„Labas, kaip tu?“ – tokiu klausimu debiutinio pilnametražio filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ režisierius Tomas Smulkis kreipiasi į žiūrovus. Po septynerių metų, kuriuos jis praleido kurdamas šį filmą, ir ilgų karantino mėnesių, kol pagaliau galėjo jį pristatyti kino teatruose gyvai, praėjo savaitė. Tiesa – kaip filmuojant sceną neretai prireikia antro dublio, taip ir mūsų pokalbį įrašyti dėl techninio nesklandumo pavyko tik iš antro karto. Simbolinis sutapimas ar ne – svarstyti nesiryžtu, nes po šio filmo svarbiau atrodo leisti situacijoms vykti ir jose būti – taip, kaip kino kadruose savo buvimą, patiriamas būsenas ir kelionę pokyčių link liudija jo personažai.

Vis dėlto šiandien šį klausimą norisi peradresuoti pačiam režisieriui ir paklausti, kaip jis laikosi, į mūsų pokalbį kavinėje maloniai įsiterpiant filmą jau mačiusiems ar dar tik žiūrėsiantiems žiūrovams, kurie neaplenkia mūsų stalelio ir vis stabteli pasveikinti Tomo su ilgai laukta premjera.

– Po premjeros užplūdo melancholija, lengvas tuštumos jausmas, tačiau kartu kilo noras kurti naujus dalykus. Juos jau buvau pradėjęs anksčiau, tačiau laukiau, kol pajusiu didesnį norą. Todėl džiaugiuosi, kad jis po truputį stiprėja. Po susitikimų su žiūrovais, kurie įvyko Vilniaus ir Klaipėdos kino teatruose, supratau, kad filmą žiūrėti kartu su kitais žmonėmis – visai kitokia patirtis. Labai įdomu stebėti, kaip žiūrovai reaguoja. Kadangi filmas gana minimalistinis, be pernelyg didelių emocijų pliūpsnių, peržiūrų metu jauti, kaip žmones jis veikia. Kino salėje girdi šnabždesius arba atodūsius, o tai vienu metu ir jaudina, ir džiugina. Jauti, kad filmas žiūrovus paliečia. Sulaukiu nemažai atgalinio ryšio – žmonės rašo žinutes, dėkoja, todėl atrodo, kad susitikimas su auditorija iš tiesų užsimezgė.

Pristatydamas filmą žiūrovus kviečiu pabūti su jo personažais – ne teisti, ne bandyti pateisinti, o paprasčiausiai būti – tiesiog patirti, kaip jie jaučiasi. Dėl to smagu pastebėti, kad pokalbiai, vykę po filmo seansų, yra gilūs. Žinoma, sulaukiu klausimų, kodėl kūrybos procesas taip užtruko ir panašiai, tačiau pašnekesiai greitai pakeičia kryptį, nes žmonės gana lengvai atsiveria ir kalba apie jiems svarbius dalykus, dalijasi emocijomis. Net po premjeros vykusio neoficialaus vakarėlio metu žiūrovai kalbėjosi ne tik apie filmą, bet ir apie esmines, gilumines savo problemas, patirtas traumas. Tai leidžia suvokti, kad „Žmonės, kuriuos pažįstam“ kuria dialogą ir tampa savotišku pašnekesio atspirties tašku. Viena moteris po peržiūros dėkojo, kad filme nėra moralo, kad kūrinys nesufleruoja, kaip turėtų būti, – tai jai leido taip susitapatinti su vienu iš personažų, kad žiūrovė prisipažino drauge su juo išgyvenusi savo pačios istoriją. Tai džiugina, nes filmu norėjosi pažadinti žmonių jausmus.

Pristatydamas filmą žiūrovus kviečiu pabūti su jo personažais – ne teisti, ne bandyti pateisinti, o paprasčiausiai būti – tiesiog patirti, kaip jie jaučiasi.

– Manau, kad tai lėmė ir sprendimas filmu papasakoti trijų skirtingoms amžiaus, visuomenės grupėms priklausančių personažų istorijas. Jų emocinių spalvų paletė plati – net jei ir nesi patyręs diskriminacijos dėl savo seksualinės orientacijos, bent kartą jauteisi atstumtas dėl amžiaus, lyties ar pažiūrų. Filmas leidžia iš naujo prisiminti patirtis, kai jautei, kad nepritampi, neatitinki visuomenės standartų. Įdomu, kad trijų filmo veikėjų linijas jungia už kadro liekantis Anatolijaus personažas. Tačiau už kadro liko ir didžiulė komanda, per tiek metų taip pat patyrusi vidinių transformacijų. Ar pajutai, kaip keitėsi komanda? Kaip apskritai sekėsi su ja dirbti?

– Tiesą pasakius, galvojau, kad bus baisiau, – juk tai pirmas mano pilnametražis filmas. Klausiau savęs, kaip stipriai pasitikiu savimi, ar sugebėsiu išartikuliuoti tai, ką noriu komandai pasakyti, kaip apskritai su ja komunikuoti. Bijojau skambinti aktoriui Arūnui Sakalauskui – tuo metu jo nepažinojau, Arūnas atrodė žymus, nusipelnęs aktorius, o aš jam tiesiog nusiunčiau scenarijų, su nerimu laukdamas mūsų susitikimo. Tačiau jau pirmojo susitikimo metu daugybė dalykų iškart pasitvirtino – pavyko sukurti saugų atvirumą. Arūnas pasidalijo savo patirtimis, aš – savosiomis, galbūt tai lėmė, kad užsimezgė tvirtas ryšys ir pasitikėjimas. Filmavimų metu darbas su komanda buvo malonus, tačiau svarbu prisiminti, kad su aktoriais bendravome dar prieš juos. Manau, kad tai padėjo išlieti tolesnio proceso pamatus. Kino aikštelėje vieni kitus jau pažinojome, turėjome savotišką žodyną, kuriuo naudojomės. Su aktoriais mėginau komunikuoti asmeniškai, todėl tikiu, kad tai padėjo jiems atsiverti – įnešti savo gyvenimo suvokimo pojūtį. Kai pasitiki, atsiverti ne taip sunku.

Didžioji dalis aktorių buvo jau žinomi iki filmavimų. Iš karto žinojau, kad Gabija Jaraminaitė vaidins Godą, – aišku, ji tuo metu to dar nežinojo (šypsosi), Arūnas Sakalauskas – Vytą. Milda Noreikaitė prisijungė vėliau. Nors yra nemažai aktorių, kurie būtų galėję vaidinti, dabar atrodo, kad reikėjo konkrečių, būtent šių aktorių perteikiamų emocijų. Tarkim, jei Justę (akt. M.Noreikaitė) įkūnytų aktorė, pasižyminti bent truputį labiau išreikštu grubumu, jos istorijos linija taip pat įgytų kitą spalvą. Justės vaidmeniui ieškojome merginos, kuri keltų panašius klausimus ir mėgintų į juos atsakyti.

– Tavo filmas „Kino pavasario“ festivalio metu dalyvavo Europos debiutų konkursinėje programoje. Kino kritikų federacija FIPRESCI jį įvertino geriausiu Baltijos jūros regione kuriančio režisieriaus filmu. Pasak žiuri, „šis Vilniaus portretas meistriškai ir jautriai susieja trijų žmonių gyvenimus, pavaizduodamas visuotinį konfliktą tarp savarankiškumo troškimo ir kitų poreikių nesuvokimo“. Kalbant apie psichologinę sveikatą ir Vilnių, prisimenu, kad pats esi gyvenęs ne tik sostinėje, bet ir Klaipėdoje, taip pat Stokholme, Helsinkyje. Ar skirtinguose miestuose jautiesi skirtingai? Ar jauti, kad miestas daro įtaką tavo savijautai?

– Iš prigimties esu stebėtojas, todėl naujuose miestuose nemažai laiko leidžiu vaikščiodamas, tyrinėdamas, bandydamas patirti atmosferą. Kiekviena vieta vienaip ar kitaip rezonuoja su mano vidine būsena. Esu iš Klaipėdos, o kai čia grįžtu, patiriu daug nostalgijos ir liūdesio, todėl svarstau, kas nulemia tokias emocijas. Klaipėda – miestas prie vandens, šalia – plati, tarsi nesibaigianti jūra. Kai pradeda temti, saulei leidžiantis, pasijuntu nesaugiai: tarsi būčiau saloje, iš kurios nebegaliu ištrūkti. Stokholme jausmas panašus – vanduo sukuria paslaptingos mistikos pojūtį. Jei filmas būtų filmuotas kitame mieste, ko gero, taip pat būtų kitoks. Kalbant apie Vilnių, jį, kaip vieną filmo personažų, pasirinkau dėl to, kad čia praleidau daugiausia laiko – sostinėje gyvenu jau penkiolika metų, todėl ją jaučiu iš arti, stebiu, kaip greitai Vilnius kinta. Panašiai keičiasi ir mano santykis su viena ar kita Vilniaus vieta. Todėl norėjosi pasvarstyti, kaip šių permainų akivaizdoje jaučiasi miesto gyventojai, kaip jie geba prisitaikyti. Vilnius dabar – vienas patraukliausių Europos miestų. Jis žalias, traukiantis turistus, čia viskas lengvai pasiekiama. Tarsi problemų ir rūpesčių neturintis ar nekeliantis miestas. Tačiau jame gyvena daugybė žmonių, turinčių ne vieną klausimą, į kurį ieško atsakymų.

– Žaviuosi tuo Vilniumi, kurį pamačiau tavo filme, – ne turistiniu, ne fasadiniu. Šalia monolitinių daugiabučių miegamuosiuose rajonuose kyla kompaktiški nauji butai, kuriuose viskas apgalvota, suplanuota, apskaičiuota – inovatyvu. Šių pokyčių akivaizdoje svarstau, ar žmogus gali vienodu greičiu keistis su miestu, kuriame gyvena. Tiesa, pokyčius savotiškai pristabdė karantinas. Tačiau žiūrint filmą kilo mintis, kad jo personažai, kaip ir dauguma mūsų, vidiniame karantine gyvena kur kas ilgiau – kiekvienas savoje vienatvėje. Kiek tau svarbi vienuma, ar pavyko ją prisijaukinti viskam sulėtėjus?

– Susiklosčiusios aplinkybės iš tiesų leido daugiau pabūti su savimi. Tai buvo labai įdomu, nes šiaip nesu linkęs būti vienas, dažniau renkuosi draugiją. Nors gali skambėti paradoksaliai, suvaržymų metu aplankė laisvės pojūtis – suvokimas, kad neprivalau kažko daryti, kad kartais pakanka tiesiog būti. Netgi pamiršdavau telefoną, palikdavau jį kur nors atokiau ir netikrindavau. Supratau, kad nieko neatsitiks, jei kam iškart neatsakysiu, nes visi gyvename bendrame sustojime, lėtume.

– „Žmonės, kuriuos pažįstam“ kviečia prisiliesti prie jautrių ir itin aktualių psichologinės sveikatos, savižudybės, LGBT temų. Apie visa tai kalbėti kino priemonėmis atrodo nemenkas iššūkis – juk žiūrovas įpratęs filmus sieti su veiksmu, įsimintinu siužetu, efektingomis peripetijomis. Tačiau tu pasirinkai kalbėti ne veiksminėmis, o poetinėmis priemonėmis, nevengti lėtesnių kadrų, minimalistinių dialogų. Kas sunkiausia buvo kuriant šiomis temomis, kas padėjo rasti režisūrinių sprendimų?

– Nemažai konsultavomės su savižudybių prevencijos centru, su psichiatre Vaiva Klimaite. Kaip sako Vaiva, ji dirba su žmonėmis, kurie nenori gyventi, arba žmonėmis, kurių artimieji pasirinko negyventi. Su psichiatre aptarėme, kaip galėtume kalbėti apie žmogaus pasirenkamą mirtį, kaip tinkamai ją vaizduoti kine. Galvojome, kad savižudybės filme svarbu nesupoetinti, nepaversti jos romantiška. Apie mirtį besirenkantį žmogų norėjosi kalbėti nesumenkinant jo gyvenimo vertės, neparodant jo kaip silpnos asmenybės. Konsultacijų metu atsirado ir tam tikrų filmo scenų – Anatolijaus susitikimas, jo interakcija su kitais personažais, siekiant jiems pasiųsti bendrumo, komunikacijos intenciją. Taip pat supratau, kad sunku įvardyti vieną apsisprendimo negyventi priežastį. Mes negalime teigti, kad žmogus nusižudė dėl nelaimingos meilės ar finansų stygiaus. Jei taip darome, gyvenimą iš esmės suprimityviname, sutraukiame iki vienos problemos, o savižudybė yra sudėtinga kompleksinių problemų darinio padarinys, prasiveržimas.

– Filmo veikėja Justė dirba „Jaunimo linijoje“ ir telefonu bendrauja su žmonėmis, kurie ryžtasi kreiptis pagalbos. Prisiminiau, kaip paauglystėje su bendraamžiais eidavome į taksofono būdelę ir skambindavome nemokamu pagalbos numeriu. Nors ne vienas mūsų turėjo visą puokštę įvairiausių vidinių konfliktų, patirtų traumų ir problemų, pokalbį su „Jaunimo linijos“ psichologais mėgindavome paversti juokeliu: vienas kalba apie problemas, pasakoja, kaip sumautai jaučiasi, o šalia esantys draugai klausosi ir prunkščia. Nepaisant paaugliško noro ironizuoti, dabar atrodo, kad tai buvo pokalbių apie psichologinę savijautą – temą, kuria net suaugusiesiems kalbėti nejauku, pradžia. Ar per septynerius metus pastebėjai, kuriomis temomis visuomenė kalba drąsiau?

Žmonėms tapo nebe taip baisu įvardyti, kad turi problemų.

– Žmonėms tapo nebe taip baisu įvardyti, kad turi problemų. Anksčiau buvo įprasta manyti, kad jei kas ir negerai, viską turi išspręsti pats, antraip būsi silpnas. Žmonėms labiau rūpi jų psichologinė sveikata. Ir pats lankau terapiją – nors smalsumas pažinti savo vidų kirbėjo gana seniai, anksčiau nesiryždavau. Galbūt atrodė, kad nereikia, kad nėra taip blogai. Tačiau ir neturime laukti, kol bus visai blogai. Kalbant apie LGBT klausimą, kuriam filme atstovauja Vyto personažas, jį visuomenė kelia vis aktyviau ir garsiau, pamažu pradėdama suvokti, kad galimi atsakymai – ne vien juodi ar balti. Galvodamas apie šį personažą, nesiekiau jo parodyti kaip žmogaus, turinčio problemų dėl savo orientacijos. Svarbiau buvo atskleisti jį kaip asmenybę, keliančią klausimų. Nesutinku, kad Vytas, kaip ir dauguma homoseksualų, yra kitoks ar negali funkcionuoti visuomenėje. Tokia mintis man apskritai atrodo netinkama. Jis, visų pirma, yra žmogus, kuris gyvena, susidurdamas su iššūkiais, visai kaip ir kiti personažai. Juk ir realybėje susiduriame su skirtingomis problemomis, keliame skirtingus klausimus, bet, nepaisant to, vis tiek esame lygiaverčiai pasaulio gyventojai.

– Žiūrėdama kai kurias filmo scenas jaučiausi kaip skaitydama egzistencialistinį Albert‘o Camus romaną „Svetimas“. Knyga prasideda pagrindinio veikėjo kelione į mamos laidotuves. Po laidotuvių grįžęs jis linksminasi su buvusia kolege, kaimynui padeda atkeršyti meilužei, įvykdo nusikaltimą, o teismo metu sulaukia kaltinimų, kad buvo abejingas mamos mirčiai: netinkamai elgėsi ar net jautėsi (tiksliau – nesijautė taip, kaip turėjo). Tačiau romano skaitytoją autorius, kaip ir tu savo filmo žiūrovą, kviečia ne vertinti personažo elgesį, bet su juo pabūti, patirti konkrečią būseną. „Žmonės, kuriuos pažįstam“ ne tik turi egzistencializmui būdingų bruožų, bet ir akivaizdžiai priklauso jaunosios kino kūrėjų kartos Lietuvoje naujajai bangai. Vis dėlto, kokius dalykus iš ankstesnės lietuviško kino poetikos norėtum išsaugoti, o ko atsisakytum?

– Kas atrodo artima su kitų jaunosios kartos režisierių kinu mano filme? Tikrumas ir situacijos. Šiuolaikiniuose filmuose personažai nebėra tokie herojiški, kokie buvo vyresnės kartos režisierių kine. Jie nėra nei nugalėtojai, nei bebaimiai didvyriai, perplaukiantys dešimtis jūrų ar įkopiantys į aukščiausias viršukalnes, kad galėtų parodyti pasikeitimą ar įtvirtinti galios poziciją. Priešingai – šių filmų personažai, net ir patiriantys transformacijų ar esantys pakeliui į jas, finale išlieka paprasti žmonės. Realus gyvenimas ir jo vaizdavimas, nesiekiant visko suabsoliutinti ar pateikti moralą, atsakyti į visus klausimus, yra bendras atspirties taškas, būdingas tiek mano, tiek vyresnės kartos lietuviško kino kūrėjams. Jaunosios kartos režisieriams taip pat svarbi natūrali aplinka, buities detalės, gyvenimiškos situacijos. Anksčiau kur kas dažniau girdėdavau, kokios svarbios yra kino situacijos, tačiau, geriau pagalvojus, atrodo, kad pats gyvenimas neretai yra dar kinematografiškesnis už bet kokį filmą.

– Kino dramaturgijos, režisūros studijų metu skaitoma nemažai teorinės literatūros, susijusios su scenarijų struktūra. Šio filmo scenarijaus bendraautorė – žinoma scenaristė ir dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, neabejotinai išmananti visus šiam žanrui keliamus struktūros reikalavimus. Ar dramaturgijos principai, taisyklės buvo svarbūs rašant scenarijų? O gal priešingai – norėjosi kurti savus dėsnius?

– Rašydamas scenarijų buvau linkęs į savotišką impresionizmą, o Birutei struktūra išties buvo svarbi. Kiekvieno personažo istorijoje yra ir išjudinamasis įvykis, ir tam tikra veiksmų seka, ir finalas, ir pasikeitimas (ar apsisprendimas nieko nekeisti) bei kitų struktūrinių elementų. Tiesą pasakius, Birutei apskritai prisipažinau, kad noriu sukurti filmą, kuriame nieko nevyktų, – štai tokį struktūros lūkestį scenarijaus klausimu buvau suformavęs dramaturgei (juokiasi). Kartu žiūrėdavome filmus, Birutei rodžiau tokius, kuriuose, mano nuomone, nėra jokio veiksmo, o ji kantriai juos analizuodavo ir netrukus įtikindavo, kad net tada, kai atrodo, kad nieko nevyksta, struktūra vis tiek egzistuoja. Žaviuosi Birutės kantrybe, todėl norėjau ja pasikliauti – juolab kad dramaturgijos lauke ji turi daugiau patirties. Kalbant apie personažus, visi jie atsirado atsispyrus nuo konkrečių mūsų pažįstamų žmonių iš bendros aplinkos. Dokumentiškai stebėjome jų gyvenimus, bandėme nagrinėti jų apsisprendimus. Žinoma, tai nebuvo psichoanalizė, bet mums buvo smalsu paieškoti žmonių, kurie bijotų būti savimi, – kažką slėptų, patys sau neigtų, nedrįstų ieškoti atsakymų. Paskui pradėjome vienas kitam rašyti laiškus personažų vardu. Tarkim, aš Godos vardu rašiau laišką savo draugui. Šio metodo metu veikėjai taip stipriai atsiplėšė nuo realių žmonių, kad galop nieko bendro su jais neliko. Tada vienų kūrybinių dirbtuvių metu Graikijoje laiškus nuo personažų pradėjome rašyti kitiems filmo veikėjams: Goda rašė laišką savo nusižudžiusiam vyrui, Vytas – žmonai, Justė – savo mamai. Laiškuose jie pasakojo, ką išgyveno per paskutines tris dienas. Taip gimė ir scenarijaus struktūra, taip pat idėja filmo veiksmą suskliausti iki keturių dienų. Tačiau mums svarbiausia buvo fiksuoti personažų vidines būsenas – nuo pasiryžimo keistis iki kelionės į pasikeitimą. Norėjosi su kiekvienu iš veikėjų pabūti ir pajausti, su kokiais iššūkiais jie susiduria siekdami rezultato. Kartais filmą įvardijame kaip tranzitinį arba kalbantį apie tranzitinę būseną. Kūrybinių dirbtuvių metu taip pat įsitikinome, kad apie šią būseną mums norisi kalbėti subtiliais kino įvaizdžiais. Tarkime, tiek Graikijoje, tiek Čekijoje, tiek Lenkijoje dėstytojai vis tikino, kad Vytui reikia pamilti kitą žmogų – neva tik tada personažas suvoktų, jog metas ryžtis skyryboms. Tačiau mes ieškojome giluminių priežasčių – jos kur kas svarbesnės už efektingas scenas. Juolab kad ir gyvenime joks pokytis neįvyksta staiga. Kita vertus, dirbtuvių metu tikriausiai atsiskleidė ir mūsų kultūrinis santūrumas, emocinių spalvų pustoniai.

– Jei jau kalbame apie kitų šalių kino mokyklas, norisi paminėti, kad režisūros mokeisi Švedijoje ir Suomijoje. Tavo trumpametražiui filmui „Pietys“ (2019 m.) gana artima Roy Anderssono kino estetika, o „Žmonės, kuriuos pažįstam“ savo situacijomis ir nedrąsiu, nejaukiu personažų mėginimu užmegzti ryšį su kitais, priminė Aki Kaurismäki kūrybą. Ar pats savo filmuose pastebi kitų režisierių įtakas, kas formavo tavo kinematografinę stilistiką?

– Didžiausia mano, kaip režisieriaus, formavimosi dalis yra susijusi su klaipėdietišku background‘u. Aštuonerius metus dailės mokiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, tad vizualumas buvo neatsiejamas kasdienybės elementas. Visur norėjosi ieškoti tam tikros estetikos – nuo aplinkos, kurioje gyvenau, iki aprangos ar jos detalių. Lygiai taip ir filmuose – ieškau tokių, kuriuose istorija būtų pasakojama vizualiai: ne ryškiais siužetais, ne pertekliniais dialogais. Nemėgstu filmų, kuriuose daug kalbama.

– Vadinasi, „Kava ir cigaretės“ (rež. Jimas Jarmuschas) į mėgstamų filmų sąrašą nepatektų?

– Nepatektų. Galbūt ir įdomu žiūrėti, bet vis dėlto ne mano filmas. Labiausiai veikia toks kinas, kurio pasitelkiami įvaizdžiai kuria metaforas taip, kad pats gali jas interpretuoti. Todėl man artimas Švedijos kinas – patinka Ingmaras Bergmanas, kurio filmuose taip pat netrūksta buvimo. Pastaruoju metu žiūriu nemažai Azijos kino, labai patinka japonų režisierius Hirokazu Kore-eda, taivanietis Tsai Ming-liang. Iš esmės mėgaujuosi lėtu kinu, ir nors „Žmonės, kuriuos pažįstam“ trunka vos truputį ilgiau nei pusantros valandos, personažų buvimas, o ne aktyvus veikimas kadre filmą ištęsia. Kai kuriems žiūrovams sunku priimti lėtumą, tačiau sąmoningai jo siekėme – jei būtume skubėję (o kiekvieną istoriją papasakoti galima labai greitai), auditorija netektų galimybės pabūti, susilieti su veikėjais – ne tik iškelti tam tikrų klausimų, bet per tą laiką galbūt net rasti vieną ar kitą atsakymą.

– Jei grįžtume prie pasikeitimo temos (kuri itin svarbi tavo filmo personažams), kokių pokyčių pastebėjai savyje per septynerius metus? Jei šiandien rašytum laišką sau – filmo režisieriui, kuo jis skirtųsi nuo to, kurį būtum jam rašęs tada, kai kilo idėja sukurti „Žmones, kuriuos pažįstam“?

– Būtų labai įdomu. Kadangi tokio laiško sau prieš septynerius metus neparašiau (gal ir reikėjo), šiandien tam režisieriui pirmiausia norėčiau padėkoti už tai, kad jis nepabijojo ilgo proceso. Taip pat priminčiau sau leisti jame būti ir mėgautis – nebūtinai siekti vien rezultato, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek bus. Per septynerius metus supratau, kaip svarbu priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Lėtas filmo kūrimo procesas leido natūraliai užsimegzti svarbiausiam – ryšiui su žmonėmis: tiek su komandos nariais, tiek su aktoriais. Aišku, pagalvoju, kiek laiko dabar reikės laukti kito filmo, klausiu savęs, kiek šįkart užtruksiu (juokiasi). Tačiau tikiu, kad tiek man, tiek pačiam filmui reikėjo tam tikros brandos, kuri įgyjama tik laikui bėgant. Nesakau, kad staiga tapau subrendęs, kad viskas ėmė ir paaiškėjo, bet ilgesnis kūrybos procesas leido reflektuoti, grįžti prie tam tikrų temų, jas iš naujo apmąstyti, pakeisti – tekėti.

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.