Skaitytojas nukeliamas į alternatyviosios istorijos pasaulį, kuriame vaizduojama iš okupacijos neišsivadavusi visuomenė. Dešimtokė Augustė Gilytė, susipažinusi su dvejais metais vyresniu Kristijonu, ima purkšti grafičius prie Sporto rūmų, platina nelegalią muziką ir tiesiog linksminasi. Tačiau laikui bėgant, pradėjus studijuoti, Augustė susiduria su tironiškos sistemos realybe ir jai tenka apsispręsti: prisitaikyti ar likti ištikimai savo įsitikinimams. Pasirinkusi siekti orumo ir laisvės, Augustė Gilytė, net ir gyvendama nuolatinėje kontrolėje, kovoja su sistema.

M. Gailius meistriškai pina praeities ir dabarties gijas, pasitelkdamas ne tik fikciją, bet ir savo šeimos istoriją, kurios fragmentai – autentiški KGB tardymo protokolai – tapo romano dalimi. „Augustė Gilytė“ – tai eksperimentas su istorija, alternatyvios tikrovės tyrinėjimas ir kartu gilus žvilgsnis į žmogaus sąmonę ir visuomenės mechanizmus.

Apie romano idėjas, sąsajas su dabartimi ir asmenines patirtis – pokalbis su M. Gailiumi.

– „Augustė Gilytė“ pasakoja alternatyvią Lietuvos istoriją, kurioje šalis neišsivaduoja iš okupacijos. Ar buvo sunku įsivaizduoti ir kurti tokį pasaulį?

– Sakyčiau, buvo sunku įsivaizduoti tai, kas nutiko 2022 m. vasario 24 d. Buvo sunku įsivaizduoti sugriautą Mariupolį, sunaikintą vaikų ligoninę. Sunku įsivaizduoti Bučą. Nors tai įvyko iš tikrųjų, vis tiek sunku įsivaizduoti.

Mes Aušvicą lankome tam, kad įsivaizduotume. Ir per vaizduotę augintume savo atsparumą, žmogiškumą. Karo žiaurumas sutriuškina bet kokią vaizduotę.

Fikcinį pasaulį įsivaizduoti ne taip sunku. Mūsų visų sąmonė turi polinkį kurti pasakas, kartais – košmarus. Mano aštuonmetis pastaruoju metu prieš miegą įsivaizduoja neįtikimus siužetus. Rašytojui juos liktų nebent užrašyti. O štai užrašyti – ir užrašyti gerai – ne taip paprasta. Tam reikia įdirbio, įgūdžių.

M. Gailienės nuotr.

– Alternatyviosios istorijos žanras lietuvių literatūroje itin retas. Įdomu, kaip jautėtės kurdamas šį romaną. Jautėte kūrybos laisvę, o gal atvirkščiai – nemenką atsakomybę?

– Jaučiausi gerai. Nes kurti – tai būti laisvam. Atsakomybę jaučiu profesinę: man rūpi kalbos raiška, jos išradingumas, jaučiu atsakomybę ir už savo veikėją Augustę Gilytę. Su šiuo romanu jaučiu atsakomybę už numanomą skaitytojo reakciją (rašant „Oro“ man tai bemaž nerūpėjo), skaitytojui linkiu patirtį kalbos žaismę ir pasakojimo polėkį.

Tiesa, jau išleidęs romaną pastebėjau tris nežymias logikos klaidas. Pavyzdžiui, vienoje vietoje iš sėdmaišio kyšanti galva palyginama su iš šepečio išsikišusiu šluotkočiu, nors turėtų būti atvirkščiai. Tad jaučiu atsakomybę ir už tai.

– Rašydamas tyrinėjote kokius nors istorinius, kultūrinius šaltinius, kad geriau įsigilintumėte į šią alternatyvią tikrovę?

– Tyrinėjau. Tačiau šaltiniais tiesiogiai nesivadovavau, išskyrus vieną. Rašant mane pasiekė knyga, kurioje publikuojami į lietuvių kalbą išversti senelio KGB tardymo protokolai. Visa šeima tik neseniai sužinojome, kad senelis Stasys Armonas buvo partizanas. Toks faktas savaime dramatiškas, tačiau žinia dargi idealiai atitiko romane plėtojamą nutylėjimo liniją. Todėl KGB medžiagą apie senelį pasitelkiau rašydamas trečiąją romano dalį, tik joje tardoma veikėja Augustė Gilytė. Taip su seneliu, kurio nesu regėjęs, tarsi pasišnekėjau sunkia tema. O jis man tarsi padėjo kurti siužetą.

– Ar, rašydamas apie tokią Lietuvą, įžvelgėte tam tikrų paralelių su dabartimi?

– Paralelių su dabartimi ne tik įžvelgiau – jas tyčia pyniau. Alternatyvioji istorija kaip žanras suteikia didelę laisvę. Viename tekste supyniau tai, kas buvo, kas galėjo būti, kas dabar yra ir kas galėtų būti. Todėl romano laikas kartu yra ir praeitis, ir dabartis, ir šiokia tokia ateitis, tik visa tai vyksta paralelinėje laiko skalėje.

– Romane totalitarinė sistema nėra tik represijos ir smurtas – ji įsiskverbia į buitinį gyvenimą, mąstymą. Kodėl buvo svarbu parodyti būtent tokį, normalizuotą, priespaudos veidą?

– Kada priespauda gali būti normalizuota? Atsakysiu gyvenimišku pavyzdžiu. Seniau su žmona nuomojome medinio namo antrą aukštą Užupyje. Gyvenome laisvamaniškai ir gana bohemiškai, kol į tą patį kiemą, į gretimą namą, persikėlė būsto šeimininkai. Pirmiausia jie įrengė vartus su automatiniu užraktu. Pamažu liovėmės leisti laiką kieme. Tekdavo aiškintis, kokie svečiai mus lanko. Net už brolius ir seseris aiškintis turėjome. Nepastebėjome, kaip dėl visko įsibaiminusi šeimininkė mus uždarė į panoptikumą. Tai buvo normalizuota priespauda. Kai iš ten išsinešdinome, pajutome pabėgę iš kalėjimo. Mąstymas prisitaiko prie priespaudos, prievartos. Romane susitaikymo su tironija situacija, žinoma, dramaturgiškai užaštrinta.

– Knygoje kalbate apie minties kontrolę ir baimę išgirsti savo pačių mintis. Galima sakyti, kad žmogaus laisvė priklauso nuo jo sąmoningumo?

– Sąmoningumas yra kaip ratilai vandenyje: jeigu nori, kad mintys vilnytų kuo laisviau, būtina nuolat sujudinti vandenį. Mano pasakojime sąmoningumas gniaužiamas, gniuždomas. Ir pasaulinėje, ir lietuvių literatūroje tai jau anksčiau išplėtota situacija: ar tai būtų George’o Orwello „1984-ieji“, ar Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Tokio pobūdžio pasakojime be minčių kontrolės vaizdavimo paprasčiausiai neapsieisi.

Fikcinį pasaulį įsivaizduoti ne taip sunku. Mūsų visų sąmonė turi polinkį kurti pasakas, kartais – košmarus.

– Augustė Gilytė gyvena realybėje, kurioje svarbūs įvykiai yra nutylimi ar iškraipomi. Kaip istorijos ištrynimas arba perrašymas veikia individą ir visuomenę?

– Tai žmones padaro mankurtais. Šitą sąmonės nuskurdinimo efektą savo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ atskleidė dar kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas. Istorijos ir tikrovės perrašymo gniuždantis poveikis su milžiniška jėga pasireiškia „Vilniaus pokeryje“. Romanas „Augustė Gilytė“ iš dalies perskaitytinas kaip reveransas R. Gaveliui.

Pats vos prieš kelerius metus sužinojau, kad mano senelis buvo įsitraukęs į pokario rezistenciją. Kaip minėjau, faktas šeimoje buvo nuslėptas. Aš nežinau, ar apskritai kas nors, be jo paties, tai žinojo. Senelis žuvo, kai jo dukra – vėliau mano mama – pati dar buvo vaikas. Senelio žūtis nusinešant paslaptį į kapą savaip perrašė visą šeimos istoriją ir didelę mūsų sąmoningo gyvenimo dalį pritemdė. Apie tai ir „Augustė Gilytė“ – apie dramatiškus nutylėjimus šeimoje ir visuomenėje. Kol mes nežinome visos tiesos, net jei skaudžios – juolab skaudžios! – apie savo praeitį, tol negalime būti visiškai laisvi.

– Ar ši alternatyvios istorijos realybė gali būti suprantama kaip perspėjimas, kad demokratija nėra savaime suprantamas ir amžinas reiškinys?

– Tiesiogiai tokios tezės nesiūlau. Tačiau jeigu tokia būtų šalutinė romano perskaitymo išvada, aš nieko prieš.

– Be to, romane kiek kritikuojate materializmą, paviršutinišką gyvenimo būdą, teigiate, kad „skęstame šūde“. Ar tai galima suprasti kaip raginimą pabusti ir permąstyti vertybes?

– Jokiu būdu neraginu! Kas nori – teskęsta. Be to, nesu tikras, ar kritikuoju: veikėja tiesiog pastebi ir garsiai įvardija tam tikras visuomeninio gyvenimo anomalijas, išvirkščias reikšmes ir iškreiptas formas. Literatūra yra tarsi tarpininkas, kuris su distancija arba, Augustės atveju, pajuoka, ironija, leidžia pažvelgti ir į mūsų kasdienybės keistenybių apraiškas. Tai sveika.

Tiesa, dviratininkės Augustės Gilytės balsu nusistebėdamas, kodėl tiek daug žmonių mieste vairuoja automobilius, į socialinę tikrovę vis dėlto mažumėlę apeliuoju. Man nuoširdžiai nesuprantama, kodėl vilniečiai žymiai labiau negu kitose Europos sostinėse taip pamėgę automobilius. Neslėpsiu: mane, kaip dviratininką, toks paprotys glumina ir erzina. Kai aš pats vairuoju mieste, savęs tokio nekenčiu, man sunku priimti visą tą sankryžų erzelynę ir save patį kamštyje ir judesyje. Tad rašytojo asmeninės nuostatos šiuo atveju persimeta į grožinį pasakojimą.

– Šis romanas provokuoja klausimą: ar mes pakankamai vertiname savo laisvę? Ar tikėjotės, kad skaitytojai ims kitaip žvelgti į istoriją ir dabartį?

– Skaitytojams linkiu sveikų išgyvenimų ir nebent palengvėjimo dar kartą su veikėja pasikartojus, kad turime visas visiškos laisvės sąlygas. Jeigu laisvi nesijaučiame – tai tik pasiteisinimas. Pavyzdžiui, mano laisvę dabar labai riboja mažamečiai vaikai, atsakomybė už juos. Tačiau suprantu, kaip tai santykinis dalykas: kai jie paaugs, aš turbūt neturėsiu, kur savo laisvės padėti.

– Jei galėtumėte, kokį klausimą pats užduotumėte visiems, perskaičiusiems šią knygą?

– Ko aš bijau, bet bijau pripažinti bijantis?