Apie fotografiją jis gali pasakoti iš įvairių perspektyvų – kaip menininkas, dėstytojas, tyrėjas, kuratorius. Neseniai jo politinių kalėjimų akutes įamžinusi fotografijų serija įvertinta prestižiniu platformos „LensCulture“ apdovanojimu „Critics’ Choice Award 2025“.

Menininko darbai šiuo metu eksponuojami Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje „Tarp aušrų“, o netrukus duris atvers ir jo iš dalies kuruojama spalio 1–31 d. vyksiančio Tarptautinio fotografijos ir medijų meno (IPMA) festivalio paroda „Idėjos. Kuriančios ir griaunančios“. Čia V. Odnoviunas pristatys jaunųjų menininkų ekspoziciją.

– Valantynai, šiais metais jūsų projektas „Surveillance“, įamžinęs kalėjimų akutes, įvertintas prestižiniu apdovanojimu „Critics’ Choice Award 2025“. Šią fotografijų seriją kūrėte gerokai seniau, tačiau atrodo, kad pasirinkta tema šiandien tampa dar aktualesnė.

– Projektą pradėjau kurti, kai tik baigiau Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedros magistrą 2016 m. Tai buvo vienas pirmųjų darbų, sukurtų po studijų. Tais pačiais metais projektas laimėjo Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos konkurso „Debiutas“ apdovanojimą. Tuo metu pasaulyje visi kalbėjo apie ekologiją, su tuo susijusius iššūkius ir problemas. Karui sugrįžus į Europą ir kitus žemynus, šis projektas tampa iš naujo aktualus. Žmonės jį jaučia arčiau, giliau. Deja, viskas nebe taip paprasta. Geras europietiškas gyvenimas nebėra realus arba ta realybė gali greitai baigtis.

Projekto konceptas man buvo įdomus dėl daugybės dalykų, ypač dėl savo daugiasluoksniškumo. Kai žiūrime į šias fotografijas, matome abstrakciją, tačiau iš tiesų tai labai konkretus objektas. Perskaičius fotografijos pavadinimą, tekstą, atsiranda konceptualus mąstymas, atsiveria platus laukas, leidžiantis interpretuoti kūrinį.

Šiandien dauguma politinių kalėjimų paversti muziejais arba uždaryti, daugelis jų perkurti kaip kopijos – pavyzdžiui, dalis lovų, šiukšliadėžių atvežta iš kitų kalėjimų, perdažytos sienos. Tačiau akutės tebėra autentiškos, jos turi originalių pėdsakų – įbrėžimų, atsilupusių dažų.

Prisimenu, kaip viena moteris pamatė šio projekto knygą ir pastebėjo, kad čia nėra teksto, – jai leidinys tebuvo nuotraukų katalogas. Kelias minutes pavarčiusi ji pradėjo pasakoti apie savo šeimą, trėmimus į Sibirą. Žmonės, matydami šias fotografijas, galvoja apie opresinius režimus, apie tuos, kurie ir šiandien kankinami politiniuose kalėjimuose. Juk mano įamžintos vietos buvo naudojamos gestapo, NKVD ir kitų opresinių sistemų.

– Kaip, laikui bėgant, keičiasi jūsų santykis su ankstesne kūryba?

– Jau kurį laiką dirbu prie opresijos temų – seniai įsivaizdavau, kas gali nutikti Ukrainoje, tik nežinojau, kada. Neslėpsiu, sunku dirbti su archyvais, dokumentais, memuarais, kalbėti su žmonėmis apie sudėtingus laikotarpius. Tačiau negaliu apsimesti, kad nieko nevyksta, – pastarieji pasaulio įvykiai daro įtaką mums visiems ir aš į tai reaguoju. Mano projekte maži dalykai parodo didelę sistemą ir aš noriu jais reflektuoti platesnę panoramą.

– Ar neatrodo, kad kartais fotografija tampa svarbesnė už tikrovę, kurią fiksuoja?

– Mes gyvename pasaulyje, kuriame į realybę žvelgiame per vaizdus. Nuotraukos, vizualūs dalykai jau yra mūsų realybė. Tačiau jei apsilankysite Ukrainoje, karo fronte, vargu ar jis padarys mažesnį įspūdį nei to paties karo nuotrauka. Į nuotraukas visuomet žiūrime labai saugiai, per atstumą.

– Dokumentinės fotografijos suvokimas šiandien keičiasi – atsiranda dirbtinis intelektas (DI), kitų priemonių.

– Buvo laikai, kai žmonės skeptiškai žiūrėjo į fotografijas, padarytas naudojant dronus. Dabar atsiranda DI, kuris keičia požiūrį į fotografijos meną. Viskas gerai ir nėra ko bijoti, problema – kaip žmonės žiūri į fotografiją. Kiekvieną dalyką, kaip ir DI, galima naudoti siekiant ir gerų, ir blogų tikslų, tačiau taip gyvenime yra su viskuo: fotografija, medikamentais, laisve.

Reikia suprasti, kad nėra ir niekada nebuvo neutralių žurnalistų, lygiai taip pat nėra ir neutralios dokumentinės fotografijos. Fotografija niekada nėra tikra realybė, todėl žmonėms reikia kritiškai mąstyti, suprasti, kaip reaguoti į kūrinį.

– Netrukus duris atvers festivalio IPMA paroda „Idėjos. Kuriančios ir griaunančios“. Kas, jūsų nuomone, šiandien yra gera paroda? Ką norite, kad lankytojai iš parodos pasiimtų – emociniu, intelektiniu ar kitokiu lygmeniu?

– Sėkminga paroda veikia kaip refleksijos katalizatorius, o ne kaip išvada. Geriausias rezultatas man, kai lankytojai peržengia siūlomas naratyvų ribas ir pradeda savarankiškai interpretuoti kūrinius: kvestionuodami nusistovėjusius įsitikinimus, susidurdami su netikėtomis perspektyvomis ar atrasdami galimybę intelektiniam ir asmeniniam augimui. Veiksmingiausios parodos yra tos, kurios išlieka atmintyje kaip atviri klausimai, o ne kaip uždari argumentai.

– Gyvename sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu: karai, krizės, nestabilumas. Ar manote, kad ši paroda šiandien įgyja kitokią, galbūt gilesnę, prasmę?

– Posovietiniame kontekste, ypač tęsiantis karui Ukrainoje, tema „Idėjos. Kuriančios ir griaunančios“ išties tampa dar aktualesnė. Praeities griuvėsiai – materialinės ir simbolinės imperijų liekanos – ir toliau formuoja naujas kūrybos, atminties ir pasipriešinimo formas. Mano, kaip kuratoriaus, tikslas buvo atrinkti menininkus, kurių kūryba tiria šias sąveikas, kur kūrimo ir griovimo veiksmai tampa susipynusiais gestais, atskleidžiančiais, kaip prasmė, tapatybė ir viltis gali rastis net neapibrėžtumo ar žlugimo sąlygomis.

Įdomu, kad pradžioje neturėjau intencijų kalbėti apie tokias temas kaip karas, trauma ar posovietinis palikimas. Tačiau dirbdamas su menininkais pastebėjau, kad jų naujausi kūriniai atspindi tiesiogines reakcijas į dabartines geopolitines aplinkybes, ypač karą Ukrainoje. Išryškėja tai, kaip jaunesni Lietuvos menininkai, kuriems sovietmetis galėtų atrodyti istoriškai tolimas, vis dar susiduria su jo palikimu. Istorija ir trauma šiame regione veikia kaip neišvengiamos būtys, formuojančios tiek meninį tyrinėjimą, tiek asmeninę tapatybę. Todėl paroda tiria, kaip istorinės žaizdos išlieka, ir vysto naujas kūrybinio įsitraukimo formas.

– Žvelgiant iš Jūsų, kaip kuratoriaus, patirties – kur krypsta pagrindinis dėmesys kuriant parodą ir kokį vaidmenį sau priskiriate?

– Mano, kaip kuratoriaus, požiūris kinta priklausomai nuo to, ar dirbu su individualiu menininku, ar organizuoju grupinę parodą pagal konkrečią temą, kaip, pavyzdžiui, IPMA festivalio atveju. Grupiniuose kontekstuose mano dėmesys neapsiriboja vien menininkų atranka pagal jų darbų atitikimą festivalio temai. Siekiu suprasti įvairius požiūrius, kurie vienas kitą galėtų papildyti ir praplėsti. Savo vaidmenį pirmiausia suvokiu kaip tą, kuris kontekstualizuoja ir skatina dialogą. Mano funkcija – suvesti į pokalbį skirtingus balsus, sukurti platformą jiems susijungti ir padėti atskleisti sudėtingas povandenines parodos sroves.

Svarbu paminėti, kad parodoje dalyvaujantys menininkai daugiausia yra neseniai baigę studijas arba pradedantys kūrėjai, o ne jau įsitvirtinę vardai. Šis sąmoningas kuratorinis sprendimas festivalio temai suteikia naujosios kartos perspektyvą. Jų darbai dažnai atspindi ne tik aštrų regiono istorijos suvokimą, bet ir eksperimentinius formos ir koncepcijos ieškojimus. Taip paroda reaguoja ne tik į aktualius įvykius, bet ir atskleidžia, kaip jauni menininkai permąsto Lietuvos meno lauką.

– Kas Jus įkvėpė, nustebino ar net sujaudino kuruojant šią parodą?

– Ypač įsiminė projektų, akcentavusių Ukrainą, atsiradimas – tokiu būdu, kuris iki šiol Lietuvos meno ir fotografijos scenoje nebuvo matytas. Stebėti, kaip menininkai kritiškai nagrinėja traumos, karo ir istorinio palikimo temas naujomis perspektyvomis, leido pamatyti tiek skirtumų, tiek bendrumų tarp mūsų meno laukų.

– Ar pastebite naujų tendencijų Lietuvos mene? Kaip, Jūsų manymu, šiandien kinta mūsų santykis su menu?

– Galimybė stebėti Lietuvos meno lauko raidą tiek kaip kuratoriui, tiek kaip menininkui dovanoja itin daug įdomių įžvalgų. Jaunieji kūrėjai vis labiau linkę vienu metu reflektuoti ir vietines, ir globalias istorijas, eksperimentuoti su naujomis medžiagomis ir kvestionuoti įsigalėjusius naratyvus. Aiškiai išryškėja poslinkis link tyrimais pagrįstų praktikų, meno kaip tyrimo lauko suvokimas – vis dažniau keliame klausimų, tikriname ribas ir nagrinėjame kompleksiškus atvejus.