Didelis siekis žlugo
„Kas neteisinga žmonių akimis, Visatos atžvilgiu galbūt teisinga“, – spėja Deimantė, omenyje turėdama skyrybas su sutuoktiniu Vytautu ir gyvenimą su kitu vyru – Vitalijumi.
Su Vytautu Deimantė susituokė prieš 14 metų, susilaukė trijų vaikų, išsiskyrė pernai kovą. „Tekėdama už Vytauto maniau, kad kartu užauginsime vaikus ir gyvensime iki žilos senatvės. Palūžti, kai toks didelis siekis neišsipildo“, – savo jauseną sugriuvus santuokai įvardija Deimantė, šalia sėdint Vitalijui – naujam gyvenimo draugui.
Šių metų kovą gimusi Liepa – ketvirtas Deimantės ir pirmas Vitalijaus Andriukaičio vaikas. Moters vaikai iš pirmos santuokos: vienuolikmetis Ąžuolas, devynmetė Samanta ir penkerių metų Frėja.
Vitalijui Deimantė – tarsi meteoritas, pagaliau nukritęs iš dangaus: moteris, apie kokią jis seniai svajojo, kurios išlaukė. Likimas juos vedė prie vienas kito, kiekvienam stengiantis išsiropšti iš vaikystėje atsivėrusios menkos savivertės duobės. Beveik išsiropštę ir kai ką panašaus supratę, kai ko išmokę – susitiko.
Suvedė ne iliuzija
„Joks kitas žmogus negali tavęs pripildyti – padaryti, kad jaustumeis laimingas. Didelė iliuzija yra moteriai manyti, kad ji taps laiminga, kai sulauks išrinktojo. Tas pats pasakytina ir apie vyrą. Kai atsitinka tai, ko nenorėjai, šiuo atveju – skyrybos, – labai kerta per vertybinius dalykus. Tuomet reikia dirbti su savimi, padedant psichologui arba užsiimant gelmine refleksija. Reikia išmokti save gerbti, mylėti, kartais – net sau atleisti“, – lydima išgyventų skyrybų šleifo, neslepia Deimantė.
Ją papildo Vitalijus. „Šnipštas ištinka manančiuosius, kad juos laimingais padarys kiti. Vyras ir moteris pirmiausia turi save prisipildyti laimės, tada galės ja pasidalyti su partneriu. Taigi svarbiausia – tavo vidinė laimė. Kitas žmogus gali tik padidinti ją, jei pats tokios nestokoja. Traukiame į save panašius: kas yra prisipildęs laimės, pritraukia prisipildžiusį jos“, – svarsto vyras.
Abiejų nuomone, žmogaus vidinę laimę lemia prigimtinė ar įgyta branda: šviesus santykis su savimi ir aplinka, vidinė stiprybė.
Anksti užgriuvę išbandymai
Upės dovanoja aplinkai atgaivą, grožį. Dažna jų prasideda pelkėtoje žemėje. Deimantės ir Vitalijaus gebėjimo prisipildyti vidinės laimės ir dalytis ja su kitais atspirtis – skausmo pelkė. Vitalijaus atveju – labiau sielos, Deimantės – ir sielos, ir fizinio skausmo pelkė.
Joje abu atsidūrė vaikystėje ir ilgai tūnojo daugiausia dėl skaudinančio aplinkos požiūrio į jų raudonus plaukus ir kitokio savitumo. Deimantei ir Vitalijui pasaulis ilgai priminė: „Esi apgailėtinas (-a), nes netobulas (-a), todėl ir vertas (-a) patyčių, kitokio menkinimo“.
„Būdama ketverių metų susilaužiau ranką. Ligoninėje su iškelta į viršų gulėjau mėnesį, – pasakojimą apie anksti patirtą fizinį skausmą pradeda Deimantė. – Mokydamasi antroje klasėje, patyriau stuburo traumą, kai, žiemą lauke stumtelėta klasės draugo, griuvau ant nugaros. „Jūsų dukra – per plauką nuo neįgaliojo vežimėlio“, – išgirdo mama Kauno klinikose. Lūžo trys stuburo slanksteliai, tarp jų – ir kaklo srityje. Gydymas truko apie metus. Iš pradžių mėnesį gulėjau ant lentų su kilograminiu svoriu ant kiekvienos rankos. Atėjo pavasaris, noriu į lauką, bet privalau gulėti. Vasarą pradėjau po truputį vaikščioti.“
Pyktis gimdo pyktį
„Nekenčiu! – anuomet tyliai savyje piktinosi Deimantė dėl jai, vaikui, sunkiai pakeliamos trauminės situacijos. – Išgyvendama dėl stuburo traumos, tapau labai pikta“, – prisipažįsta. Joje apsigyvenęs pyktis ir nuoskaudos sulig metais didėjo.
„Mokydamasi 7–9 klasėse, buvau atstumta klasiokų – jaučiau jų didelę neapykantą man. Apspjaudydavo, neliesdavo durų rankenų, kurias liečiau. Tyčiojosi. Ypač dėl plaukų. Kartą, mokytojos paklausti, kodėl taip elgiasi, atsakė: „Ji kitokia“. Taip, buvau kitokia – raudonplaukė. Nemokėjau už save pakovoti. Verkiau, nenorėdama eiti į mokyklą. Kad nesityčiotų per pertraukas, sėdėdavau tualete. Dėl to nesijaučiau geriau, – pasakoja Deimantė. – Mano mokslo pasiekimai nebuvo aukšti. Dėl to nieko verta mane laikė, žemino ir kai kurie mokytojai. „Nesitikėkite, kad ji ko nors pasieks“, – mamai raportavo matematikos mokytoja. Tai, kad tave menkina, laiko vidutinybe, verčia manyti, kad esi nevertingas.“
Pasak Deimantės, patyčios, kitoks smerkimas mokykloje – didžiulis blogis, asmens, kuris tai patiria, sieloje paliekantis gilias žaizdas ir atsiliepiantis tolesniam jo gyvenimui. Sielos žaizdų randai gilesni nei fizinių žaizdų.
„Kodėl žmonės negali tavęs priimti ir mylėti tokio, koks esi? Kodėl turi būti toks kaip visi? Kodėl privalai įrodinėti savo vertę?“ – nesupranta pašnekovė.
Ją, pasak jos pačios, vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje patirti išgyvenimai, viena vertus, žeidė, kita vertus, – stiprino psichologiškai: „Aš, pastumdėlė, išmokau pakovoti už save, nesileisti būti trypiamai.“
Išbandymas šeima
Randų paliko ir santuokos griūtis. Prisiminimai apie gyvenimą su buvusiu sutuoktiniu nedingsta: blogi aitrina sielos žaizdas, geri pripildo širdį džiaugsmo.
„Dėl skyrybų kaltinau ir save: galbūt kitaip galėjau elgtis, kad jos neįvyktų? Močiutė su seneliu gražiai kartu nugyveno savo amžių. Tačiau tėvai išsiskyrė. Jei nebūtų išsiskyrę, neturėčiau sesės Viltės. Ji gimė antroje mamos santuokoje, kai buvau šešerių metų. Patėvis Arūnas man padėdavo ruošti pamokas, buvo ir yra geras. Pasikartojo skilimo modelis – atsitiko, ko nenorėjau: iširo ir mano su Vytautu šeima. Tačiau, jei nebūtų iširusi, neturėčiau ketvirto vaiko. Yra dalykų, kuriuos galime ir kurių negalime pakeisti. Matyt, daug ką lemia likimas“, – mintija pašnekovė ir prisimena daug žadėjusią santykių pradžią.
Deimantė, baigusi dešimtą klasę, perėjo į kitą mokyklą. Ją, naujokę vienuoliktokę, pamilo tos pačios klasės naujokas Vytautas. Meilė tapo abipusė.
„Baigę mokyklą, įstojome į Vytauto Didžiojo universitetą, socialinio darbo studijas. Po metų jis man pasipiršo, – pasakoja Deimantė. – Tekėjau devyniolikos metų. Pirmagimio susilaukėme ketvirtame kurse.“
Deimantė dvylika santuokos metų skirsto į keturias dalis, kiekvieną prilygindama metų ciklams. Pirmi trys santuokos metai buvę pavasaris, kiti trys – vasara, dar kiti trys – ruduo, paskutiniai trys – žiema.
Pasak moters, jos ir vyro santykiai pradėjo šlyti, kai ėmė gausėti vaikų. Vis sunkiau sekėsi pasidalyti pareigomis, atsakomybėmis šeimoje. Kiekvienas traukė antklodę į savo pusę – nenusileido vienas kitam. Pykčiai, nesutarimai atvėsino tarpusavio meilę, nutraukė tai, kas jai būdinga – mainus dėmesiu, rūpesčiu. Giliąją santuokos žiemą nutarę, kad ji nepalanki vaikams augti, išsiskyrė.
Augina savivertę
„Manau, kad mano savivertė žema todėl, jog išsiskyriau su Vytautu, patyriau dramų, skausmo. Dirbu su savimi įveikdama sielos žaizdas, nuoskaudas, kitaip tobulėdama. Tačiau vis tiek reaguoju į blogus žodžius apie save. Labai stengiuosi, kad vaikai nepatirtų to, ką patyriau aš“, – teigia Deimantė.
Deja, pastebi ji, visuomenė linkusi žmogų sprausti į rėmus, programuoti. Pavyzdžiui, jam mokykloje diegia: „Jei neišlaikysi matematikos egzamino, šluosi gatves.“ Tačiau jei norime, galime „nulaužti“ mus slopinančias, žeminančias programas.
„Jei durys užsidaro, atsidaro langas. Išlaikiau tą valstybinį matematikos egzaminą ir įstojau į aukštąją mokyklą“, – toli pavyzdžių neieško pašnekovė.
O dėl subyrėjusių pirmųjų santykių nieko nepuola kaltinti. „Galbūt nė vienas nesame kaltas, kad išsiskyrėme. Juk susituokėme labai jauni. Tam tikri dalykai nutinka ne be reikalo – mus keičia, augina, brandina. Dabar aš ir Vytautas esame kitokie nei prieš santuoką. Jis turi draugę. Sakė, su ja ramiau nei su manimi“, – skyrybų „bylą“ užverčia Deimantė.
Ieškojo stalo žaidimo
„Suvedė likimas“, – apie pažintį su Deimante prabyla Vitalijus. Jis užpernai, norėdamas įsigyti prarastą vaikystėje turėtą lietuvišką stalo žaidimą „Aukso ieškotojai“, internete paskelbė ieškąs jo. Deimantė, aptikusi skelbimą, nusiuntė stalo žaidimų nuotraukų. Taip užsimezgė bendrystė.
Deimantės senų lietuviškų stalo žaidimų kolekcija – didžiausia Lietuvoje. Joje – apie 50 žaidimų, kuriuos sukūrė Lietuvos autoriai ir (arba) kurių kalba – lietuvių. Juos galima pamatyti feisbuko grupėje „Seni stalo žaidimai (vintažiniai / tarybiniai / antikvariniai)“.
Deimantė parašė Vitalijui, kad už jo pageidaujamą žaidimą yra mokėjusi du eurus, tačiau nė už ką neparduosianti. „Vėliau „Aukso ieškotojus“ radau kitur – mokėjau dvidešimt eurų“, – šypsosi vyras.
Jo susirašinėjimas žinutėmis su Deimante senų lietuviškų stalo žaidimų tema pamažu virto ilgais telefoniniais pokalbiais dalijantis nuomonėmis, patirtimis įvairiomis temomis, tarp jų – asmeninio gyvenimo.
„Buvau ištroškusi bendravimo“, – tą metą prisimena pašnekovė. Tuomet Vitalijus buvo neseniai išsiskyręs su mergina. Deimantę su sutuoktiniu siejo tik bendras stogas ir vaikai: „Buvome susituokę, tačiau gyvenome atskirus gyvenimus“. Anksčiau, be meilės, juodu siejo ir pomėgis žaisti stalo žaidimus.
Išlaikė testą
„Pamilau. Graži. Protinga. Apsiskaičiusi. Supratinga. Mylinti. Su ja labai įdomu kalbėtis. Ir dar – raudonplaukė. Visada svajojau apie mylimą moterį raudonais plaukais“, – priežastis, kodėl savo gyvenimą susiejo su Deimante, vardija Vitalijus.
Esą jis seniai troško sukurti šeimą, auginti vaikus. Nuo dvidešimties metų pavydžiai žiūrėdavo pro savo buto langą į vaikų darželio mažylius, jų tėvus. Turėjo draugių. Tačiau nė viena nelipo prie širdies ir proto taip stipriai, kaip Deimantė. Nė su viena jam nebuvo įdomu.
Sako, ieškojęs moters, kuri žydėtų – nebūtų tuščia vaza. Vitalijus žydinčia vadina moterį, kuri pati prisipildė laimės, pilnatvės. Tuščia vaza – tai moteris, norinti, kad ją laime pripildytų vyras.
Bepigu vyrui susisieti savo gyvenimą su vieniša mylima moterimi. Tačiau Deimantės kraitis – ne vienas, ne du, o net trys vaikai. Kodėl Vitalijaus tai neišgąsdino?
Vyras teigia likimo dovanotoje šeimoje matąs daugiau pliusų, negu vaikai gali sukurti minusų. „Visko buvo ir bus su vaikais ir su Deimante. Juk kiekvienas savito charakterio, – nė kiek nesibaimina ateities.
„Deimantė neskubėjo manęs pažindinti su vaikais – testavo, koks esu, – šypsosi Vitalijus ir neabejoja: – Vaikai jaučia, kas juos myli, ir atsako tuo pačiu.“
Būtinos pastangos
Pasak Deimantės, vaikų turinti ir su jų tėvu negyvenanti moteris neturėtų skubėti gyventi su kitu pamiltu arba ją pamilusiu vyru. Svarbu įsitikinti, kad naujasis gyvenimo draugas netraumuos vaikų psichikos.
„Abu su Vitalijumi stengiamės, kad šeimoje, kurią sukūrėme, būtų gera visiems jos vaikams“, – tikina Deimantė. „Būtina abiem bendrauti: kalbėtis, dėl visko tartis“, – be ko sunku meilės suvestai porai ilgai gyventi darnoje, išskiria Vitalijus.
Pasak jo, šeimos žmonės turi mokytis sutartinai spręsti problemas, gerinti santykių kokybę. Kiekvienoje šeimoje neišvengiami gaisrai, dūmai, arba šalnos, kaitra, – kaip gamtoje. Šeima – tarsi jūra: banguoja, ištikta potvynio, vėl atslūgsta. Šeimą užklupus vėtrai ar krušai, lengviausia slėptis krūmuose – nuleisti rankas, nusisukti. Šeimoje, kaip ir kitur, pavyzdžiui, darbe, sporte, reikia stengtis įkopti į Everesto viršūnę, nugalint sunkumus – auginant save kaip asmenybę, tampant išmintingesniu.
Deimantė priduria, kad jei sprunkame nuo problemų jų neišsprendę, jos kartojasi. „Pamokos siunčiamos ne veltui. Jei jas išmokstame, gyvenimas su mumis elgiasi kitaip. Pavyzdžiui, kai išmokstame kitus suprasti, palaikyti, kitoks ir mūsų gyvenimo rezultatas“, – neabejoja ji.
Įvykdyti sielos planą
Vitalijus įgijo neuniversitetinį socialinio darbo išsilavinimą, yra „Kauno grūdų“ darbuotojas, dabar – tėvystės atostogose. Remontuoja trijų kambarių butą, kuriame gyveno su tėvais. Jie mirė. Čia su šeima persikels iš Deimantės buto. Pro langą matys vaikų darželio kieme žaidžiančias Liepą ir Frėją. Svajonėje – didesnis šeimos būstas.
Remontuodamas atrado, kad tokia veikla jam patinka, ja norėtų pelnyti duoną. Profesinėje mokykloje užpildė prašymą mokytis statybų srities profesijos.
Deimantė, augindama tris vaikus, baigė socialinio darbo magistro studijas, profesinėje mokykloje įgijo siuvėjos bei tekstilės ir odos gaminių gamintojos profesijas. Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre dirba profesijos mokytoja sumažintu etatu – ugdo būsimus mokytojo padėjėjus.
„Jei kas nors būtų pasakęs, kad stovėsiu prieš auditoriją ir kalbėsiu, nebūčiau patikėjusi – tokia niekam tikusi jaučiausi“, – sako moteris. Jos pomėgis – siuvimas, rankdarbiai.
„Reikia stengtis būti laimingu: rasti džiaugsmą teikiantį darbą, pomėgį, domėtis daug kuo, kad su tavimi būtų įdomu, vykdyti sielos planą, suvokiant, ką reikia savyje keisti, – įsitikinęs Vitalijus. – Dėkoju Dievui, kad man davė raudonus plaukus, – išmokęs pamilti save, sulaukiau savo raudonplaukės. Įžeidinėjamas dėl plaukų ir kitko nenuleidau rankų – auginau savivertę skaitydamas psichologines knygas. Kai kurie menkos savivertės vyrai nusigeria. Kai žmogus įvykdo sielos planą, pagerėja jo gyvenimo kokybė. Kai tamsų santykį su savimi paverti šviesiu, iš gyvenimo dingsta tave menkinę žmonės. Svarbu rūpintis vaikų saviverte, kad užaugtų mylintys, gerbiantys save ir aplinkinius žmonės.“
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
Naujausi komentarai