EŽERO POKALBIAI. RUDUO. II DALIS

Nuo savo namų iki Lampėdžio ežero einu įprastu keliu. Žingsniuoju siaura gatvele ir, pasilabinus su keliais labai maloniais kaimynais, atsiduriu miškelyje. O ten driekiasi takelis, iš kurio išsukus, dar siauresniu keliuku palei pat tvorą išnyru tiesiai prie Lampėdžių karjero. Mane pasitinka siūbuojantys medžiai ir dideli vėjo gūsiai. Vėjas kaip pašėlęs, skverbiasi pro medžius ir lapų viršūnes. Rudeninė vėtra žeria smėlį tiesiai į akis.

– Kaipgi gyvena mano ežeras rudenį? – kaip užstrigusioje plokštelėje suku ir suku vis tą pačią mintį. Be jokių ginčų ir dramų, gamta tiesiog paleido savo augimą ir sustingo. Sustojo ir pasidavė. Iš kur ji žino, kad jau laikas pasiduoti ir viską paleisti iš vadžių? Vaisių kekės jau subrandintos, sėklos ieško būdų išbyrėti ar kaip koks įkyruolis nepažįstamasis bjauriai prikibti prie ko nors.

– Atlikta. Baigta, – sako man ežeras. Gamta jau baigė savo darbą. Lapai nustojo augę, tik styro pakasti pirmųjų šalnų. Keli jų švelniai ir gracingai sukdamiesi nusileidžia ant žemės. Apie 2004 m. tapytojas Arūnas Vaitkūnas kalbėjo apie rudenį ir spalvas: „Tapyba – specifinė kalba. Siužetas nėra blogai. Na, pavyzdžiui, rudenį nukritę lapai pradeda pūti. Tai yra egzistencija, esminė kaita, egzistencinė būsena. Tai procesas-spalva: keičiasi nuo žalios iki geltonos. Ta lapų spalvos kaita pranašauja apie mirtį. Gamtos suklykimas prieš mirtį. Mirties signalas. Informacija perduodama per spalvą, kad jau kažkas yra įvykę.“ (1)

A. Vaitkūnas savitai plėtojo europietiškosios ir lietuviškosios ekspresionistinės tapybos tradiciją, kurioje meno kūrinį formuoja motyvas, kompozicija ir aliejinės tapybos materija. Sugrąžinęs emocionalią raišką tradiciniams žanrams – interjerui, peizažui, portretui ir natiurmortui – tapytojas balansavo tarp tikrovės ir abstrakcijos.

Nuo medžių mano žvilgsnis vėl krypsta ežero link. Apžvelgdama ir akimis vis lytėdama pasikeitusį ežero peizažą, jaučiu rudenį man alsuojant į nugarą. Jaučiuosi tuščiavidurė, nešama vėjo, tarsi sklendžiu palei banguojantį vandenį. Ežero vanduo susidrumstęs, pagautas agonijos, plakasi į krantą. Nendrės lankstosi iki pat žemės, tarsi laibos gražuolės balete „Gulbių ežeras“, tarsi kas plotų ir šauktų joms:

– Bis, bis! Bravo, bravo! Puikus pasirodymas!

Lampėdžių ežero paslaptis I. 2023 m.

Vėjas taip pučia į ausų būgnelius, kad milžiniškame šnarėjime ir sumaištyje, nebegirdžiu savo pačios minčių.

– O gal ir gerai, kad negirdžiu, – tarsi su lengva šypsena tyliai ištariu aš, – juk man pabodo vis tas pats ir tas pats vidinis minčių repertuaras.

Rudenį kaip niekad norisi klausytis vėtros garso... Girdžiu tik nepaliaujamą gausmą, tarsi trimitų ar arfų, signalą, kaip sakydavo A. Vaitkūnas, „gamtos suklykimą prieš mirtį“.

– Vis bandau prisiminti, kas gi atsitiko tai Baltajai gulbei Piotro Čaikovskio balete, – netikėtai prabyla ežeras, – ir kodėl tu dabar prisiminei tą baletą?

Ak, juk taip: mano ežeras dabar pavirto į „Gulbių ežerą“ ir pradėjo pasakoti man savo istoriją, o aš panirau į gilius apmąstymus.

Nendrės palei ežerą susilenkę, vos atsilaiko, kelios iš jų jau siekia vandenį ir, štai, panyra vandenyje. Nebegalėdami atlaikyti milžiniškų vėjo šuorų jų laibi stiebeliai tiesiog sulinksta, prisiliečia prie vandens paviršiaus ir nebeatsitiesia. Kiek lengviau yra kitoms nendrėms, augančioms viduryje, nes vėjas nepajėgia nulenkti daugybės plonų stiebelių, besiremiančių vienas į kitą. Panirusioms vandenyje nendrėms – jau kelionės pabaiga, greitai ledas padengs visą paviršių, o kitos taip ir liks stypsoti visą žiemą, kai ledas sukaustys ir vėl paleis plonus, laibus jų stiebelius.

Iš nendrių tankmės išnyra Juodoji gulbė, tamsi ir žėrinti it naktis. Matau kaip ruduo atneša tamsius šešėlius, pilką ežero vandenį ir stingdantį šaltį. Ak taip, „Juodoji Gulbė“ – 2010 m. režisieriaus Darreno Aronofsky sukurtas filmas (3). Netikėtai prisimenu ir jį. Pagrindinė filmo herojė – balerina Nina (akt. Natalie Portman) . Šiame filme baleto režisierius Tomas (akt. Vincentas Casselis) nėra tikras, ar Ninos kandidatūra yra geriausia atlikti pagrindinį baleto „Gulbių ežeras“ vaidmenį. Jis mano, kad ji puikiai susidoroja su Baltosios gulbės partija, bet yra pernelyg santūri ir nepakankamai aistringa vaidindama Juodąją gulbę.

– Aš klausiau apie Baltąją gulbę, o ne apie Juodąją, – tarsi kiaurai permatydamas mano vizijas, sako ežeras.

Stebėdama susidrumstusį vandenį, nūnai matau, kaip grumiasi dvi gulbės tarpusavyje: Juodoji ir Baltoji, o sudėtingiausia, turbūt, šiose grumtynėse pamatyti, kad tiek geroji – Baltoji, tiek blogoji – Juodoji  slypi viename žmoguje, yra vienas ir tas pats vienijantis būvis jaunutės balerinos Ninos gyvenime. Nina bando įtikti pernelyg reikliai ir viską kontroliuojančiai motinai. Perfekcionizmu, konkurencija ir baime persisunkusi aplinka, atrodo, tuoj ims ir nulauš trapų talentingos šokėjos daigelį, kai jau nebegalima išsiskleisti kūrybiškumui, kai viršų ima nepakeliama kontrolė. Galbūt galima būtų teigti, kad D. Aronofsky sąmoningai nori nužudyti jaunosios baleto šokėjos sielos tyrumą. Tačiau ar tai nereiškia gražaus gyvenimo? Regis, juoda čia yra tai, kas skatina skintis kelią į pergalę ir tai, kad privalai visus nugalėti, o balta – tai, kas yra nugalima, nereikalinga. „Kas atsitinka, kai žmogus trokšta perlipti per save, savo vertybes ir prisijaukinti blogį? Ar kova tarp juodos ir baltos įmani galutinai sunaikinti žmogų? Visas šias problemas kelia Darrenas Aronofsky naujausiame savo filme „Juodoji gulbė“. (4)

Pažiūrėjus minėtą filmą, didžiausias uždavinys, tikriausiai, yra pamatyti, priimti ir savo tamsiąją pusę: savo silpnybes, ydas ir trūkumus, savo keistumus ir ypatumus, ir nesmerkti savęs už tai.

– Juodoji ir Baltoji gulbės yra vienas ir tas pats žmogus, tik nelygu, kurį vaidmenį mes kaskart vaidiname gyvenime, – kantriai bandau apibendrinti savo apmąstymus ežerui.

– Aš nenoriu to girdėti, – sako ežeras. – Baltoji gulbė egzistuoja, mačiau jų daug savo ežere, o juodos – nė vienos. P. Čaikovskio balete, nors ir labai sunkiai, bet laimi gėris, amžina meilė ir šviesa. Argi tu patikėjai šia laikina tamsos agonija ir laikina tamsos pergale? Taip, mano paviršius dabar susidrumstęs ir nebėra skaisčių saulėtų dienų... bet argi medžiai ir žolė miršta? Tikrai ne. Kiekvieną gyvenime užklumpa sunkus metas, kurį turi ištverti. Vasarą, saulei kaitinant, daugybė žmonių apsilankydavo prie mano krantų, jie nusiplaudavo savo sūrų prakaitą mano vilnyse ir su didžiu dėkingumu švelniai palytėdavo mane akimis. O dabar tik tu ir keli žvejai mane aplanko, nes neteikiu jokios naudos. Ir kokia gi nauda iš manęs dabar? Jaučiuosi, bejėgis, vienišas, nereikalingas ir apleistas. Ir šį niūrų gyvenimo epizodą turiu ištverti.

Lampėdžių ežero paslaptis II. 2023 m.

Matydamas mano sumišimą, ežeras nesustodamas kalbėjo toliau:

– Ir jūsų, žmonių, nesibaigiantis chaosas, ir vykstantys karai pasaulyje yra grumtynės tarp tamsos ir šviesos. Beveik tokios pačios grumtynės už išlikimą, kaip ir mano augmenijos. Tačiau jūs esate žmonės ir pirmiausia privalote įveikti tamsą, neapykantą ir kito netoleranciją savo širdyje. Čia tu taikliai pastebėjai. Ir mirštant lapams, ir apmirštant augalams, reikia pavasarį transformuotis – atgimti iš naujo su nauja viltimi ir įgyti naują būvį, – ežeras užsikirto, staiga nutilo ir daugiau nepratarė nė žodžio.

– Šiandien prisiminiau dar vieną ekspresionizmo atstovą, tik jis kūrė ne spalvomis ar dažais, o žodžiais, – pradėjau savo pasakojimą ežerui. – Rudenį kaip niekad jaučiama jausmų ekspresija visame kame, juos išprovokuoja vykstantys pokyčiai ir virsmas. Tai garsus švedų poetas ir prozininkas, ekspresionizmo švedų literatūroje pradininkas Päras Fabianas Lagerkvistas, 1951 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija. Jis turėjo įtakos modernizmo raiškai švedų lyrikoje. Vienas iš jo eilėraščių rinkinių – „Vakaro kraštas“ (išleistas 1953 m., lietuviškas leidimas – 1999 m.), kuriame vyrauja žmogaus įvairių krizių, karo baimės, gyvenimo prasmės temos. (5) Poetui būdinga filosofiškumas, gėrio ir blogio tema, egzistencinė problematika. Noriu, kad tu pasiklausytum jo eilėraščio:

Šiandien viskas įstabiai nutolę,

Viskas taip toli, toli,

Debesy girdėt sparnų vasnojimas,

Paukščiai išskrenda toli, toli.

Tartum sidabro ar stiklo varpelis

Skambėtų toli, toli,

Paukščio balsas – sidabro varpelis

Padangėj toli, toli.

Klausausi jo vakarui temstant,

Dienas trumpėjant jaučiu.

Ruduo. Ir mano diena jau temsta,

Toli, toli vasnojant paukščius girdžiu. (6)

Aš vis dar sėdžiu prie ežero kranto, vartydama nedidelę P. Lagerkvisto eilėraščių knygelę. Matau, kaip vėjas plėšo nuo medžių lapus, tarsi koks neklusnus berniūkštis tampytų mergaitėms už kasų. Mano plaukai plaikstosi ir krinta ant veido, vos begaliu ką nors įžiūrėti, o rankos vos spėja gaudyti išsidraikiusius plaukus. Rašyti irgi jau darosi labai sunku, nes nuo šalčio stingsta rankos ir rašiklio šerdelė. Ežeras jau ilgokai tyli ir nieko man nebesako.

– Įsižeidė, – tyliai sušnabždėjau aš.

Truputį patylėjusi, pratęsiau savo monologą:

– Aš tau paskaitysiu Zitos Mažeikaitės mintis apie P. Lagerkvistą: „Poetas šioje knygoje žodį Dievas rašo mažąja raide. <...> Dievas P. Lagerkvistui yra šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, mus gaubianti neįmenama, nesuvokiama paslaptis. Tos paslapties buvimas kelia baimę, netikrumą, abejonių. Žmogus pašauktas būti Dievo raštininku Žemėje, Dievas jį pašaukė, nors jis nėra to vertas, pašaukė jį ir apleido, paliko vienui vieną.“ (7)

Bandydama prašnekinti ežerą imuosi gudrybių:

– Aš galėčiau suvaidinti Juodosios gulbės vaidmenį.

– Negalėtum, – piktai prabyla ežeras, – pažįstu tavo širdį.

– Galėčiau!

– Negalėtum!

– Negalėčiau!

– Galėtum! – sutrikęs sušunka ežeras, ir abu prapliumpame juoktis.

Tada stoja slogi tyla. Aš žinau, kad mano tapybos dėstytojas A. Vaitkūnas mirė 2005 m., po metų, kai taip gražiai papasakojo apie tapybą ir rudenį. Nieko ežerui apie tai nesakiau, bet jis ir taip suprato. Ėmęs pūsti vėjas atvertė dar vieną P. Lagerkvisto eilėraštį. Manau, kad šis jam tikrai būtų patikęs:

Kada nors tu būsi vienas iš tų, kurie kadaise gyveno,

Žemė tave prisimins, kaip prisimena žolę, miškus

Ir pūvančius lapus.

Kaip prisimena juodžemis,

Kaip kalnas prisimena vėjus.

Ir tavo ramybė bus begalinė lyg jūra. (8)

Ruduo – tai metas paleisti kažką labai aktyvaus ir progresyvaus.

Ruduo – tai metas paleisti tai, kas tau nebereikalinga: pastangas būti tobulam, norą ginčytis su aplinkiniais, perfekcionistinį konkurencijos jausmą, klaidingus įsitikinimus, kaltę, gėdą ir baimę.

Širdyje uždekite žvakutę buvusiam artimam gyvenimo pakeleiviui, kad ir kas jis būtų. Pasakykite jam:

– Sveikas, myliu tave ir paleidžiu tave. Norėčiau, kad būtum šalia ir esu šalia mintimis. Norėjau padaryti daugiau dėl tavęs, bet padariau, ką galėjau.

Rudenį kaip niekad norisi klausytis vėtros garso...

Ir kai kitą kartą jus užplūs milžiniškas vėjo gūsis, kuris persmelks kiaurai iki paskutinio kaulelio, prisiminkite savo mintyse tuos dalykus, kuriuos jau reikia paleisti. Tad leiskite vėjui tai neštis su savimi, tegu jis nešasi tai toli nuo jūsų su didele jėga. Tegu jis nors trumpam pasiima jūsų skausmą ir neviltį. Prieš prasidedant šv. Kalėdų laukimui, įsileiskite šviesos į širdį, uždekite savo vidinį meilės ir gėrio žibintą, apgaubkite savo artimuosius šviesa ir ramybe. Juk tai ir yra svarbiausia.

Ežeras pritariamai man linktelėjo, o aš tyliai su juo atsisveikinau, prižadėdama labai greitai jį vėl aplankyti.

1 – „Bloknotas tapytojams“, leidėjas – Lietuvos dailininkų sąjunga, sudarytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, p. 15

2 – https://kinfo.lt/juodoji-gulbe-ilgai-lauktas-senasis-aronofsky/

3 – Recenzija: Darren Aronofsky „Juodoji gulbė“ - https://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/recenzija-darren-aronofsky-juodoji-gulbe-43887973

4 – Pär Lagerkvist. Vakaro Kraštas, lietuviškas vertimas Zitos Mažeikaitės, 1999 m.

5 – ten pat 10 p.

6 – ten pat 5, 6 p.

7 – ten pat 13 p.