Įtaigu, skaudu, nuoširdu – tai tik keli epitetai, apibūdinantys poetės Dovilės Zelčiūtės eilėraščių rinkinį "Šokiai Vilniaus gatvėje", už kurį poetė pelnė šiųmečio "Poezijos pavasario" ir Maironio premijos laureatės titulus.

Pokalbis su poete – apie laurus nuskynusį eirėraščių rinkinį, tikėjimą, keistą pandemijos laikotarpį ir kuo skiriasi jaunoji ir dabartinė D.Zelčiūtė.

– Kaip sureagavote sužinojusi, kad tapote "Poezijos pavasario" laureate?

– Žinoma, nudžiugau. Nominuojama buvau nebe pirmą kartą, tai stengiausi pernelyg nelaukti ir nesidomėti, kaip klostosi penkių nominantų (įskaitant mane) reikalai, tiesiog pamiršti nominaciją. Uždraudžiau sau viltis ar jaudintis. Visų nominuotų kolegų kūryba stipri, lyrikos rinkiniai brandūs ir, be abejo, skirtingi – ir forma, ir turiniu. Iš pradžių nudžiugino Antano Miškinio man skirta premija už pastarąją knygą "Šokiai Vilniaus gatvėje". O vėliau pasiekė žinia ir apie "Poezijos pavasario" komisijos sprendimą. Esu dėkinga kolegoms rašytojams, Kauno miesto savivaldybės žmonėms. Ne už šlovę (juk viskas santykinai), bet kad buvau išgirsta ir perskaityta. Labiausiai dėkinga Dievui, kad išgriebė mane iš tamsos ir įdėjo žodžius į burną.

– Kaip gimė laurus nuskynęs eilėraščių rinkinys "Šokiai Vilniaus gatvėje"?

– Knyga pasirašė vienu ypu. Rašiau apie du mėnesius kasdien, mėgindama suprasti pasaulį, artimąjį ir save – kas mums skirta ir kaip mes elgiamės kritiškiausiomis savo gyvenimo valandomis. Prieš pusę metų buvau atsisveikinusi su savo vyru rašytoju Jurgiu Gimberiu. Visas tas išėjimo laikas, slaugymas namie, nesibaigiančios operacijos, artimojo stoiškumas žengiant į atsisveikinimą, nepaprasta dukters ir artimųjų pagalba, kita vertus – absoliuti bejėgystė prieš stulbinančią ir tiesiog neįmanomą gyvo žmogaus kančią, nuolatinė akistata ir dialogai, gal daugiau netgi bežodžiai, su Dievu garantavo po visko absoliučią tylą.

– Kalbėti apie netektį yra be galo sunku. Vis dėlto, kodėl nusprendėte apie tai prabilti eilėraščių rinkinyje "Šokiai Vilniaus gatvėje"?

– Tyloje pabuvau pusmetį. O tada vieną parytį neištvėriau, užrašiau vieną eilėraštį ir jau nesustojau. Puikiai suprantu, kad visi žmonės patiria atsisveikinimą, išsiskyrimą, ir visa tai kaip ir normalu. Nemaniau, kad toji patirtis kaip nors gebės transformuotis į eilėraščius. Ne tiek svarbu toji autentika, kiek tai, ar ji padėjo išgyvenimams tapti eilėraščiais. O poezija juk gali rastis absoliučiai iš visokių patirčių. Mane išsprogdino rašymui pastaroji. Svarbu, kad tai būtų poezija.

– Eilėraščių rinkinyje "Šokiai Vilniaus gatvėje" gausu dievoieškos motyvų. Kokį vaidmenį tikėjimas turi jūsų gyvenime?

– Apversiu klausimą. Tai aš džiaugiuosi, kad Dievas man suteikė vaidmenį šioje žemėje, – davė gyvybę. O su ja – tėvelius, dukrą, anūkus, artimuosius. Ir pasitikėjo manimi, kad galiu Jį liudyti kūryboje. Tai ne visada pavyksta, lengva nuslysti į pliką religinį citavimą. Norėčiau, kad visa, ką rašau, taptų liudijimu – netiesmuku, neprimityviu, bet esmingu. Tikiu, kad rašydamas žmogus jaučia, kas iš jo paties eina, o kas – iš bendrystės su didžiuoju pagrindiniu pasaulio Kūrėju. Galbūt kai visiškai nurimsiu, ir rašymo nebereikės? Kaip bus nulemta, taip.

– Rinkinyje juntamas stiprus autobiografiškumo prieskonis, leidžiantis skaitytojams labiau susipažinti su tikrąja D.Zelčiūte. Ar to ir norėjote – leisti skaitytojams dar artimiau jus pažinti?

– Nemanau, kad kam rūpėtų mano biografija, tikrai nesistengiu, kad mane labiau pažintų. Ir kam gi būtų svarbu tie asmeniniai patyrimai? Tiesiog kitaip rašyti nemoku, manau, kad kūrybos formos keičiasi, galbūt ir mano kada pasikeis, nors neabejoju, kad bet kurį kalbėjimo būdą pasirinkęs poetas, išpažintinį ar hermetišką, savo eilėraščiuose yra nuogas. Čia kaip scenoje – viskas matyti, kiekviena eilutė, žodis gali atverti dangų, bet gali ir atverti duobę. Kūryboje nepasislėpsi. O imitacijų iš tiesų yra daug.

– Ar pamenate akimirką, kai parašėte pirmąjį šio rinkinio eilėraštį?

– Buvo priešaušris, po vyro mirties praėjęs pusmetis. Ėmė belstis ritmas, eilutė, eilėraščio melodika. Turėjau išsilaisvinti.

– Koks apskritai jūsų santykis su eilėmis: ar jas vis menate, ar parašiusi, publikavusi paleidžiate it motina vaiką, kad jis gyventų savąjį gyvenimą?

Laisvė – tai drąsa ir kritiškiausiomis valandomis kelti akis į dangų ir – pasitikėti. Nesiliauti pasitikėjus Kūrėju.

– Kai išeina eilėraščių knyga, jos tekstai jau būna taip perkošę mane kiaurai, kad ilgai negaliu nei vartyti savo knygos, juolab skaitinėti. Ar jie gyvena, kaip sakote, savo gyvenimą, sužinau iš atsiliepimų. Sugrįžtu tik tada, kai reikia pristatyti knygą ar garsiai savo eilėraščius skaityti vakaruose. Norėčiau mokėti pasidžiaugti, gal net žmogiškai pasimėgauti, tačiau nesugebu.

– Ar turite mylimiausia vaiką, t.y. eilėraštį?

– Kai po daugelio metų gali patvirtinti, kad tą patį eilėraštį ir vėl drąsiai įdėtum į lyrikos rinkinį, tai toks eilėraštis ir yra mylimas. Vadinasi, buvo užrašytas nežaidžiant ir nė žodžiu nemeluojant. Ar tokių eilėraščių daug? Tikrai ne.

– Jei palygintumėte pradedančią poetę Dovilę Zelčiūtę ir "Poezijos pavasario" laureatę – kuo jos ir kaip kūrėjos skiriasi?

– Tai tiksliau padarytų skaitytojas. Žinau viena: pirmoji mano knyga "Akligatvio erdvė" (1991 m., "Trimitas") man neatrodo silpnai. Vėliau buvo visokių rinkinių, klysta kūryboje – gal per skubėjimą reikštis, gal iš godumo kuo greičiau visa aprėpti ir nerimo. Tačiau pirmąjį rinkinį laikau visos tolesnės savo kūrybos uvertiūra.

– Ar skiriasi jaunoji literatė D.Zelčiūtė nuo šių dienų jaunųjų kūrėjų?

– Šis klausimas – labiau literatūros kritikams. Manau, kad, be abejo, skiriasi. Galbūt regiu ir bendrų bruožų, – ribinio vidinio nuogumo apraiškų, intymios kalbėjimo intonacijos. Tam tikra prasme – drąsos (ne vulgarumo).

– Kuriam kolegai jūs skirtumėte "Poezijos pavasario" vainiką, jei vertintumėte visą jo kūrybą?

– Leiskite neatsakyti, myliu visų talentingų poetų kūrybą.

– Ką šiandien patartumėte anuometei D.Zelčiūtei – kaip kūrėjai ir kaip žmogui?

– Patarčiau nebijoti kūrybos pauzių, išlaukti, kol visiškai pasikeis žvilgsnis į pasaulį ir taip rasis nauja kalba – naujai knygai. Kaip žmogui: Zelčiūte, svarbiausia yra taika su Dievu, atsimerk, nebijok, Jis visuomet kartu.

– Šiųmetis "Poezijos pavasaris" vyko ir vėl neįprastu metu – vasarą. Tačiau pandemija privertė pakeisti ne tik mūsų švenčių grafiką, bet ir gyvenimą, kad išliktume ir išsaugotume kitus, turėjome atsisakyti daugybės laisvių. Pagrindinių laisvių karantinas iš mūsų neatėmė, tačiau vis tiek skundžiamės. Kaip jūs išgyvenote šį keistą laikotarpį? Kas jums apskritai yra laisvė – kaip poetei, kaip žmogui?

– Išgyvenau maldoje. Laisvė – tai drąsa ir kritiškiausiomis valandomis kelti akis į dangų ir – pasitikėti. Nesiliauti pasitikėjus Kūrėju.

– Ko palinkėtumėte jauniesiems poetams, ateityje svajojantiems būti vertiems "Poezijos pavasario" laurų?

– Argi galiu patarinėti? Pati puikiai suprantu, kad jau kitą savaitę, po kelių dienų, beveik jau dabar reikia visiškai nusigręžti nuo to, kas lyg ir pasiekta ar tam kartui pasisekė. Ir viską pradėti iš naujo.

***

Žiūriu filmus

kažkokias nesąmones

ką abu su tavim

kai gyvenome

prie arbatos sausainių

artyn prie kalvarijų

vėl kartoju tą patį

vėlei juokiamės

ar sakai

balandėle

gali perjungt jei nervina

ar tiesiog

tylomis atsidūstame

negaliu perjungti jokio kanalo

jokio kanalo

nėra

***

Nuolankumo!

tu jau nulenkei galvą

aš dar ne

verkiu ir draskausi

ir mėginu šypsotis

kai vaidinu seselę –

pasiversk ant šono

taip greitai? klausi ar prieštarauji

bet klusniai vertiesi

duriu duriu ir duriu

kas penkias valandas vėliau

kas penkias minutes

ištisai cypia signalizacija

uždarau langą vėl praveriu

galvos neuždarysi jaučiu

lyg turėtume vieną kvadratinę

siurrealizmas

lyg būtume

dvyniai suaugę tik aš dar

čia šliaužioju

sutvarkau ampules bintus

žirkles ir pleistrus

sudedu iki kito tūkstantojo karto

padedu arčiau telefoną jei kas norėtų

tau paskambinti nekalbėtum bet jeigu

atsisėdu tyliu žiūriu priešais

ir mėginu šypsotis

aš tau šypsaus ir šypsausi

kai neverkiu

užsimerkęs matai

Šokiai Vilniaus gatvėje (II)

Mūsų džiaugsmas pramuša sienas

tu išsitrauki vokišką savo tėvo

lūpinę armonikėlę užgroji

linksmą melodiją atsidarau

seną tėvo kadais man nupirktą

pianiną skambinu o mažiukas

kala ritmą mediniais barškučiais

ir tūpčioja atkišęs užpakaliuką juokiamės

skraido mūsų mergytė kaip angelas

plasnodama perregimo šalio sparnais

sukasi šoka džiaugsmas būti kartu

niekada nesibaigs

 

Krenta sniegas ant nedidelio kauburėlio

po Kalėdų po daugelio metų

štai ten tasai kambarys

Vilniaus gatvė namai

o mes

vis dar grojam ir šokam

***

Sakoma

klausa miršta paskutinė

girdžiu

liuteronišką giesmę

jau einame

per tamsiausią slėnį

šnabždasi moterys

man už nugaros virš galvos

vėjas ir smėlis

krenta ant medinės dėžutės

girdžiu

pelėdišką ūbavimą tai aš

pro sukąstus dantis

girdžiu

kastuvėlio čakšt čakšt

vyrai užberia

keli žingsniai mus teskiria

vieną nuo kito

——————

Kai atšils

nukrapštysiu nuo smėlio

rožių ledą

švelniai gailėsi manęs

sakysi

kam čia tas vargas

****

Padėk man būti tỹliai

be skundų

vien grožėtis

kas rytą

sprogsta liepos ir ievos baltuoja

įsišvietusius daiktus sukūrei

akims mūsų džiugesiui

būti padėk man

susitaikyti

ką tik atskrido

nežemiški balandėliai

pasirūpinai priminei

miesto scenoje

lenkiuos iki grindinio

girdžiu Tavo juoką

vėjas atplėšė dangų

padėk man

Iš rinkinio „Šokiai Vilniaus gatvėje“