INTERJERO DIZAINERĖ K. GRYBAITĖ MEILĘ ITALIJAI PAJUTO PER MAISTĄ

Interjero dizainerę Kristiną Grybaitę užklumpu gaminant labai įdomų patiekalą "Fiori di zucca". Kepti cukinijų žiedai – vienas skaniausių delikatesų Italijoje, o šis kraštas – Kristinos mylimiausiųjų sąrašo viršūnėje. Gal todėl ir mūsų pokalbis pasisuka apie italų maisto gaminimo, valgymo kultūrą, aistringą italų temperamentą, jų meilę gyvenimui.

– Ne kartą spaudoje esate pasisakiusi interjero klausimais, bet šįkart pakalbėkime ne apie gražius namus ir jų vidaus erdves. Užklupau gaminant labai įdomų itališką patiekalą "Fiori di zucca" pusryčiams. Kas tai?

– "Fiori di zucca" – kepti cukinijų žiedai. Kadangi Lietuvoje cukinijos labai gerai dera, vis pasukdavau galvą, ką su jomis veikti. Šį receptą pastebėjau internete, bet vis nesiryždavau išbandyti – labai jau būdavo gaila tuos gražius cukinijų žiedus skinti ir sunaikinti maistui. Matote, esu gėlių mėgėja, taigi ir cukinijų žiedai man yra be galo gražūs, kvapnūs... Tačiau ir maisto gaminimas kelia labai daug gerų emocijų. Tad šįsyk nugalėjau savo dvejones ir ryžausi pamėginti.

– Minėjote, kad cukinijų žiedai Italijoje – vienas skaniausių vasaros delikatesų. O kokių itališkų skanumynų dar yra tekę ragauti, o paskui gaminti?

– Dievinu Italiją! Ir ragauti itališkų skanėstų yra tekę tikrai daug. Vienas iš tokių paprasčiausių yra itališka duonelė. Ji pasakiško skonio ir lengvai iškepama! O dar... pietų metu visa Italija man kvepia gražgarstėmis. Taip, būtent Italijoje aš atradau šias salotas ir pasisodinau jų savo darže. Gražgarstė man – tipiškas itališkas kvapas.

– Kaip pamėgote Italiją? Ir kas jus labiausiai sužavėjo Italijoje kaip interjero dizainerę – architektūra, italų temperamentas, jų dieviškas maistas ar dar kažkas kita?

– Esu apžavėta tiek šios šalies architektūros, tiek ir gamtos grožio. O kokios užburiančios jų ežerų pakrantės... Todėl visai nenuostabu, kad tokią didelę kultūrinę patirtį turinti šalis stebina pasaulį ypatingo skonio patiekalais. O itališka fiesta man prasideda jau oro uoste, vos išgirstu lipdama iš lėktuvo: "Ciao", "grazie". Vos išgirdus itališką kalbą manyje tarsi kažkas apsiverčia ir prasideda meilės šiai šaliai šventė. Be abejo, džiugina ne tik pastatai. Bene labiausiai džiugina į mano gyvenimą ateinantys įdomūs žmonės. Pamenu vieną italą, rankenėlių fabriko savininką, Andrea Giusti. Nepatikėsite, bet šis žmogus – visiška priešingybė mūsų susikurtam tipiško italo paveikslui. Viešnagės metu jis supažindino mane ne tik su itin atsakinga baldų detalių gamybos sistema, bet ir parodė, kokie italai moka būti darbštūs ir racionalūs darbe.

– Kiek kartų esate buvusi Italijoje ir ko ten ieškote – įkvėpimo, naujų idėjų interjerams, kultūrinio poilsio?

– Keliauti tenka porą kartų per metus. Vienąsyk vyksta didžioji tarptautinė interjero paroda (tai darbinis vizitas), o kitas kartas dažniausiai būna atostogos. Mėgstu šioje Viduržemio jūros regiono šalyje tiesiog atsiduoti itališkam gyvenimo ritmui. Čia visada daug meno, skanaus maisto, gražios kalbos, garsaus itališko temperamento ir aistros gyvenimui. Visa tai mane traukia dar ir dar kartą aplankyti šią nuostabią šalį. Paskutinį kartą spėjau joje pabūti dar prieš karantiną – turėjau trumpą savaitgalį Venecijoje. Ko ten ieškojau? Na... po teisybei, netgi nieko neieškant Italijoje visuomet randi kažką naujo – ar įkvėpimą, ar naują vietelę poilsiui, ar kokį senosios romėnų kultūros lobį. Kad ir užėjus į nedidelę kaimo bažnyčią – ji tave pribloškia kruopščiu mozaikos meistrų darbu, freskų unikalumu, įstabaus grožio šviestuvais. Italija man – tarsi muziejus po atviru dangumi.

– Ar mokate italų kalbą?

– Mėginau mokytis. Deja, kaip visada, pritrūko laiko. Tad mano pamokos Vytauto Didžiojo universitete pas italų kalbos dėstytoją Stafano Lanza taip ir liko neužbaigtos. Tikiu, kad kada nors dar jas pratęsiu ir išmoksiu laisvai kalbėti šia magiška meilės kalba.

– Ką galėtumėte pasakyti apie italų bendravimą prie stalo? Ar nemanote, kad tai – šios šalies fenomenas?

Italų valgymo kultūra – savitas reiškinys.

– Italų valgymo kultūra – savitas reiškinys. Ji skatina žmonių tarpusavio ryšį, bendravimą. Kartais net sunku suprasti, kas jiems svarbiau – maistas ar bendravimas (juokiasi). Ką reiškia valgyti kaip italams? Visų pirma, turite pasiruošti ilgiems pietums ar vakarienei, nes įprastai italai valgo daugybę skirtingų patiekalų ir daro tai pasimėgaudami, pasišnekučiuodami ir jau tikrai neskubėdami. Kad būtų sužadinti skonio receptoriai, Italijoje valgyti pradedama nuo šaltų užkandžių. Vėliau pereinama prie pirmojo patiekalo (dažniausiai tai būna kokie nors makaronai, kuriuos italai tiesiog dievina). Vėliau eina jūros gėrybės ar karšti mėsos ir sūrio patiekalai. Mums, lietuviams, tai tikrai neįprasta, tačiau po tokio sunkaus maisto italai dar mėgsta paskanauti salotų. Jie sako, kad valgant salotas po pagrindinių patiekalų yra atgaivinamas skonis. Jei rinksitės pietums tikrą itališką picą – tai mėgaukitės jos tobulu skoniu be padažų. Paprašę lietuviams įprasto kečupo ar majonezo, galite ne juokais įžeisti virtuvės šefą – dar pagalvos, kad jums neskanu!

– Kokios mitybos principų laikotės, kai negastroliuojate po Italiją – itališkos ar lietuviškos?

– Prieš keletą metų turėjau tam tikrų išbandymų gyvenime. Visiškai ekspromtu sugalvojau keturiolikos parų nevalgymo dietą. Beje, pradėjusi badauti galvojau tęsti šią bado akciją tik keletą dienų, bet gavosi dvi savaitės. Tai nebuvo svorio metimas, ne... Tai buvo tiesiog platesnis patyrimas. Apie jį vienoje TV laidoje yra nemažai kalbėjęs Antanas Guoga. To proceso metu žmoguje vyksta ir dvasiniai, ir fiziniai pokyčiai. Niekam nerekomenduoju to imtis be medikų. Tai mano asmeninė patirtis, bet, prisipažinsiu, ji buvo fantastiška! Manau, tikrai ateis toks laikas, kai darsyk ją pakartosiu. O dėl maisto? Lietuvoje maitinuosi lietuviškai – sezoniškai, bet dažnai save palepinu ir itališkais patiekalais.

– Visi darboholikai turi vieną blogą įprotį – jie dažnai pamiršta pavalgyti arba daro tą labai nereguliariai. O juk ir skrandžiui (jau nekalbu apie visą žmogaus organizmą) patinka pastovus ritmas. Bet gal tai ne apie jus?

– Įdomiausia tai, kad dirbant iš namų mano pusryčiai beveik visuomet tampa pietumis. Nesinori greitų pusryčių, nesinori greito maisto kimšimo. Dažnas iš mūsų, kaip aš sakau, yra nervinis valgytojas. Vieni valgo, kad pabėgtų nuo streso, įtampos, o kiti atvirkščiai – dėl to nevalgo.

Labiausiai man patinka darbas studijoje, kai visi kolektyvo nariai pietauja drauge. Tuomet būname beveik kaip italai Italijoje – valgome visuomet tuo pačiu metu, neskubėdami, pasišnekučiuodami, trumpam užbėgdami kalbomis vieni į kitų gyvenimus. Tokie gražūs darbiniai maitinimosi įpročiai labai patinka tiek mūsų skrandžiams, tiek ir mums patiems – bendrumo jausmas tarp kolektyvo narių veikia labai teigiamai, jis suartina.

Prasčiausiai būna tuomet, kai tenka užtrukti objekte. Iškart viskas išsibalansuoja, o vakarienė dažnai net neįvyksta. Tik greitai kažką užkandu, kad turėčiau jėgų likusiems darbams. Laimei, tokių dienų nėra daug.

– Dabar lietuviai labai domisi ekologiška, lėta mityba. Ar stengiatės sveikiau maitintis? O gal manote, kad tai tik laikina mada?

Jei tik galiu, stengiuosi valgyti šviežią, namie gamintą maistą. Ir kuo paprastesnį, nes visi išmanieji priedai labai pakeičia jo skonį ir sudėtį.

– Tikrai didelį dėmesį skiriu sveikai mitybai. Tačiau, kaip ir visur gyvenime, manau, turi būti pusiausvyra. Nes jei tikėsime, kad vien mityba gali kažką išgelbėti ar padėti pasveikti, tai nebus visiška tiesa. Tie pasiekimai yra kompleksinio darbo su savimi rezultatas – t.y. sveika mityba, sportas, teigiamos mintys. Pastebėjau, kad mintys, ką dedi į burną, turi didžiulę įtaką tavo savijautai. Todėl, jei tik galiu, stengiuosi valgyti šviežią, namie gamintą maistą. Ir kuo paprastesnį, nes visi išmanieji priedai labai pakeičia jo skonį ir sudėtį. Tuomet esi apgaudinėjamas: nesupranti, ką valgai, – t.y. ar krūvą pridėtinių ingredientų, ar paprastą skaniai pagamintą maistą. Ir tas sparnuotas posakis "pagaminta su meile" tikrai efektyvus. Visada stengiuosi jį šitaip gaminti – lėtai, su meile, nepaslepiant jo tikro, prigimtinio skonio.

Šiais laikais daug įdomių žmonių dalijasi savo kulinariniais eksperimentais socialinėse erdvėse ir tau belieka tik atsirinkti, ką naujo norėtum išbandyti. Be to, siūlyčiau didelį dėmesį kreipti į lietuviškų produktų sezoniškumą, – t.y. valgyti tai, kas šiuo metu mūsų lietuviškuose soduose, daržuose dera.

– Ar interjerų kūrimas kažkuo panašus į maisto gaminimą? Jei taip, tai kuo?

– Įdomus klausimas. Galėčiau šias dvi iš pažiūros nesuderinamas sritis apibūdinti tokiu palyginimu. Viskas turi turėti pagrindą ir gerą technologinę sprendimo pusę. Kaip patiekalas turi būti taisyklingai pagamintas – su reikiamais ingredientais, tiksliais jų kiekiais, taip ir interjeras privalo būti atliktas nepraleidžiant jokių svarbių detalių. Pavyzdžiui, jeigu neįdėsime į tešlą kiaušinių, tai ji nelips. Tas pats ir su interjeru. Jei nepadarysime namo apšvietimo projekte elektros jungiklių, tai jų ir nebus. Kiekviena specialybė, manau, turi tam tikrų taisyklių, kurių turime laikytis, kad gerai pavyktų gaminamas patiekalas ir kad nebūtų nuklysta nuo recepto. Dar vienas svarbus punktas – tiek maistas, tiek ir interjeras turi būti sukurtas su meile. Tik tuomet jis bus nepakartojamo skonio, grožio ir vertės.

– Kiekviena šeimininkė paprastai turi savo receptų knygelę. Ar tokią turite jūs?

– Virtuvėje esu gana chaotiška ir mėgstu improvizuoti, tad tokio daikto kaip užrašų knygelė receptams – tikrai neturiu. Bet turiu daugybę receptų knygų. Ir labai mėgstu naudotis įvairiais receptais iš interneto – juk gyvename skaitmeniniame amžiuje! Be to, jų nereikia pirkti ir juos gali pasiekti kada tik panorėjęs – aišku, jei nepamiršai užsisakyti interneto.

Dažniausiai gaminamus patiekalus diktuoja kasdienybė ir, kaip jau minėjau, sezoniškumas. Tarkim, šiuo metu, kai mano daržas pilnas gėrybių – bulvių, cukinijų, svogūnų, pupelių ir kitų mėgstamų daržovių – visas jas derinu su mėsa. Abu su vyru mėgstame mėsą. Dažniausiai mūsų patiekaluose vyrauja vištiena, nes šią mėsą užsiauginame patys.

O receptai priklauso nuo įkvėpimo. Kadangi paprastai esu paskendusi darbuose, tai patiekalus renkuosi nesudėtingus, greičiau pagaminamus. Noriu ne tik pasimėgauti jų skoniu, bet ir rasti pakankamai laiko pačiam gaminimo procesui. Man patinka jausti patiekalo skonį, tad stengiuosi nepadauginti prieskonių, padažų ar druskos. Dėti tik tiek, kiek reikia, kad atsiskleistų vienas ar kitas mano naudojamas ingredientas.

Mano firminis patiekalas – karpis, pagamintas kaskart vis kitu būdu.

– Ar turite savo firminį patiekalą?

– Žinoma. Mano firminis patiekalas – karpis, pagamintas kaskart vis kitu būdu. Gyvenu šalia firminės karpių parduotuvės ir kasdien galiu čia rasti šviežios žuvies. Na, kai jau labai noriu pasirodyti gera šeimininkė (juokiasi), tuomet gaminu karpio vėrinukus ant iešmelio ir kepu juos orkaitėje arba keptuvėje.

– Dažnai sakoma, kad batsiuvys be batų. O kaip atrodo jūsų pačios namai – koks stilius juose vyrauja? Ar nepritrūksta laiko ir fantazijos, kaip dažnai būna, kuriant savo namus?

– Šiame pasakyme yra labai daug tiesos, nes dažnai darbas būna pirmoje vietoje. Ir dėmesys kitam žmogui nustelbia savus poreikius. Aš irgi ne išimtis. Kurdama interjerą nuolat gilinuosi į kito žmogaus norus, problemas, mintis. Net namuose ne visada pavyksta atitrūkti nuo to, prie ko dirbau dieną. Manau, kaip mados dizaineriai mėgsta vaikščioti apsirengę asketiškai, o savo klientus rengia puošniais drabužiais, taip ir interjero kūrėjai ne visada spėja įgyvendinti savo asmeninių norų.

O namai – tai toks įdomus gyvas organizmas. Jis keičia pavidalą, formą, spalvą. Ir, deja, yra labai neatsparus laikui. Dėl to šiek tiek atnaujindama savo namus pasirinkau labiau klasikines formas ir sprendimus. Būtent tai, ką šiandien siūlau ir savo klientams jų interjeruose. Klasika – tai receptas, kad namų aplinkos grožis kuo ilgiau išliktų nekeičiamas, gražus ir madingas. Modernūs sprendimai po kokių 5–7 metų, žiūrėk, pasensta, nusibosta ir reikalauja atnaujinimo.

Lengvas chaosas turi savo žaviąją pusę

Anksčiau visi manęs klausdavo, kaip atrodo mano namai. Atsakydavau, kad priešingai nei mano klientų. Dabar galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, kad jie tikrai labai panašūs į mano kuriamus interjerus. Tiesa, gerokai kuklesni tiek dydžiu, tiek forma, tiek sprendimais. Ir su kiek mažiau blizgesio, kurio prašo klientai. Jei atvirai, savo namų kūrimui, o svarbiausia – jų užbaigimui – pritrūkstu laiko. Grįžus namo norisi ne dirbti, bet ilsėtis. Nesupraskite neteisingai – fantazijos man užtenka, bet kartais nuo darbų gausos nebesinori nieko, tik poilsio. Todėl kai kurios vietelės mano namuose vis dar neužbaigtos. Kita vertus, tas lengvas chaosas irgi turi savo žaviąją pusę. Tai kažkuo man netgi primena Italiją...

Itališki interjero dizainerės K.Grybaitės receptai

Grietinėlės putėsiai (Panakota)

Šis gardus pjemontietiškas desertas labai populiarus ir mėgstamas ne tik Italijoje, bet ir už jos ribų. Dievinu šį skanėstą, ir visada, kai nežinau, ką kavinėje ar restorane išsirinkti saldaus, – renkuosi būtent jį.

Reikės:

850 ml grietinėlės,

8 šaukštų miltelinio cukraus,

4 želatinos lapelių,

2 arbatinių šaukštelių vanilės ekstrakto,

4 šaukštų smulkaus cukraus,

2 šaukštų šalto vandens,

kelių mėgstamų uogų papuošimui.

Grietinėlę padalykite į dvi dalis ir supilkite į du prikaistuvius. Pakaitinkite, bet neužvirinkite. Į vieną prikaistuvį su grietinėle supilkite miltelinį cukrų, o į kitą – želatiną. Gerai išmaišykite abiejų turinį, kad cukrus ir želatina ištirptų grietinėlėje. Grietinėlė turi būti karšta, tačiau neužvirusi. Tuomet abi grietinėlės dalis supilkite į vieną dubenį ir gerai išplakite. Dar įmaišykite vanilės ekstrakto ir visiškai atvėsinkite.

Kol grietinėlė aušta, 6 indelių dugną (jei norite, galite imti vieną 850 ml talpos indą) pabarstykite smulkiu cukrumi, apšlakstykite vandeniu. Cukrų tirpinkite ant silpnos ugnies, kad jis karamelizuotųsi. Galima jį pakaitinti ir keptuvėje. Karamelė turi būti labai šviesi, kad nenudažytų grietinėlės. Išvirtą karamelę atvėsinkite ir jai atvėsus pilkite pro sietelį į matavimo indą, o iš jo – į atskirus indelius. Tuomet palikite ataušti ir sustingti.

Prieš patiekdami desertą ant stalo palaikykite indelį maždaug 5 sec. verdančiame vandenyje, o tuomet perkelkite desertą į šaltą lėkštę.

Keptas karpis

Italai prioritetą teikia tik sveikam maistui, tad jų patiekaluose dominuoja šviežios daržovės, vaisiai ir, žinoma, žuvis. Tradiciškai šiam patiekalui naudojami auksaspalviai sparai, ešeriai, tačiau galite imti bet kokią didesnę ir storesnę žuvį, kuri keptų maždaug tiek pat laiko, kiek ir bulvės. Jeigu žuvį patieksite su žaliomis salotomis ir orkaitėje keptais pomidorais, turėsite tikrai pasakišką patiekalą. O aš, kadangi gyvenu karpiais garsėjančioje gyvenvietėje, dažniausiai renkuosi karpį arba amūrą.

Reikės:

1 didelio, nuskusto ir išvalyto karpio (apie 1 kg nuvalytos žuvies),

175 ml ypač tyro alyvuogių aliejaus,

jūros druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų,

smulkintų petražolių,

4 smulkiai supjaustytų česnako skiltelių,

450 g nuluptų bulvių,

85 g tarkuoto parmezano sūrio.

Įkaitinkite orkaitę iki 175 laipsnių. Kol orkaitė kaista, nuplaukite, paruoškite ir nusausinkite žuvį. Iš išorės ir vidaus ją ištepkite alyvuogių aliejumi. Apibarstykite druska, pipirais ir druskuotą išorę bei vidų pagardinkite petražolėmis ir česnakais (jų imame po pusę ingredientuose nurodyto kiekio). Žuvį kol kas galite padėti į šalį.

Bulves supjaustykite riekelėmis, pamerkite į šaltą vandenį ir palaikykite. Nusausinkite sausu audiniu. Dėkite į kepimo indą, užpilkite likusiu aliejumi, pagardinkite likusiomis petražolėmis ir česnakais. Viską gerai išmaišykite, kad prieskoniai tolygiai pasiskirstytų ant bulvių.

Bulves tolygiai paskirstykite kepimo inde storu sluoksniu, pabarstykite druska ir pipirais. Galiausiai ant bulvių užbarstykite tarkuotą parmezaną ir į kepimo indą dėkite paruoštą žuvį.

Viską pašaukite į įkaitusią orkaitę ir kepkite maždaug 40 min., kartais pašlakstydami alyvuogių aliejumi.

Itališka duona

Tai labai gardi, kiek sūroka, plokščia duona iš Ligūrijos regiono (Italijos Rivjeros), kitaip dar vadinama fokačija. Gali būti plona ir stora, su įdaru ir be jo. Jos paviršių galima paprasčiausiai patepti aliejumi ir pabarstyti rupia druska. Variantų tiek daug, kad kiekvienas tikrai išsirinks pagal savo skonį. Labai mėgstu tą momentą, kai klestelime su draugais kokiame itališkame restoranėlyje visi būdami jau gerokai išalkę, o galantiškas padavėjas atneša šios duonelės, kad neprailgtų užsakyto maisto laukimas.

Reikės:

425 g baltų miltų,

70 g šviežių mielių,

300 ml šalto vandens,

žiupsnelio smulkaus cukraus,

2–3 šaukštų alyvuogių aliejaus,

jūros druskos.

Miltus suberkite ant darbastalio. Sumaišykite mieles ir vandenį, suberkite cukrų. Kai mielių mišinyje atsiras burbuliukų, o viršuje susiformuos panaši į alaus puta, visą mielių mišinį supilkite ant sausų miltų ir gerai sumaišykite. Pilkite tiek vandens, kiek nurodyta recepte. Berkite druską, šliūkštelėkite alyvuogių aliejaus ir apie 10 min. minkykite tešlą. Kai duonos tešla taps elastinga, minkšta ir žvilganti, perkelkite ją į miltais pabarstytą dubenį, pridenkite maistine plėvele. Indą su tešla padėkite šiltoje vietoje 2 val. arba tol, kol tešla padvigubės.

SVARBU: apatinę maistinės plėvelės pusę ištepkite alyvuogių aliejumi, kad kylanti tešla prie jos nepriliptų.

Kai tešla iškils, aliejumi išteptomis rankomis imkite tešlą ir formuokite iš jos plokščius duonos paplotėlius. Kepimo popierių ištepkite aliejumi, ant jo dėkite papločius ir suplokite juos pirštais. Nepamirškite, kad duona dar kils ir storės. Suformavę paplotėlius palikite skardą šiltoje vietoje dar 1 val., kad pakiltų.

Įkaitinkite orkaitę iki 220 laipsnių. Pirštais įspauskite duonoje negilias duobutes. Stenkitės, kad paplotėliai būtų kiek įmanoma plokštesni ir plonesni. Dar prieš kepant itališkos duonos paplotėlius patepkite aliejumi ir pagal skonį pabarstykite druska.

Dėkite į įkaitusią orkaitę ir kepkite 10–12 min., kol paviršius taps traškus bei įgaus auksinį atspalvį. Iškepusi duona lengvai atsiskiria nuo kepimo popieriaus, tad išimkite duoną, ją ataušinkite.

Žaliavalgiškas šampanas

Greitas, skanus ir tikrai nesudėtingas gėrimas, ypač skanus ir geidžiamas vasaros metu. Aš dažnai turiu iš anksto susitarkavusi ir pasiruošusi imbiero, sumaišyto su medumi. Kad užklydus netikėtiems svečiams galėčiau juos šiuo gaivinančiu šampanu pavaišinti.

1 l gėrimo reikės:

3 apelsinų,

pusės šviežio ananaso,

1 citrinos,

200–300 g imbierų šaknų (jei mėgstate aštriau galite dėti ir 500 g),

500 ml gazuoto vandens.

Iš apelsinų, ananasų ir imbierų išspauskite sultis. Išspaustas sultis sumaišykite su gazuotu vandeniu ir išpilstykite į taures.

Cukinijų žiedai tešloje

Italijos restoranai cukinijų žiedus gamina įvairiai. Dažniausiai jie patiekiami kaip užkandis prie proseko taurės. Žinoma, yra labai įvairių būdų, kaip įdaryti cukinijų žiedus, tačiau šį kartą aš pasirinkau visai paprastą ir greitą variantą.

Reikės:

keletos cukinijų žiedų,

1 kiaušinio,

250 g miltų,

alyvuogių aliejaus (arba lydyto sviesto),

stiklinės gazuoto mineralinio vandens,

truputį druskos, pipirų, šviežių žolelių.

Paruoškite cukinijų žiedus – nuimkime nuo žiedų žalius ūselius ir praskleidę žiedus išimkite piesteles. Tuomet supilkite į dubenį miltus. Kiaušinio trynį atskirkite nuo baltymo. Trynį dėkite į miltus ir išsukite. Supilkite mineralinį vandenį ir išplakite. Įberkite druskos, pipirų ir smulkiai kapotų prieskoninių žolelių. Į paruoštą tešlą sudėkite žiedus. Keptuvėje įkaitinkite alyvuogių aliejų ir sudėkite tešloje apvoliotus cukinijų žiedus. Kai viena pusė apskrus, apverskite. Apskrudus abiem žiedų pusėms, juos išimkite ir palikite nuvarvėti ant sugeriamojo popieriaus, kad žiedai nebūtų riebūs.