Vizualiosios srities menininkams kraštovaizdis yra itin svarbus. Galime pradėti pasakojimą nuo XIX a., kai atsirado plenerinė tapyba. Iki XIX a. vidurio Barbizono mokyklos (XIX a. vidurio Prancūzijos tapybos mokykla buvo svarbi didesnio Europos natūralizmo judėjimo dalis, reikšmingai prisidėjusi prie realizmo atsiradimo prancūzų kraštovaizdžio tapyboje) Prancūzijoje buvo įprasta kurti kraštovaizdžio eskizus lauke, o juos pabaigti jau studijose. Tai daugiausia buvo daroma dėl patogumo, nes iki tol tapytojai pirkdavo pigmentus miltelių pavidalu, o spalvas maišydavo su skysčiu, pavyzdžiui, aliejumi.
1841 m. buvo išrastas lankstomas metalinis dažų vamzdelis, kurį pradėjo platinti spalvų tiekėjai „Winsor&Newton“, tai labai palengvino darbą lauke. Vėliau, po dešimtmečio, buvo sukurtas nešiojamas molbertas, kuris taip pat padėjo lengviau tapyti gamtoje. Tačiau daugelis Barbizono mokyklos tapytojų ir toliau dažniausiai kūrė darbus studijoje. Tapyba lauke tapo labai populiari tik 1860 m. pabaigoje – ją išpopuliarino impresionistai C. Monet, Pierre’as Auguste’as Renoiras ir Camille’is Pissarro.
Didžiausias pokytis įvyko 1881 m., kai C. Monet, siekdamas užfiksuoti tikrąjį šviesos poveikį kraštovaizdžiui, pradėjo nešti drobes į lauką ir piešti tą pačią sceną skirtingu paros metu. Vėliau jis ir toliau dirbdavo prie kiekvienos drobės, kai tik šviesa pasikeisdavo. Toks tapymo būdas pradėtas vadinti plenerais (pranc. plein air – atviras oras). Jau daugiau nei 100 metų plenerinė tapyba kas vasarą pasiekia savo piką, kai menininkai iš įvairiausių šalies kampelių susirenka į tam tikrą kaimą ar miestelį, kad kūrybiškai pailsėtų, bendrautų su kolegomis ir kartais susirastų naujų pažinčių. Menininkų vasarą trukdyti – nevalia.
K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Kaip teigia aptariamos parodos autorius P. Lincevičius, minėti autoriai jam svarbūs, nes jie aktualizavo kūrybos procesus tam tikroje erdvėje ir prisidėjo arba buvo plenerinės tapybos pradininkai. Apie parodą jau mačiau interneto erdvėje, kai pažįstami pradėjo dalytis vaizdais iš parodos. Jų vis daugėjo ir daugėjo. Atrodo, kad kraštovaizdžio tema, kad ir kiek kartų atrodytų nagrinėta, išsemta ar net nuvalkiota per daugelį šimtmečių, vis tiek randa naujų išraiškos formų ir nišų, kuriose gali ne tik išlikti, bet ir klestėti.
Atrodo, kad kraštovaizdžio tema, kad ir kiek kartų atrodytų nagrinėta, vis tiek randa naujų išraiškos formų ir nišų, kuriose gali ne tik išlikti, bet ir klestėti.
Parodoje „Kraštovaizdžių audinys“ susipina įvairios technikos – analoginė fotografija, tapyba, grafika, mišri technika. Toks derinys galėtų atrodyti kaip neapsisprendusio menininko eksperimentas, tačiau žinant, kad visi šie kūriniai sukurti rezidencijų metu, svarbiau tampa ne tiek techninis meistriškumas, kiek pačios temos atskleidimas. Šis aspektas parodoje atsiskleidžia itin aiškiai.
Labiausiai į akį krito nedideli, subtilūs tapybos darbai: „Šarkų buveinė“, „Vaizdas pro Cite Internationale des Arts studijos langą“ ir „Praskrendantis fotoaparatas Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslo „Pjovėjai“ kraštovaizdyje“. Iš pirmo žvilgsnio šie kūriniai gali atrodyti lyg momentiniai fotoaparato užfiksuoti vaizdai, tačiau kiekvienas potėpis čia alsuoja jautrumu. Jų motyvai – artimi ir atpažįstami, todėl sukelia ypatingą emocinį ryšį. Atrodo, kad būtent šie maži paveikslai pavergė mano širdį. Šeštuoju numeriu pažymėtas darbas „Prieš žiemą IX“ taip pat galėtų būti priskirtas prie tų, kurie mane paveikė stipriausiai. Tačiau šiuo atveju į jį įsipina ne tik vizualinis patyrimas, bet ir asmeniniai prisiminimai – jis priminė akimirką, kai buvau atradusi mamos botanikos sąsiuvinį. Dabar, žvelgdama į ekspozicijos dokumentines nuotraukas, vėl pajuntu tą patį keistą įspūdį: atrodo, kad į paveikslą ne tik žiūrime, bet ir panyrame į jį. Vaizdas atsiveria ne iš šono, o iš viršaus, tarsi iš kitos, sunkiai apibrėžiamos perspektyvos. Tai sukuria erdvinio matymo efektą ir kartu kelia jausmą, lyg matyčiau ką nors pažįstamo, bet kartu tolstančio iš atminties.
K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Pereinant į kitą ekspozicijos erdvę, dėmesį patraukė „akmens istorija“ – kūrinys pavadinimu „Kraštovaizdžio detalė Nr. 3“. Tačiau kur čia ta akmens istorija? Paveikslas, priešais kurį stoviu, yra nedidelis, vaizduojantis akmenį ir jo paviršiaus faktūrą. Tačiau tikrasis pasakojimas slypi po juo: ten padėta knygutė. Pirmame puslapyje randame tikslią akmens lokaciją ir datą, kada jis buvo paimtas. Antrame puslapyje – netikėta ir žaisminga detalė: kadras iš vaizdo įrašo „Ką matė akmuo prieš man jį pakeliant“. Atsakymas paprastas, bet kartu ir poetiškas – akmuo matė skaisčiausią žydrą dangų, nubarstytą cukrinės vatos formos debesimis. Paskutinis, trečiasis, puslapis jau įgauna muziejinį pobūdį – čia pateikiama išsami, dokumentinė akmens informacija su visais jo duomenimis. Šiame kūrinyje akmuo tampa ne tik objektu, bet ir istorijos pasakotoju, o pati dokumentacija – lyg meninė archeologija, įkvepianti naujai pažvelgti į kraštovaizdžio detales.
Vos įžengus į paskutinį ekspozicijos kambarį, nustebina kūrinių gausa – mažiausioje erdvėje jie sukrauti vienas ant kito, tarsi susluoksniuoti, gal net šiurkščiai sumėtyti. Palyginti su ankstesnių kambarių švara ir minimalizmu, ši erdvė tarsi išmuša iš pusiausvyros. Tačiau, sustojęs akimirkai priešais įėjimą, suvoki, kad toks yra pats kraštovaizdis – jis netvarkingas. Akmenys krinta vienas ant kito, medžiai remiasi šakomis, kartais žemuma pereina į aukštumą. Tai nelygus, netolygus, tačiau nuolat judantis ir gyvas organizmo ritmas.
K. Latvytės-Bibiano nuotr.
Taigi (kaip dažnai pradėdavome rašinėlius mokykloje) – kaipgi audžiamas kraštovaizdis tapyboje? Šį kartą neatsakysiu į šį klausimą, ne todėl, kad neturiu atsakymo, o todėl, kad leisiu pačiam straipsnio skaitytojui tapti parodos lankytoju.
Kas? P. Lincevičiaus paroda „Kraštovaizdžių audinys“.
Kur? Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“.
Kada? Veikia iki kovo 14 d.
Naujausi komentarai