Kadaise tuščioms savo buto sienoms jis norėjo nutapyti keletą paveikslų. Nusipirko drobių, dažų, teptukų. Tačiau tapyba ne juokais įtraukė. Būdamas 48-erių, niekada anksčiau netapęs trakiškis Darius Kairaitis visko išmoko pats. „Jaučiuosi kaip muzikos kūrėjas, kuris nepažįsta natų, bet gali kurti iš klausos“, – dabar taip apibūdina tapybą.

– Nesate tipiškas dailininkas su tipišku dosjė, kaip antai: baigiau Vilniaus dailės akademiją (VDA), tėvai buvo menininkai, ėjau jų pramintu keliu...

– Ar galėčiau užbėgti už akių ir paieškoti tų kūrybinių užuomazgų dar mokyklos laikais? Pamenu, labai mėgau braižybą. Dailės kažkodėl ne, nors tiek braižybą, tiek dailę dėstė ta pati mokytoja. Dar labai patiko piešti draugų ir mokytojų šaržus (juokiasi). Ne sykį buvau gavęs pylos už tai. Namuose patiko perpiešti įvairių muzikos grupių plakatus. Ypač „Metallicos“. Baigęs mokyklą mąsčiau stoti į VDA akademiją, deja, nesulaukiau paskatinimo. Gal neturėjau pažįstamo dailininko, kuriuo žavėčiausi? Todėl stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Mokykloje kino ir teatro būrelį lankiau, vaidinau, renginius vedžiau – ko ne aktorius?! Pirmą etapą perėjau, o iš antro iškritau. Taip atsidūriau Vilniaus kultūros mokykloje, o netrukus ir Kryme. Buvau paimtas tarnauti į sovietų armiją. Gaila, bet 1989-aisiais dar nebuvo viešų raginimų to nedaryti, o kai atsirado – manęs net atostogų namo neišleido.

– Ar kariuomenėje mokėtės šaudyti, o gal vis dėlto piešti?

– Man pasisekė: mane priglaudė vieno Krymo dalinio kultūros skyrius. Jo vadovas buvo ukrainietis. Sužinojęs, kad moku šiek tiek piešti, davė piešti visokius propagandinius plakatus. Baigiantiems tarnauti kariams, vadinamiesiems dembeliams, piešiau atminimo albumus. Buvo tuomet mada klijuoti iš armijos laikų nuotraukas, o ant balto plono priešlapio – ranka piešti visokiausias tarnybos istorijas. Taigi didesnę laiko dalį tuo ir užsiėmiau. Užmokesčio už savo menus negaudavau, bet nuo diedovščinos patyčių buvau išgelbėtas.

– Po armijos tęsėte mokslus, atlikote praktiką Trakų kultūros rūmuose. Režisavote spektaklius, kūrėte mokiniams šimtadienių scenarijus. Tada paėmėte į rankas pieštuką ir nupiešėte savo žmonos Editos portretą?

– Na, taip. Susipažinome su ja teatre. Pamenu, vienam spektakliui man reikėjo tokių besirangančių driežų. Ir ką jūs manote? Vieną driežą įsimylėjau. Apimtas romantiškų jausmų ją nupiešiau ir… iki 2018 m. pieštukus, kaip ir visus dažus, padėjau į stalčių.

– Nes į nepriklausomą Lietuvą jau žengė nepriklausomų televizijų era. Kūrėsi TV3, LNK, BTV… Susižavėjote televizinių laidų kūrimu?

– Tuo metu ant bangos buvo televiziniai žaidimai. Arūno Valinsko „Taip ir Ne“, o per rusų kanalus rodydavo kultinį „Pole čiudies“. Labai mėgdavau juos žiūrėti, o žiūrėdamas galvoti, kad ir aš galėčiau sukurti kažką panašaus. Ir sukūriau! Žaidimą „Bermudų trikampis“. Jį pristačiau Trakų kultūros rūmų scenoje. Vietinė televizija nufilmavo, o filmuotą medžiagą pasiūliau Baltijos televizijai. Ir jiems patiko! Taip tapau pramoginių televizijos laidų prodiuseriu ir pradėjau karjerą televizijoje, kuri tęsėsi beveik dvylika metų. Esu sukūręs daug įvairiausių TV laidų. Vienas vedžiau pats, kitas prodiusavau. Įkūriau savo prodiuserinę kompaniją, ėmiau siūlyti laidas įvairioms televizijoms.

Sužavėjo: poetei D. Teišerskytei taip patiko D. Kairaičio paveikslas „Paskutinių lapų išleistuvės“, kad paprašė leidimo panaudoti jį ant savo knygos viršelio. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip suprantu, šiame televiziniame etape jokių užuominų apie tapybą nė su žiburiu nerasime, kaip ir neužuosime aitraus aliejinių dažų kvapo?

– Dažų tikrai neužuosite (juokiasi), nors kitokių kvapų – iš esmės virtuvinių – rasite. Specializavausi kulinarijos laidose. LNK transliavo mano „Gero apetito“, vėliau – „Šeimininkės užrašus“, „Virėjų lygą“. Dar po kiek laiko ėmiau rengti laidas apie statybas. Žodžiu, sėdėdamas prie montažinio pulto supratau, kad ėmiau ir įgyvendinau savo seną vaikystės svajonę – pagaliau turiu savo kūrybos studiją! Tik ar jaučiuosi laimingas?

– Jau buvote sukūręs šeimą, gyvenote Trakuose ir vieną dieną bevaikščiodamas prie ežero sutikote savo buvusį klasioką – internetinių technologijų specialistą. Kokią mintį jis jums pakišo?

– Kaip vaizdą įkelti į internetą. Ėmėme kartu gvildenti šią idėją ir kol mes ją narpliojome, atsirado „YouTube“ kanalas. Supratome, kad dviračio jau nebeišrasime. Vis dėlto interneto dalykai mane tarsi užbūrė. Sėdėjau naktimis ir pats mokiausi programuoti, kol galų gale tapau savamoksliu interneto svetainių kūrėju.

– Tuomet – kovidas ir jūsų interneto svetainių verslas sustojo?

– Būtent. Pagrindiniai mano klientai buvo kaimo turizmo sodybos, kurios viena po kitos ėmė stabdyti savo veiklas. Žodžiu, likau be darbo, bet tuomet su žmona, kaip ir dauguma lietuvių, sugalvojome bute pasidaryti remontą. Kai išdažėme sienas, užsimanėme paveikslų. Puolėme internete žiūrinėti vienus, kitus – katastrofa. Tie, kurie mums patiko, kainavo didžiulius pinigus.

– Ir tada jus aplankė išganinga idee fixe?

– Pamenu, buvo vasara. Prieš miegą dažnai nueidavau prie ežero išsimaudyti. Panašiu metu maudydavosi ir Trakuose studiją turėjęs dailininkas Danielius Rusys, mano kaimynas. Takelis į ežerą ėjo pro jo namo langus, tad dažnai matydavau jį tapantį. Sykį, einant maudytis, man šovė į galvą mintis, kad galėčiau paklausti Danieliaus apie drobes, dažus, teptukus, kur juos perka. Nes jei turėčiau kokybiškus įrankius, galbūt bandyčiau pats nusitapyti kokį paveikslą. Aišku, prieš tai pažiūrėjęs keletą pamokėlių internete. Kokią nors abstrakciją, tarkim. Nuvažiavau į Vilnių, nusipirkau drobių, dažų, teptukų. Pamenu, iš pradžių liepė naudoti tik kelias spalvas – geltoną, mėlyną ir raudoną, dar – baltą ir juodą. Kažkodėl jo pagalbos – pamokyti mane piešti – taip ir nepaprašiau. Vietoj to pasiėmiau nespalvotą savo močiutės nuotrauką ir ėmiau ją tapyti. Tepliojau taip, kaip moku. Kiek spalvinių atradimų tuo metu padariau! Supratau, kad lašelis juodos gali užjuodinti visą drobę, o netinkamai sumaišytos spalvos pavirsti į bjaurų purvą. Kai močiutės portretas buvo baigtas, pasikviečiau Danielių įvertinti, o jis pasakė: „Tikėjausi, kad bus blogiau…“

– Iš močiutės neišėjo abstrakcija, todėl ir toliau ėmėte tapyti sunkiausia, ką tik galima įsivaizduoti, – žmones?

– Nuo žmogaus pradėjau todėl, kad nieko apie tapybą neišmaniau. Gal dėl to, kad mokykloje neblogai sekėsi piešti karikatūras. Tik jau paskui, pradėjęs rimčiau gilintis į tapybos žanrus, supratau, kad iki portreto dar reikia priaugti. Ramino, kad kaimyno dailininko komentaras nebuvo pernelyg jau žiaurus.

– Už jo užsikabinęs ir vėl panirote į internetą – ėmėtės savamokslių tapybos studijų?

– Ėmiau eksperimentuoti su spalvomis ir pajutau, kad mažas dažų lašelis gali tapti visu spalvų vandenynu! Tuomet iš interneto sėmiau viską, ką tik radau. Paskaitas, straipsnius, vaizdo įrašus apie tapybos žanrus, technikas. Be galo susidomėjau impresionizmu, atradau savo dievaitį – Claude Monet. Tai užtruko maždaug dvejus metus. Pamažu į paveikslus ėmiau žiūrėti kaip į meno žanrą. Iki tol jie man buvo tik sienų puošmenos. Supratau, kad tapybos priemone gali būti ne vien teptukas, bet ir rankos, mentelė, net skuduras. Dar supratau, kad iš paveikslo turi sklisti jausmas. Man tai atrodė užvis svarbiausia.

Tarpininkai: „Tai nežemiškos būtybės su labai žemiškomis istorijomis ir jausmais. Per jas man lengviau perteikti tai, kuo pats gyvenu, ką jaučiu ar esu patyręs“, – sako paveikslų autorius. / D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Kai ieškojote paveikslų internete savo namams, kas iš lietuvių tapytojų labiausiai krito į akį?

– Ir mane, ir žmoną labiausiai sužavėjo Arūno Žilio tapyba. Tie jo žmogėnai ištęstomis, plonomis rankomis mus abu pakerėjo. Ilgą laiką ant savo drobių bandžiau visokias technikas, treniravausi – ir peizažus, ir abstrakcijas. Tačiau jutau, kad šitie dalykai manęs nekabina. Supratau, kad noriu matyti savo paveiksle personažą. Tuomet leidausi į dar gilesnes paieškas ir visai netyčia radau internete rusų dailininką skulptorių Romaną Šustrovą. Papjė mašė principu jis lipdė lėles. Vos jas pamatęs, įsimylėjau jų emociją, gerumą. Tuomet parašiau skulptoriui laišką apie save, kad esu savamokslis, kad bandau pradėti tapyti, nors niekada anksčiau to nedariau. Paklausiau, ar galėčiau tapyti jo lėles arba jų fragmentus – sukurti joms savas istorijas. „Žinoma. Kodėl gi ne?“ – labai netikėtai sutiko. Gerai pamenu, kaip išvydęs atsakymą pašokau iki lubų. Tuomet nutapiau pirmąjį savo paveikslą, kurį pavadinau „Pažiūrėk, aš padarysiu, kad sužaliuotų medžiai“.

– Visų savo paveikslų eskizus iš pradžių paruošiate kompiuteriu. Naudojate „Photoshop“, „iPad“ piešimo programas?

– Tikrai taip. Darau kompiuteriu paveikslo kompoziciją. Tas gražus daiktų sustatymas ekrane dar nuo darbo televizijoje laikų man yra labai svarbus.

Visur, kur gyvenime esu save išbandęs, daugiausia priklausiau nuo kitų žmonių – jų nuotaikų, sprendimų. Per akistatą su drobe visada esu pats sau šeimininkas.

– Nutapęs pirmąjį paveikslą, nusiuntėte jį R. Šustrovui. Gavote naudingų patarimų ir pataisymų?

– Jo pastabos iš tiesų buvo labai vertingos. Tik vėliau atsakymų nebesulaukiau, o po kurio laiko spaudoje pamačiau, kad R. Šustrovas mirė nuo koronaviruso. Man tai buvo didelis sukrėtimas.

– Ar tiesa, kad vienas pažįstamas dailininkas jums patarė, jog geriausias būdas mokytis tapyti – perpiešti kitų dailininkų kūrinius?

– Pasinaudojęs jo patarimu nutapiau vieną Arūno Žilio paveikslą. Tiesiog mokomaisiais tikslais, kurio niekam nedemonstruoju, bet jis puošia vieną iš mano kambario sienų. Esu parašęs jam ir laišką (dar prieš susisiekdamas su R. Šustrovu), tiktai Arūnas į jį man nieko neatrašė.

– Ir tuomet nutapėte antrąjį savo paveikslą „Dar sekundė ir įvyks stebuklas“, paskui kitą ir dar kitą. Ar jiems visiems naudojote R. Šustrovo lėlyčių prototipus?

– Tik pirmiesiems. Šiuo metu jau turiu nutapęs septyniolika žmogeliukų – taip vadinu savo paveikslus. Dauguma jų gyvena savo gyvenimus ir kalba apie mane. Tarkim, paveikslo „Malonė“ idėja kilo iš juodų mano gyvenimo tarpsnių – norėjau pavaizduoti išėjimą iš tamsos į šviesą. Jūra, valtis, gili tamsuma ir stovintis žmogeliukas. Turiu pripažinti, kad tie pirmieji mano žmogeliukai dar neturėjo tokio emocinio užtaiso, bet istoriją jiems vis tiek norėjau sukurti – jei ne vaizdu, tai bent pavadinimu. Jis man be galo svarbus, nes parodo žiūrovui, kur žiūrėti, kad patirtų savų asociacijų.

– R. Šustrovą vadinate savo, kaip tapytojo, krikštatėviu?

– Tai kartoju ir jo artimiesiems, su kuriais iki šiol palaikau ryšį. Jo dėka man užaugo sparnai ir aš pradėjau skristi. 2020 m. birželio 13 d. Trakuose surengiau pirmąją savo darbų parodą. Taip ir pavadinau – „Pirmas kartas“. Ji buvo inspiruota draugų, pažįstamų, kurie norėjo tuos mano žmogeliukus pagaliau pamatyti gyvai – ne tik internete. Beje, po parodos sulaukiau netgi lengvų grasinimų (tiksliau, jų sulaukė mano žmona), kodėl aš neparduodu savo paveikslų.

– Ar tada ir supratote, kad jie kažko verti?

– Ir tada, ir per „Neatšauktus atidarymus“ internete, kur žmonės džiaugėsi ir gyrė mano darbus. Norėjo juos pirkti. Esu pardavęs tik kelis pirmuosius savo paveikslus. Laimei, draugai patarė, kad paskui nebus ką vežioti į parodas (juokiasi). Todėl dabar, nutapęs naują paveikslą, su žmonėmis dalijuosi tik jo reprodukcijomis.

– Minėjote, kad tik pradėjęs tapyti pajutote visišką laisvę? Laisvę kam?

– Laisvę būti laisvam viskam. Netapau pagal užsakymus, nors sulaukiu jų nemažai. Darau tik tai, ką noriu. Tapyba man yra kaip nuotykis. Turiu ją su kuo palyginti – su televizija, teatru. Visur, kur gyvenime esu save išbandęs, daugiausia priklausiau nuo kitų žmonių – jų nuotaikų, sprendimų. Per akistatą su drobe visada esu pats sau šeimininkas. Jei jaučiu, kad bloga nuotaika, tiesiog neimu į rankas teptuko. Jei gerai jaučiuosi – tapau iki išnaktų. Smagu, kai nereikia skubėti, kai nespaudžia terminai. Paveikslas gali gimti per mėnesį, gali ir per kelis. Kaip jau sakiau, pradedu nuo eskizo kompiuteryje, o tada viską perkeliu ant drobės ir griebiuosi dažų. Dažnai iš to pirminio sumanymo, kurį turėjau kompiuteryje, mažai kas belieka. Arba detalių, simbolių atsiranda daugiau, nei buvo planuota. Taip pamažu, etapas po etapo, gimsta mano žmogeliukai. Tai nežemiškos būtybės su labai žemiškomis istorijomis ir jausmais. Per juos man lengviau perteikti tai, kuo pats gyvenu, ką jaučiu ar esu patyręs. Kiekviename iš jų yra dalelė manęs – savotiškas gyvenimo potyrių, išgyvenimų ir jausmų archyvas.

D. Kairaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Smalsu, ar jūsų žmogeliukai žada kada nors atvažiuoti į Kauną?

– Oi, būtų smagu. Kaune turiu daug savo kūrybos gerbėjų, gal dėl to, kad kaunietė poetė Dalia Teišerskytė neseniai mano paveikslų iliustracijomis papuošė savo naują poezijos knygą. „Paskutinių lapų išleistuvės“ – taip vadinasi jos knyga ir vienas iš mano paveikslų. Už jo poetė ir užsikabino. Parašė man laišką. Mes susitikome ir sukirtome delnais. Taip mano nostalgiškas smuikininkas atsidūrė ant gerbiamos poetės knygos viršelio.

– Vienas iš jūsų darbų vadinasi „Prisijaukinusi svajonę“. Kokią svajonę jaukinatės šiuo metu?

– Tapau naują angelą. Jis sėdi kopose prie Baltijos jūros. Noriu išgauti emociją, kuri būdinga daugeliui žmonių, pabaigusių savo atostogas prie jūros. Juos užplūsta tarsi švelniai graudus išsiskyrimo jausmas. Lyg jie paliktų savo angelą sargą toje vietoje saugoti prisiminimų… Šiuo metu, kad ir kur eičiau, ką daryčiau, galvoju vien apie jūrą – tapau ją mintimis, kad pagaliau prisėdęs prie drobės galėčiau išsilieti. Toks tas mano kūrybos procesas – nuo svajonės iki svajonės.