Aktorei, suvaidinusiai įžymiąją Mirtišę Adams, patinka įnirtingai tikslo siekiantys vyrai

Tai – tikrai viena išraiškingiausių Holivudo žvaigždžių ir nesibaido vaidinti didžiausių keistuolių. Adamsų šeimynėlės gerbėjai tikrai įsidėmėjo Anjelicą Huston ir turbūt sutiks, kad ši dama tikrai turi kažką bauginančio – tokios išraiškos negali išmokti, su ja reikia gimti.

Prieš kamerą 56-erių aktorė atrodo nepasiekiama, šalta ir aristokratiška. O gyvenime ji gali būti atvira ir maloni pašnekovė, į klausimus atsakanti stebėtinai minkštu balsu. Elegancija? Tai jau tikrai! Įnoringa primadona? Nieku gyvu!

– Kai kurie žmonės, norėdami rasti gyvenimo prasmę, keliauja į Indiją, kiti dėl panašios priežasties tampa menininkais. Jūs neseniai filmavotės Indijoje. Ar tai dvigubos savęs paieškos?

– (Juokiasi.) Jei manote, kad tapau išmintinga – klystate. Tačiau kelionė į Indiją iš tiesų pakeičia gyvenimą. Man tai buvo pirmoji kelionė į šią šalį. Ir ji mane pakerėjo. Be to, man nusišypsojo laimė su filmavimo grupe pažinti Indiją kitaip, nei būčiau ją pažinusi keliaudama kaip turistė. Kelis vakarus mes buvome pakviesti pas maharadžą. Labai įspūdingos ir vaišingos vestuvės, į kurias buvome pakviesti, – ten sutikome princų ir kitokių svarbių žmonių. Reikia pasakyti, kad būti aktore – iš tiesų privalumas.

– Ar po filmavimo išsaugote suvenyrų?

– Taip, mažus rekvizitus. O kartais ir didelius. Po filmo „The Life Aquatic“ priverčiau vyrą nupirkti man vieną nuostabiai gražią grandinėlę.

– Kaip galima priversti vyrą nupirkti grandinėlę?

– Pagrasinau jam, kad negrįšiu namo, kol jis nenupirks... (Juokiasi.)

– Ir jis buvo priverstas nupirkti? Negi kino žvaigždės negauna visko už dyką?

– Sakote – gauna? Tada aš jaučiuosi esanti didžiausia nevykėlė!

– Kokia grandinėlė galėjo priversti jus netgi šantažuoti?

– Romoje gyvena tokia moteris – Martaa Marsoto. Kažkada ji buvo ištekėjusi už stambaus pramonininko. O šiandien daro fantastiškus papuošalus. Vieną jų aš įsimylėjau visam gyvenimui. Tai kas man beliko daryti?

– Ar jums lengva susitaikyti su tuo, kad režisierius nurodinėja?

– Su manimi dažniausiai labai paprasta. Čia ir vėl susiduriame su skirtumu tarp vyrų ir moterų. Vyrams sunkiau priimti režisieriaus nurodymus. Na, nebent jie būtų tarnavę kariuomenėje. Mes, moterys, pripratusios, kad vyrai mums nurodinėtų. Kitaip mes nemokame (juokiasi). Kartais imame maištauti, bet iš esmės su tuo susitvarkome. Arba bent jau vaidiname.

– Savo gyvenime turėjote kovoti su keletu užsispyrusių vyrų.

– Tai tiesa. Bet man patinka užsispyrę vyrai. Patinka vyrai, kurie gyvenime turi tikslą ir energingai jo siekia.

– Iš kur tokia simpatija?

– Tikriausiai dėl to, kad toks buvo mano tėvas. Stiprūs vyrai man patrauklūs.

– Nors tokiems vyrams visada svarbiausia yra darbas?

– Žinoma, kartais tai nebūna paprasta. Tačiau vyro, kuris visą laiką sėdi namuose ir klausinėja, ką aš dabar veiksiu, tikrai nenorėčiau... Geriau jau gyventi su vyru, kuris turi tvirtą nuomonę ir yra pakankamai tolerantiškas, kad šalia savosios dar pripažintų ir mano tvirtą nuomonę.

– Ar jums seksualu vyro ambicijos, užmojai, sėkmė?

– Ambicingumas – seksualu. Ar ambicijas galų gale vainikuos sėkmė – laimės ir ištvermės dalykas. Bet ir sėkmė velniškai patraukli.

– Pralaimėjimas irgi būna savotiškai patrauklus.

– Ne, man taip neatrodo. Apgailestauju.

– Kiek užtruko, kol išsivadavote iš savo tėvo, legendinio režisieriaus Johno Hustono šešėlio?

– Būdama paauglė galvojau, kad viską pasiekti turiu pati. Nenorėjau, kad man duotų vaidmenų tik todėl, jog turiu garsų tėvą. Tai buvo mano filosofija. Filmuojantis „Pricių šeimos garbėje“ man atrodė, kad viską sugebėjau pasiekti vien savo pačios jėgomis. Niekas negalėjo man prikišti, kad keliavau su „dukters bilietu“. Lankiau vaidybos pamokas, užkariavau savo teritoriją. Bet tai buvo ilga kova. Ir galų gale aš laimėjau. Čia mes vėl grįžtame prie tos pačios temos: dukrai su stipriu tėvu gyventi paprasčiau nei sūnui. Tai visai kitokia konkurencija. Jaunas liūtas kada nors turės susikauti su senuoju. Man regis, mano broliui teko visai kitaip išsikovoti savo kelią nei man.