Vasaris Lietuvos kultūros lauko dalyviams savaime asocijuojasi su Tarptautine Vilniaus knygų muge. Šiemetės, 24-osios, Vilniaus knygų mugės šūkis – poeto Henriko Radausko eilėraščio „Pasaka“ baigiamoji eilutė: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“. Filosofiškai talpios ištarties akivaizdoje norisi mąstyti, kalbėti apie pasaką.

Žvalgant šių laikų autorių pasakinę kūrybą, verta aktualizuoti rašytojos Akvilinos Cicėnaitės 2023-aisiais išleistą knygą „Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies“ (redaktorės Danguolė Šakavičiūtė, Edita Šatkauskienė; dizainerė Jūratė Šatūnė; meninė redaktorė Kristina Karklė; iliustratorė Reda Tomingas).

Autorė išties produktyvi – daugmaž nuosekliai kas dveji treji metai pasirodo nauja knyga. Kiekviena jų su(si)laukia tiek skaitytojų dėmesio, pripažinimo, tiek literatūros kritikų įvertinimo, tai byloja nominacijų gausa. Devynetą romanų paaugliams ir suaugusiesiems parašiusi prozininkė 2023-iaisiais prakalbo ir jauniausiojo amžiaus skaitytojams – vaikams, tad apie ką ir kaip pasakoja A. Cicėnaitė kūrinyje „Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies“?

„Jūrų žvaigždė Citrinukė gimė Koralų jūroje rugsėjo naktį [...]. Naujagimė ji atrodė it mažytis želė trupinėlis, kurio negalėjai įžiūrėti gelmėse. Kai ūgtelėjo, dėl spalvos ją praminė Citrinuke – taip ryškiai spindėjo vandenyje, kad naktį galėjai supainioti su dangaus žvaigždėmis, švytinčiomis virš tamsių jūros bangų.

– Kada aš užaugsiu ir galėsiu keliauti? – vis klausinėdavo Citrinukė mamos.

– Jau greitai, tik luktelėk mažumėlę, – atsakydavo mama. – Nepamiršk, kad mes, jūrų žvaigždės, esame pačios geriausios, gražiausios ir nuostabiausios jūrų būtybės, tik labai jau trapios!

[...] vos tik sustiprėjo penkios į spindulius panašios jos rankos, Citrinukė luktelėjo, kol mama užsnūs, ir vogčia išsigavo pasižvalgyti po gelmes. Aptikusi šiltą jūros srovę leidosi nešama tol, kol besidairydama į spalvingus koralus maloniai užsnūdo.“ (p. 4–5)

Taip jūros žvaigždės istoriją pradeda autorė; o Citrinukės kelionė prasideda, kai, pabudinta plekšnės Matildos, Citrinukė, kaip mokyta mamos, prisistačiusi esanti jūrų žvaigždė – pati geriausia, gražiausia ir nuostabiausia jūrų būtybė, išgirsta: „Jūs, jūrų žvaigždės, esate savotiški padarai: nei krabai, nei žuvys, nei pelekų, nei žiaunų... O svarbiausia – kaip gali pasivadinti pačia geriausia jūrų būtybe, jeigu neturi širdies?“ (p. 6)

Citrinukė sužino, kad širdis yra svarbiausia kūno dalis, jos tvinksėjimas yra gyvybė, o be širdies tiesiog neįmanoma būti gerai.

Jūros gyventojai susiduria su autorės tiesiogiai neįvardyta, paties skaitytojo supratimui palikta žmogaus (ap)raiška, viena jų – klastingi tinklai.

„[...] tu priglausk ranką prie krūtinės, ana ten, per patį vidurį. Ir įsiklausyk. Ar ką girdi? [...] Jei neturi tvinksinčios širdies, vadinasi, esi beširdė! Vadinasi, negali būti ir geriausia jūrų būtybė!“ (p. 7) – rėžte rėžė storžieviško būdo, tačiau labai išsimokslinusi, žymia rašytoja besiruošianti tapti plekšnė Matilda. Galiausiai jai pagaila Citrinukės, tad papasakoja jūrų žvaigždei apie mėlynąjį banginį: „[...] močiutė kadaise pasakojo, kad toli toli, pačioj giliausioj jūros gilybėj, tamsiausioj jūros tamsybėj, gyvena senut seniausias mėlynasis banginis. Jis toks senas, kad net savo vardo neatsimena. Bet sakoma, kad jis žinąs viską. Jeigu jį rastum – atsakytų į tavo klausimą. [...] Reikia plaukti į piečiausius Koralų jūros pietus. Tada leistis vis gilyn ir gilyn, į tamsiausią jūros tamsybę. Kai tik pajusi, kad vanduo toks tamsus, jog rodosi neperregima tirštuma, kai tik išgirsi melodiją, nuo kurios kūnu nuvilnys šiurpuliukai – suprasi, kad mėlynasis banginis visai šalia. Jis dieną naktį niūniuoja liūdniausią jūros melodiją.“ (p. 8)

Jūrų žvaigždė nė kiek neišsigąsta plekšnės perspėjimo, kad tai labai tolima kelionė, kurioje tyko grobuonių spąstai: „Citrinukė tik mostelėjo visomis savo rankomis. Žinoma, ji nenorėjo, kad mama jaudintųsi, jei ji ilgai neparsiras. Bijojo ir nerti į giliausią gilybę ieškodama senut seniausio mėlynojo banginio. Bet jau geriau plaukti į nežinią, nei žinoti, kad neturi širdies.“ (p. 9)

Citrinukė pasikviečia Matildą keliauti drauge, nors šioji dedasi nenorinti, tačiau susivilioja galimybe pažinti jūrų pasaulį. Juk tai praverstų jai, kaip rašytojai, galbūt rastųsi istorija knygai...

Štai ir prasideda Citrinukės kelionė ieškoti širdies. Drauge su plekšne Matilda ir kitais sutinkamais jūros gyventojais Citrinukė atranda įstabų vandens gelmių gyvenimą, kuriame knibžda būriai skraiduolių žuvelių, spalvingiausių koralų kolonijos, akyse tiesiog visur mirgėte mirganti gyvybė, „milžiniška ar vos matoma akiai“. (p. 10)

Pirmiausia Citrinukė sutinka ryklį Vytautą, pravarde Baisusis. Kaip ir dera, iš pradžių ji sustingsta iš baimės, tačiau ryklys nė neketina Citrinukės suėsti, nes jūrų žvaigždė – neskani. Nugalėjusi išankstinį požiūrį, kad rykliai yra grobuonys, žvaigždelė Vytautui iš tarpdančio ištraukia įstrigusį moliuską ir jie susidraugauja.

Jau trise keliaudami ieškoti mėlynojo banginio, susitinka jūrų ežį Pūkį, kuris, išvydęs Citrinukę, išsigąsta ir, iškėlęs baltutėlę kriauklę, prašosi paliekamas gyvas. Nors širdies ir neturi, jūrų žvaigždė ežį Pūkį palieka gyvą, pasikalbėję apie horoskopus, jau keturiese ant ryklio keteros keliauja tolyn.

A. Cicėnaitės parašytoje istorijoje jūros gyventojai patiria „nežuvišką nuovargį“ ir susiduria su autorės tiesiogiai neįvardyta, paties skaitytojo supratimui palikta žmogaus (ap)raiška, viena jų – klastingi tinklai, kuriuose įsipainiojusi begalė tos įstabios vandens pasaulio gyvybės.

„Ryklys Vytautas su draugais pasisuko ir jau norėjo sprukti, bet staiga iš tinklų pasigirdo šauksmas:

– Padėkit! Padėkit!

Tai maldavo aštuonkojė Karolina, mat įsipainiojo į tinklus ir negalėjo ištrūkti.

Plauk tik, kol patys neįkliuvom! – suklykė plekšnė Matilda. – Žiū, tinklai taip spustelės, kad iš mūsų teliks žuvų taukai!“ (p. 21)

Bailusis jūrų ežys Pūkis, kaip ir plekšnė Matilda, neketino gelbėti įkliuvusiųjų, ryklys Vytautas kiek dvejojo, o Citrinukė tuo metu kuo skubiausiai puolė padėti. Vos atsipeikėjusi iš išgąsčio aštuonkojė Karolina ištarė:

„Ačiū už išgelbėtą gyvybę, geroji jūrų žvaigžde. Tavo širdis auksinė.“ (p. 21)

Galiausiai bičiuliai jau visi drauge sudraskė tinklus, iš kurių pasipylė spalvingiausios žuvys.

„Priviso jūroj tų pažįstamų, tuoj neliks ko ėsti“ (p. 21) – tai ryklio Vytauto žodžiai, kurie leidžia manyti, kad Baisusis, įgijęs draugų ar, jo teigimu, pažįstamų, ima kitaip žiūrėti į aplinkinius, o galbūt aplinkiniai iš tiesų klaidingai visada žvelgė į jį.

Ši rašytojos keliskart ryklio nasrais pakartojama frazė – viena esmingiausių, aktualizuojanti stereotipų gajumą, kuris vis dėlto neretai dar tebetrukdo bendrauti vieniems su kitais, tačiau, jeigu leidžiamasi į asmeninį santykį, stereotipai griūva ir užsimezga įstabiai unikalus autentiškas ryšys tarp jūros gyventojų ar žmonių, veikiausiai visų socialių būtybių.

Tuo šioje kelionėje įsitikina plekšnė Matilda, kurią galima traktuoti kaip autorės sukurtą savo pačios prototipą; būtent ši veikėja ir „parašė“ Citrinukės istoriją, ją ir kiekvieną sutiktąjį informatyviai įvardydama lotyniškuoju rūšiniu pavadinimu, nurodydama esmines savybes. Netikslinga papasakoti visą Citrinukės istoriją, daug įdomiau ir prasmingiau pačiam skaitytojui pabaigti kelionę ir sužinoti, kas iš tikrųjų yra širdis, kur jos reikia ieškoti.

A. Cicėnaitė žodinga kalba, meistriškai žaisdama ištartimis, patraukliai pagaviai papasakoja giliaprasmę jūrų žvaigždės iniciacijos kelionę, kurią lygiaverčiai reikšmingai vizualiai perteikia iliustratorė R. Tomingas. „Svarbiausia – ne tai, kas tavo krūtinėje, o tavo žodžiai ir veiksmai“ (p. 29) – mėlynojo banginio žodžių akivaizdoje kviestina tikėti pasaka ir pasauliu.