Dauguma jau pirmose pastraipose mėgina crackinti (angl. to crack – nulaužti, sulaužyti) parodų pavadinimus, lyg bandytų atverti jų vidinį kodą. Šiuo metu ir aš bandau perprasti Viktorijos Kemeklės parodos „Ribotas matomumas II“, eksponuojamos galerijoje „Muitinė“, pavadinimo reikšmę. Bet ką čia aiškinsi? Bent jau Kelių eismo taisyklėse viskas aišku: ribotas matomumas atsiranda, kai tvyro rūkas, kai kyli į kalną, sankryžose, perėjose. Tai – apibrėžta, reglamentuota, visiems suprantama. O jei pabandytume šį terminą pritaikyti menui? Galbūt „ribotas matomumas“ čia tampa metafora ne tik fizinėms sąlygoms, bet ir emociniams, psichologiniams ar net pažinimo barjerams?

Organizatorių nuotr.

Žvelgiant į erdvę po kelių minučių pradedi perprasti menininkę ir jos tapymo stilių – V. Kemeklės parodoje darbai kurti dar magistro studijų laikais. Autorė juose tyrinėja tikrojo ir netikrojo vaizdo sankirtą, kai pasąmonėje užstrigę vaizdai veikia kaip nepatikimi šaltiniai. V. Kemeklės spalvų paletė nemaišanti daug spalvų – vyrauja tamsios, beveik juodai sodrios spalvos, kurios kai kuriose vietose praturtinamos ryškesniais žalios ar oranžinės atspalviais.

Pirmasis kūrinys, pristatantis parodą – „(ne)saugu“ (2025). Nesaugu, kai matai peraugusius stiklo dangą baobabus mėlynai apšviestame kambaryje, kuris primena klubo aplinką. Pradedi jaustis it sapne, kur esi matęs tuos vaizdus iš skirtingų situacijų, tačiau jie visi susijungia į vieną. Pasibaigus trumpai sapnų kelionei nusikeliu į realybę, bet vis dar per miglą. Akį pagriebęs motyvas primena susidūrimus su kasdienybe – vėlai vakare vairuotojo sėdynėje žiūrint į aptamsintą kelią, sunerimus pamačius neaiškioms šviesoms ar net nematant pagrindinių kelio ženklų dėl ryškių automobilio žibintų.

Paveikslas „My faith in you.“. Organizatorių nuotr.

Paveiksle „My faith in you“ (2024) atsispindi net mano patirtis sėdint priekyje prie vairuotojo su blogu regėjimu. Priėjus arčiau kūrinio nei leidžiama įprastai, pradeda ryškėti menininkei būdingos detalės – kūrinys nutapytas einant iš kairės į dešinę, o tekstūra pradeda priminti džinso audinį.

Apėjus tik trečdalį parodos supranti, apie ką bus paroda, kokie kartosis motyvai ar koloritas. Kūriniai „7 metrai po žeme“ (2024) ir „Witching hour“ (2024) koloristiškai atsikartoja su anksčiau minėtais paveikslais, šalia jų įdomesnis pasirodo „Kelrodė žvaigždė“ (2024), kur autorė į visą parodos koncepciją įtraukia oranžinę ir raudoną spalvas, o paveikslo užribiai nepalikti balti.

Paveikslas „Witching hour“. Organizatorių nuotr.

Mėgstu, kai paveikslai kalba ir už drobės ribų, taip pratęsiant pradėtą pokalbį su žiūrovu. Žvelgdamas į kūrinį esi įtraukiamas į hipnozės spiralę, užtrunki ilgiau nei numatytą pagal parodos lankymo laiką. Vis dėlto labiausiai nustebino ir intelektualiai privertė pagaudyti potėpius triptikas „Aš nesu robotas“ (2024). Gal tądien man nesuveikė įjungtas kritikės techninis režimas, tačiau šiuo darbu žavėjaus ir „gaudžiau veidus“. Trumpam buvau pagalvojusi, kad parodą būtų galima labiau apšviesti arba darbus paryškinti specialiais dažais, taip jie taptų ryškesni ir labiau pastebimi. Vis dėlto, tai kartu atimtų iš jų tą originalų žaismingumą, kuris šiuo metu tinkamas.

Paveikslas (Ne)saugu. Organizatorių nuotr.

Patiko, kaip autorė pabrėžė, kad riboto matymo zona apibrėžiama drobės kraštinėmis. Tačiau, mano manymu, norint pereiti į neriboto mąstymo erdvę, būtina nutapyti ir paveikslo kraštus – nepaliekant jų baltų. Tai tarsi menininko pradėtos istorijos, idėjos ar vizijos pratęsimas. Palikus baltus kraštus, paveikslas ima priminti plokščią atviruką, kurį apvertęs tikiesi rasti kelias ranka rašytas eilutes – galbūt laišką mamai. Tuo tarpu nutapyti kraštai suteikia kūriniui tęstinumo – jis nebeapsiriboja vien rėmu, bet skatina žiūrovą mintyse pratęsti istoriją, įsitraukti ir sukurti asmeninį jos pabaigos variantą.

Keliaudama per parodą ir skaitydama parodos aprašymą, pastebėjau, kad jaunesnės kartos menininkams patinka kalbėti apie kasdienybę, kuri, lyg yra, tačiau ne tokia įsimintina, greitai dingstanti iš akiračio, kol atmintyje spėjame užfiksuoti kelis jos momentus. Tačiau tokie vaizdiniai jau tampa nedidele tendencija ir susivienodina. V. Kemeklės parodos tikslas – leisti žiūrovams pamatyti tuos pačius kažkada matytus vaizdinius, jausti šiokį tokį nostalgijos, buitiškumo ar net saugumo jausmą. Vis dėlto emocinis paveikumas, kurį menininkė siekia perteikti, gali nepasiekti visų.

Paveikslas iš V. Kemeklės parodos „Ribotas matomumas II“. Organizatorių nuotr.

V. Kemeklės paroda „Ribotas matomumas II“ išsiskiria stipria atmosfera ir asmeniškų vaizdinių poetika. Vis dėlto kai kuriose vietose autorė lieka estetiškai pažįstamoje, saugioje teritorijoje, neperžengdama jau išbandytų formų ribų. Kai kurie kūriniai, pavyzdžiui, „Aš nesu robotas“ ar „Kelrodė žvaigždė“, įneša gyvybės ir konceptualios įtampos, tačiau šiame kontekste jie labiau primena būsimo, dar tik bręstančio ciklo ženklus. Riboto matomumo metafora kartais perteikiama pernelyg tiesmukai, taip neišnaudojant jos potencialo kurti daugiaprasmiškesnį naratyvą. Vis dėlto tokios parodos – svarbūs žingsniai: jos leidžia plėtoti naujas idėjas, permąstyti esamas, o kai kurias – drąsiai atmesti.

Kas? V. Kemeklės paroda „Ribotas matomumas II“.

Kur? Meno galerija „Muitinė“ (Muitinės g. 2).

Kada? Veikia iki gegužės 16 d.