Tikintiems žolynų galiomis per Jonines yra ką veikti | KaunoDiena.lt

TIKINTIEMS ŽOLYNŲ GALIOMIS PER JONINES YRA KĄ VEIKTI

Joninių išvakarėse žolininkės iki šiol keliauja į laukus prisirinkti vaistinių žolelių. Nuo seno tikėta, kad šiuo laikotarpiu pilnatve alsuojanti augalija tampa ypatinga, tad svarbu prisirinkti tuo metu žydinčių vaistinių žolynų, kurių gydomosios galios stebuklingą naktį dar padidėdavusios. Tad ką gi rinkti per Jonines ir kokios tų augalų galios?

Svarbiausia – tikėti

Žoliautojos Giedrės Bružienės teigimu, nuo seno buvo įprasta per Jonines iš žolių pinti vainikus – mergaitės pindavo iš smilgų, žydinčių ir žalių žolių, o ištekėjusios moterys puošdavosi ąžuolo lapais. Vainikas simbolizuoja saulę, tai reiškia ilgiausią dieną. Buvo tikima, kad Joninių laikotarpiu, per žydėjimo maksimumą, augalai, kaip ir vanduo, yra šventi ir gali atbaidyti piktąsias dvasias, todėl vainikais ne tik patys puošdavosi, bet ir ant durų, vartų kabindavo, gyvuliams – ant kaklo ar ragų.

Gydomąsias žoleles, pasak žoliautojos, reikia rinkti dieną prieš Joninių naktį. Seniau buvo tikima, kad vienas reikia rinkti anksti ryte, dar rasai nenukritus, kitas – dieną, trečias – vakarop. Dabar į viską žiūrima paprasčiau – žolelės renkamos dieną, kai sausa ir, žinoma, prieš žydėjimą ar per žydėjimą, tačiau geriausia – prieš.

„Jeigu tikime augalų galiomis, rytais rinkime rasakilas, kai jos rasos lašelį iškėlusios, o tas rasos lašelis, nuo seno tikėta, turi net alcheminių savybių. Tobuliausia būtų kur nors miškuose ar pievose nusirengti nuogai ir pasivolioti po rasą. Tai būtų nuostabus dalykas – maudynės visiems metams. Tačiau jeigu nepavyksta, nors basam po rasą reikėtų palakstyti. Tai ir pėdų akupunktūra, ir kojas nusiplausime, ir atjaunėsime, 104-erius metus gyvensime“, – šypsosi G. Bružienė.

Dieną jau reikėtų rinkti visa, kas žydi, o vakare eiti mistinio paparčio žiedo ieškoti. „Tiesa, dabar jau visi žinome, kad paparčiai nežydi, bet galima apsimesti, kad radome, – juk šalia koks kitas augalėlis žydės: žiognagė, vingiorykštė, o gal usnis – raganos špinatas. Nusiskinkime ir įsivaizduokime, kad čia ir yra mūsų paparčio žiedas. Juk visi mes turime savotiškų gydomųjų galių. Čiupinėkite vieni kitus, masažus darykite ir pajusite prisilietimo ir gydymo galią. Svarbiausia tikėti, prikelti vidinį daktarą ir viskas bus gerai“, – sako augalų žinovė.

L. Bružo nuotr.

Jonažolių nauda

Kalbėdama apie gydomuosius augalus, G. Bružienė visų pirma mini jonažoles, tikima, padedančias nuo 100 bėdų. Tiesa, šiemet dauguma jų baigė nužydėti dar Joninių nesulaukusios, bet viena kita ir vėliau pražys. Kaip atpažinti paprastąją jonažolę? Neprasiskleidusį žiedelį, pumpurą reikia patrinti tarp pirštų – jeigu pirštai nusidažys violetine spalva, vadinasi, radote tikrą jonažolę.

„Sakydavo, kad raganų, kurios laksto po laukus, mėlyni pirštai. Matyt, renka jonažoles, prisiriša šluotelių, – juokauja žoliautoja. – Būtinai reikia jų prisirinkti ir susidžiovinus rudeniop sumalti į miltelius. Hipericinas, kurio yra jonažolėse, vandenyje netirpsta, o būtent jis reikalingas nerimui, depresijai mažinti. Tai štai – pasigaminkite jonažolių miltelių ir žiemą, kai nerimas aplankys, senoviniu matu ant peilio galo miltelių pasemkite, į burną įberkite ir vandeniu užgerkite. Nuo depresijos gelbės, tonusą pakels, energijos suteiks. Nuostabus augalėlis.“

Vandeninė jonažolių ištrauka, pasak pašnekovės, tinka žarnyno skausmams mažinti, šlapimo išsiskyrimui skatinti, truputį kelia kraujospūdį, tad tinka vartoti įvairiems nupiepėliams, suvargėliams, kurie amžinai energijos neturi ir nieko dirbti nenori.

Per ilgiausias metų dienas pats laikas pasirūpinti savo dvasios ir kūno sveikata.

Ji pataria pasidaryti ir jonažolių aliejaus: prisirinkti jonažolių viršūnėlių, palikti valandėlei, kad vabaliukai išsilakstytų, ir į stiklainį sukišti. Tada užpilti geros kokybės aliejumi ir laikyti tris savaites tamsoje truputį pajudinant, pažiūrint, kad į viršų išlindusios jonažolės nepradėtų pelyti. Po trijų savaičių nukošti, šiek tiek, iki kokių 30 °C, pašildyti ir supilstyti į stiklainiukus. Žiemą to aliejaus reikėtų gerti po šaukštą – tai bus pirmas vaistas kepenims, tulžiai, žarnynui ir depresijai.

Ir kūnui, ir ūkiui

Po Joninių, G. Bružienės manymu, vienur kitur saulėkaitoje jau gali būti paprastųjų bitkrėslių žiedų. „Šis augalas lėtina širdies ritmą, tad tinka tiems, kurių pulsas didelis, kurie draskosi baisiai. Jiems po geltoną bitkrėslės „sagelę“ suvalgyti galima: ir širdelę pastiprins, ir palėtins pulsą, ir kartu, kaip nuo seno sakydavo, nuo parazitų pagelbės, – sako žoliautoja. – Viena moteriškė nuo Veiviržėnų pasiskundė, kad jos širdelė per greitai plaka. Pasiūliau bitkrėslių. Ne, sako, man nereikia. Tačiau grįžo apsigalvojusi ir sako: vis dėlto duok, juk mano kaimynas yra didelis parazitas. Kartu su kaimynu išgėrė arbatos, susitaikė, širdelės abiejų susitvarkė ir viskas gerai buvo.“

Tų bitkrėslių, jeigu tik rasite, pašnekovė pataria prisirinkti kuo daugiau ir pavasarį, stiprų nuovirą pasidarius, juo dezinfekuoti trobas, plauti, katinus, šunis išmaudyti – kad parazitų nebūtų. Dar galima slyvas, obelis nupurkšti – irgi šiek tiek padės nuo visokiausių kirminų. Seniau, kai dar šaldytuvų nebūdavo, bitkrėslėmis ištrindavo mėsą, lašinius – nepuldavo nei musės, nei kirminai. Ruošiamai kepti mėsai bitkrėslių jauni lapeliai suteikia malonų prieskonį.

Juoduogis šeivamedis. / L. Bružo nuotr.

Šeivamedis – šventas medis

Šeivamedžiai Joninių laikotarpiu turėtų žydėti, bet šiemet labai anksti nužydėjo. Iš šeivamedžių žiedų galima pinti nuostabius vainikus, tik bėda, kad jie labai trumpai laikosi – greitai pradeda vysti, o vysdami išskiria medžiagų, kurios smirdi katinų šlapimu. Tačiau kai šeivamedžių žiedai išdžiūva – nuostabus kvapas ir begalinė nauda sveikatai.

„Tikėta, kad šeivamedis yra šventas medis – dievas Pūškaitis su savo pagalbininkais po juo gyvena. Seniau niekas trobos nestatydavo, kol nepasodindavo šeivamedžio. Mat dar ir praktinė nauda: muselės, vabalai, uodai nelįsdavo pro langus“, – žiniomis dalijasi G. Bružienė.

Anot jos, moteriškės dažnai šeivamedžių žiedų sirupus su cukrumi ar medumi gamina. Kai užklumpa liga – virusas, gripas ar dar blogiau, tą sirupą geriant, sako, ir per dieną galima pasveikti. Šeivamedžių žiedų užpilas tinka tiems, kurie nori sulieknėti, diabetikams, mat skatina medžiagų apykaitą ir mažina cukraus kiekį kraujyje. Gerai sergant peršalimu, laringitu, uždegimu, netgi nuo astmos padeda. Arbatą reikėtų gerti žmonėms, sergantiems sąnarių uždegimais, reumatu, podagra, artritu.

Jeigu šeivamedžiai jau nužydėjo – tiek to. Tada laukite uogų, iš kurių skanią ir naudingą uogienę galima išvirti. Tik svarbu, kad uogos būtų prinokusios – žalios paleis vidurius.

Dirvinė buožainė. / L. Bružo nuotr.

Geriau nei sintetinės tabletės

Būtent per Jonines šiemet gausiai žydi pelkinės vingiorykštės. Pasak žoliautojos, jų reikia lėkti į lankas, į paupius, ten, kur šlapynės ar krūmynai, o rinkti – švariąją dalį, maždaug trečdalį augalo.

„Pelkinė vingiorykštė vadinama aspirino motina. Jūs tik pagalvokite – per metus visas pasaulis suryja 100 mlrd. aspirino tablečių. Tačiau jau imama šnekėti, kad sintetinis aspirinas – ne toks šventas vaistas. Pelkines vingiorykštes galime saugiai vartoti, – sako augalų žinovė. – Kaip kraują skystinantis augalas, jos labai naudingos sergant širdies kraujotakos ligomis, apsaugo nuo infarktų, mažina cholesterolį, padeda gydyti diabetines opas, tachikardiją. Mažina temperatūrą, skausmą ir padeda nuo skrandžio bėdų, net sergant gastritu, o juk tai didelė šiuolaikinių daug valgančių žmonių bėda.“

Vaistinių dirvuolių atšlaitėse irgi rasime. Tai kita žolių karalienė, A klasės žolelė.

„A klasės vaistažolės beveik neturi jokio šalutinio poveikio, – aiškina G. Bružienė. – Naudinga, nes tai pirmas vaistas nuo kepenų suriebėjimo. Vos ne kas trečias lietuvis skundžiasi kepenų suriebėjimu nuo prasto maisto. Tad tai puiki pagalba kepenims, imunitetui. Už ežiuoles galingesnės. Vaikams, besišlapinantiems į lovą, tinka. Šalutinis poveikis menkas – tik truputį kietina vidurius.“

Žoliautoja pataria ir liepų žiedų atsargų pasiruošti, tačiau ne tik žiedus rinkti, bet su visais lapais, – ir daugiau bus, ir naudinga. Liepų lapai labai padeda kepenims, moterims mažina prakaitavimą per menopauzę.

Pelkinė vingiorykštė / L. Bružo nuotr.

Išsivirkite žolių tepalo

Tad rinkti per Jonines, anot G. Bružienės, tikrai yra ką. Iš surinktų žolių  galima išsivirti puikaus tepalo. Gal ne tą pačią dieną, jeigu jau eisite švęsti, dainų dainuoti, – pasilikite tą veiklą kitai dienai.

Visa tai, ką rasime pievose, ką pažįstame: buožaines, jonažoles, kraujažoles, veronikas, baltuosius ir raudonuosius dobilėlius, ugniažoles – galima sudėti į švarius kiaulės taukus ir kaitinti keturias valandas, bet neužvirti. Tada palikti nakčiai, o ryte vėl atšildyti ir nukošti – turėsite viskam tinkančio tepalo.

„Kam mums reikia kelių tepalų? Užtenka vieno, – sako augalų žinovė. – Jeigu pats būsi žolelių prisirinkęs ir sau tepalo išsiviręs, jis padės nuo visų bėdų: ir kraujagyslėms, ir sąnariams, ir sergant žvyneline ar šiaip odai išsausėjus. Veideliui tepti gerai, tik reikės kokio pusvalandžio, kad susigertų. Daug darbo, jeigu nori rezultato, bet išsivirsite to tepalo – ir, šaldytuve laikomas, jis galios pusmetį.“

L. Bružo nuotr.

Augalai tinka ir grožiui

Pasak G. Bružienės, dabar labai populiarūs hidrolatai – distiliuotas augalų vanduo. Hidrolatus daryti galima iš daugybės augalų, tereikia turėti augalų distiliatorių.

„Hidrolatams reikia rinktis tik eteringus augalus – pušų spyglius, mėtas, čiobrelius, pipirines mėtas, bitkrėsles, vingiorykštes, raudonėlius, – sako žinovė. – Labai mėgstamas katžolių hidrolatas, mat labai kvapnus. Hidrolatas puikiai tinka veidui ir makiažui valyti, nudegus saulėje, nušalus šaltyje, sumažins raukšlelių, raudonį, sudrėkins ir pamaitins odą. Jis ir plaukams purkšti tinka, jeigu kaltūnai susivėlę, – lengviau iššukuoti, plaukus pagyvina. Kai kas hidrolatą naudoja tiesiog kaip drėkiklį ar dezodorantą.“

Didžioji ugniažolė. / L. Bružo nuotr.

Pašnekovės teigimu, grožiui pagelbės ir augalų nuovirai. Pavyzdžiui, riebaluotiems plaukams galima pasidaryti dilgėlių nuoviro – tiesiog įtrinti į plaukus ir galvos odą. Arba šviežius dilgėlių lapus sumalti ar smulkiai supjaustyti, užpilti spiritu, palaikyti ir vakarais kelis kartus įtrinti plaukų šaknis – padės, jei plaukai slenka ar riebaluojasi, apsaugos nuo pleiskanų ir sustiprins.

Plaukus, pasak žoliautojos, labai stiprina ir ajerų šaknys. Būtų gerai ir šalpusnių pasirinkti – nebūtinai žiedų, vasarą galima paieškoti šalpusnių lapų. Šie augalai minkština ir purina plaukus, viena geriausių priemonių nuo plaukų slinkimo. Nuo raukšlių padės jonažolių, medetkų nuovirai – gera priemonė riebiam, inkštiruotam veidui.

Tad per ilgiausias metų dienas tikrai turime ką veikti, pats laikas pasirūpinti savo dvasios ir kūno sveikata!

GALERIJA

  • Tikintiems žolynų galiomis per Jonines yra ką veikti
  • Tikintiems žolynų galiomis per Jonines yra ką veikti
  • Tikintiems žolynų galiomis per Jonines yra ką veikti
  • Tikintiems žolynų galiomis per Jonines yra ką veikti
  • Tikintiems žolynų galiomis per Jonines yra ką veikti
  • Tikintiems žolynų galiomis per Jonines yra ką veikti
  • Tikintiems žolynų galiomis per Jonines yra ką veikti
  • Tikintiems žolynų galiomis per Jonines yra ką veikti
L. Bružo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS