Švento Jono vakarėly pyniau rūtų vainikėlį | KaunoDiena.lt

ŠVENTO JONO VAKARĖLY PYNIAU RŪTŲ VAINIKĖLĮ

Joninės – trumpiausia metų naktis, apipinta magija ir prietarais. Tačiau retas žino apie ją ką nors daugiau nei laužų kūrenimas ir paparčio žiedo paieškos. O juk saulėgrįžos šventė turi daugybę gražių tradicijų, kurias verta prisiminti.

Pagarba gamtai

Kaip teigia Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė, Kupolės, arba Rasos, arba Joninės – viena didžiausių ir mylimiausių mūsų švenčių, savo tradicijomis siekianti pagonybės laikus. Manoma, kad gamtos ritmu gyvenę ir ją garbinę senoliai šią šventę šventė nuo gegužės 25-osios iki birželio 25-osios, kai augalija visiškai suvešėjusi: svarbiausi javai – rugiai – jau išplaukę, soduose vaisiai užmegzti ir palengva pradeda svarinti medžių šakas – gyvenama būsimo derliaus laukimu.

„Lietuva – žemdirbių kraštas, kur doras, darbštus, tikintis žemdirbys vasarvidžio šventės metu atliekamomis magiškomis apeigomis siekė pamaloninti žmogaus nevaldomas gamtos stichijas ir tikėjo, kad tai padės išvengti galinčių sunaikinanti būsimą derlių sausrų, liūčių, krušų ir kitų negandų“, – sako žinovė.

Anot jos, šventėje buvusi labai svarbi ugnis, tad draugėn susibūrę kaimo žmonės ant aukščiausio ir gražiausio kalnelio užkurdavo laužų, aukštai ant karčių iškeldavo senų ratų ir jų stebulėse uždegdavo pripilto deguto. Mat Joninių nakties ugnis – stebuklinga, atbaidanti piktąsias jėgas, laumes ir raganas, o kuo šviesos ratas didesnis – tuo toliau į pašalius blogio jėgos turinčios trauktis. Kaimai tarpusavyje rungdavosi  laužo aukštumu ir liepsnų skaistumu. Jaunuoliai, šokdami per laužo liepsnas, vylėsi visus metus būti sveiki ir drūti, o šokantys per laužą poroje tikėjosi rudenį susituokti.

Rasa Žumbakienė / R. Žaltausko nuotr.

Svarbūs – ir augalai, ir vanduo

Senoliai tikėjo, kad tokią magišką naktį ir pilnatve alsuojanti augalija tampa ypatinga, tad moterims buvo svarbu prisirinkti tuo metu žydinčių vaistinių žolynų, kurių gydomosios galios dėl stebuklingos nakties dar padidėdavusios. Senolės pririnkdavo ir dilgėlių, usnių. Jomis ir šermukšnio šakomis apkaišydavo tvartų duris, kad trumpą virsmo naktį laumės neįsibrautų į tvartus pas gyvulius ir jų neapkerėtų. Jono nakties žolynų sušerdavo gyvuliams, kad sveiki būtų ir daugiau pieno duotų.

Ilgu žydinčių gėlių vainiku puošdavo kupole vadintą šakotą kartį ir ant jos šakų mėtė puošnius vainikus: užkibs už šakos vainikas – lauk piršlių, nuslys – dar teks metus mergauti.

Patirkite ypatingos nakties grožį, bandykite laimę ieškodami paparčio žiedo – gal ir jums netikėtai į batą įkris.

„Magėjo mergaitėms bent akies krašteliu pažvelgti į ateitį, tad jaunos merginos Joninių naktį pievose, tylomis skaičiuodamos žingsnius, žolynus rinko, nekalbėdamos pynė vainikus ir pasidėjusios po pagalve vylėsi susapnuoti savo būsimąjį. Ir ežere ar upėje jaunimas vainikus plukdė ateitį spėdami: suvedė draugėn upės tėkmė vainikus – taps pora“, – apie senuosius papročius pasakoja R. Žumbakienė.

Sakydavę, jeigu mergelė norinti sužavėti nusižiūrėtą bernaitį, Joninių naktį reikia nuo dvylikos beržų surišti vantą, ja pirtyje vanotis taip gerai, kad visi lapai nuo jos nukristų, prie kūno prilipusį lapą nuimti, išdžiovinti ir įdėti į kiaušinienę, kuria bernaitį vaišinsi. Tai anas prilips kaip vantos lapas.

Paryčiais, iškritus pievose rasai, merginos skubėjo prausti ja veidą, rankas. Maudynės ryto rasoje turėjo suteikti gerą sveikatą ir drūtumą. Joninių naktį ne tik rasa, bet ir vanduo ežere ar upėje įgydavo stebuklingai gydančių galių, tad maudydavosi ne tik jauni – ir paliegę senoliai skubėjo jei ne išsimaudyti, tai bent iki kelių įbristi ir taip pasisemti stiprybės ir sveikatos.

R. Žaltausko nuotr.

Dėmesys varduvininkams

Linkėdami laimės, sveikatos, ąžuolo lapų vainikais vainikuodavo visus kaimo Jonus. Šiai progai nupindavo ilgą, dažniausiai ąžuolo lapų, vainiką, kurį slapčia, kad varduvininkas nematytų, apvainikuodavo Jono namų durų staktą. Merginai dar ant durų pakabindavo rūtų vainikėlį. Pasveikintasis varduvininkas skubėjo sveikintojus pačiupti ir atsidėkodamas pavaišinti sūriu, baltu pyragu, tai progai darytu alumi.

Prie Joninių laužo varduvininkus sveikindavo uždėdami ąžuolo lapų vainiką ant kaklo ir per juosmenį apjuosdavo naujai išausta juosta. Sveikinamas Jonas stengdavosi išsisukti, ištrūkti. Pasveikinus čia pat prie laužo vaišinosi Jono atsineštomis vaišėmis.

Stebuklingas paparčio žiedas

Didžiausias Joninių stebuklas ir laimė, radusiam dovanojantis išmintį ir viso pasaulio turtus, anot muziejininkės, – paparčio žiedas. Netikėčiausiomis istorijomis apipintas stebuklingojo paparčio žiedo ieškojimas – drąsos, ištvermės, tikėjimo ir pasiryžimo išbandymas, nes, pasak senolių pasakojimų, žiedo ieškotojas bus blogio jėgų gąsdinamas, gundomas ir, atsiradus menkiausių dvejonių, velnių ir laumių paklaidinamas ar net pradanginamas. Jį atrasti gali tik brandus, stiprios valios ir nesavanaudis žmogus.

Pasakojama, kad kartą vienam vargo žmogeliui paparčio žiedas įkritęs į vyžą ir pasimatė žmogeliui giliai žemėje gulintys pinigai, suprantami tapo paukščių čiulbesiai ir miško žvėrių maurojimai, gudrus ir visa žinantis žmogus tapęs, bet, jam grįžus namo, žiedas iškritęs iš vyžos, akylas gaidys tą žiedą prarijęs ir palikęs žmogelis, kaip buvęs: vienas viduryje tamsios girios ir be paparčio žiedo.

„Tad stebuklingą Švento Jono naktį draugėn susibūrę šokite, dūkite, linksmi ir džiugūs būkite. Pinkite vainikus ir jais gaudykite ateities laimę. Patirkite ypatingos nakties grožį, bandykite laimę ieškodami paparčio žiedo – gal ir jums netikėtai į batą įkris. Tikėkite, ir stebuklas įvyks!“ – sako R. Žumbakienė.

R. Žaltausko nuotr.


Švęsti kviečia Lietuvos etnografijos muziejus

Birželio 23 d. 19 val., kaip ir kiekvienais metais, pasinerti į vasarišką Joninių vakarą ir susipažinti su Joninių šventės tradicijomis kviečia Lietuvos etnografijos muziejus Rumšiškėse.

Vakaras prasidės Roko Kašėtos koncertu. Patirsite gamtos virsmą pindami vainikus, susipažindami su žolynais ir kupoliaudami po laukinių gėlių pievas. O gal norėsite išsiburti iš žolynų?

Jūsų lauks paslaptingos šiurpės ir pasakos, slėpynės tamsoje. Bus sveikinami varduvininkai – Jonai, Jonės ir Janinos.

Saulę palydėsite ir naktį pasitiksite su vandeniu ir ugnimi – plukdysite gėlių vainikėlius, nuo kalno ridensite degančius ratus, įžiebsite stebules ir didįjį Joninių laužą.

Linksmybes gyva muzika apipins folkloro ansambliai, o slėpiningoje erdvėje vyks „Joninių Garsovaizdžiai“ – koncertas, kuriame gros eksperimentinės, atmosferinės elektroninės muzikos, įkvėptos folkloro, kūrėjai.

GALERIJA

  • Švento Jono vakarėly pyniau rūtų vainikėlį
  • Švento Jono vakarėly pyniau rūtų vainikėlį
  • Švento Jono vakarėly pyniau rūtų vainikėlį
R. Žaltausko nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Jei \\\\...////

pas tą poną "rūtų" vainikėlis kybo,tai aš Kinijos imperatorius.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS