Viena priežasčių, kodėl festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“ rengiamas jau 43-ąjį kartą, – gebėjimas pristatyti subalansuotą repertuarą, spektakliams keliant pagrindinį – aukšto profesionalumo reikalavimą. Tokie yra ir šią savaitę pristatomi spektakliai: skirtingi, tačiau ir panašūs.

(Ne)šiaulietiška istorija

Valstybiniam Šiaulių teatrui festivalyje atstovauja išskirtinis spektaklis: vienu metu ir itin šiaulietiškas, ir universalus, turtingas bet kuriame Lietuvos kampelyje suprantamų motyvų.

Specialiai spektakliui „Remyga“ pjesę rašęs bestselerio „Pietinia kronikas“ autorius Rimantas Kmita pateikia fantasmagorišką istorijos versiją, nuaustą iš tikrų faktų ir fikcijos. Pjesėje kalbama apie miestą ir jo žmones, apie tikrus įvykius ir mitus, apie tuos, kuriems miestas tapo jų likimu. „Remyga“ grąžina žiūrovus į pirmuosius Nepriklausomybės metus. Su kokiais (ne)matomais priešais tuomet kovojome? Kuo mes buvome ir kuo tapome?

Pjesės veiksmas vyksta prieštaringais 1988–1992 m. Šiauliuose. Tai buvo daugelio dar gerai prisimenamas šį sudėtingą pokyčių laikas, kai su nepriklausomybės idealizmu grūmėsi tamsiosios senųjų struktūrų jėgos. Tarp šių dviejų jėgų blaškosi ir pagrindinis pjesės herojus – Remyga.

Režisierius Oskaras Koršunovas „Remygoje“ įžvelgia anuometį visos Lietuvos veidą: „Tai, kas tuomet vyko Šiauliuose, vyko ir visoje Lietuvoje.“

Atitarnavęs sovietinėje armijoje Afganistane, Remyga grįžta į gimtuosius Šiaulius. Jis norėtų gyventi kaip „visi normalūs žmonės“ – būti mylimu vyru, geru tėvu, pareigingu darbuotoju. Tačiau praeities šešėliai ir aplink tvyrantis chaosas vis tirštėja, o tamsiosios jėgos įgauna vis didesnių galių. Kaip tokioje chaotiškoje visuomenėje nubrėžti ribą tarp gėrio ir blogio? Kaip išlikti sąžiningu prieš save ir kitus? Kaip suvaldyti savo vidinius demonus? Kokia yra nepriklausomybės – politinės ir asmeninės – kaina?

Spektaklio kūrėjai suplakė sunkiai nusakomo žanro kokteilį iš dokumentinės medžiagos, kasdienybės autentikos, psichodelinės mistikos ir gyvo roko muzikos. Režisierius Oskaras Koršunovas „Remygoje“ įžvelgia anuometį visos Lietuvos veidą: „Tai, kas tuomet vyko Šiauliuose, vyko ir visoje Lietuvoje.“

Aštru: „Sieros magnolijos“ kelia nepatogius klausimus, į kuriuos dažnas net sau nedrįstame atsakyti. / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Spektakliui atiteko XXXVII profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ ir Profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalio „Pakeleivingi“ pagrindiniai prizai. Pastarajame „Remyga“ paskelbtas ryškiausiu festivalio spektakliu.

Atminties nelaisvėje

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Sieros magnolijos“ savotiškai pratęsia minėtos Šiaulių dramos teatre pastatytos pjesės temą. Iš laukinių 1980–1990-ųjų persikeliame į nūdieną, kankinančią mus visai kitokiais klausimais nei šiauliškį Remygą.

Europa vis labiau sensta, bet kokia yra senų žmonių padėtis visuomenėje? Ar tai tik seni, nereikalingi kūnai? Koks vaikų ir tėvų santykis, skriaudos ir globos ryšys? Tokius klausimus keliančios, tikrais faktais paremtos garsaus šiuolaikinio estų dramaturgo Martino Alguso pjesės ėmusis režisierė Eglė Švedkauskaitė sukūrė tikrą savianalizės seansą.

Ralfas ir Marta – šiuolaikinė pora – susirūpinę savo karjeromis, sveika gyvensena, įvaizdžiu visuomenėje. Marta, metusi dėstytojos darbą nusprendžia kandidatuoti į instituto direktorės postą, kruopščiai ruošiasi konkursui, tačiau jos gyvenimą sujaukia žinia apie staiga atsiradusį tėvą, kuriam reikia globos. Vyras daugybę metų gyveno su kita moterimi, bet šiai mirus jos vaikai susirado Martą ir pareiškė, kad ji, kaip biologinė dukra, dabar privalo pasirūpinti seniu. Tai visiškai netelpa iš griežtą Martos darbotvarkę. Ką daryti? Kaip keisis jų gyvenimas? Gal jo nepriimti?

Situacija paveikia Martos ir Ralfo santykius. Apie seną žmogų dukra neturi nė vieno gero prisiminimo. Kaip jis elgėsi su Marta vaikystėje ir kokio elgesio sulauks dabar?

Spektaklio kūrėjai (akt. Jolanta Dapkūnaitė, Dainius Gavenonis, Ramutis Rimeikis) klausia, kaip atmintis formuoja mūsų dabartį? Prisiminimai, perrašydami praeitį ima kurti naują naratyvą. Prisiminti čia lyg sužinoti. Baimės nuojauta persmelkia ne tik „Sieros magnolijų“ turinį, bet ir pjesės formą – numesdamas po vieną padriką žodį į personažų lūpas, M.Algusas kelia įtampą, nepasitikėjimą, nerimą.

Spektaklį bus galima pamatyti „Girstučio“ kultūros centre balandžio 7 d. 18 val. ir balandžio 8 d. 18 val.