Ukrainiečių dailininkė Natalia Naida-Kapulovska dėkinga lietuviams už svetingumą. Jau visą mėnesį ji vieši Merkinėje. Atvyko ne tuščiomis – atsivežė darbų, kuriuos pristato Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centro galerijoje „Šalcinis“. Neatsivežė darbų, kuriuose atsispindi karas. „Kai viskas baigsis, surengsiu parodą Ukrainoje“, – sako 47-erių menininkė.

Į Merkinę N. Naidą-Kapulovską pakvietė gimininga siela Rūta Lesniauskienė, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos dailės mokytoja. Menininkės susipažino Kaune, kai prieš keletą metų dalyvavo pleneruose ant Pelėdų kalno. Prasidėjus karui, Rūta atvėrė bičiulei savo namų duris – pakvietė atsigauti tiek dvasiškai, tiek psichologiškai.

Ukrainiečių dailininkė į Lietuvą atsivežė nemažai savo tapybos, grafikos, pastelės darbų. Juos iki sausio 20-osios galima pamatyti galerijoje „Šalcinis“ eksponuojamoje parodoje „Ukrainskaja lyrika“.

„Po ketverių metų tylos – iš pradžių pandemija, paskui karas – tai mano pirmoji personalinė darbų paroda, – džiaugiasi Natalija atsiradusia galimybe pristatyti savo kūrybą. – Šią parodą skiriu Ukrainai ir jos tautai, noriu parodyti Ukrainos grožį ir skausmą. Būčiau laiminga, jei dalį už paveikslus gautų lėšų galėčiau skirti pagalbai savo šaliai. Tai vienas iš mano viešnagės tikslų.“

47-erių menininkė pasakoja apie gyvenimą iki karo ir dalijasi mintimis apie tai, kaip jis pakeitė gyvenimą.

Pagrindas: kažkada daug mokiausi – Dnipropetrovske, Charkive, Kyjive. Todėl visa tapybos technikų, temų, spalvų įvairovė atsispindi ir mano darbuose. Galiu tapyti pačiais įvairiausiais stiliais.

Mama: turiu dukrą, gaila, kad tik vieną. Šiuo metu pagal paramos Ukrainai programą ji laikinai apsistojusi Anglijoje. Anastasiai – 26-eri. Ji taip pat tapo, yra baigusi profesionalius dailės mokslus. Kažką perėmė iš manęs, kažką atrado pati, bet iš esmės ji domisi ikonografija, tapo ikonas. Man taip pat patinka jas tapyti, bet dukra turi daugiau kompetencijos, praktikos šioje srityje. Ji to mokėsi dvasinėje seminarijoje, apie kurią savo metu aš galėjau tik pasvajoti. Anastasiai gyvenimas sudėliojo kortas taip, kad ji galėjo išpildyti savo mamos svajonę.

Namai: daug metų gyvenau Kyjive, ten mokiausi, tapiau, rengiau parodas, tačiau pastaruosius kelerius metus, kai prasidėjo kovidas, karantinai, paskui – karas, išsikrausčiau į tėvų sodybą kaime, kur esu gimusi, praleidusi vaikystę. Grynas oras, miškas, upė – nuostabi gamta aplinkui padėjo lengviau ištverti pandemijos metus, o prasidėjus karui, ten buvo ramiau nei sostinėje.

Aišku, Lietuva neatstos tėvynės, namų, bet ji man labai artima ir padeda sumažinti gimtinės ilgesį.

Lietuva: čia iki šiol esu buvusi du kartus. Mane pakvietė tapytojas Arvydas Martinaitis, su kuriuo susipažinome per feisbuką. Jam patiko mano darbai, tad pasiūlė dalyvauti jo organizuojamuose menininkų pleneruose Kaune. Iš pradžių labai nustebau, kad žmogus, visai manęs nepažįstantis, pasielgė štai taip spontaniškai – pakvietė į savo šalį. Tai įvyko 2016-aisiais, kai Donbase jau vyko karas. Sužavėjo jūsų, lietuvių, palaikymas ir svetingumas. Mane nuostabiai priėmė. Apžiūrėjau Kauną, apsilankiau Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Likau pakerėta šio praeities tapytojo darbų. Pamenu, kad pirmoje kelionėje į viską reagavau maždaug taip: „Ach! Och! Ach!“ (juokiasi). Bet man iš tiesų pas jus labai patiko. Stengiausi kuo daugiau fotografuoti, kad namuose dar ilgai galėčiau gyventi prisiminimais.

Stop kadras: akimirka iš N. Naidos-Kapulovskos tapybos darbų parodos „Ukrainskaja lyrika“ atidarymo Merkinės lankytojų centro galerijoje „Šalcinis“. N. Naidos-Kapulovskos asmenio arch. nuotr.

Pragyvenimo šaltinis: kadangi esu profesionali tapytoja, tai ir gyvenu iš savo meno – tapybos. Kol nevyko karas Ukrainoje, rengdavau labai daug parodų – personalinių, dalyvaudavau ir grupinėse. Esu Ukrainos dailininkų sąjungos narė. Draugauju su daugeliu Ukrainos galerininkų, meno kolekcininkų. Per ilgus darbo metus užsiauginau platų savo tapybos gerbėjų ratą, taigi jie mane tam tikra prasme ir maitina (šypsosi). Visokių etapų gyvenime teko patirti: tapydavau pagal užsakymus, vesdavau privačias dailės pamokas ir kt. Tačiau, kad ir ką daryčiau, viskas būdavo susiję tik su daile. Prasidėjus karui, atradau dar vieną galimybę dalytis savo kūryba – dabar tai darau ir feisbuko erdvėse.

Merkinė: kaip atsidūriau čia? Šįsyk į Lietuvą atvykau gruodžio pradžioje. Kurį laiką paviešėjau pas gerą savo bičiulę keramikę Iloną Junevičienę. Pažįstamos esame dar nuo plenerų Kaune laikų. Ji gyvena Birštone. Vėliau patekau į dailės mokytojos Rūtos Lesniauskienės globą ir apsigyvenau Merkinėje. Net nutapiau Rūtos portretą!

Stotelė: šį sykį prieš vykdama į Lietuvą turėjau ir daugiau planų. Kadangi mano dukra Anastasia šiuo metu gyvena Anglijoje, labai norėjau suorganizuoti susitikimą su ja. Kitaip sakant, kad ji atskristų į Lietuvą su manimi susitikti, arba, atvirkščiai, aš nuvykčiau pas ją. Lietuva man labai artima kultūriškai, net lingvistiškai – jūsų kalbą jau suprantu, pamažu mokausi kalbėti. Aišku, Lietuva neatstos tėvynės, namų, bet ji man labai artima ir padeda sumažinti gimtinės ilgesį. Pasirinkau ją kaip bandomąją stotelę. Noriu patikrinti save, ar galėčiau ateityje laikinai gyventi kitoje šalyje. O gal tokia realybė man būtų per sunki emociškai?

Koloritas: prasidėjus karui Ukrainoje, Natalia nejučia ėmė tapyti ryškesnėmis spalvomis – dramatizmo pakako gyvenime. N. Naidos-Kapulovskos asmenio arch. nuotr.

Nuostaba: kai gyvenau pas keramikę Iloną, apžiūrėjau Birštoną, buvau Sakralinio meno muziejuje, sanatorijose veikė keletas parodų – jas irgi aplankiau. Kai atvykau į Merkinę – išvis likau be žado. Atrodo, toks mažytis miestelis, o kiek daug jame kultūrai neabejingų žmonių! Ir visi jie susirinko į mano parodos atidarymą: iš Merkinės, Varėnos, Alytaus. Beje, toje galerijoje „Šalcinis“, kur šiuo metu eksponuoju savo darbus, yra dar viena salė su nuolatine ekspozicija. Ją apžiūrėjusi supratau, kad esu didelė lietuvių medžio drožėjų gerbėja. Be galo sužavėjo lietuviška medžio skulptūra, ikonos.

Braižas: savo tapymo stilių vadinčiau gana laisvu. Yra keletas ypatumų, pagal kuriuos būtų galima mane atpažinti, bet iš esmės tapau, ką noriu ir kaip noriu. Gyvenimas vienas, tad noriu išbandyti viską. Kiekvieną savo darbą kaskart kuriu tarsi iš naujo. Kol jį tapau – išsipaišau, išsisakau, išsitaškau, išsisemiu ir vėl tokio paties stiliaus kito darbo kurti jau negaliu. Kartais pamąstau, kad būtų gerai sukurti kokią stilistiškai bendrą darbų seriją, bet tai man išeina ne iš karto. Kartais prireikia net visų metų… Kad grįžčiau prie to paties braižo, turi praeiti laiko.

Karas: daug kas manęs klausia, ar tamsūs, tarsi rūkuose paskendę gamtos peizažai, portretai, miestų vaizdai yra susiję su karu Ukrainoje. Atsakau – tikrai ne. Jie tapyti taikiu metu, išplaukę tarsi iš mano prisiminimų – tokie paslaptingi, mistiški, dažnai netgi dramatiški. Kai prasidėjo karas, pajutau, kad daugiau tokių dramatiškų darbų kurti nebegaliu. Nes pasirodė per daug to dramatizmo mūsų gyvenimuose.

Spalvos: kai prasidėjo karas, lioviausi tapyti niūriomis spalvomis. Tiesa, šis įvykis nepraėjo be atgarsio – karui paskyriau visą ciklą savo darbų. Į Lietuvą jų nevežiau. Kai viskas baigsis – surengsiu parodą Ukrainoje. Tapyti juos buvo be galo sunku: tiek morališkai, tiek fiziškai. Norėjau perteikti savo ir aplinkinių patiriamą siaubą, kurį žmonės išgyvena per karą, kai praranda viską. Jie visiškai palūžta. Paskui atėjo dar kitas tapybos periodas – mano darbai pasidarė ne linksmesni, bet kur kas ryškesni, spalvingesni, saulėtesni, viltingesni. Gal prie to prisidėjo ir faktas, kad pakeičiau dažus. Anksčiau tapiau aliejiniais, o pastaruoju metu dėl sveikatos problemų dažniau ėmiau tapyti akrilu. Dar iki galo jo neperpratau, tačiau spalvų koloritui tai iš tiesų turėjo reikšmės.

Temos: tarp mano darbų – labai daug ekspresyvių miesto vaizdų. Ypač daug Kyjivo, jo cerkvių, sostinės gatvelių vakaro sutemose. Yra ir portretų, sukurtų pastelėmis, aliejumi. Ir ikonų, mat Nacionalinėje dailės ir architektūros akademijoje Kyjive mokiausi monumentalaus sakralinio meno. Pastaruoju metu labiau mėgstu piešti studijoje, o jei einu su molbertu – tai kažkur visai netoli, prie namų… Nepavadinčiau to tapyba iš natūros. Dažniausiai mane kažkas įkvepia, atsiranda kažkokia kibirkštis: tarkim, kažką pamatai ir nori kuo greičiau tą vidinį jausmą išpiešti, išreikšti vaizdais, spalvomis… Lietuvoje aš tapau nedaug. Dažniau piešiu eskizus būsimiems darbams. Tiesiog nėra laiko: su Rūta daug keliaujame, ji rodo man naujas įdomias Lietuvos vietas.

Tikėjimas: esu taikus žmogus. Visos tikėjimo konfesijos man yra priimtinos, nors pati esu krikščionė, stačiatikė. Cerkvę atradau pati. Paskui save patraukiau ir tėvelius… Ten aš giedojau, dirbau, tapiau ikonas. Daugelį ukrainiečių dabar kamuoja vienas klausimas – kaip Dievas leidžia vykti tokiems baisiems dalykams Ukrainoje? (Ilga pauzė.) Pasakysiu taip: anksčiau daug žinojau, daug kalbėjau tikėjimo temomis, bet dabar jau nieko nebežinau. Visa tai, kas dabar vyksta mūsų šalyje, – tai atviras klausimas Dievui. Bet aš vis tiek tikiu Jo pagalba ir teisingumu Ukrainai. Esu prieš bet kokią prievartą ir tai, kad šiais humaniškais, civilizuotais laikais tokia šalis kaip Rusija leidžia sau okupuoti kitą šalį dėl savo imperialistinių siekių, man yra nesuvokiama. Viso to padarinys – baisi Ukrainos žmonių kančia ir genocidas. Bet net tokie pamąstymai netrukdo man tikėti, kad pačioje beviltiškiausioje situacijoje Dievas būtinai padės, jei tik žmogus kreipsis į Jį pagalbos.

Pomėgis: nežinau, ar tai galima pavadinti hobiu, bet aš dainuoju. Štai ir per savo parodos atidarymą Merkinėje dainavau svečiams ukrainietišką dainą. Darau tai beveik profesionaliai. Kyjive nemažai koncertuodavau įvairiuose renginiuose, parodų atidarymuose. Kaip solistė. Iš kur tas gebėjimas? Ilgus metus giedojau cerkvės chore. Vienu metu net buvau to choro dirigente. Baigiau muzikos mokyklą, groju fortepijonu, bajanu. Beje, čia, Merkinėje pas Rūtą, irgi yra pianinas, todėl dažnai pasineriu į muzikos pasaulį. Dar labai mėgstu žaisti šachmatais. Jei atvirai, mažai turiu laiko kitiems savo pomėgiams, nes nuolat tapau. Stengiuosi atsisakyti visko, kas trukdytų darbui. Jei vaikštau gamtoje, kvėpuoju grynu oru, tai tik tam, kad pailsėčiau, atgaučiau jėgas ir pieščiau dar geriau, dar intensyviau. Galbūt iš tiesų dabartinis mano hobis – kuo daugiau būti gamtoje?

Ritualai: kai tapau, aš nedainuoju. Dirbdama labiau mėgstu tylą. Bet klasikinė muzika irgi įkvepia. Dainavimas man yra kaip atskiras darbas ar pomėgis, todėl jo nesuplaku su tapyba. Kartais piešdama klausausi klasikinės, liaudies ar kokios nors dvasinės, sakralinės muzikos. Bet ilgai to daryti negaliu – greitai vėl noriu tylos.

Vaikystė: vaikystėje svajojau būti ir dainininke, ir tapytoja, bet mintys dar sukosi ir apie kompozitorės profesiją. Po dešimties klasių galėjau stoti į konservatoriją. Esu laimėjusi keletą jaunųjų kompozitorių konkursų. Tačiau tuo metu labai aktyviai vaikščiojau į cerkvę, žavėjausi ikonų tapymu, o muzikos kūrimas man atrodė ne toks pakylėtas menas kaip dailė.

Planai: kada baigsis karas, aš nežinau, bet labai trokštu, kad kuo greičiau! Kada grįšiu namo? Irgi nežinau. Dar turiu planų Lietuvoje. Siekiu, kad šita varginanti kelionė – 33 valandos autobusu – būtų iki galo išnaudota. Noriu pabendrauti su lietuvių dailininkais, naujų pažinčių. Vis dar laukiu žinių iš savo dukros. Anastasia žada man surasti rėmėją Anglijoje, kuris suteiktų laikiną gyvenamąjį plotą arčiau jos. Kadangi Anglija – ne ES valstybė, ten viskas vyksta gerokai ilgiau nei čia.

Kitokie: tamsesni, tarsi rūkuose paskendę gamtos peizažai – tai ne karo atgarsiai Ukrainoje. „Jie tapyti taikiu metu ir tarsi išplaukę iš mano prisiminimų“, – paaiškina kūrėja. N. Naidos-Kapulovskos asmenio arch. nuotr.

Misija: savo kūryba noriu kelti žmonėms dvasią, nuotaiką. Jei esu liūdna, nusiminusi? Tapyba padeda viską pakeisti. Tik pradedu dirbti – ir užsimirštu. Tai vienintelis užsiėmimas, į kurį galiu panirti net tada, kai nėra nuotaikos. Bet dailė man nėra terapija. Tai mano darbas, mano gyvenimo būdas. Be jo aš tiesiog negaliu. Net kai nepiešiu, visos mano mintys vis tiek sukasi apie tapybą, t. y. akylai tyrinėju aplinką, dėlioju galvoje būsimų darbų eskizus, derinu spalvas.

Viešnagė: Rūta čia mane lepina. Tai kur nors vežasi, tai padeda tvarkyti reikalingus dokumentus, lydi pas gydytoją. Sekmadieniais einame į bažnyčią, dalyvaujame šv. Mišiose. Jei ir nieko neveikiame, tai vis tiek kažko prisigalvojame. Neseniai Rūtos šeimai išviriau didžiulį puodą ukrainietiškų barščių. Tai labai ilgas ir nuodugnus procesas. Jūs, lietuviai, barščius verdate kur kas paprasčiau ir greičiau. Lietuviški patiekalai man irgi patinka. Pirmosios viešnagės Kaune metu teko ragauti ir jūsų cepelinų. Čia, Merkinėje, Rūtos vyras (jis miškininkas ir medžiotojas) palepina mus laukinių paukščių mėsyte, savu medumi, daržovėmis. Šalia Rūtos namų – miškas, upelis. Man čia labai gera. Už tokį raminantį gyvenimo etapą Rūtos šeimai esu be galo dėkinga.