Poezijos knyga tapo įveikto kelio ramybės simboliu | KaunoDiena.lt

POEZIJOS KNYGA TAPO ĮVEIKTO KELIO RAMYBĖS SIMBOLIU

Poetas Linas Umbrasas – kaunietis, šiuo metu gyvenantis Pleinfildo miestelyje Ilinojaus valstijoje (JAV), pernai debiutavęs poezijos knyga „Slibino dantys“ („Kauko laiptai“), šiemet tapo JAV lietuvių poezijos laureatu.

Poetės Sandros Avižienytės įkurtas „Poezijos pavasaris“ šiemet persikėlė į vakarinę Jungtinių Valstijų pakrantę – Los Andželą. Be vietinių ir iš svetur atvykusių poetų, renginiuose dalyvavo Čikagos „Žaltvyklės“ teatras su spektakliu „Po dangum žvaigždėtu“, skirtu poeto Pauliaus Širvio atminimui, keramikas Alvydas Pakarklis su keramikos ir piešinių paroda, muzikinę renginio dalį sukūrė dainininkai ir atlikėjai Agnė Giedraitytė (JAV), Vygantas Kazlauskas ir Tomas Varnagiris (Lietuva), poetai Viktoras Rudžianskas ir Aivaras Veiknys, Vilius Dintsmanas (Lietuva) ir Agnė Žagrakalytė (Belgija).

Su šiųmečiu festivalio laureatu L.Umbrasu – „Santakos“ pokalbis apie poetinį kelią, pomėgius, kultūrinę veiklą, namus, liūdesį ir nerimą.

– Kaip įėjai į poeziją? Kas paskatino?

– Nuo vaikystės mėgau skaityti. Gyvenome su seneliais, jų namuose buvo daug knygų. Vaikystėje dažnai sirgau, tad ieškojau užsiėmimų. Rašytinis žodis tiesiog sužavėjo, užbūrė, leido keliauti neišeinant iš namų. Trečioje klasėje pabandžiau eiliuoti, žinoma, įtakos turėjo atgimstantis Lietuvos judėjimas. Eilėraštį pavadinau „Lietuvėlė“. Kai parodžiau mokytojai, ji pasiūlė dalyvauti „Poezijos pavasarėlyje“ Lakštingalų slėnyje, Palemone. Skaičiau ir Rašytojų klube Vilniuje. Vėliau prasidėjo ilgas skaitymo ir nerašymo laikotarpis, kol, kaip ir daugelį, atgaivino brendimas ir sproginėjantys jausmai. Rašiau protarpiais, dažniausiai į stalčių arba į šiukšlių dėžę.

Emigravus į JAV, teko paragauti kitokių kūrybinių patirčių – atsidūriau čikagiečių „Žaltvykslės“ teatre. Kitaip pajutau gyvo žodžio svorį ir su keliais bendraminčiais „Draugo“ laikraščio spaustuvėje gimė trijų autorių bendras leidinys „Trečioji akis“. Nuo tada įsitvirtinau tarp rašančiųjų. Labai padėjo „Rašytojų draugija“ ir jos pirmininkė Stasė Petersonienė, paramos suteikė draugystė su poetu Kornelijumi Jazbučiu. Didžiausias pavyzdys – poetė Eglė Juodvalkė, su ja ir artimiausią ryšį pajutau. Ji padėjo išlaisvinti eilėraščio formą ir save eilėraštyje, skatino nebijoti rašyti. Labai gaila, kad šių žmonių jau nebėra tarp mūsų.

Taip pat milžinišką indėlį ir patirtį, nors kartais ir skaudžią, davė tinklalapio rašyk.lt bendruomenė. Ten patekau visai netyčia, net nepamenu, kieno paskatintas. Norėjau sugyvinti lietuvių kalbos žodyną, bet išmokau daug daugiau. Suradau daug bendraminčių, kai kurie iki šiol yra mano draugai. Štai tokia ta mano poezijos evoliucija ir kelias, kuris, tikiu, dar duos įdomių patirčių.

– Kaip suvoki poeziją?

– Poezijos suvokimas kito su amžiumi. Dabar manau, kad poezija – savęs apsivalymas, emocijos išgryninimas. Gera, kai eilėraštis tiesiog ištinka, kai tiesiog kitaip negali kalbėti. Kartais tiesiog smagu paleisti žodžius ir žiūrėti, kur ir pas ką jie nuves. Poezija man, žinoma, ne tik savęs išlaisvinimas, bet ir žmonės, kuriuos sutinku per rašymą, turbūt tai – sudėtinė kelio dalis.

Mes juk kaip išversti vėžliai – viską nešamės ne ant kupros, bet viduje. Kaunas irgi visada liks mano namai.

– Kaip gimė pirmoji knyga? Ar kada nors apskritai svajojai išleisti knygą?

– Kažkada labai nedrąsiai svajojau. Juk visi, kurie pradeda rašyti, turi tokią nedrąsiai kirbančią mintį kažkada pačiupinėti savo žodžius popieriuje. Ilgą laiką ieškojau, dėliojau, abejojau, kol pajutau, kad galbūt laikas. Dažniausiai dalykai tiesiog įvyksta. Taip įžengiau į teatro sceną, atsirado įvairių renginių ir projektų. Neretai pajunti, kad neverta išgyventi ir forsuoti, reikia viską paleisti ir laukti to momento, kuris, žinai, bus neišvengiamas. Pasiduodi ir eini pasitikti tos akimirkos. Taip ir knyga gimė – pajutau, kad laikas. Parašiau VšĮ „Kauko laiptai“ vadovui, poetui Viktorui Rundžianskui ir paklausiau, ar tai, ką rašau, verta spausdinti. Gavęs teigiamą atsakymą, tuo keliu nuėjau. Visada norėjau, kad mano pirma rimta knyga būtų išleista gimtajame Kaune, o čia dar ir tas magiškai kaunietiškas „Kauko laiptų“ pavadinimas. Kitaip būti negalėjo – pajutau, kad viskas yra teisinga.

– Ką Tau reiškia poezijos knyga „Slibino dantys“?

– Ji įrėmina mano nueitą gyvenimo etapą. Juk ten viskas: šeima, draugai, abejonės, džiaugsmai. Ten esu aš ir mano bėgantys metai, tarsi išbyrėję slibino dantys – taip ir pavadinau knygą. Kiekvienas dantis ir iltis – eilėraštis – man ypatingi. Galbūt kažką atras, pajus ir jos skaitytojai. Tačiau čia labai individualu. Manau, „Slibino dantys“ yra teisinga ir tinkanti man, be jokių abejonių. Ši knyga yra įveikto kelio ramybė.

– Kokioje kultūrinėje ir literatūrinėje veikloje dalyvauji? Kas širdžiai mieliausia?

– Nuo pat atvažiavimo į Ameriką verdu kultūrinėje veikloje. Joje veikti nuo mažens pripratęs. Kitaip turbūt negaliu ir turbūt negalėsiu. Net su žmona susipažinau šokdamas tautinius šokius. Šokti pradėjau nuo pat atvykimo, nors prieš tai šokti teko nedaug, dainavau „Varpelio“ chore. Kiekvienas prisilietimas prie kitokios saviraiškos man ypatingas, duoda dividendų ir gyvenimo supratimui, ir saviugdai, ir rašymui. Svarbią vietą mano gyvenime užima Čikagos „Žaltvykslės“ teatras, kuriame susijungia viskas: šokis, kalba, kartais net dainavimas. Mūsų teatre buvo ir Eglė Juodvalkė. Kai pasižiūriu atgal į nuveiktus darbus, matau upę su daug intakų. Viskas vienaip ar kitaip susiję, kad tik to laiko būtų daugiau, juk viskas vyksta po darbo, kartais tai darau vienas, o kartais kur nors dalyvauja žmona Greta arba vyresnėlis Vytis.

– Kaip gelbėjies nuo liūdesio, skausmo, nerimo? Ar turi kokį nors specialų metodą ar receptą?

– Liūdesys, nerimas, netgi skausmas – tarsi artimi giminės, nežinai, kada tave aplankys. Gyvenimo pamokos aprėpia įvairias sritis ir turi visą spalvų paletę. Kartais su tais trimis palydovais bandau kariauti, bet dažniausiai priimu kaip neišvengiamybę. Visa tai yra mane formuojantys veiksniai, esu jiems ir dėkingas – juk tai gyvenimo kaina.

– Kaip jautiesi toli nuo gimtojo Kauno? Kas Tau yra namai?

– Kai išvykome, buvau devyniolikos, tik pabaigęs mokyklą. Išvykimas skaudėjo, atsisveikindamas išvaikščiojau visas man ką nors reiškiančias vietas, stengiausi viską akimis susikrauti į vidų. Tas jauno žmogaus polinkis dramatizuoti... Tačiau šis jausmas buvo nuoširdus, iki šiol myliu Kauną: turbūt jis man visada liks toks, kokį išsivežiau tada. Po daugelio metų supratau, kad namai nėra tik viena geografinė vieta. Namai man yra lietuvių kalba, mano vaikai, irgi ta kalba kalbantys, mano šeima, draugai, visi artimi žmonės. Namai nėra priverstinis prisirišimas prie vienos vietos, tai ir skirtinga geografija, ir jausmai, kvapas, skonis. Mes juk kaip išversti vėžliai – viską nešamės ne ant kupros, bet viduje. Kaunas irgi visada liks mano namai.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS