– Lietuviai itin žavisi Japonijos kultūra, o japonai vis geriau pažįsta Lietuvą, kelionių skaičius į mums tolimą Japoniją pastaraisiais metais augo, taip pat ir kultūrinis bendradarbiavimas. Kaip manote, kuo šios šalys savitai panašios ir kodėl galėjo atsirasti ši abipusė trauka?
– Susipažinau su šio konkurso vykdomąja direktore (Jolanta Kundrotaite – red. pastaba) Pasaulinės tarptautinių muzikos konkursų federacijos Generalinėje asamblėjoje. Labai nustebau išgirdusi, kiek daug ji žino apie Japoniją. Taip pat turiu draugų Londone, kilusių iš Lietuvos, o kartu ir nuostabų asmeninį ryšį bei žinau, kokie lietuviai yra malonūs, šilti ir dėmesingi žmonės.
Plačioji Japonijos visuomenė galbūt neturi itin daug žinių apie Lietuvą, todėl aš pati labai laukiu atvykimo į Lietuvą, ypač noriu pamatyti gražiai išsaugotus senamiesčius, nepaliestą pasaulį.
– Stasys Vainiūnas, kurio vardu konkursas pavadintas, buvo pirmasis lietuvis, dalyvavęs tarptautiniame muzikos konkurse ir pelnęs diplomą. Tąkart tai buvo Vienos tarptautinis dainininkų ir pianistų konkursas, vykęs 1933 m. Jūsų pačios karjera aktyviai vystytis pradėjo, kuomet 1987 m. tapote Tarptautinio Lidso konkurso laureate. Ar konkursai vis dar turėtų būti aktualūs, svarbūs muzikams? Kodėl?
– Kadangi esu kilusi iš Japonijos, man buvo gyvybiškai svarbu dalyvauti konkursuose, kad sulaukčiau dėmesio Vakarų pasaulyje (šiuo atveju turiu omenyje Europą, JAV ir Kanadą). Tuomet neturėjau jokių ryšių su profesionaliosios muzikos industrija. Ir šiandien jauniems muzikams dalyvauti konkursuose yra gera idėja. Pirma, kai nusprendi dalyvauti konkurse, tiesiog pradedi dirbti daugiau ir intensyviau – pasiruošimui skiri daugiau valandų, tai darai su didesniu atsidavimu. Taip pat tai puiki galimybė pasirodyti ir būti pastebėtam, o kartu ir labai sąžiningas trumpesnis kelias į profesionaliosios muzikos pasaulį.
– Ponia Ogawa, pati studijavote ne tik gimtojoje Japonijoje, Tokijo muzikos koledže, bet ir JAV, Juilliardo mokykloje. Nemažai jaunųjų atlikėjų iš Japonijos, Pietų Korėjos, Kinijos ir kitų Azijos šalių renkasi studijas Europoje, JAV, Australijoje – tai pastebime ir iš atvykstančių įvairių tarptautinių konkursų, kuriuos organizuojame Lietuvoje, dalyvių biografijų. Šiuo metu taip pat dėstote ir Londone, ir Tokijuje. Nors kultūriniai mainai nėra naujiena globaliame pasaulyje, ar drįstumėte teigti, kad užsienyje studijavusieji atlikėjai įgauna tam tikrą pranašumą? Ar tarp kontinentų dar liko skirtybių, kalbant apie muzikinio ugdymo mokyklas, ar viskas niveliavosi, tradicijos ir gerosios praktikos jau persidengė?
– Anksčiau maniau, kad tarp Rytų ir Vakarų (čia Rytai – Azija, o Vakarai – Europa, Amerika ir Kanada) švietimo srityje yra daug skirtumų. Šiais laikais yra nemažai aktyvių muzikų, kurie studijavo Vakaruose ir grįžo į Aziją. Jų žinios ir entuziazmas yra itin stiprūs, o pedagoginiai gebėjimai tokie pat puikūs, kokius jaunimas galėtų gauti studijuodami Vakaruose. Todėl iš Azijos atsiranda nemažai nuostabių jaunų talentų, turint omenyje ir prisidedančią labai stiprią azijiečių studentų darbo etiką.
– Jūsų asmeniniame repertuare ryški impresionistinės, šiuolaikinės, minimalistinės muzikos kryptis – įrašėte didelę dalį Claude Debussy ir Eriko Satie fortepijoninės muzikos, taip pat Haraldo Sæverudo, Fredericko Delius, Grahamo Fitkino, Richard Dubugnon, Yoshihiro Kanno, Toru Takemitsu ir daugybės kitų kompozitorių, kurių sąraše išsiskiria japonų ir britų pavardės, kūrybos. Kas lėmė tokią kryptį ir ką sau artimo randate šioje muzikoje?
– Man pasisekė 9-tojo dešimtmečio pabaigoje susitikti su Tōru Takemitsu. Kai grojau jam jo kūrinius, Takemitsu parodė kai kurias melodines linijas ir siūlė jas labiau išryškinti. Tai man leido suprasti, kad „kompozitoriai yra gyvi žmonės“.
Buvau dar vaikas, kai tėvai man nupirko W. A. Mozarto, L. van Beethoveno ir F. Schuberto biografijas. Jie taip pat nupirko keletą vinilinių plokštelių, kuriose – Van Cliburno atliekami Sergejaus Rachmaninovo fortepijoniniai koncertai. Niekada nebuvau buvusi Europoje ir buvau visiškai įsitikinusi, kad tie kompozitoriai yra tarsi mitologinės būtybės.
Būtent todėl susitikimas su Takemitsu man suteikė priežastį groti gyvų kompozitorių kūrinius. Juk ir Beethovenas kadaise gyveno taip, kaip mes gyvename dabar. Takemitsu yra pasakęs: „Norėčiau priklausyti kompozitorių medžiui (tarsi giminės medžio daliai), kad ir kaip mažiausia jo šakelė.“ Manau, kad mes, atlikėjai, galime būti maža dalimi, padedančia gyviems kompozitoriams tapti to kompozitorių medžio dalimi. Štai kodėl man taip patinka groti naujus kūrinius.
– Esate Nacionalinės autizmo draugijos, veikiančios Jungtinėje Karalystėje, kultūros ambasadorė, savo muzika buriate bendruomenę ir su ja dalijatės savo muzikiniu talentu, esate dalyvavusi ir kitose humanitarinėse akcijose. Ar sutiktumėte su mintimi, jog muzikai bendrai turėtų užimti aktyvesnį telkiantį vaidmenį, drąsiau išreikšti savo poziciją ir vertybes šioje greitai kintančioje, nerimą keliančioje geopolitinėje realybėje, pažymėtoje ir tam tikro susvetimėjimo, abejingumo, uždarumo, pragmatiškumo?
– Esu be galo atsidavusi su autizmu susietiems koncertams. Nuo 2004 metų organizuoju renginių ciklą „Jamie’s Concerts“, pavadintą berniuko, turinčio sunkų autizmo sutrikimą, vardu. Ši iniciatyva kilo iš mano asmeninės ir šeimos patirties. Teko dalyvauti daugelyje seminarų apie autizmą, kuriuose gydytojai ir specialistai kalba apie simptomus bei kasdienius iššūkius. „Jamie’s Concerts“ renginiuose specialistus taip pat kviečiame kalbėti apie autizmą, tačiau pirmiausia klausytojams – su autizmu susiduriančioms šeimoms – dovanojame muziką. Poveikis yra milžiniškas, o užuot kalbėję apie emocinius protrūkius ar informacijos perteklių, žmonės prieina prie manęs ir dalijasi gražiausiomis savo vaikų istorijomis. Gyva muzika gali turėti nepaprastai stiprų teigiamą poveikį mūsų psichikai – „Jamie’s Concerts“ tai ir įrodė. Būtent todėl ši iniciatyva tęsiasi jau 22 metus.
– Į ką labiausiai kreipiate dėmesį teisėjaudama konkursuose, ko ieškote, bei ko palinkėtumėte save parodyti norintiems šio konkurso dalyviams?
– Šiais laikais jauni pianistai turi nepriekaištingą techniką. Tačiau aš ieškau tokių pianistų, kurie galėtų mane nukelti į kitą pasaulį – itin svarbi yra komunikacijos galia. Taip pat visada savęs klausiu: „Ar mokėčiau pinigus, kad dar kartą išgirsčiau šį atlikėją?“ Galų gale, aukšto lygio tarptautiniuose muzikos konkursuose, tokiuose kaip Tarptautinis Stasio Vainiūno konkursas, mes ieškome pianistų, kurie taps tikrais profesionalais.
Naujausi komentarai