Asmeninio archyvo nuotr.

LIPČIŲ ŠEIMOJE VISI DEGA MEILE MUZIKAI: SŪNUI KONKURSAI PATINKA NE DĖL NORO JUOS LAIMĖTI

2021-06-19 15:00
Rasa Rožinskienė

Lyriško veido, absoliučios klausos aštuonmetis Teodoras Lipčius išgarsėjo pavasarį, kai drauge su dainininke Kristina Radžiukynaite-KaYra dalyvavo LRT muzikiniame projekte "Dainuok su manim". Tėveliai Marta ir Saulius juokiasi, kad konkursai jam patinka ne dėl noro juos laimėti, bet todėl, kad keliais instrumentais grojančiam, dainuoti ir kurti muziką mėgstančiam berniukui smagu būti scenoje.

Patinka būti scenoje

Vilniečių Lipčių šeimą užklumpu vykstančią į netoli sostinės miškų apsuptyje esančią sodybą. "Aplink gamta, paukščiukai čiulba – nuostabus poilsis ir pats geriausias SPA. Čia minėsime ir Teodoro mokslo metų pabaigą. Vaikinas šįmet baigė antrą klasę..." – išduoda savaitgalio planus Saulius Lipčius, profesionalus gitaristas, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, vienas Baltijos gitarų kvarteto narių. Jo žmona Marta Lipčienė – Vilniaus kamerinio ir DOMINO teatrų aktorė.

Po sūnaus debiuto LRT projekte "Dainuok su manim" Lipčių šeima sulaukė daug gražių atsiliepimų iš pažįstamų muzikantų, draugų. Kolegos atkreipė dėmesį į prasmingą dueto dainų pasirinkimą ir kaskart savitą jų atlikimą. Dauguma laikė pareiga priminti, kad tėveliai turi pasirūpinti vaiko psichologine sveikata – žiūrėti, kad berniukas neišpuiktų.

Pasak Sauliaus, Teodoras niekada nebuvo materialistas. Ilgą laiką net per gimtadienius dovanos jam mažai rūpėjo. O pasirodymus ir koncertus iki šiol mėgsta ne dėl to, kad norėtų juose laimėti. Violončele, pianinu, mėnulio būgnu ir kachonu (isp. el cajón – dėžė) grojančiam, absoliučią klausą turinčiam berniukui patinka būti scenoje. Jis džiaugiasi publikos dėmesiu. Po kai kurių "Dainuok su manim" pasirodymų grįžęs namo aštuonmetis susižavėjęs pasakojo namiškiams: "Ar jūs girdėjote, kaip buvo gražu, kai keli balsai su manim dainavo? O kai ta grupė gyvai mums grojo?.."

Instrumentas: Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje Teodoras mokosi groti violončele. Visi konkursai jam – tik smagūs pasirodymai! / Asmeninio archyvo nuotr.

Penktoji muzikų karta

T.Lipčius mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje ir iš visų pamokų labiausiai mėgsta muziką. Be pasirinktos violončelės specialybės, jis dar lanko daugybę papildomų užsiėmimų – mokosi groti fortepijonu, eina į ritmikos, solfedžio, muzikos raiškos, etnomuzikos pamokas. Tėčiui atrodo, kad iš nemuzikinių dalykų jo sūnui labiausiai patinka matematika. Turbūt todėl, kad matematikoje taip pat daug logikos, kaip ir muzikoje skaičių kalbos.

Lyriško charakterio berniukas labai mėgsta pats kurti muziką. Neužrašo jos natomis, bet puikiai prisimena mintyse nuskambėjusią melodiją ir be vargo ją atkartoja. Kol buvo mažas, labai mėgo groti mėnulio būgnu. Paaugęs jį iškeitė į pianiną.

Tėvai juokiasi, kad iki išpuikimo trečioku save vadinančiam sūnui dar toli, nes jo širdelė degte dega meile muzikai. Ilgą laiką Teodoras išvis jokios scenos baimės neturėjo: būdamas vos trejų dainavo Vilniaus rotušėje, Šv.Kotrynos bažnyčioje. Tėvai anuomet nė nežinojo, ko iš tokio pyplio scenoje gali tikėtis. Paklaustas, ar per pasirodymus Teodoras labai jaudinasi, jis tik nuoširdžiai perklausdavo: "O ką tai reiškia?" Dabar tėvai jau sako pastebintys sūnuje tą sveiką, adrenalininį jauduliuką, be kurio geram atlikėjui būtų sunku.

Jei ateityje Teodoras pasirinktų muzikanto kelią, tai jau būtų penkta iš eilės profesionalių muzikantų karta Lipčių šeimoje. "Mano tėtis – buvęs ilgametis Čiurlionio kvarteto violončelininkas, ansamblyje grojęs net 50 metų. Jo mama – pianistė ir puiki pedagogė, o jos mama – operos solistė, dainavusi ne tik Lietuvoje, bet ir Paryžiuje su ryškiomis to meto žvaigždėmis", – vardija savo giminės šaknis S.Lipčius.

Dėsninga: "Jei ateityje Teodoras pasirinktų muzikanto kelią, tai jau būtų penkta iš eilės profesionalių muzikantų karta", – aiškina Saulius Lipčius, kurio tėtis – buvęs ilgametis Čiurlionio kvarteto violončelininkas, ansamblyje grojęs net 50 metų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Sujaudino nuoširdumas

Paklaustas, kas ką surado, – dainininkė KaYra Teodorą, ar jis ją, Saulius juokiasi. "Kai paskutinis iš atlikėjų-kaukių Jeronimas Milius mūsų sūnaus nepasirinko, važiavome namo ir nebepuoselėjome jokių vilčių. Tik vėliau sužinojome, kad KaYrai laidos prodiuseriai pasiūlė sudalyvauti projektui jau įpusėjus ir net leido pačiai pasirinkti dainuojantį vaiką. Mūsų Teodorą ji pasirinko išvydusi reportažą apie jį, net negirdėjusi, kaip vyrukas dainuoja", – prisimena pavasario įvykius tėvai.

Saulių papildo jo žmona Marta, sakanti, kad juodvi su K.Radžiukynaite-KaYra iš matymo yra pažįstamos – yra tekę drauge dalyvauti koncertuose, bendruose renginiuose. "Bet kad Teodoras – mano vaikas, Kristina tikrai nežinojo", – atvirauja Marta, laiminga KaYros pasirinkimu, paįvairinusiu menininkų gyvenimą per karantiną.

Netikėtai: absoliučią klausą turintis Teodoras išgarsėjo šį pavasarį, kai drauge su dainininke Kristina Radžiukynaite-KaYra dalyvavo LRT muzikiniame projekte "Dainuok su manim". / Asmeninio archyvo nuotr.

Muziką pamėgo ir brolis

Lipčiai sako, kad ne tik Teodoras, bet ir jų keturmetis sūnus Bernardas domisi muzika. Anot Martos, jau Bernardui gimus matėsi, kad jis šiek tiek kitos natūros nei Teodoras – kur kas judresnis, išdykesnis, greitesnis, labiau mėgstantis berniukiškus dalykus, techniką. "Vienintelis dalykas, kuris siejo abu mūsų vaikus, buvo muzika. Abu turėjo panašius mylimus atlikėjus. Tarkim, nuo kūdikystės abu klausėsi grupės "Pentatonix" įrašų. Galėdavo sėdėti kaip įkalti, kol grodavo jų diskas", – vardija panašumus mama.

Marta daugiau dangus, aš – žemė, tad ties viduriu abu ir susitinkame.

Anot jos, lyriškasis Teodoras nuo pat gimimo buvo muzikoje. Dar dorai nė vaikščioti nemokėdamas, prisėdęs ant kolonėlės, jis visą Antonino Dvorako simfoniją vienu ypu galėjo išklausyti. Jau būdamas trejų degė noru kuo daugiau išmokti – natas, raides, skaičius pažinti. Anksti pradėjo skaityti. Vietoj įprastų vaikams žaidimų Teodoras pats valandų valandas savo sugalvotus muzikinius žaidimus žaidė, taip lavindamas ne tik klausą, bet ir muzikinę atmintį. "Galiausiai turbūt visos smegenys susidėliojo taip, kad jo pasaulio matymas ir suvokimas keliavo per muzikinę prizmę: atsiminimai susiję su garsais, žaisti žaidimai, filmukai atsimenami pagal juose skambančias melodijas ir ritmus", – apie sūnų pasakoja tėtis.

Pastebėję ir Bernardo muzikinę klausą, tėvai jį užrašė į M.K.Čiurlionio menų gimnazijos parengiamąją klasę. Tik brolis labiau muzikavo iš atminties, be vargo girdėtus kūrinius toje pačioje tonacijoje atkartodavo, tačiau natų mokytis neskubėjo.

Smagu, kad abu broliai puikiai sutaria, nors savo prigimtimi yra labai skirtingi. "Bernardas toks pat išdykęs, kaip ir mano mylimos rašytojos Astridos Lindgren herojus Emilis iš Lionebergos. Ta knygelė skaityta vaikams šimtus kartų, o man net teko vaidinti pagal ją pastatytame spektaklyje", – atvirauja mama.

Šeimos ansamblis

Martos manymu, jei reikėtų sukurti Lipčių šeimos ansamblį, tėtis imtų liutnią, Teodoras grotų violončele ir dainuotų, Marta jam pritartų ir dar akompanuotų pianinu, o Bernardas smagiai pabūgnuotų ir uždainuotų. Kai Teodoras ruošdavosi TV projekto "Dainuok su manim" pasirodymams, į repeticijas įsitraukdavo visa Lipčių šeima. Tėtis grodavo, Teodoras dainuodavo, Martai tekdavo KaYros balso partijos. O Bernardas, nė per žingsnį nenorėdamas atsilikti, prašydavo, kad paskui ir jis brolio dainą galėtų padainuoti... Jei į svečius užklysdavo netoliese gyvenantys seneliai – visą Lipčių koncertą turėdavo išklausyti ir savo kritiškas pastabas šeimai išsakyti.

Kaip gitaros specialybės dėstytojas žiūri į panašius muzikinius konkursus vaikams? "Daug visokių "bet" yra. Konkursai – slidus reikalas. Juk iš vieno gali net laureatu netapęs išeiti nugalėtoju, o kitame ir trečią vietą laimėjęs apsiverkti iš apmaudo. Nusiteikimas labai svarbus. Vaikas turi žinoti, ko eina į konkursą. Ar tik laimėti pirmą vietą? O gal labiau pasisemti patirties?" – svarsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas.

Martos nuomone, visada reikia žiūrėti, ko nori pats vaikas. Jai svarbu, kad šis nepildytų tėvų ambicijų, o veržtųsi į sceną pats. Tuomet kodėl gi ne? Saulius pamena, kad dar mokyklos laikais tėtis jį dažnai truputį apgaudavo, sakydamas, jog rytoj ar po savaitės reikės tiesiog scenoje pagroti. "Niekas man neaiškindavo, kad grosiu konkurse. Tiesiog užlipęs ant scenos, matydavau daug žmonių, o tik paskui netikėtai sužinodavau, kad pirmą vietą laimėjau!" – juokiasi jis. O Teodoro net apgaudinėti nereikia: sūnus ir šiaip nelabai gilinasi, kas yra tas konkursas. Šiuo metu jam visi renginiai yra koncertai – tiek "Dainų dainelė", tiek "Dainuok su manim" projektas.

Buitį dalijasi natūraliai

Paprašyti trumpam grįžti į kasdienę buitį, Lipčiai sako, kad ne visi jų meniškoje šeimoje padebesiais skraidžioja. Teodoras turbūt labiausiai išplaukęs: per muziką gali ir pavalgyti užmiršti. Tėtis Saulius save laiko gana buitišku, tvarką namuose mėgstančiu žmogumi. "Nesu iš tų menininkų, kurie net elektros lemputės nemoka įsukti. Marta gal labiau linkusi į svajoklišką Teodoro pusę, – juokiasi jis, vadindamas savo žmoną dangumi, o save – žeme. – Taip ties viduriu mes ir susitinkame..."

Per dvylika vedybinio gyvenimo metų buities darbus pora išmoko dalytis labai natūraliai. Kas kam įdomiau – tas to ir griebiasi. Jei Martai smagiau gaminti – ji tą ir daro. Saulius tuo metu kažką meistrauja, taisinėja.

Paklausti, kaip du ne tik valdiškus, bet ir laisvai samdomus darbus dirbantys menininkai derina savo grafikus, abu nutyla. "Iki karantinų reikėjo labai derinti... Kartais tą patį vakarą abu koncertuodavome ar gastroliuodavome, tuomet prašydavome tėvų pagalbos. Jaučiamės be galo jiems dėkingi", – sako pašnekovai. Kad nekiltų jokių nesusipratimų dėl vaikų priežiūros, dažnai iki vėlumos dirbantys menininkai atrado naują sistemą: virtuvėje abu kabina savo mėnesio tvarkaraščius ir derina juos vienas prie kito užimtumo.

Laisvalaikį leidžia gamtoje

Vaikų gimtadieniai, kaip ir tradicinės katalikiškos šventės – Velykos, Kalėdos – Lipčių šeimai yra šventos. Jas mėgsta švęsti su tėvais, brolio, sesers šeimomis. Per jas jokių darbų negali būti. Vaikų gimtadieniai – irgi šventas reikalas, kurio negalima atidėti arba nukelti.

Šeima turi gražią tradiciją pusryčiauti, pietauti kartu. "Galime keltis nors ir septintą, kad tik spėtume visi ramiai papusryčiauti. Valgio metu negali būti jokių telefonų ar atsakinėjimo į elektroninius laiškus", – aiškina nerašytas namų taisykles Marta, dažnai kviečianti netoliese gyvenančius tėvus šventinių pietų ar vakarienės. Ji nori, kad sūnūs matytų meilę ir pagarbą seneliams, todėl dažnai ką nors veikia visi drauge. Ypač visi pamėgo kartu žiūrėti "Dainuok su manim" įrašus, kuriuose dalyvavo Teodoras.

Per karantiną Lipčiai atrado ir stalo žaidimus, apie kurių naudą vaikams negaili daug gerų žodžių. "Jie vysto koncentraciją, loginį mąstymą, moko ne tik laimėti, bet ir pralaimėti", – sako Marta, įsitikinusi, kad būtent tėvai turi parodyti vaikams kelią – pasufleruoti, ką jiems veikti laisvu laiku.

Neseniai mama pasiūlė sūnums šokinėjimo per gumutę žaidimą, kurį pati labai mėgo vaikystėje. Teodorui ir Bernardui jis labai patiko. "Kartais suaugusieji daro klaidą, brukdami vaikui visokiausios veiklos. Juk sveika ir tiesiog panuobodžiauti, nes iš to nuobodulio gimsta pati gražiausia kūryba ir įdomiausi žaidimai", – įsitikinusi ji, bandanti sūnus pratinti tiesiog prie nieko neveikimo gamtoje, kurios apsuptyje stovi jų sodyba.

Dviračiai – dar viena šeimos mėgstama laisvalaikio veikla. Teodoras jau be vargo įveikia nemažus atstumus, Bernardas, iki tol sėdėjęs pas tėtį dviračio kėdutėje, šią vasarą drąsiai sėdasi ant savo dviračio be pagalbinių ratukų.

O kol dviratininkai tyrinėja Vilnių ir jo apylinkes, Lipčių namus saugo du kavalieriaus Karaliaus Karolio spanieliai. Augintinius pora ilgai ir priekabiai rinkosi, bet dėl veislės neapsiriko – tai labai draugiški ir sportiški šuneliai, Teodorą ir Bernardą lydintys nuo pat kūdikystės.

Draugystė: du kavalierių veislės šuneliai Teodorą ir Bernardą lydi nuo pat kūdikystės. (Nuotraukoje broliai su vienu iš augintinių.) / Asmeninio archyvo nuotr.

Susipažino internete

Marta džiaugiasi, kad juodu su Sauliumi – puikus tandemas. "Gal atrodys juokinga, bet mintyse nešiojuosi tokią gražią viziją: mes su vyru jau visai senučiukai, einame susikibę už rankų, turime daug vaikų, anūkų…" – įsisvajoja ji. Paprašyta prisiminti, kaip susipažino su savo gyvenimo meile, atvirauja, kad per internetą. Dvidešimtmečiai buvo užsiregistravę toje pačioje interneto platformoje, į kurią kėlė savo kūrybą, eilėraščius. "Matyt, pamilome vienas kitą už artimas mintis, taip ir susipažinome", – pasakoja Marta, kurios su vyru pasaulio matymo kampai jau tada sutapo.

Klausimą apie auksinę laimingos šeimos taisyklę Marta pasitinka atodūsiu: "Na, jau labai sunkius klausimus užduodate… Nesu guru. Galiu kalbėti tik iš savo varpinės. Gal nereikia labai rimtai priimti gyvenimo? Gal turime mokėti juo mėgautis? Dirbti darbą, kurį mėgstame? Auginti vaikus su meile? Rodyti jiems savo gerą pavyzdį? Jei nori, kad tavo vaikai skaitytų, – pats skaityk, jei nori, kad keliautų, – vežkis juos kartu ir negalvok, kad tai vargas..." – įsitikinusi ji.

Ugdyme dalyvauja dėl vaiko

Mamytė atvirauja, kad jiedu su vyru nepalieka vaikų ugdymo ir auklėjimo savieigai. "Neseniai kalbėjau su Teodoro mokytoja, kuri džiaugėsi, kad esame vieni iš tų tėvų, mielai dalyvaujančių bendrame vaiko ugdymo procese. Bet tai su vyru mes darome ne dėl pliuso, o dėl paties vaiko. Tarkim, pernai Teodoro mokytoja vasaros atostogoms davė užduotį – aprašyti savo įspūdžius. Tai aš pasiūliau sūnui kasdien rašyti dienoraštį. Pradžioje pirmokas nelabai suprato, kaip ir ką rašyti, bet iki vasaros pabaigos taip įsijautė, kad nuotykiams neužtekdavo ir kelių A4 formato puslapių", – prisimena mama, įžvelgianti akivaizdžią tokio užsiėmimo naudą.

Berašydamas dienoraštį Teodoras išmoko gražios sakinių struktūros, nebedaro tų pačių gramatikos ar stiliaus klaidų. Anot mamytės, šią vasarą jis ir vėl nori rašyti atostogų dienoraštį, klijuoti nuotraukas, nes praėjusios vasaros įspūdžių albumas – iki šiol jam pati skaitomiausia knyga.