– Nacionalinis B. Dvariono konkursas vyko jau 23-ąjį kartą ir neabejotinai yra vienas svarbiausių šalies jaunųjų muzikos atlikėjų konkursų. Kuo šiemet jis išsiskyrė, nustebino?
– Prof. dr. Jurgis Dvarionas: Šiemet Nacionalinis Balio Dvariono konkursas švenčia savo penkiasdešimtmetį. Vienaip ar kitaip, tai buvo tas sovietinis laikotarpis, kai naujų konkursų steigimas nebuvo skatinamas. Aš gerai prisimenu vargus, kuriuos patyrė M. K. Čiurlionio pianistų konkurso organizatoriai. Buvau liudytojas to, kiek nervų ir pastangų mano tėvams ir jų kolegoms prireikė, kad tas konkursas įvyktų. Po 1965 m. praktiškai jokių konkursų Lietuvoje nebuvo, nes vien lietuvių iniciatyvos neužteko – reikėjo dar ir Maskvos palaiminimo. O Maskva ne visuomet mielai tą palaiminimą duodavo. Kai B. Dvariono ir A. Dvarionienės mokiniams – kompozitoriui, pianistui Juliui Andrejevui ir pianistui, pedagogui Aleksandrui Jurgelioniui – kilo idėja surengti B. Dvariono vardo pianistų konkursą, ji nebuvo vien apie paskatas pagerbti Lietuvos muzikos klasiką, bet išreiškė siekį pratęsti jo nutrūkusį pedagoginį, švietėjišką darbą. Ir vargais negalais 1974 m. pavyko, nebijosiu pavartoti to žodžio, pramušti šitos idėjos įkūnijimą.
Konkursas atvėrė kelius ir kitam šiuo metu labai populiariam konkursui – Dainų dainelei. Jeigu Dainų dainelė aprėpė visas vaikų grupes – muzikuojančių, dainuojančių, grojančių, – tai B. Dvariono konkursas buvo orientuotas į profesinės muzikos plėtojimą. Pats B. Dvarionas turėjo idėją su savo koncertais aplankyti visas vaikų muzikos mokyklas Lietuvoje, kurių tuo metu buvo arti pusantro šimto. Ir jis turbūt daugiau kaip pusę šito užmanymo įvykdė, bet liko dar ir daug nebaigtų darbų. Būtent tas konkursas paskatino visus suvažiuoti į Vilnių, kur kiekviena mokykla stengėsi parodyti, ką turi geriausio. Tai buvo tauri idėja, sulaukusi didelio pasisekimo šalyje, o neilgai trukus prie jos prisijungė kitų valstybių, tuomet vadintų visasąjunginėmis respublikomis, dalyviai, ir tokiu būdu šitas konkursas tapo tarptautiniu.
Jurgis Dvarionas. Organizatorių nuotr.
Per 50 metų daug kas pasikeitė. Pasikeitė kartos, žmonės, pasikeitė papročiai, laikai. Ilgainiui konkursas įgavo ir kiek kitokią reikšmę bei svarbą. Šiuo metu konkursų pasaulyje, o ir Lietuvoje, yra labai daug. Tačiau besivaikydami kiekybės, organizatoriai dažnai pamiršta kokybę. Kiekviena muzikos mokyklėlė, pasikvietusi vieną arba kitą dalyvį iš šalia esančių kaimyninių valstybių, jau iškart skelbia surengusi tarptautinį konkursą. Konkurso reikalavimai minimalūs – galima pagroti ir Du gaidelius, ir Tupi žvirblis kamine. Ir štai kažkas jau tampa tarptautinio konkurso laureatu. Gal tai ir gražus noras populiarinti klasikinę muziką, bet to negalima daryti devalvuojant profesionalumą. B. Dvariono konkursas, jo organizatorių pastangomis, tą profesionalumo, profesinio ugdymo kartelę stengiasi išlaikyti aukštumoje.
Nors renkantis programą dalyviams suteikiama kur kas daugiau laisvės, o ir atlikimo vertinimas liberalesnis, bet pagrindinė idėja, kad vis tik ta muzika taptų profesionalumo ir reiklumo sau pavyzdžiu, – išlaikyta. Jai buvo ištikimas ir B. Dvarionas, ją pratęsiant, kartu atliepiant pagrindinius kompozitoriaus gyvenimo ir kūrybos principus, stengiamės palaikyti ir mes.
Šiemet įžvelgėme dar ir kitas tendencijas, bet negaliu pasakyti, kad jos mus labai džiugina. Jeigu anksčiau, sakykime, dalyvių skaičius buvo skaičiuojamas šimtais, tai šiuo metu jį skaičiuojame dešimtimis – dalyvauja žymiai mažiau vaikų, pasirinkusių profesionalaus muzikavimo džiaugsmą. Daugelis stengiasi nueiti lengvesniu, populiariosios muzikos atlikimo keliu. Tai truputėlį liūdina, kita vertus, šitie pokyčiai neišvengiami, kadangi ir kitur pasaulyje vyksta panašūs procesai. Sakydamas pasaulyje, mintyje turiu gal daugiau Europos muzikavimo tradicijas. Šiuo metu profesionaliosios muzikos populiarinime ir vystyme labai aktyvūs, pirmaujantys yra kinai, japonai, korėjiečiai ir kitos tautos, perėmusios geriausias Europos muzikavimo praktikas ir siekiančios nepaprastai aukšto profesionalumo.
Kokybės klausimas neatsiejamas nuo talento. Balio Dvariono konkursas yra vienas tų būdų, kaip Lietuvoje atrasti, pastebėti kiekvieną gabų, talentingą vaiką. Tai tokių talentų, ačiū Dievui, buvo ir smuikininkų, ir pianistų tarpe. Svarbiausias dalykas, – kad šitas konkursas tampa savotiška atranka, perklausa tų, kurie galėtų dalyvauti tarptautiniame konkurse. Jame juokų nebėra – ten suvažiuoja tikrai labai stiprūs dalyviai. Ir atitinkamai nesinori, kad Lietuva liktų už to gražaus muzikavimo borto, norisi, kad ir mes turėtume ten savo dalyvių. Džiaugiuosi, kad taip ir bus, – abiejose instrumentų kategorijose pasirodys labai rimtai nusiteikę, gerai pasiruošę atstovai.
– Dr. Aistė Dvarionaitė: Dar pridėsiu, kad gyvename išties nelengvais, dar taip neseniai išgyventos pandemijos ir dabar vykstančio karo Ukrainoje laikais. Išbandymų ir sunkumų laikotarpiu kiekvieno dalyvio pasirodymas kūrė ypatingą, stropaus pasiruošimo, begalinio nuoširdumo ir sceninio jaudulio kupiną atmosferą. Puikiais konkursantų pasirodymais buvome pakylėti virš rūpesčių perpildytos kasdienybės. Be galo nuoširdus ačiū talentingiesiems jauniesiems muzikams, jų atsidavusiems mokytojams, palaikantiesiems koncertmeisteriams, ir, be jokios abejonės, rūpestingiems tėveliams. Ačiū kiekvienam, prisidėjusiam prie muzika pripildyto stebuklo sukūrimo.
Aistė Dvarionaitė. Ž. Gedvilos nuotr.
– Jūs visi dirbate ir pedagoginį darbą, dėstote muzikos akademijose. Kokius pokyčius, naujoves galėtumėte išskirti mokymo programose, medžiagoje? Ir kaip tai atsispindi vaikų pasirodymuose konkurso scenoje?
– Dr. Justas Dvarionas: Gal ne visai tiesiogiai atsakysiu, bet jeigu klausiate apie pokyčius tokiame jau labai nusistovėjusiame, šimtmečiais, fortepijono ir bendrai klasikinės muzikos mokyme, tai manau kad jie šiuo metu daugiausiai susiję su technologinėmis naujovėmis bei su itin išaugusiu informacijos pasiekiamumu. Manau, kad labai svarbu yra tai, jog atsirado galimybė nesunkiai padaryti įrašus – ir atranka į tarptautinį konkursą vykdoma būtent įrašų perklausos formatu. Dargi įrašinėdami patys konkurso dalyviai daug išmoksta, gali įsivertinti tarsi klausydami savo atlikimo iš šalies. Pamenu, kaip mano močiutė, a. a. Aldona Smilgaitė-Dvarionienė, kuri buvo viena mano pirmųjų fortepijono mokytojų, sakydavo: „Kai dabar groji, paklausyk savęs, tarsi pats būtumei mokytojas. Ką sau pasakytumei?“ Bet tai labai sunku – grojant prisiminti, kaip jau grojai, ir lyginant gebėti kritiškai pažvelgti į savo atlikimą. O kada tai vyksta klausant įrašų, įmanoma būti daug objektyvesniam ir pastabesniam, ir taip patobulinti atlikimą.
Bet lygiai taip pat svarbu išgirsti kitų atlikėjų įrašus. Dalis pasiruošimo proceso – išgirsti, kaip kūrinys skamba atliekamas meistrų, įsivardyti, kas viename ar kitame atlikime yra įdomu, kas patinka, ir kas, visų svarbiausia, paliečia klausytoją, patį atlikėją, kuris tuoj pats atliks tą kūrinį. Žinoma, tas gerąsias patirtis reikia perkelti į savo atlikimą. Kartais būna, kad pirmą kartą klausai ir nesupranti, kaipgi ten įmanoma taip nuostabiai sugroti. Antrą, trečią kartą klausant jau išgirsti, suvoki, kaip tai padaroma, tad galima labai daug išmokti iš neakivaizdinių mokytojų, kurie yra įrašyti ir pasilikę tame skambančiame, užkonservuotame įrašų pasaulyje.
Ir dar viena svarbi ir įdomi naujovė – kur kas geresnė prieiga prie repertuaro naujienų. Mes girdime įvairių įdomių kūrinių ir galime ieškoti natų, pasiūlyti į savo asmeninį repertuarą juos įtraukti mokiniams. Analogiškai kūrinių sklaida vyksta ir konkursų metu, mes turime progą išgirsti atvykstančių atlikėjų programas, atrasti iki šiol negirdėtus kūrinius. Lygiai taip prie lietuvių autorių kūrybos sklaidos reikšmingai prisideda būtent tokie profesionalaus muzikos atlikimo konkursai.
– Kaip minėjote, nacionalinis konkursas yra lyg tam tikras atrankinis turas, nes jo laureatai kviečiami dalyvauti Tarptautiniame Balio Dvariono konkurse. Šiemet jis vyks skirtingose erdvėse ir net skirtinguose miestuose – Kaune ir Vilniuje. Ar tai privalumas?
– Dr. Justas Dvarionas: Nacionalinis konkursas jau turėjo tokią tradiciją – laikas nuo laiko įvykdavo skirtingose erdvėse arba skirtinguose miestuose: Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune. Tad tai irgi yra reikšmingas momentas – mes žinome, patys pamatome, kokia svarbi yra tos kultūros, pedagoginės minties sklaida visoje Lietuvoje. Iš kitos gi pusės, Tarptautinis B. Dvariono konkursas pirmą kartą pirmą aplanko Kauną. Kompozitorius ir pradėjo savo darbą Kaune, ir labai daug sukūrė, dirigavo bei gyveno būtent 3–4 deš. Kaune, dėstė ten. Šis miestas labai susijęs su kompozitoriaus jaunyste, todėl džiugu, kad tarptautinio konkurso soliniai turai vyks būtent čia, VDU Muzikos akademijoje, nuostabioje vietoje – ant Aleksoto kalno. Atvykstantiems konkurso dalyviams ir jų mokytojams bus galimybė pamatyti ne tik sostinę Vilnių, bet ir laikinąją sostinę, nuostabų miestą, įtrauktą į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, su puikiais architektūros, taipogi dailės bei kitais kultūriniais objektais. Tai praturtina ir kauniečių muzikinį gyvenimą, ir atvykstančių svečių patirtis.
Justas Dvarionas. Ž. Gedvilos nuotr.
– Kuo galėtų iš skirtingų pasaulio kampelių atvykusių konkurso dalyvių pasirodymai sudominti, būti patrauklūs plačiajai publikai? Ką pasakytumėte tiems, kurie numoja ranka, išgirdę žodį „jaunųjų“?
– Prof. dr. Jurgis Dvarionas: Kada tu pamatai mažą, šešių metų vaiką muzikuojantį taip, kad bet kuris suaugęs galėtų jam pavydėti, tai toks pasirodymas, atrodo, prilygsta stebuklui. Tiesiog neįtikėtina ką gali dabartinis jaunimas. Aš kalbu apie vaiką, bet lygiai taip pat su paaugliais. Tų jaunuolių, kurie groja toliau, atlikimas yra toks individualus, taip tobulai išbaigtas, kad tu tiesiog negali patikėti, kad tai yra įmanoma, atsižvelgiant į amžių. Ir, kita vertus, matai, kaip greitai šiuo metu viskas vystosi, auga, keičiasi. Ir matai, ką tau reikia daryti, jeigu nori neatsilikti nuo gyvenimo tempo. Tuomet šitas konkursas, jo dalyvių pasirodymai, tampa pavyzdžiu, savotiška kelrode žvaigžde. Tau darosi aišku, kaip reikia toliau eiti.
– Kuo išsiskiria šis konkursas iš kitų konkursų, kurių pasaulyje galima suskaičiuoti tikrai nemažai?
– Dr. Justas Dvarionas: Vienas iš šio konkurso ypatumų yra tas, kad jis skirtas lietuvių muzikos klasikui B. Dvarionui. Konkurso metu atliekama jo kūryba, šio renginio dėka jo kūriniai skamba visuose kontinentuose. Dalyviai ruošiasi, skambina, griežia klasėse, kartu su mokytojais varto partitūras, ir jau vėliau, po konkurso dalyviai labai dažnai tuos kūrinius įtraukia į savo koncertines programas. Tai tokia labai akivaizdi autorinio konkurso savybė. Pasaulyje yra daugiau tokių konkursų, kurie paskirti konkretiems kompozitoriams arba atlikėjams. Lietuvoje mes, aišku, žinome ir M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno konkursus. Pasaulyje – R. Schumanno, F. Chopino ir daugybė kitų konkursų.
B. Dvariono konkurse svarbu ir tai, kad vyriausiųjų dalyvių grupės finale mes peržengiame konkrečią specialybinę instrumentų specifiką, todėl, kad finale abi komisijos – tiek smuiko, tiek fortepijono – vertina kartu. Vertinami ne tik profesiniai įgūdžiai, bet ir, gal net labiau, sceninis atlikimas, muzikinis ir muzikinis interpretacinis profesionalumas, o ne tiktai siauras profesinio techninis vieno ar kito instrumento įvaldymas. Manau, ir mes, komisijos nariai, labai praturtėjame – bent man asmeniškai įdomu klausyti finale grojančių smuikininkų. Lygiai taip, man regis, smuikininkų komisijai įdomu išgirsti atliekamus fortepijoninius koncertus, o kolegų vertinimai yra labai reikšmingi bendram rezultatui.
– Kuo konkursas Jums asmeniškai, kaip kompozitoriaus vaikams, anūkams, yra svarbus?
– Prof. dr. Jurgis Dvarionas: Žinoma, yra labai labai, dar sykį pakartoju – labai malonu, kad B. Dvariono ir muzika, ir gyvenimo bei kūrybos principai yra skleidžiami. Bet turbūt pats svarbiausias dalykas - šis konkursas prisideda prie mūsų muzikinės kultūros augimo. Jis taip pat skatina lietuviškos muzikos, ne tik B. Dvariono, bet apskritai lietuviškos muzikos, atlikimą ir populiarinimą pasaulyje, jos globalų pažinumą.
– Kas Balio Dvariono kūryboje traukia jaunąjį atlikėją?
– Prof. dr. Jurgis Dvarionas: Vienas iš mėgiamiausių B. Dvariono posakių būdavo toks: „Nuo šilumos ir medžiai auga.“ O kitas palinkėjimas buvo toks: „Vaikai, mylėkite muziką, ji kaip saulė – jus sušildys ir nušvies.“ Visa B. Dvariono muzika yra einanti iš širdies. Tas, kas eina iš širdies, visuomet pasiekia kito širdį. Tas nuoširdumas, tas išsipasakojimo paprastumas palengvina muzikos suvokimą, tuo pačiu ir jos atlikimą. O turbūt kaip svarbiausią B. Dvariono muzikos ypatumą išskirčiau nacionalinį tautos esminių savybių perteikimą. Ne tik muzikos, bet apskritai pasaulėjautos. Tai ne tik lietuviškos intonacijos, ne vien tiktai lietuviškų dainų citatos, bet ir pati muzikos dvasia, tas kvapas... Kaip sakydavo B. Dvarionas – kiekviena muzika turi turėti savo kvapą. Norvegai turi Griegą su savo kvapu, suomiai turi Sibelijų, lenkai – Chopiną, kurį B. Dvarionas labai mėgo, su savo lenkiškąja tradicija... Tai turbūt svarbiausia ypatybė, kuri šitą muziką išlaiko aktualia ir gyva.
– O kokiomis mintimis ir lūkesčiais pasitinkate artėjantį XII tarptautinį B. Dvariono konkursą?
– Dr. Aistė Dvarionaitė: Viskas glūdi muzikoje, viskas išplaukia iš muzikos – tokia buvo Balio Dvariono esminė meninė nuostata. Iš įvairių pasaulio šalių atvykstančių jaunųjų muzikų tikiuosi išgirsti jų pasaulėjautą ir idealus atspindinčius atlikimus, nes garsai yra kiekvieno iš mūsų sielos atspindys. Kiekvienas B. Dvariono konkursas – tai savotiškas emocinis tiltas nematomomis gijomis siejantis atlikėjus su klausytojais.
– Prof. dr. Jurgis Dvarionas: Konkursą pasitinku su begaliniu smalsumu – labai įdomu išgirsti, kas atvažiuos, kaip muzikuos, kaip gros, kaip nuskambės Dvarionas, pavyzdžiui, australų arba, tarkime, japonų atlikėjų rankose. Tai visiškai kitos kultūros, kita pasaulėvoka, ir kai tik pamatai, kad muzika yra universali vertybė – nudžiungi, tampi laimingas. Tad smalsumas begalinis!
– Dr. Justas Dvarionas: O aš dvyliktąjį tarptautinį konkursą, kuris vėlgi, po pandemijos gyvai vyksta pirmąjį kartą, pasitinku su džiaugsmu. Šiais pasauliui geopolitiškai neramiais laikais, kai mes matome ir stebime labai didelį žmonijos susiskaldymą, labai svarbu turėti tokius renginius kaip šis konkursas, kur susiburia jauni žmonės, pasaulio ateitis. Konkurencija čia vyksta kalbant apie pasiekimus, įgūdžius, muzikos kūrinių analizę ir interpretavimą. Bet konkurso metu užsimezgančios draugystės ir ryšiai yra ta mūsų gražios ir kūrybingos ateities viltis, kurią galime puoselėti ir ja džiaugtis. Manau, kad Tarptautinis B. Dvariono konkursas šiuo metu irgi prisideda prie taikos kultūros sklaidos pasaulyje.
Akademinės muzikos estafetę iš Europos perima Tolimieji Rytai ir Australija
