Rašytojo, vertėjo Tado Žvirinskio poezijos knyga „Sonetariumas“ („Slinktys“, 2023) pasaulį išvydo po kontroversiškojo romano „Manuscriptum discipuli, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“, kuris skaitytojų dėmesį, ko gero, labiausiai šokiravo nenormine leksika, o Šizoradikalo bytnikiška pozicija „Sex, drugs and Corvalol!“ buvo viena iš priemonių išlikti savimi. Noromis ar nenoromis kūrinys suponuoja autoriaus kaip bytniko vaizdinį.

„Sonetariumo“ autoriaus charakteristikoje išskirtume lyrizmą, jausmingumą, kurie koreliuoja su logos. Sonetuose atsiveria kitoks rašytojas, taip pat įdomus ir intriguojantis. Visų pirma, maištaujančia dvasia. Ar realiame gyvenime T. Žvirinskis yra maištaujanti persona, galime tik spėlioti. Kūryboje, manytume, – taip.

Akivaizdžiu maišto ženklu laikytume knygos viršelio iliustracijas, sukurtas dizainerio-maketuotojo Roko Gelažiaus, su kuriomis autorius, be abejo, sutiko. Interpretuotas Leonardo da Vinci „Vitruvijaus žmogus“ tampa atskaitos tašku bandant aprėpti knygos turinį, įžvelgti jo savitumą ir suprasti vaizdinius. L. da Vinci „anatominis eskizas „Vitruvijaus žmogus“ (1490 m.), kuriame nustatytos žmogaus kūno idealios proporcijos“ (1), paremtas senovės Romos rašytojo, architekto, inžinieriaus Vitruvijaus (Marcus Vitruvius Pollio) proporcijų teorija (2). Eskizas simbolizuoja dieviškąją žmogaus kūno proporciją, atitinkančią visatos simetriją.

Tobulas žmogus tobulame kosmose (arba visatoje) judėdamas dieviškuoju apskritimu suformuoja dvasinį pasaulį – „kūrybinę dvasią, kuri pakylėja žmones virš fizinio pasaulio, arba kvadrato“. (3) Tobulų proporcijų žmogus yra centre (axis mundi) tobulos visatos, kuri, pagal Heinrichą Kornelijų Agripą iš Netesheimo (Agrippa von Nettesheim), „sukurta pagal žmogaus modelį ir turi sielą“. (4) Agripos pentagramoje žmogaus mikrokosmosas ir visatos makrokosmosas sudaro vienį. T. Žvirinskis „Vitruvijaus žmogaus“ harmoniją leidžia perorganizuoti, įvesdamas dvi figūras – tamsiaplaukę ir šviesiaplaukę moteris.

Žmogus, kuris stovi apskritimo centre, ir visata pagal daoizmo kosmologijos teoriją sudaryti iš vienas kitą „papildančių in (moteriškojo) ir jang (vyriškojo) polių“. (5) In yra tamsusis, jang – šviesusis pradai. Ar tokia interpretacija turi racijos? Manytume, kad taip, nes sonetų homo poeticus sąmonės fenomenologiškai atkurti patirti arba patiriami dalykai suponuoja vaizdinius, kuriuose ryški in ir jang sąveika.

Poetinis meninis regimasis ir neregimasis pasaulis nėra vien juodas arba baltas. Išlaikoma pusiausvyra tarp gėrio ir blogio, jausmų ir proto: „Dienos šviesoj pražūva mintys tamsios, / Trumpi šešėliai slepias pakraščiuos. (...) Ne vienas, vingiuose tamsiuos paklydęs, / Šviesoj suranda kelią į namus. / Tereikia peržengt blogio tamsią ribą.“ (Sonetas dienai, p. 28). Homo poeticus išlaiko vidinę harmoniją keliaudamas tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarp gyvenimo ir mirties, turi moralinį, dvasinį stuburą: „Liūdėt ir skųstis – sarmata!“ (Karantino Velykos, p. 33).

Poetinis meninis regimasis ir neregimasis pasaulis nėra vien juodas arba baltas. Išlaikoma pusiausvyra tarp gėrio ir blogio, jausmų ir proto.

Būtis permąstoma išmintingai, individualumui kurti atsirenkama tik tai, kas svarbu ir taiklu, asmeniška, nepasiduodama rezignacijai. Eilėraščių žmogus drąsiai konstatuoja: „Užtrauks pranašai netikri dainą naują, / Kad klystu – ne taip gyvenu! / Dainuokit! Savaip aš nuskęst pasiryžęs.“ (Tvano nuojauta, p. 45). Esminio persikeitimo nėra, tik savirekonstrukcija, savęs pasitikrinimas ir sutvirtinimas, įsitvirtinimas pasaulio namuose. Galbūt sąmoningai ar nesąmoningai siekiama atsikratyti kaltės jausmo, nuolatinio palydovo nuo tada, kai žmogus buvo sukurtas, nes „Gyvenimas – pavykęs Dievo pokštas“. (Per pandemiją po tiltu, p. 21). Panirimas į atminties archyvus ir jų revizija – brandaus žilstelėjusio vyro veiksmas, prilygintinas iniciacijai į suaugusiųjų pasaulį: „Apsidairau, tariu sudiev! Ir lai / Likimas veda į tamsiausią girią, / Nes štai ir vėl berniukas tampa vyru.“ (P. Baublio g. 2A, p. 10).

Prieš rūšiuojant patirtis ir suteikiant joms vertes prisiimama atsakomybė, o tai brandos ženklas. Kelias nuo vaikystės Anykščių iki Vilniaus žymimas emocijų protrūkiais ir šaltu, ironišku protu, tai rodo, kad homo poeticus – žmogus, „vyriškas ir moteriškas, jis nėra vien vyras arba vien moteris. Apie savo sielą vargiai pasakysi, kokios ji lyties“. (6) In ir jang jėgos veikia viename ir tame pačiame žmoguje, visatoje, tai viena iš pasaulio vitališkumo prielaidų. Būtent tokį vaizdinį suponuoja T. Žvirinskio „Vitruvijus“, nors jis pats moterų atsiradimą aiškina kaip reprezentuojantį matematikos, filosofijos ir poezijos derinį. Ši dermė veikiau esti itališkųjų sonetų kompozicijoje.

Homo poeticus pasaulis keičiasi keliaujant horizontalia ir vertikalia ašimis. Einama nuo vieno geografinio objekto prie kito, vartant vaikystės – jaunystės – suaugusiojo prisiminimų vaizdinius, padedančius susivokti čia ir dabar slėpinyje: „Vieta čia – toji, bet laikai ne tie“ (Vingrių g. 25, p. 8). Eilėraščių žmogui rūpi nustatyti čiabūties prasmės horizontą, kelio koordinates ir kryptį. In ir jang lemia jo egzistenciją, socialinius santykius, buitį ir jį patį. Vertikalioji ašis jungia būtį su nebūtimi: „Vargonais pelenų mirtis užgros, / O pavėluotai praregėję – // Išnykstančioj esybėj beplaukią / Išleis didžiausią savo turtą: / Dvi dešimtis ir vieną gramą...“ (7) (Išnykstantis, p. 47). Mirties šešėlis nebaugina, baugus, reikėtų suprasti, gyvenimas be meilės: „Kur kas baisiau yra, kai rex sin regina (aut.: Karalius be karalienės) / Ir kad karalius jos jau niekad nematys“. (Vidurnaktis, p. 46). Lėtas nemylėtų širdžių plaukimas į pražūtį kelia nerimą, o apgręžus mintį išeitų, kad nemylintis ir nemylimas žmogus prilygsta šešėliui.

Eilėraščių kalbantysis – mylintis: „Ar meile nusivylęs tu esi?“ – / Undinė klausė žilo vyro. / „Ne, nemanau, nors daug patyriau, / Žinoki: man nemeilė atgrasi.“ (Memento mori, p. 39). Suvirpus silpnajam, moteriškajam pradui (Undinė, gelmė), kurį simbolizuoja vandenys ir kurių rinkinyje yra daug (upės, upeliai, ežeras, lietus), tuoj pat šviesėja vyro mintys: „O kas – būtis? Akimirka! Išties / Jinai pasaulį šitą valdo... / Mirtingas? Bet laimingas – prisimink!“ (p. 39). Faustiškoji akimirka įgauna laimės vertę. Meilės sentimentams homo poeticus nepasiduoda, sentimentalus kalbėjimas jam nebūdingas, veikiau juntama paslėpta ironija, žaidybiškumas, loginiai apibendrinantys akcentai, paradoksai.

Vienas iš paradoksų ir autoriaus maišto ženklų yra vainiko skyrius „Pavainikiai“ – madrigalus keičiantys dvieiliai. Pirmasis dvieilis ypač iškalbingas: ironiškai paneigiantis visus meilės potyrius ir dramas, pateikiantis išgyvenimus kaip vaidybą. Tikrovė kur kas proziškesnė, jokios dvasios, dvasinio polėkio ir kančių, tik išskaičiavimas: „Finita la comedia, finita! / Jau laikas susirasti mergą kitą.“ (Priešybių vienybės pavainikis, p. 62).

Homo poeticus racionaliai mąsto jau keturioliktame sonete: širdies reikalai permainingi kaip kad oras, todėl nieko verti, atsižvelgti į juos – tik laiko švaistymas, pirmenybė teikiama blaiviam protui. Sąmoningai pailginamos trieilių pirmosios eilutės, akcentuojant pragmatišką išskaičiavimą. Būtis pareikalauja daug, į veidą vis alsuoja neapykanta, todėl neverta jaustis kaltam, „Jei sau iš šio gyvenimo paimsiu šiek tiek, ką ėmė iš manęs be saiko, / Kas netingėjo, ir tik vieną mirksnį / Aš dar tikėsiu, kad vien meilė laiko // Galaktikos pašėlusį suktuką, šviesomatos kitimą, Dievo pirštą / Virš šio pasaulio pabaigos mygtuko, / Ir kad dėl meilės vis dar nenumirštu“. (XIV, p. 62).

Meilė ambivalentiška – kurianti ir griaunanti – priklauso Dievui, visatos kūrėjui. „Neries (Vilniaus) sonetų pavainikis“ taip pat baigiasi paradoksu: meilė Vilniui, jo kraštovaizdžiui, didingai dvasiai, mylimajai Neriai kvestionuojama, pirmenybę suteikiant Kaunui: „Tad ko į galvą, mielas Vilniau, braunas / Mintis, kad man mielesnis miestas Kaunas?!“ (XV, p. 78). Homo poeticus, ko gero, apskritai linkęs tikėti meilės reliatyvumu, netvarumu, o patys sonetai nepersunkti meilės dvasia, nedūsaujama ir nesigilinama į meilės peripetijas, tiesiog apdainuojama gamta, miestas, moteris, aišku, su meile, nes kuriantį nemylintį žmogų sunku ir įsivaizduoti. Pati kūryba – meilė.

„Sonetariumas“ yra homo poeticus namai, būtis. Čia axis mundi ir homo novus Vitruvijus su jame, jo pasaulyje ir visatoje esančiais in ir jang poliais, sąveikaujančiais tarpusavyje ir veikiančiais kasdieniame gyvenime.

Steigiamas pasaulis tobulas, kaip kad tobulas kosmosas ir tobulas jo centre stovintis šešėliuotas žmogus. Veiksmas vyksta kaip scenoje, ekrane, orbitoje, vaizdiniai keičia vaizdinius. Homo poeticus ir demiurgas, ir subjektas, kuriantis žmogus, jausmingas ir racionalus, išmintingas ir klystantis, einantis nueitu gyvenimo keliu ir bandantis įžvelgti gyvenimo perspektyvą.