NETRADICINĖ DAUGIAVAIKĖ MAMA: TEGUL EINA, BRAIDO, PATIRIA

Tris vaikus auginanti 26 metų Raminta Kabelkaitė – netradicinė mama. Vaikus gimdė namuose, neskiepijo, keliauja su kūdikiais po festivalius, ne vežioja vežimėlyje, bet nešioja susisupusius prie krūtinės, nesidrovi žindyti viešai ir netrukdo taškytis balose ar šliaužioti žolėje.

Išmoksta patys

"Tačiau aš juos labai myliu ir jiems netrūksta dėmesio, – pabrėžė R. Kabelkaitė. – Nediegiu baimių, auginu laisvus, savarankiškus. Noriu, kad jie patys tyrinėtų pasaulį ir išgyventų vaikystę." Moteris dabar dirba batikos srityje. Daugiavaikė mama taip pat moko ugnies fakyrų meno.

Raminta augina šešerių metų Geistę, ketverių Arą ir pusmečio Ūlą.

Jos kredo – auginti vaikus ne šiltnamio sąlygomis ar tarsi uždarytus narvelyje tarp keturių sienų.

"Tegul eina, braido, patiria, – Raminta kardinaliai nekeitė savo gyvenimo gimus vaikams. – Mūsų negąsdina kelionės, stovyklavimas, gyvenimas palapinėje. Neseniai su pusmečio Ula grįžau po 12 dienų kelionės autostopu iš Italijos."

R. Kabelkaitė nevaikšto paskui vaikus, kontroliuodama kiekvieną metrą.

"Tai – ne egoizmas. Noriu, kad jie augtų sąmoningi, savarankiški, patys susipažintų su pasauliu, – tikina jauna moteris. – Tačiau jie taip pat puoselėjami, prižiūrimi, labai mylimi ir saugomi."

Vaikas nesupras ribų, nesuvoks, kur jam skirtas užribis?

"Negali gyvenimo išmokti iš vadovėlio, svarbiausius dalykus išmokstame praktiškai", – įsitikinusi Raminta.

Tačiau ji nekalba apie kraštutinumus, kaip, matydami jos santykį su vaikais, pagalvoja kai kurie žmonės.

Ji saugo vaikus nuo nudegimo, lūžių, neleidžia rankų kaišioti į kištukinį lizdą, tačiau nedaro tragedijos, kai šie klampoja po balas, dar kūdikystėje šliaužioja po žolę, kiša į burną popieriuką ar kojinę, kaip dabar tai mėgsta daryti mažylė Ula.

Kai kuriuos žmones šokiruoja ir jos vaikams atliekama dinaminė mankšta ar kūdikio nardinimas po vandeniu.

Tegul kovoja imunitetas

"Augindama pirmąjį vaiką, matydavau žmonių šoką, antrą – ramiai stebėjau jų reakciją, o augindama trečią nekreipiu dėmesio, – šyptelėjo mama. – Grįžusi po festivalių pastebėjau, kad vaikai juos išgyvena savaip. Aš beveik kiaurą dieną dirbu su batika, o jie žaidžia su kitais vaikais, atranda žmonių, draugų."

Ar Ramintos, kaip kitų tėvų, nebaimina, kad jos vaikus sukandžios uodai ar užpuls virusai?

Virusų, pastebi ji, galima pasigauti ir gatvėje, ir autobuse. Priklauso nuo požiūrio: daugiavaikė mama neketina vaikams diegti baimių.

Moteris – natūralaus ligos persirgimo šalininkė.

"Prasirgus kai kurioms ligomis, tvirtėja imunitetas, jis – kaip karių armija, laukia darbo ir grūdinasi, – įsitikinusi Raminta. – Jei visko bijosi, auginsi steriliai, anksčiau ar vėliau vaikas vis tiek susirgs."

Tačiau, susidūręs net su silpna infekcija, organizmas priešinsis prasčiau, nes imuninė sistema bus išlepinta.

Beje, net ir su meningokoku, pastebėjo moteris, dažniau lengviau susitvarko tvirtesnį imunitetą turintys vaikai, o steriliomis sąlygomis auginti, papūtus vėjeliui, suserga ir plaučių uždegimu.

Aš džiaugiuosi vaikais tokiais, kokie jie yra. O visuomenė turi suprasti, kad negalime visiems taikyti vienos taisyklės, nes gyvenime yra ne vienas kelias.

Ji pasidžiaugė, kad laisvai, sveikai auginami ir grūdinami jos vaikai beveik nesirgo.

"Tačiau visos mamos savo vaikams nori tik gero, – neabejojo ir nekritikavo kitų moterų R.Kabelkaitė. – Tik visos turi savo supratimą ir renkasi skirtingus būdus."

Savo vaikų neskiepijo

Daugiavaikei mamai kelią nepasitikėjimą minimaliai skelbiama  informacija, ypač apie šalutinius skiepų poveikius.

"Medikai, valstybė, už šalutinius skiepų poveikius neprisiima atsakomybės, – pastebėjo moteris, kuri itin daug domėjosi skiepais, jų sudedamosiomis dalimis dar tuomet, kai nebuvo jokios informacijos lietuvių kalba. – Pas mus apie skiepus skleidžiama beveik tik teigiama informacija. Bet mačiau daug argumentuotų ir faktais paremtų dokumentinių filmų anglų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbomis, kalbančių ir apie skiepų žalą."

Jai įtarimą kėlė ir lietuviškas, skirtingas nei kitose šalyse, skiepų kalendorius.

Didelę neigiamą reakciją Ramintai sukėlė, kad  Lietuvoje vaikai vis dar skiepijami išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse  atšauktais skiepais nuo hepatito B, galinčiais sukelti neigiamų pasekmių kūdikiams.

Nukentėjusių tėvų pasakojimai ir gautos žinios ją atgrasė nuo skiepų.

Raminta bendravo su tėvais, kurie savo vaikų neskiepijo ne prieš tris ar penkis, bet prieš 30 metų.

"Tie vaikai nemirė ir užaugo sveikais žmonėmis, – pabrėžė R.Kabelkaitė. – Lietuvoje besirenkančių tokį gyvenimo būdą, kaip aš, nėra daug. Tačiau Vakarų šalyse, Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje – daug. Ir jie – pastebimi."

Atsakingas pasirinkimas

Kodėl akušerijos specialybę turinti moteris Geistę, Arą ir Ūlą gimdė namuose, stebint pribuvėjoms bei artimiesiems, bet ne ligoninėje?

Pasak Ramintos, Lietuvoje akušeriai į gimdymą žiūri pro "sovietinius akinius" ir veikdami pasenusiais metodais gali pakenkti nėščiosios būklei.

Ramintos sprendimą gimdyti namuose lėmė tai, kad ligoninės personalas skausmų varstomai gimdyvei sukelia per daug streso.

Be to, jai įstrigo pokalbis su akušere, kai ši tuomet dar devyniolikmetei merginai patarė ne gimdyti, bet pasidaryti abortą.

"Tu nedirbi, tavo vyras dirba Amerikoje. Manai, kad jis kvailas ir grįš pas tave nėščią?" – šokiravo Ramintą medikė.

Ji norėjo, kad gimdyme dalyvautų patys artimiausieji ir nebūtų jokių atsitiktinių ar pašalinių žmonių.

"Ligoninė – nuostabi vieta vaikams, kai reikia pagalbos, bet namie aš saugiausiai jaučiuosi. Ir fiziškai, ir psichologiškai, – atviravo akušeriją baigusi moteris. – Nelaimių įvyksta ir ligoninėse, klysta ir medikai, apie ką įprastai nutylima ir vengiama kalbėti."

Tiesa, ji pabrėžė, kad gimdymui namie rengėsi itin atsakingai, daug domėjosi, konsultavosi, rinko informaciją, stebėjo sveikatą.

"Nebuvo taip, tarsi noriu, kaip dabar kelionėje, paragauti itališkų ledų – patiks ar ne? – alternatyviu būdu su vyru ji domėjosi ilgai, sužinojo apie nuostabią pribuvėją bei specialistę Jurgą. – Kalbėjausi su namie gimdžiusiomis moterimis. Visata sudėliojo puikias galimybes gimdyti namie, todėl taip ir pasielgiau."

Ketvirtą irgi gimdytų namie

Jauki namų atmosfera, pribuvėjos, greta buvę artimieji ir gimęs kūdikis sukėlė nuostabių emocijų.

"Ir kai euforija po gimdymo namuose dar tryško dvejus metus, laukiantis antro vaikelio, net nekilo minčių, kur jį gimdyti, – šyptelėjo Raminta, sūnų gimdžiusi lyg senoviniame filme – sąrėmių kamuojamą kūną atpalaidavo maudynėmis upėje bei pasivaikščiojimu miške. – O gimdant trečią kartą juolab nesinorėjo eksperimentuoti ir vykti į ligoninę."

Ji neslepia, kad gimdymai nebuvo standartiški.

Tačiau visi žmonės unikalūs, o vaikai gimė su puikiais refleksais, aukštais balais ne tik plika akimi įvertino ir nepažįstami žmonės, ir specialistai.

"Jei lauksiuosi ketvirtą kartą, būtinai gimdysiu tik namuose, – po akimirkos daugiavaikė nuramino nepažįstamą moterį, išvydusią žole ropojančią šešių mėnesių Ūlą. – Ne, dukrytei viskas gerai. Žolytė nupjauta, jai nešalta."

Anksčiau dar dažniau ji su vaikais šokiruodavo nepažįstamuosius, ypač, kai gimus pirmai dukrai, dažnai su ja važinėdavo viešuoju transportu.

Žmonės stebėdavosi ant krūtinės nešioklėje laikomu vaikeliu.

"Gal jums pinigų trūksta vežimėliui? – kai kurie klausdavo mandagiai. Bet buvo tokių, kurie norėdavo išplėšti kūdikį. Tačiau vaikas prie mano širdies, jaučia šilumą, energiją. Jam gera jausti motiną. Jis patogiai įsitaisęs nešioklėje, nes įsčiose taip pat buvo susirietęs. Tokia jo poza augant netgi sveika", – įsitikinusi moteris.

Kodėl žindymą seksualizuojame?

26 metų moteris nesidrovi vaikų žindyti viešai. Tiesa, dabar tapo santūresnė, nes kai kurie žmonės reaguoja labai kategoriškai, o kai kurie vyrai šį jos poelgį supranta kaip intymų kvietimą.

"Jiems atrodo, kad aš tyčia apnuoginu krūtį, – nusijuokė Raminta pastebėjusi, kad kalbant šia tema išskiriami patogūs argumentai. – Tačiau kažkodėl užmirštama, kad garsiausių pasaulio dailininkų kūriniuose dažnai vaizduojamos žindančios moterys. – Sumautai degraduojame ir viską seksualizuojame. Visgi žmonės nesimasturbuoja prie garsiausių dailininkų paveikslų?"

Kodėl kai kurie užmiršta vertinti motiną, kuri maitina vaiką ir jam suteikia gyvybę? Ar mama su kūdikiu turi bėgti, slėptis ir jaustis kalta dėl vaiko poreikio maitintis?

Raminta labai myli vaikus ir jiems skiria daug dėmesio.

Namuose apsilankę draugai žavisi mažiesiems skirta erdve: dviejų aukštų lova, išdažytomis sienomis, papuošimais dangaus tematika.

"Sūnui pakabintas mėnulis, o dukrai – debesėlis. Jų bus daugiau, jie kabos kaip baldakimai", – dėl vaikų stengėsi Raminta.

Sūnui pakabintas mėnulis, o dukrai – debesėlis. Jų bus daugiau, jie kabos kaip baldakimai.

Dėkoja už maistą

Ji nevers, kaip kai kurie kiti tėvai, per prievartą rinktis kažkokį kelią, nesistengs įdiegti savo neišsipildžiusių svajonių.

"Nors dukra Geistė, dažnai girdinti muziką ir matydama meniškus žmones, jau dabar nori groti pianinu, klausia, kada nupirksiu, kada galės mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje? – pasakojo Raminta. – Sūnus nori groti smuiku, taip pat linkęs į meną."

Moteris neabejoja, kad didelė klaida, kai tėvai spaudžia vaikus mokytis ir dirbti ten, kur jie nenori.

"Įprastai lūžį jie patiria arba 21-aisias gyvenimo metais, antrame, trečiame kurse, arba jau peržengę 40 metų. Tada suvokia, kad pasirinko ne tai, ko geidė jų širdis, – teigė Raminta. – Tėvai neturi investuoti į savo neišsipildžiusias svajones ir liepti vaikams daryti tai, ką patys nori."

Kokia jos šeimos taisyklė?

Maži dalykai. Prieš valgį ji su vaikais visuomet dėkoja už maistą.

"Norėčiau, kad to vaikai neužmirštų. Dėkojame namų Dievams ir demonams, – šyptelėjo Raminta. – Vieniems, kad mus saugo, globoja, kitiems, kad palieka ramybėje."

Jai svarbu šventės, pamatiniai dalykai – dėkingumas ir meilė vienas kitam. Šeimoje Raminta neužglaisto konfliktų.

Ją pažįstantys žmonės pastebi, kad vaikai auga sąmoningi, smalsūs, savarankiški ir laisvi.

"Festivalyje "Debesų pieva" kai kurie buvo priblokšti šešiametės ar keturmečio savarankiškumo ir sąmoningumo", – šyptelėjo daugiavaikė mama.

Ji tiki, kad vaikai gali turėti ryšį su kosmosu, todėl nesijuokia, kai dukra prisipažįsta bendraujanti su dvasia.

Nuo gimimo, mano Raminta, šį ryšį turi visi, tik augant užmiršta.

"Vieniems žmonėms svarbūs materialūs dalykai, kitiems – dvasiniai, – pastebėjo netradicinė mama. – Aš džiaugiuosi vaikais tokiais, kokie jie yra. O visuomenė turi suprasti, kad negalime visiems taikyti vienos taisyklės, nes gyvenime yra ne vienas kelias."