Sostinės "Vartų" galerijoje pristatyta Deimanto Narkevičiaus paroda, kurioje jis lengvai ir paprastai nutiesia jungtis iš XX a. į dabartį.

Sostinės "Vartų" galerijoje pristatyta Deimanto Narkevičiaus paroda, kurioje jis lengvai ir paprastai nutiesia jungtis iš XX a. į dabartį.

Švaraus garso pažadas

Nežinau, ar verta pridėti prie šio garsaus menininko pavardės titulus Lietuvos nacionalinė ar prestižinė Vincente'o Van Gogho premijos; vardyti, kokie šiuolaikinio meno galerijos-gigantai ("MoMA" ar "Tate Modern") turi įsigiję jo kūrinius; rašyti, kurioje svarbiųjų parodų ("Manifesta" ar Šiuolaikinio meno bienalėse Venecijos, San Paulo, Stambulo, Busano, Gvangdžu) dalyvavo, pridėti, kad jo filmai buvo rodyti Berlyno, Roterdamo ir Oberhauzeno kino festivaliuose. Menininkas D.Narkevičius net po dešimties metų pertraukos surengė parodą ir Lietuvoje.

Jokiu būdu negalima sakyti, kad tuos dešimt metų visas D.Narkevičiaus dėmesys buvo nukreiptas į užsienio galerijų, kuratorių organizuojamus projektus, renginius, konkursus. Lietuvoje bendrose parodose kartkartėmis taip pat buvo galima išvysti ar išgirsti vieną ar kitą šio autoriaus kūrinį.

Vienas iš tokių buvo "Vilniaus trienalėje" eksponuotas kūrinys, kur pasakojimas sukosi apie vokiškas "Telefunken" lempas, naudotas radijo aparatuose ir kitoje garso technikoje ir turinčias unikalių savybių sukurti itin kokybišką garsą. Kiekvienas norėjęs galėjo atsinešti savo vinilinę plokštelę ir paklausyti, kaip jie skambėjo XX a. penktąjį dešimtmetį. Šis kūrinys taip ir vadinosi – "Kad ir ką grotum, skamba kaip 1940-aisiais" (2009). Tiesą sakant, savo vinilinės taip ir neatsinešiau, negalėjau patikrinti to skirtumo tarp bet kokios aparatūros ir pagamintos su "Telefunken" lempomis išgaunamo garso, neaišku, ar tą kokybę mano neišlavinta klausa man būtų perdavusi, tačiau švarumo pažadas liko vaizduotėje, kartkartėmis apie save primindamas.

Taigi, nors D.Narkevičius žinomas savo vaizdo kūriniais ar filmais, tačiau su garsu ir praeities technologijomis susiję kūriniai užima itin svarbią vietą, o jų pavadinimai atrodo tarsi iš vieno ciklo, kuriam galima priskirti ir šios parodos pavadinimą: "Skamba lyg XX amžiuje". Tai primena tą pažadėtą garsą – nebūtinai švarų, tobulą, bet atėjusį iš mums pažįstamos praeities.

Momentai ir monumentai

Žinoma, nebuvo nusivilta, nors galima sakyti, kad paties D.Narkevičiaus kuruotoje parodoje Lietuvos publikai nerodyti kūriniai labai įvairūs (filmai, instaliacijos ir objektai), sukurti skirtingais laikotarpiais, net viena bronzinė skulptūra – futbolo kamuolys.

"Žaidimas Nr. 1"  labai ankstyvas, 1995 m. kūrinys, primenantis menininko išsilavinimą (skulptūros specialybė Vilniaus dailės akademijoje). Kamuolio segmentai sukurti iš autoriaus kūno paviršių atspaudų, vėliau visa tai išlieta iš bronzos. Taigi pats kūrėjas virsta objektu, svaidomu nežinomų jėgų į visas puses, retkarčiais tėškiamas į žemę. Bronza – kaip monumentams lieti skirta medžiaga – tik pabrėžia to svaidomo ir galimybės savarankiškai judėti neturinčio virtimą monumentu.

Vis dėlto, žiūrint į D.Narkevičiaus idėjų raidą, tampa aišku, kad tai nėra tiesmuka tragiško menininko likimo metafora: jis greičiau svarsto apskritai žmogaus, likimo, laiko santykius. Kaip sakė autorius viename savo interviu, šis darbas – apie tai, kad menas vis dar yra monumentas.

Ne veltui bronzinis kamuolys eksponuojamas šalia kito kūrinio – vaizdo projekto "Genties išnykimas" (2005), sukurto naudojant šeimos archyvo nuotraukas. Jos taip pat yra tam tikras monumentas tėvui, giminei, tik asmeniškesnis, privataus naudojimo. "Genties išnykime" matome maždaug 1940–1989 m. darytas fotografijas, kai juostinį aparatą jau galėjo įsigyti dauguma žmonių. Autoriaus teigimu, tos nuotraukos buvo itin kūrybiškos. Ir tai – ne bandymas atverti asmeninį archyvą, o siekimas per autobiografinius dalykus parodyti, kad beveik kiekviena šeima yra patyrusi kažką panašaus: susikaupimą per laidotuves, išvykas; šventes su draugais ir bendradarbiais, lakstančių vaikų keliamą triukšmą ir t. t.

Dabar, kai atsirado skaitmeninės technologijos, kai iš daugelio kadrų gali išsirinkti vieną gerą, niekas taip nebesureikšmina paties fotografavimosi proceso, o šiame kūrinyje autorius siekia perteikti senose nuotraukose slypintį potencialą. Filmas ir skirtas tiesiog fotografijos tradicijai. "Genties išnykimas", anot paties autoriaus, kalba ne apie artimųjų išėjimą, o apie fotografijos tradicijos pabaigą.

Filmo garso takelis surinktas iš įrašų, sukurtų specialiai autoriui apsilankius tose vietose, kur buvo darytos fotografijos ir ten įrašius garsus, panašius į egzistavusius fotografuojant. Tačiau čia nesistengiama pabrėžti ne tik autobiografinio, bet ir vietos unikalumo aspekto. Situacijos, kuriose matome žmones, nėra būdingos vien Lietuvai, autorius siekia apmąstyti daugelio šalių patirtis, čia bendrų dalykų gali atrasti ir lenkas, ir daugelis buvusio sovietinio bloko šalių gyventojų.

Įkandin "TU-144"

Lyg ir visai paprastame kūrinyje telpa pagrindinės D.Narkevičiaus kūrybinės paieškos kryptys, kurios dar geriau atskleidžiamos garso instaliacijoje "Pasivejant TU-144". Čia matome dvi kolonėles ir senąjį juostinį magnetofoną, kurio juostelė skleidžia tik sukimosi šnaresį. Nepatyrusiam žiūrovui gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad tai – ir viskas, tačiau būtina kiek palaukti. Kaip sovietmečiu eilėje – kartais ilgiau, o kartais – visai trumpai. O netrukus pasigirsta vis stiprėjantis lėktuvo "TU-144" variklių riaumojimas.

Šiame kūrinyje D.Narkevičiaus dėmesys nukreiptas į XX a. aštuntąjį dešimtmetį, kai konkurencija tarp dviejų politinių sistemų pasiekė apogėjų: varžytasi, kas pirmasis sukurs viršgarsinį keleivinį lėktuvą. septintojo dešimtmečio pabaigoje SSRS konstruktoriai Andrejus Tupolevas su sūnumi Aleksejumi sukūrė viršgarsinį keleivinį lėktuvą "TU-144", kuris pasirodė dviem mėnesiais anksčiau nei prancūzų "Concorde" ir garso greitį viršijo 1969 m.

Nors šis atradimas dažnai siejamas su pavogtais "Concorde" brėžiniais ir pramoniniu šnipinėjimu, menininkas pastebi, kad šalių lenktynės skatino kūrybiškumą, mokslo ir technikos atradimus, o "TU-144" lėktuvas savo technologiniais pasiekimais atsirado gerokai anksčiau laiko. Kitaip tariant, jis buvo savo epochą peržengęs kūrinys, t. y. avangardas, o pastarasis yra XX a. meną apibrėžiantis terminas.

Būtent čia ir matome D.Narkevičių dominančią meninę problemą: technikos pasiekimai, atveriantys naujas žmogaus kūrybos galimybes ir menininko kūriniuose atsiskleidžianti praėjusios epochos refleksija. Be abejo, dabarties aktualijos pakoregavo žiūrėjimo rakursus į meno kūrinius, daugeliui jų pritaikydama neramaus laiko aktualijų mastelį.

"Viršgarsinis lėktuvas yra sietinas su potencialia tragedija, o nesenos keleivinių lėktuvų katastrofos suponuoja tam tikrą dramatizmą. Aš to negalėjau numatyti, bet avangarde visada yra drama ir tragedija", – interviu LRT laidai "Ryto allegro" sakė pats menininkas.

Kūrinio konstrukcija paprasta – dalis garsų surinkti iš buities, aplinkos garsų įrašus montuojant vieną ant kito tol, kol susikuria reaktyvinio lėktuvo riaumojimas. Būtent čia ir galima atrasti tą itin individualų D.Narkevičiaus meninių problemų sprendimo būdą: kai visi kraustosi iš proto dėl autentikos, rodo archyvinius dokumentus, objektus, šiam menininkui autentika menkai terūpi.

Tiek jo filme "Draudžiami jausmai", (2012 m. rodytas Roterdamo kino festivalyje konkursinėje programoje), tiek šios parodos kūriniuose galime atrasti visai atsainų požiūrį į dokumentalumą. Filmas kurtas dabar ir, nors jame vaizduojamas sovietmetis, galima matyti šios dienos ženklų, tiesa, šiek tiek paslėptų. Mūsų dienų žymės tik kyšo tiek, kad neužgožtų pagrindinės minties ir netrukdytų stebėti istoriją. Tas pat su lėktuvo garsu: grėsmei ir žavinčiai technologijos galiai išgauti menininkas neieškojo unikalaus šio lėktuvo garso – sukūrė jį pats. Taip atsirado ir parodos pavadinimas "Skamba lyg XX amžiuje", kurį galima suprasti dvejopai – "skamba visai taip, kaip..." arba "skamba panašiai kaip..."

Klausyti, ką tik nori

Siekis nekurti dokumentiškai tiksliai su kitais sieja net ir projektą "Kad ir ką grotum, skamba kaip 1940-aisiais", kuriame su unikalia Vokietijos kino teatrų garso technika, išgaunančia neįtikimos kokybės garsą, autorius siūlo klausytis, ko tik nori. Kūrinys buvo pateiktas Miunchene statomo nacionalsocializmo muziejaus konkursui.

D.Narkevičius siūlė įrengti nuo išorės garsų izoliuotą erdvę, įdėti ten autentišką garso aparatūrą, o lankytojai ja būtų galėję klausytis bet ko – nebūtinai praeities muzikos.
Taip menininkas lengvai ir paprastai nutiesia jungtis tarp XX a. į dabartį. Savo kūriniuose vietoje dokumentalumo naudodamas dabarties medžiagą arba pateikdamas autentišką savo tėvo istoriją kaip bendrą, D.Narkevičius nuolat siekia sujungti kelis tolimus taškus: esančius dabartyje ir XX a. , rašydamas lygybės ženklą tarp autobiografiškos istorijos ir medijų istorijos, tarp technologijų progreso ir kūrybos.

Menininkas tai daro lengvai ir stebėtinai paprastai, kaip pristatydamas parodoje videoinstaliaciją "Books on Shelves and Without Letters", kur visai neseniai muzikos grupė "Without Letters" koncertavo naudotomis knygomis prekiaujančiame knygyne "Keista" Vilniuje. Spontaniškai judančia kamera nufilmuotas koncertas, atlikėjai – lyg iš anų laikų, seniems muzikos vaizdo klipams būdingas montažas grąžina mus į praeities dimensiją.

D.Narkevičius neslepia: jam įdomus pats medijų kitimas. Medijos irgi yra politiškos. Tačiau praėjusio laiko refleksijas mums transliuojančios technologijos čia ne tik kalba apie praeities ir dabarties sąsajas, koegzistavimą – jos tiesiog kuria itin atmosferišką parodos audinį ir jį svarbu patirti, išgyventi. Net ir dramatiškojo lėktuvo variklių riaumojimą, kuris kažkada reiškė ne tik galią, bet ir negalėjimą: uždraustas keliones, uždarą pasaulį, iš kurio joks laineris negalėjo padėti ištrūkti.
Patys "TU-144 konstruktoriai" buvo suimti ir nuteisti penkiolika metų kalėti, dirbo kalėjimo režimu. D.Narkevičiaus garso instaliacija "Pasivejant TU-144" primena "Splin" dainą "Leningrad–Amsterdam".

Čia, žemėje, ryškios spalvos ir skambūs akordai,
Tiesiog aikštėje stiebias statybų kranai.
Kranininkė mums šypsosi tartum Džokonda,
O danguj skrenda lėktuvas "Leningrad-Amsterdam".

Taip ši XX a. praeitis mums šypsosi lyg Džokonda, rodo ryškias praeities spalvas, menininko rankomis atgamina skambius akordus, primenančius apie neįkainojamą dabarties suteiktą galimybę pasirinkti – muziką, draugą, vietą, į kurią norisi keliauti, bei santykį su praeitimi.