Su šiais dviem jaunais žmonėmis iš Meksikos susitikome, kai jie jau skaičiavo savo paskutines dienas Lietuvoje, Kaune. Tai Anna Karen González Huesca ir Israel Ismael Infante Salza. Abu vienbalsiai tvirtino, jog šie metai buvo kupini naujų patirčių ir išgyvenimų. Tai šokio teatro „Aura“ šokėjai. Taip pat abu pasakojo apie Birutę Letukaitę, teatro vadovę, kurios dėka jie atvyko į jiems tuo metu visiškai nežinomą šalį.

Gyvenimas+šokis

Anna: Šokis į mano gyvenimą atėjo labai anksti. Kai buvau septynerių, pradėjau mokytis baleto mokykloje. Tai buvo klasikinis baletas, kurį šokau iki 15 metų. Tada pasukau į kitokio stiliaus šokį. Bandžiau šokti šiek tiek hiphopo, šiek tiek eksperimentinio, šiek tiek džiazo šokio. Tačiau faktas, jog šoku nuo vaikystės iki dabar.

Kai baigiau vidurinę mokyklą, nusprendžiau, jog noriu tapti profesionalia šokėja, nes neįsivaizduoju savęs darančios ką kitą. Taigi studijavau šokį ketverius metus profesionalioje šokio mokykloje. Ši mokykla režisuoja vieną svarbiausių šokio trupių Meksikoje „Delfos“. Ten šokau paskutiniaisiais savo studijų metais.

Kartą su šia trupe dalyvavau viename šokio festivalyje. Tuo metu Meksikoje Birutė iš „Auros“ ieškojo šokėjų savo trupei. Kai apie tai sužinojau, nusiunčiau savo CV. Maždaug po savaitės gavau atsakymą: „Ana, kada gali atvažiuoti į Lietuvą?“ Buvau šoke, nes nieko nežinojau apie šią šalį. Tad visų pirma puoliau ieškoti bet kokios informacijos apie Lietuvą.

Aš tikiu likimu ir suprantu, jog tai buvo ne mano sprendimas, Lietuva mane pati pasirinko.  Gyventi čia buvo didelis iššūkis: toli nuo savo šalies, šeimos, draugų. Nepakartojama patirtis, kurios metu daug ko išmokau ir sutikau gerų žmonių.

Ismael: Kai buvau 11 metų, pradėjau mokytis ir šokti Meksikos folkloro šokius. 16 metų pradėjau šokti vienoje folkloro trupių. O kai sukako 18 metų, nusprendžiau pradėti mokytis šiuolaikinio šokio. Taip pat tuo pačiu metu pradėjau studijuoti rinkodarą, nes tėtis sakė: „Tu turi daryti kažką tikro“ (juokiasi). Tačiau po vienerių metų rinkodaros studijų aš jas mečiau ir likau tik su šokiu.

Kartą viename festivalyje dalyvavau kaip scenos darbuotojas ir kaip šokėjas. Po spektaklio užkulisiuose nuiminėjau lempas ir pamačiau tuščią sceną. Pradėjau šokti. Birutė iš „Auros“ pamatė mano šokį ir buvo sužavėta. Kitą dieną ji pamatė mano oficialų pasirodymą scenoje ir paprašė manęs sudalyvauti peržiūroje į jos šokio trupę. Peržiūra vyko tiesiog vakarėlyje, šokių aikštelėje. Tuo metu nekalbėjau angliškai iš viso, aš tiesiog šokau, naudojau visus man žinomus šokio stilius: salsą, folklorą, hiphopą, šiuolaikinį šokį. Šokau rimtai, kaip tikroje peržiūroje, ir Birutė man pasakė: „Aš noriu tavęs savo trupėje“.

Kūnas+šokis

Anna: Kai tu nežinai šalies kalbos, tu gali komunikuoti savo kūnu. Sakydamas „labas“ pamojuoji ranka ir visi supranta. Tai tarptautinis gestas. Taigi tu jungi simbolius, kasdienius judesius ir vystai tai į kažką poetiško, artistiško. Tai yra šokis.

Iš pradžių man patiko baletas, tie gražūs ir estetiški judesiai... Tačiau greitai aš pajutau ten tuštumą. Save atradau šiuolaikiniame šokyje. Būtent ten besigilindama į šokį gali pradėti jausti ryšį su savimi, erdve, judesiais, kitų kūnais. Tada gali laisvai komunikuoti be žodžių. Apskritai, gyvenime pasirinkau šokį, nes tik šokdama jaučiuosi laisva. Tik per šokį aš galiu išreikšti savo vidinius jausmus, per savo kūną, per pojūčius. Rodyti, kaip keičiasi mano asmenybė.

Ismael: Kūnas — tai aš, aš esu mano kūnas. Žmonės mane atpažįsta dėl mano kūno, dėl jo judesių. Kūnas yra tyras. Turiu omeny kūno kalbą. Jei tavo žodžiai meluoja, tavo kūno kalba negali meluoti. Yra specifinės vietos kūne, kurios yra sujungtos su pasąmone.

Taip pat kūnas gali gyventi amžinai. Pavyzdžiui, šokio revoliucionierė Pina Bauš (Bausch). Ji jau mirusi, tačiau jos kūnas vis dar gyvas šokyje, jos kurtuose spektakliuose.

Kūnas iš Meksikos+Lietuva

Anna: Mes, meksikiečiai, ar visi Lotynų Amerikos žmonės apskritai turime šiltą kraują ir temperamentą. Mes jau gimėme su šiomis savybėmis. Savaime suprantama, jog vizualiai matosi, kad mes ne lietuviai. Ir ne vien tik dėl odos ar akių spalvos, bet ir dėl kūno judesių, kuriems turi įtakos mūsų kutūra ar asmeninės patirtys. Visas šis bagažas jau yra mano kūne.

Ismael: Iš tikrųjų mes, meksikiečiai, turime daug įtakos iš Afrikos ir Ispanijos. Tad net šokyje mes naudojame šių kultūrų pagrindinius judesius. Aš asmeniškai naudoju viską: salsą, latino, folklorą. Ši informacija jau yra mano kūne ir aš negaliu jos ištraukti. O jeigu lyginti lietuvius ir meksikiečius, tai mes labai skirtingi. Kai mes sakome „labas“, mes liečiame vienas kitą, mes apsikabiname. Kai atvykau į Lietuvą, pamačiau, jog žmonės laiko atstumą vienas nuo kito.

Kūnas iš Meksikos+Kaunas

Anna: Turėjau keletą nemalonių situacijų gyvendama Kaune. Pavyzdžiui, kai važiuodavau autobusu, jausdavau, kaip žmonės žiūri į mane. Ir net jeigu aš nieko nesakydavau, jie atpažindavo mane iš odos ar akių spalvos. Jaučiasi, jog ne visi žmonės yra atviri, jie jau nuteisia mane net nesistengdami susipažinti. Arba, kai parduotuvėje bandydavau ko nors paklausti anglų kalba — kaput! Didžiulė siena atsiveria priešais. Žmonės labai bijo kalbėti angliškai.

Tačiau ne visi lietuviai yra tokie. Pavyzdžiui, buto šeimininkė, kuriame aš gyvenau. Spėju, jog jai maždaug 70 metų. Ji buvo ypatingai draugiška mums, net ir nė kiek nekalbėdama angliškai. Ji visada šypsodavosi ir dėl jos aš jausdavausi, jog nesu vieniša Lietuvoje.

Ismael: Aš pamačiau, jog tie lietuviai, kurie yra daugiau keliavę ir matę pasaulio šalių ar miestų, yra kur kas atviresni. Tačiau ne visi žmonės yra malonūs. Kartą nutiko linksmas atsitikimas, kai vienas vaikinas man grubiai sakė: „Dink iš Lietuvos valgyti savo kebabų!“ Aš jam atsakiau: „Aš valgau tako, aš meksikietis.“ Jis pagalvojo, jog aš indas. Tačiau tokių piktai nusiteikusių žmonių yra visur, kiekvienoje šalyje. Tai natūralu. Tačiau aš buvau maloniai nustebęs, kai dvi senyvo amžiaus moteriškės su gražiomis skrybėlaitėmis bandė lietuviškai man papasakoti, kur yra tam tikra gatvė. Keisčiausia, jog aš viską supratau.

Anna: Aš asmeniškai įsimylėjau Lietuvos žiemą. Visi metų laikai čia nuostabūs. Lietuva labai graži šalis.

Ismael: Aš daug išmokau čia. Juk atvykau nemokėdamas anglų kalbos. Dabar galiu kalbėti ne tik angliškai, bet ir lietuviškai truputį. Sutikau daug nuostabių žmonių. Apskritai, Lietuvoje yra daug galimybių, nes tai vis dar auganti šalis. Ypač meno srityje. Tikiuosi, jog vieną dieną dar čia sugrįšiu.

"Kūnas mag" rašinys.