darbai nebus padaryti ar nežinosime, koks kurio kolektyvo lygis, susirinkus Vilniuje reikėtų dieną naktį repetuoti.

– Skelbta, kad bus dalyvių net iš labai tolimų šalių, kur lietuvių nėra daug, pavyzdžiui, Japonijos.

– Pasaulis domisi mūsų dainų švente. Jau nekalbant apie lietuvius kultūros žmones iš viso pasaulio, atvyksta ir įvairių tautų ekspertų. Be to, atsiranda ir norinčių tapti šventės dalyviais. 2018 m. ypač pradžiugino japonai, kurie labai domisi šiuo unikaliu reiškiniu. Jie išmoko lietuviškai visą repertuarą, atvažiavo ir kartu dainavo. Japonija mums yra pavyzdys, kai šalis ir labai inovatyvi, ir besilaikanti tradicijų. Kartais bandome tai supriešinti, o japonai labai gerai parodo, kaip šios dvi kultūros kryptys, nors ir skirtingos, gali papildyti viena kitą.

Dabar jau iš kelių valstybių klausinėja, ar galėtų tapti šventės dalyviais, sako, kad yra pasirengę išmokti visą repertuarą. Dalyvauti mūsų dainos šventėje – ir kitų tautų žmonėms unikali galimybė prisiliesti prie pasaulinės tradicijos, kurios mes patys gal pakankamai, kiek ji yra įdomi, neįvertiname.

Ne tik tradicijos

– Ar pamatę 100-mečio šventę pirmosios dalyviai atpažintų, kad tai iš vykusios 1924-aisiais gimusi tradicija? Kiek šiuolaikiškumo repertuare, organizacinėje struktūroje?

– Į šį klausimą atsakyti nelengva, nes kiekvienas apie šiuolaikiškumą galime nusipiešti įvairių vaizdinių. Mums, dainų šventės rengėjams, tiems, kurie kuria repertuarą, dirigentams, choreografams, šiuolaikiškumas yra tai, kas šiandien yra gyvoji tradicija – ką šokame, dainuojame, ką šiuolaikiniai autoriai sukuria. Repertuare turime mažiausiai pusę, o kartais ir daugiau šiandien gyvenančių autorių sukurtų kūrinių.

Žinoma, yra ir šiuolaikinis eksperimentinis menas, bet mūsų specifika – orientuotis į masinį meną, nes kai tokiam dideliam žmonių skaičiui reikia kartu šokti, dainuoti, eksperimentinių dalykų negali įsileisti.

Prieš 100 metų dalyvavęs dainų šventėje kai ką atpažintų – ir šokio, ir dainavimo lietuvišką kultūros kodą. Tačiau, be abejo, ir formatas, ir technologijos, apipavidalinimas, dailininkų, režisūros sprendimai yra naujausi, nes šiandien visai kitos galimybės. Kviečiame iškiliausius šiandienos profesionalus – režisierius, dailininkus, scenografus, ir jie labai noriai įsitraukia.

Kalbant apie šiuolaikiškumą – kas norės, tas ras. Nekalbame vien apie šokį ir dainą. Kalbame apie idėją ir ją realizuojame įvairiausiomis šiuolaikinėmis meninėmis priemonėmis. Tai labai didelis skirtumas nuo to, kas būdavo pirmose šventėse.

Rekordai: nepaisant Lietuvos demografinės statistikos, dainų šventės dalyvių skaičius ne tik kad nemažėja, bet 100-mečio šventėje jų bus net ir daugiau nei ankstesnėse. / LNKC nuotr.

– Vis dėlto kiek 100-mečio šventėje bus kūrinių iš pirmosios?

– Neskaičiavau, bet tikrai bus. Šventė prasidės Kaune dainų diena, skirta pirmosios tokios 100-mečiui. Manau, tai bus jos atspindys. Vilniuje baigiamojoje dainų ar ansamblių dienose taip pat skambės dainų iš pirmos šventės repertuaro.

– Dainų švenčių metu ypač suaktyvėja diskusijos, kas svarbiau: ar kad drauge dainuotume ir šoktume, ar kad dainuotume lietuviškas tradicijas atliepiančias dainas, o šoktume tautinius šokius. Kiek svarbus šventėse tautiškumas ir tradicija?

– Svarbiausia, kad yra diskusijų, tai pridėtinė vertė. Nesiekiame dainų šventėje atspindėti vieną nuomonę, todėl įvairių pomėgių žmonės randa, kas jiems sava dainų šventėse. Kaip ir gamtoje – argi norime, kad būtų tik rūtų darželiai? Visiems vietos užteks, svarbiausia, kad kalbėtume apie mūsų tautos kūrybines galimybes save išreikšti, neužmirštant, ką mūsų tėvai darė, bet ir atliepiant XXI a. žmogaus matymą, ir pasirenkant iškiliausius kūrinius iš visų laikotarpių. Jei remtumės vien ankstesniais autoriais, gali neįsitraukti jaunoji karta.

Nedaug valstybių pasaulyje, kur taip gražiai, kaip pas mus, atsigręžiama į tradicijas, o manantiems, kad esame nemodernūs, galiu papasakoti, kad į dainų šventes atvažiuojantys iš viso pasaulio ir net atvykę iš Holivudo pašonės tikina tiek modernumo, kiek Lietuvoje, nematantys ir JAV masiniuose renginiuose.

Gal per daug visa kur ieškome takoskyros: tarp mėgėjų ir profesionalaus meno, tarp modernumo ir tradicijos, tarp centro ir regionų. Dainų šventėje ir bandome atrasti visa to jungiamąjį momentą.

– Vilniaus universiteto docentė dr. Nerija Putinaitė yra pareiškusi, kad Dainų švenčių tradicija sukurta sovietmečiu, o trys šventės tarpukariu – 1924, 1928 ir 1930 m. – negali būti vadinamos tradicija. Pasak jos, sovietmečiu tai buvo centralizuotas totalitarinio režimo renginys, kurį galima vadinti švelniąja ideologizacija ir jis, iš esmės smarkiai nepakeitęs turinio, iš totalitarinio režimo įsiliejo į demokratinės valstybės gyvavimą. Kaip vertinate tokią nuomonę?

– Keistai skamba tokia nuomonė. Kažką supriešinti, pažymėti sovietiniu antspaudu – tipiškai lietuviška. Sunku įsivaizduoti, kad tokia tema atsirastų Latvijoje ar Estijoje, kur dainų šventės tarpukariu buvo ne trys, o ši tradicija pas mus atėjo iš jų. Reikia žiūrėti į istorijos faktus, o ištraukus iš konteksto daug ką galime sakyti.

Mokslininkai, kurie tyrinėja kultūros reiškinius, kalba kitaip. Dainų švenčių istorija gimė Šveicarijoje 1843 m., paskui atsirado Vokietijoje, kur išsilaikė per 100 metų, vėliau – Estijoje ir Latvijoje, kur pirmosios dainų šventės įvyko dar apie 50 metų anksčiau nei Lietuvoje. Mažojoje Lietuvoje jas rengė Vydūnas ir, jei ne spaudos draudimo metai, ne Pirmasis pasaulinis karas, dainų švenčių tradicija Lietuvoje būtų atsiradusi dar porą dešimtmečių anksčiau. Jos pagrindą kūrė iškiliausi tautos žmonės, kurie sukūrė ir visą profesionaliąją mūsų meno, muzikos, teatro sistemą, iš to buvo sukurtas lietuviškasis menas ir kultūra. Imti kalbėti apie sovietizmą, švelniai tariant, nerimta ir tam nematau nė vieno argumento. Tai būtų tas pats, kas sakyti, kad Vydūnas numatė, jog ateis sovietmetis, ir pradėjo kurti pagrindus sovietinei dainų šventei. Nebūna taip, kad pirma – traukinys, o paskui – garvežys.

Manau, sovietmečiu dainų šventės buvo vienas iš veiksnių, prisidėjusių, kad kilo ir Dainuojančioji revoliucija; iš to atsirado mūsų tęstinumas, atgimimas.

Rekordai: nepaisant Lietuvos demografinės statistikos, dainų šventės dalyvių skaičius ne tik kad nemažėja, bet 100-mečio šventėje jų bus net ir daugiau nei ankstesnėse. / LNKC nuotr.

– Dainų švenčių tradicija gimė ne Baltijos šalyse, bet tik čia išliko ir kaip unikumas įtraukta ir į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kur tokio fenomeno šaknys?

– Šveicarijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje pirma atsirado dainų šventės, o paskui gimė valstybės, tik pas mus atvirkščiai. Dainų šventė visų pirma buvo tautinio atgimimo reiškinys, kai byrėjo imperijos, XIX a. atsirado tautų sąjūdis, formavosi valstybės. Vokietijoje, Austrijoje į dainų šventes susirinkdavo iki 120 tūkst. dalyvių, tačiau, kai atėjo fašizmas, tam tikri politiniai veikėjai tai išnaudojo kitiems tikslams ir dėl trauminių patirčių sunku įsivaizduoti, kad ten tokios šventės galėtų atgimti.  Šveicarija – daugiatautė, gal dėl to buvo sunkiau išlaikyti tradiciją.

Mano manymu, tradicija išliko mažose tautose – lietuvių, latvių, estų, nes joms buvo gyvybiškai svarbu saugoti savo kultūrą. Jei patys nesistengtume savo kultūros pajausti, globalizacijos laikais būtų sudėtinga ją išsaugoti.

– Dainų šventė jau išgyveno 100 metų. Ar, kaip vadinate, dainingų lietuvių gentis rinksis į ją ir dar po 100 metų?

– Žvelgiu optimistiškai: kur bus žmonija, ten bus ir kultūra, o lietuviškajame kode dainavimo tradicija atsirado dar seniau nei prieš 100 metų. Kai kalbame apie paveldą, įsivaizduojame materialesnį – išlikusius rūmus ar dvarą. Tačiau ar daug išlikę pastatų, artefaktų iš to laikotarpio prieš tūkstančius metų, kai gimė nematerialus paveldas – sutartinės?

Kur lietuvis, ten visada dainuojama. Kokia bus dainų šventė po 100 metų, priklausys nuo tų žmonių, kurie gyvens po mūsų. Tačiau tai, kad lietuviai visada norės susiburti, kartu padainuoti, tikrai neturėtų pasikeisti.