Kartais tos patirtys perteikiamos kuo artimesniu faktams, tikrovei būdu (išpažintinė poezija, realizmas dailėje), kartais virsta emocinės sankaupos išlydžiu ir perteikiamos įvilkus į fantazijos, paradokso, alegorijos rūbą.

Rašytojo, žurnalisto, redaktoriaus, leidėjo Viktoro Rudžiansko naujausias eilėraščių rinkinys „Išnykęs pasaulis“ (2025 m. išleido „Kauko laiptai“) savuoju pavadinimu tarsi sufleruoja skaitytojui retrospektyvinio žvilgsnio, kismo konstatavimo svarbą knygos tekstams. Vėlyvesnė autoriaus kūryba man itin imponavo savybe kilstelėti įprastą vyksmą ir objektus į alegorijos, siurrealistinės, mistifikuotos erdvės teritoriją. Tad knygą paėmiau į rankas turėdamas lūkestį (kaip vėliau paaiškėjo, pasiteisinusį) aptikti organišką emociją, meistriškai įpintą į laikotarpių, reiškinių prigimtinių savybių, įprastybės nyksmą.

Paradoksalus eilėraščio pasaulis paprastai kristalizuojasi trinant aiškias laiko ir / ar erdvės ribas, permaišant laikotarpių ir vietovių fragmentus. „Gyvas vanduo ir žolė nenumirus / prie Dubysos dobilą keturlapį nuskabęs ėriukas /… / atėjau atsidusti nes nieko daugiau negirdžiu / tik iliuziškai amžiną upės sruvenimą / kuris mano motulę nuplukdė į deltą / debesų atspindžiais su ligom ir tikėjimu“ (p. 9), – tekste realus besiganančių avių vaizdinys (simbolizuojantis romų atsidavimo upės – laiko tėkmei) transformuojamas į mistifikuoto išėjimo anapilin (debesimis dangaus link) motyvą. Asmeninės patirtys (artimųjų netektis, liga) virsta bendru senkančio laiko pajautos motyvu. Vakardienos įvykiai, traumos, išggyvenimai dėl aplinkoje vykusių tragedijų daro įtaką ir dabanties būsenoms. Realus praeities vyksmas neišvengiamai veikia ateities lūkestį: „buvo prabėgusios / dvi dešimtys metų po antrojo pasaulinio / vasara / pievose ramunės lyg išprotėjusios / … / netikiu jų druska ir cukrumi nei dabarties ramunėlėmis – / tik tuo kuris perves per atmintį jei vis dėlto / teks pasisiūti džiūvėsėliams maišelį“ (p. 16). Pastarosiose citatose svarbų vaidmenį atlieka ir tikėjimo aspektas: buvęs laikas yra viso labo subjektyvus prisiminimas, fakto refleksija sąmonėje, tačiaus daro stipriai įtaką ateičiai, grįstai lūkesčiais.

Neigiamų patirčių gausa, neteisybės įsisąmoninimas, empatiškas žvilgsnis į visuomenėje vykstančių procesų absurdą tirpdo viltį, tikėjimą gėrio viršenybe ir ne viename tekste lemia melancholišką abejonę: „kai nei iš šio nei iš to bandei pakilti – / supratai / kad skraidyti jau vėlu“ (p. 25) ar „neturi išskyrus suklastotus / vaizdus iš šiurpios ateities kur nebus / nieko gero nes jie – sniego žmonės – ištirps nespėję / išjungti televizoriaus“ (p. 57). Laiko tėkmės nulemtas kitimas, technologijų raida, kultūriniai pokyčiai, sociumo elgsenos slinktys kelia individui ir pritapimo, integracijos į svetimėjantį pasaulį iššūkius.

Bandymas prisijaukinti aplinką ne visada vainikuojamas sėkme, nepaisant atvirumo supantiems reiškiniams: „jei išeičiau į jūrą / išspręsčiau asmenines / ir viso pasaulio problemas / bet jūra nuo manęs atsitaukė“ (p. 33). Pastaruoju atveju gamtos reiškinio atsitraukimas gali ir sergėti nuo būsimos klaidos ar impulsyvaus veiksmo. Taip tarytum įvedamas ir lemties, išorės įtakos dėmuo asmens likimo linijoje. Kartkartėmis knygoje šmėsteli ir šiurkštesnės raiškos apraiška, atspindinti lyrinio subjekto nepakantumą žmonijos ydoms, neriklausančioms nuo laikotarpio ar vietovės: „ir abelį – mano manymu pastarasis (jei kalbame / apie tą patį asmenį) buvo lochas iš pravieniškių – / padariau skrodimą / diagnozė – kretinas“ (p. 44).

Tiesa, dažname tekste eilėraščio subjektas nesišalina atsakomybės dėl aplinkos vyksmo negerovių, nesiekia absoliučios izoliacijos. Trapūs ir subtilūs saitai su aplinka išlieka tiek emociniu lygmeniu („kartais dar jaučiu gėdą / dažniausiai dėl kitų“ (p. 45), tiek metafizine prasme („tuopos metė pūkus / į mano pražilusius plaukus / taip susidvejinom / kad paukštis lizdo nerado“ (p. 54).

Svarbi knygos tekstų savybė, padedanti eilėraščiams universalizuotis ir kartu suskambėti unikaliai – vaizduotės pasitelkimas, realybės ir fikcijos skirties blukinimas.

Su senkančio laiko pajauta glaudžiai susijęs materijos laikinumo įsisąmoninimas. Daiktiškumui trupant lieka įspaudai atmintyje: „… mano kelionės / į tėvų namus likusius tik nuotraukoje / su ant slenksčio sėdinčiu tėvu ir laikančiu rankoje / kasdienės riekę su skylutėmis – lyg iškorijusia pašvaiste / lyg žvaigždėmis gruodžio danguj nes čia, kur gimė / tėvas, jo namų net nuotraukoj neliko“ (p. 26). Norint pajusti išnykusio pasaulio dvelksmą tenka perkelti vyksmą į intuicijos teritoriją: „žinau kad esi danguje / bet šįryt / radau / Tavo pirštų atspaudus / ant šermukšnio uogos“ (p. 39). Kita vertus, materialūs objektai padeda išreikšti tai kas neapčiuopiama, apibūdinti savijautą. Egzistavimo tarpinėje būsenoje išraiškai apibūdinti pasitarnauja realūs įvaizdžiai: „guliu žolėje lyg obuolys / nuo dangaus jau atplyšęs / o prie žemės dar neprigludęs“ (p. 55). Eilėraštyje „Kelias“ atskleidžiamas frazės įvairialypiškumas ir reikšmingumo svorio skirtumai. Materialusis kelias yra tik viena iš platesnės savokos reikšmių. Galima sakyti, menkiausia savo svoriu reikšmė: „kvailas karveli / tu panašus į šito autobuso vairuotoją / matantį tik laikiną kelią“ (p. 62). Juo labiau kad materija negarantuoja nei pilnatvės, nei tęstinumo (priešingai nei abstraktusis laikas, neturintis pabaigos): „neužsuko ten mobiliųjų era // tik baigia nukaršti antaninė obelis lazdynas ir kėkštas / suspaudęs riešutų kekę snape / dar ežeras be dugno ir gegutės kukavimas / be pabaigos“ (p. 74).

Svarbi knygos tekstų savybė, padedanti eilėraščiams universalizuotis ir kartu suskambėti unikaliai – vaizduotės pasitelkimas, realybės ir fikcijos skirties blukinimas. Šis bruožas įprastai (ne tik konkrečios knygos atveju) padeda tekstams ištrūkti iš asmeniškumų pinklių, dienoraštinio pobūdžio. V. Rudžiansko kūryba imponuoja kalbos plastika, savito, vaizdingo, neprimityvaus pasaulio kūrimu, metaforos viršenybe: „skristų rinkti šermukšnio uogų // jomis gydytų lėtine mirtimi užsikrėtusį dangų / kuris / dar bando sugerti lūpinės armonikėlės mažorą / kad nebūtų taip liūdna kaip turi / netekus geluonies“ (p. 17). Išradingais įvaizdžiais  eilėraštis peržengia suvokimo ribą ir įkelia koją į intuityvios kelionės jausenų teritorijoje plotmę. Emocijos stiprumas tampa prioritetu šiek tiek stumtelėdamas į šoną naratyvo nuoseklumą. Savijautos priešpastatymas racionaliam faktui, jausmo nepriklausomybė nuo realybės, materijos atsiskleidžia eilutėse: „laiminga / dievo karvytė / pritvinkus / nematomo pieno / bet jei vienądien / mokslas įrodys / aštuntą taškelį / ar bus laimingesnė“ (p. 24).

Kai kurie tekstuose perteikiami fragmentai tarytum trina Kūrėjo veiklos rezultato (gamta) ir žmogaus rankų darbo (stiklas, siūlas) atskirtį, taip iškristalizuojant nuo realybės atitrūkusį, tačiau būseną atspindintį vaizdą: „kėkštas mirksi žiemop / valosi akių stiklą / aštriu nageliu / nutraukia horizonto siūlą“ (p. 61). Knygoje yra ir žaismingesnių alegorijų, sugretinimų: „et et et bet, kelme, / jeigu paimtum ir pats išrautum save / patikėčiau kad perlų prisiriję paršiokai / pakils plasnodami ausimis“ (p. 31). Taip tarsi pabrėžiama, kad fizikos dėsniai nepriklauso nuo intensijos gerumo – galimybė atlikti veiksmą sudėtinga tiek romumui, tiek ir niekšybei.

V. Rudžiansko „Išnykęs pasaulis“ – jautri ir išraiškinga knyga apie aplinkos kitimo įtaką individo savijautai. Senkančio laiko pajauta, materijos laikinumo įsisąmoninimas, kritiškas žvilgsnis į žmonijos raidą ir sociumo ydas komplikuoja jautrios asmenybės pastangas integruotis į atšiaurų pasaulį. Žvelgiant retrospektyviai į praeities įvykius (tiek asmenines patirtis, tiek visuomeninius procesus), permaišant įvairių laikotarpių ir erdvių vyksmą, nevengiant perkelti plunksną ir į subtilaus siurrealizmo plotmę kuriamas ryškus praėjusio laiko atspindys eilėraščio bioenergetikoje.

Atspindys, susidedantis iš įprastų aplinkos objektų, virtusių originaliomis metaforomis, ir subtiliai melancholiško emocinio fono. „Kaip aš galėjau / juos atpažinti / jeigu nė vieno / nesu matęs // išskyrus uodą // išskyrus dugną“ (p. 8), – patirties, vaizduotės ir tikėjimo ryšį atskleidžia knygos lyrinis subjektas. Vieną dieną pasaulis išnyks. Išnyks sekundės ir šviesmečio, trupinio ir grumsto, saulės ir elektros lemputės, liepnos ir pelenų skirtys. Išbluks dimensijų ribos. Ir nieko neliks. Išskyrus dugną. Išskyrus eilėraštį.