Filmo „Lošėjas“ („The Gambler“, 2013) režisierius Ignas Jonynas kuria naują vaidybinį filmą „Nematoma“ („Insivible“). Kino kūrėjas, scenarijų rašęs kartu su Kristupu Saboliumi, pasakoja, kad jau nufilmuota daugiau nei pusė filmo. Likusią dalį komanda baigs spalio viduryje Ukrainoje esančiuose Karpatų kalnuose.

– Naujausias filmas bus apie realybės šou. Ar daug jų peržiūrėjote? Kuriuos šou turėjote mintyse kurdami?

– Yra keletas konkrečių įkvėpimo šaltinių, kuriuos žiūrovai turėtų nesunkiai atpažinti. Ir tai ne realybės šou, o talentų ir šokių konkursai. Mums nebuvo ypač įdomu atskleisti, kas iš tikrųjų vyksta šou užkulisiuose. Trumpai tariant, tai nėra filmas apie televiziją. Greičiau rūpėjo parodyti, kaip televizija veikia herojų realybę – psichologinę, socialinę ir dramatinę.

Mūsų herojus bando realizuotis kaip šokėjas. Tai yra jo svajonė. Staiga ši svajonė tampa realybe – jis tampa žvaigžde. Kalbantis apie mūsų filmo temą Kristupas yra prisiminęs taiklius Slavojaus Žižeko žodžius: išsipildžiusi svajonė yra ne kas kita kaip košmaras. Filme koncentruojamasi ne į paradinę televizijos pusę, bet mėginama parodyti, kokias įtampas sukelia realus susidūrimas su ja.

– Dėl ankstesnio savo filmo konsultavotės su medikais. Kas šįkart padeda ekrane perteikti kuo autentiškesnį vaizdą?

– Filme svarbi aklumo tematika, todėl daug laiko skyrėme konsultacijoms su neregiais ir jų aplinkos žmonėmis. Taip pat filme pamatysite nemažai šokio. Teko stipriai gilintis į įvairias šokio stilistikas, peržiūrėti begales įvairiausių vaizdo įrašų. Po to visa tai transformavosi į bendrą darbą su choreografu Martynu Rimeikiu. Kūniškumas ir fizinis judesys filme užima labai svarbią vietą, todėl esu be galo dėkingas Martynui ir abiem pagrindiniam aktoriams už pralietą prakaitą repeticijų salėje bei atsidavimą filmavimo aikštelėje.

Kadangi dalis veiksmo vyksta televizijoje, tai, be abejo, teko nemažai bendrauti ir su televizijos profesionalais. Iš esmės, kiekvienas sudėtinis filmo elementas reikalauja savo tyrimo. Stilistiškai mes šiek tiek perkuriame tikrovę, bet būtent todėl reikia maksimaliai ją pažinti, kad galėtum sukurti autentišką filmo audinį.

– Ar nemanote, kad realybės šou žanras ir televizija jau pragyveno savo aukso amžių? Ar nesvarstėte pasirinkti kitos medijos, pavyzdžiui, interneto?

– Be abejo, jaunesnei kartai internetas yra daug patrauklesnė medija. Bet televizija irgi kinta, tampa interaktyvi ir prisitaiko prie laikmečio poreikių. Kad ir kiek skelbtų apie televizijos eros pabaigą, ji vis dar puikiai egzistuoja ir plečiasi. Tai pigiausia ir lengviausiai pasiekiama pramoga žmonėms, kurie nelinkę gilintis į naujas technologijas. Be to, internetas ir televizija perima vienas kito funkcijas. Turbūt tai galiausiai susilies į kažkokią bendrą mediją. Abiejų medijų aktualumas, ko gero, susijęs su tuo, kad gyvename vaizdinių eros pasaulyje. Pasaulis privalo būti regimas, arba jis neegzistuoja. Šiuolaikinis žmogus vis labiau tampa priklausomas nuo vaizdo. Vizualizuota informacija daug lengviau priimama. Nebereikia įsitempti bandant ją suvokti, užtenka tik stebėti. Būtent dėl to taip lengva vaizdu įtikinti žmogų, manipuliuoti jo sąmone. Jis suvokia, geidžia, bijo ir tiki daug labiau tuo, kas gali įgauti regimą pavidalą.

Jau rašydamas scenarijų žinojau, kad tai bus filmas film noir stilistika – tamsus detektyvas su melodramatine istorija. Taigi inspiracijų, iš ko semtis, buvo labai daug.

Pasinaudodamos vaizdu kovoje dėl tiesos susigrumia įvairios politinės ir ekonominės galios. Visos jos rodo daug vaizdų, kad suteiktų regimą pavidalą tam, kuo nori įtikinti. Ir juo didesni resursai kurti kerintį nematomybės vaizdą, tuo geresni šansai įteigti savąją pasaulio versiją. Vaizdas yra lengviausias būdas manipuliuoti tiesa. Filme mes irgi, tam tikra prasme, manipuliuojame vaizdu. Čia bus daug nuorodų į kai kuriuos kinematografinius pavyzdžius ar net klišes – tiek lietuviškas, tiek vakarietiškas. Tikiuosi, besidomintieji kinu pajus tam tikrą šių nuorodų ironiją.

– Esate minėjęs, kad pagrindinio veikėjo vaidmuo išsiskiria sudėtingumu ir iššūkiais. Gal atskleistumėte, koks yra pagrindinis personažas ir kas filme atlieka jo vaidmenį?

– Pagrindinis filmo herojus Jonas yra į penktą dešimtį kopiantis žmogus, kurio gyvenimas yra tapęs gana nykia rutina. Jis neturi didelių perspektyvų pasikeisti ir dėl to vis labiau grimzta į rezignaciją. Be to, jį slegia praeities nusikaltimas, kuris neleidžia sugrįžti į visavertį emocinį gyvenimą. Jonas gali užsimiršti tik šokdamas. Tai vienintelis artimas dalykas, kuris jam liko iš praeities. Tiksliau, ne pasinerdamas į šokį, bet į judesį, kuris primena šokį. Vis labiau slegianti amžiaus krizė paskatina Joną desperatiškiems veiksmams, kurie ir išprovokuoja filmo istoriją. Rašant scenarijų mums buvo įdomu pabandyti suvokti dramaturginį personažo kitimą per kūną ir judesį. Bandymas manipuliuoti fizine negalia priveda herojų prie labai rimtų išbandymų, kurie padeda atskleisti filmo temą. Su Kristupu daug analizavome, kaip žmogus suvokia save ne tik psichologiškai, bet ir kūniškai. Kaip herojus kinta ir bando pasipriešinti aplinkybėms, manipuliuodamas ne tik aplinka, bet ir savimi pačiu.

Pagrindinį Jono vaidmenį filme atlieka Dainius Kazlauskas, be galo talentingas ir savitas aktorius. Be to, Dainius dar ir režisierius, todėl vaidmenį visų pirma suvokia kaip tam tikrą dramaturginio audinio dalį. Tai padeda, kai reikia išaiškinti, ko aš tikiuosi iš jo herojaus vienokioje ar kitokioje scenoje. Bet, reikia pripažinti, kad šį kartą Dainiui teko nelengvas uždavinys. Reikia atrasti ir perteikti ne tik sudėtingą herojaus psichologinį portretą, bet dar ir puikiai šokti. Negana to, suvaidinti aklą šokėją.

–Kaip rinkotės aktorius filmui? Ar kaip ir anksčiau ieškojote naujų, mažiau matytų veidų?

– Aktorių kolektyvas kaip niekada margas. Šalia gerai žinomų profesionalų Dainiaus Kazlausko, Liubomiro Laucevičiaus, Dmitrijaus Denisiuko ar Igorio Reklaičio, vaidina visas būrys neprofesionalų. Daug kam bus netikėta viename iš pagrindinių vaidmenų pamatyti kine debiutuojantį Darių Bagdžiūną, labiau žinomą verslo pasaulyje kaip įmonės „Gaumina“ direktorių, o ne aktorių. Man pačiam didžiausiu netikėtumu tapo aktorė Paulina Taujanskaitė, filme atliekanti pagrindinį moters vaidmenį. Įdomi ir talentinga jaunos kartos aktorė, kuriai teko išbandymas per gana trumpą laiką pajusti ne tik aktorės, bet ir šokėjos krūvį.

– Dirbate su ukrainiečių operatoriumi. Kiek būsimame filme svarbi estetika? Kokį įspūdį siekiate sukurti?

– Su Denysu Luščyku esu nemažai dirbęs reklamose, tačiau kine bendradarbiaujame pirmą kartą. Denysas yra išbandęs visas įmanomas kino profesijas – nuo aktoriaus iki režisieriaus asistento. Jis labai reiklus sau ir kitiems, kai tema pakrypsta filmo vizualikos pusėn. Analizavome labai daug įvairiausių pavyzdžių ruošdamiesi filmui – pradedant Michelangelo Merisi da Caravaggio tapyba ir baigiant Elliotto Erwitto fotografijomis. Dar vienas labai svarbus žmogus, nuo kurio priklauso filmo estetika yra dailininkas Nerijus Narmontas. Vizualinį filmo audinį su juo brandinome ne vienus metus. Nerijus kelis kartus perkonstravo, pildė ir keitė tiek spalvinę filmo raišką, tiek ir pačią vizualinę stilistiką. Jau rašydamas scenarijų žinojau, kad tai bus filmas film noir stilistika – tamsus detektyvas su melodramatine istorija. Taigi inspiracijų, iš ko semtis, buvo labai daug.

– Filmavimai įpusėjo. Kaip sekasi? Kada ketinate baigti filmuoti?

– Nesinori kalbėti anksčiau laiko. Kol kas procesas labai įdomus ir kūrybingas. Filme dirba puiki profesionalų komanda, kuriuos jau pristačiau, taip pat pirmą kartą pilno metro filme debiutuoja kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė.

Naujo žurnalo „370“ numerio ieškokite kavinėse, baruose, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Visos platinimo vietos čia.