Apie Kubą ir kelionę per save | KaunoDiena.lt

APIE KUBĄ IR KELIONĘ PER SAVE

Keliaujant gatve į "Rio" sporto areną, kur vedu šventes vaikams ir suaugusiesiems, tenka praeiti autobusų stotelę. Ten visada žvilgsnis užkliūva už aktoriaus Egidijaus Stanciko veido, klausiančio iš socialinės reklamos: "O kas esi tu, kai nevaidini?" Hmm… Kertu lažybų, ne man vienai sunku rasti atsakymą į tokį klausimą. Gyvenime turiu kelis vardus ir veidus

Atradimų dienoraštis

Vieni pažįsta mane kaip originalių rankinių kūrėją, kiti – kaip išdykėlę raganėlę Pipiriną, įvairių švenčių vedėją, treti – ankstyvojo ugdymo studijos "Žaisdami mokomės" vadovę. Nuo šio vasario galiu ant savo šaldytuvo prikabinti ir dar vieną magnetuką su dar vienu savo veidu – rašytojos. Kodėl taip saviironiškai ir kabutėse? Todėl, kad dar nežinau, kaip mano pirmąją kelionių apybraižų knygą "Žalio turisto užrašai. Kuba. Kelionė per save" priims skaitytojai. Lauksiu jų visų Vilniaus knygų mugėje.

Pasirodo, ne visus veidus paminėjau… "Žalias turistas", kuriuo tampu vos atsidūrusi vėjo ritmu linguojančio lėktuvo kapsulėje, – dar vienas iš jų. Kai juo tampu, visi kiti veidai staiga kažkur išnyksta. Tu nebevaidini, o tiesiog gyveni. Lieki beveidė. Tiesiog žalia, klajojanti siela, Aukščiausiojo atsiųsta Žemėn išmokti kažkokių pamokų. Nepaisydama baimingo jaudulio širdyje, dievinu šią būseną! Kartą per metus pasiryžusi tapti Kristupe Kolumbe, nekantraudama laukiu naujų atradimų pasaulio ir savęs pažinimo kelyje. Kelionės mane įkvepia, sužadina visus kasdienybės nuzulintus potyrius, išplukdo į paviršių pačias slapčiausias sielos žaizdas, baimes, kompleksus ir, galų gale, plačiai atveria duris rašymui.

Kiekvieną vakarą, būdama Kuboje, palikdavau įrašą kompiuteryje. Dienos įvykių pabaigoje padėtas taškas – tai emocijų reziumė. Atoslūgis. Kūną ir sielą sveikatinanti būsena. Tik aprašiusi Havanos prabangą ir skurdą, auksinių Varadero paplūdimių grožį, nuo revoliucijos laikų mažai pakitusį kolonijinį Trinidadą, tik vėl mintyse perkračiusi sutiktų žmonių gyvenimo istorijas, galėdavau patirti prabėgusios dienos pilnatvę.

Žaidimas "Tiesa ir drąsa"

Manau, kad Dievas mano vyresniosios dukros rankomis prieš trejus metus suorganizavo pirmąją tolimą kelionę po Pietryčių Aziją. Manote, išvažinėjus kelionėj nusipirktais motociklais Vietnamo kalnų serpantinus, mano baimės dingo visiems laikams, kaip aš ir tikėjausi? O neee… Jos tik truputėlį atsitraukė ir laukė, kas bus toliau.

O toliau buvo Kuba – gražiausia Karibų jūros sala – ir pati dramatiškiausia istorija, kuri tęsiasi iki šių dienų... Su pačiais nuostabiausiais žmonėmis, kuriems pastačiau slapčiausias meilės tvirtoves savo širdyje ir kuriuos vadinu savo gyvenimo mokytojais.

Kelionėje į Kubą – didžiausią Karibų salą – jaučiausi kur kas drąsiau ir laisviau, nes supratau, kad baimės – nuolat spoksant joms į akis – dingsta! Traukiasi, mažėja… Aš nuėjau dar toliau. Visa mūsų šeima – dvi suaugusios dukros, vyras ir aš – nuėjome dar daugiau: ryžomės ne tik savarankiškai mėnesio kelionei taksi automobiliu aplink Kubos salą, bet ir kelionei į save. Savo šeimos vidų – į neišsakytus, dar nuo dukrų vaikystės, paauglystės skaudulius (patikėkite, labai nesmagu juos iškelti į paviršių); jau spėjusius apaugti tylos rūdimis dvidešimt penkerius mudviejų su vyru santuokos metus! Lengviau turbūt buvo pasikliauti buitine chemija – ir bandyti šveisti... Bet mes pasirinkome sunkesnį ir garbingesnį kelią – kalbėtis. Traukti į paviršių visus nešvarumus ir dezinfekuoti žaizdas pokalbių jodu. Atsiverti iki sielos gelmių. Iki giliausių pūlinių. Iki ašarų, stumiančių į žmogaus paviršių visą susikaupusį sielos purvą.

Vakarais, kai jau pavargusios kojos nebenorėdavo niekur judėti, nusipirkdavome vietinėje Kubos dolerinėje nemažą kibirėlį ledų ir pradėdavom šnekėtis. Kaip pasakytų mano paauglė Dorotėja, žaisdavome "Tiesą ir drąsą". Vėsindavome ašarų fontanais trykštančias emocijas šaltų ledų šaukštais, kalbėdavomės iki vidurnakčio pilnaties, pykdavome ir vėl taikydavomės, kol paryčiais, paraudusiomis nuo vakarinių išpažinčių akimis, susirinkdavome valgyti pusryčių.

Beieškant laikinųjų namų

Didžiausią Karibų jūros salą apkeliavome per mėnesį. Dūmais bezdančiomis senovinėmis mašinomis – amerikietiškais ševroletais, nostalgiškomis volgomis, spalvingais moskvičiukais – sukorėme ne vieną tūkstantį kilometrų. Bet pirmą įspūdį, kurį patyrėme ieškodami savo laikinųjų namų Havanoje, pamenu iki šiol.

Apima jausmas, kad perskridę Atlantą patekome į kažkokią laiko duobę ar skylę, kur gyvenimas sustojęs ties pokariu... Pastatai abipus Paseo de Marti, besirikiuojantys skirtingų architektūros braižų stulpeliais, primena nostalgišką karo suniokotų namų kvartalą ar kokios nors kariškos dramos filmavimo paviljonus, kur viršutiniai aukštai ir stogų terasos subombarduoti ką tik praūžusios naikintuvų krušos. Pajuodusiose langų nišose, aptrupėjusiuose balkonuose lyg baltos maldaujamų paliaubų vėliavos plevėsuoja skalbiniai. Bandome raminti save, kad tai, ką dabar matome, tėra nevykęs ir pirmas laiko juostų skirtumo išsekinto žmogaus įspūdis. Taip ir yra…

Kitą rytą jau laimingi geriame kavą jaukiame Havanos senamiestyje, netoli gražiosios barokinės katedros, kurios požemiuose ilgą laiką ilsėjosi Kubos atradėjo Kristupo Kolumbo palaikai.

Fusterlendijos mozaikos

Sėdame į jaunystės laikų moskvičiuką ir lekiame Fusterlendijos link. Vietos pavadinimas skamba viliojančiai. Stačiai kaip koks legolendas ar disneilendas. "Važiuojam!" – šaukiame kaip išprotėję, vėjo sušiauštas galvas kaišiodami pro atvirus "vyšniuko" langus, kuriuos galingai drebina "Pioneer" kolonėlių ritmai ir Madonos "Material girl".

Į šiaurės vakarus nuo Havanos nutolęs Chaimanitasas ne visada buvo turistų traukos centras. Juo tapo tik tuomet, kai bene prieš trisdešimt metų į vietinę žvejų miestelio bendruomenę įsijungė – nusipirko ir įsirengė čia dirbtuves – talentingas keramikas Chose Fusteris. Pradėjęs nuo savo studijos, nagingasis meistras spalvingų piešinių ir mozaikų deriniais išsyk papirko menui neabejingą miestelio bendruomenę.

Taip pamažu, namas po namo, įstaiga po įstaigos (neaplenkiant net vietinės poliklinikos ar parduotuvės) Chaimanitasas tapo spalvinga, primenančia kasdien vykstantį menininkų plenerą vieta. Kada tik atvažiuotum – čia pilna žmonių, kuriuos garsusis keramikas (arba jo sūnus) kviečia nesidrovėti ir praverti a la Picasso stiliumi išmargintus, keramikos mozaikų piešiniais puoštus asmeninės studijos vartus.

Ech, Varadero, Varadero…

Esu organizavusi ne vieną gimtadienį Karibų jūros piratų tema, bet niekada neturėjau asmeninio vaizdinio, ką iš tiesų gali reikšti Karibai. Pagaliau žinosiu, kaip įvardyti tą nerealų jausmą, kai už šimto žingsnių horizontas nušvinta įstabia trijų spalvų – baltos, turkio žydros ir melsvos (smėlis, jūra, dangus) – vaivorykšte. Ir dar... Žinosiu, kaip pavadinti tą ypatingą vandens mėlį. Karibų žydra!

Varadero – tai didžiausias kurortas visuose Karibuose, dar vadinamas Playa Azul, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia "žydroji pakrantė". Kurortas nuo Kubos sostinės Havanos nutolęs apie 140 km į rytus. Turtingos kubiečių šeimos Varaderą pamėgo XIX a., kai čia įsikūrė vienas turtingiausių praeito šimtmečio žmonių – multimilijonierius Irénée du Pontas. Praturtėjęs prekiaudamas dinamitu, I.du Pontas 1927 m. nusipirko 180 ha žemės, įskaitant 8 km ilgio pakrantės ruožą. Po jo šia vieta susidomėjo ir kiti Amerikos turtuoliai, tokie kaip garsusis gangsteris Al Kaponė, Kubos diktatorius F.Batista.

Lemonams ir danieliams

Norint papletkinti apie Kubos parduotuves, pirmiausia reikia pradėti nuo vietinių pinigų. Jau vykdami į šalį žinojome, kad šioje saloje cirkuliuoja dvi valiutos: vietiniams – nacionaliniai pesai, turistams – konvertuojami pesai (kukai). Natūralu, kad dėl to ir parduotuvės yra dvejopos, kaip mes juokavome – lemonams ir danieliams.

Uždaręs paskui save bet kurios dolerinės duris gali pavirsti didžiuliu ledo gabalu ką tik gurkšnotame "Cuba Libre" kokteilyje. Oro kondicionieriai dirba net pasispardydami.

Prekių vos keletas rūšių: ilgos lentynos pigesnio ir brangesnio "Havana club" romo, kavos, sulčių pakeliuose, sintetinių sausainėlių ir pan. Pro parduotuvės vartelius turi įeiti beveik kaip sutvėrė motulė gamta – visus krepšius, rankines (gerai, kad dar ne auksinius auskarus ir žiedus) palikti apsaugininkui. Čia – maisto dolerinė, bet yra dar ir parfumerijos, buitinės technikos, drabužių.

Kuboje praktikuojama taloninio aprūpinimo būtiniausiomis maisto prekėmis sistema. Čia visi dirbantieji pagrindiniams maisto produktams gauna talonus ir prekes nusiperka palyginti labai pigiai. Už maždaug dešimties dolerių algą šeima sugeba išgyventi.

Tiesa, produktų už talonus kiekis ribotas. Pasibaigė ryžiai, miltai – eik į valiutinę parduotuvę ar turgų, pirk prekes už kukus. Jei pamatysi ilgas eiles prie tamsuojančių parduotuvių kiaurymių – tai anaiptol ne dolerinės! Tai "Maximos" vietiniams, perkantiems mėsą, ryžius, duoną, cukrų, aliejų ir pan. už nacionalinius pesus. Pasiėmę į laikraštį susuktos mėsos gabalą (plastikiniai maišeliai – tik dolerinėse!), sukeverzoja parašą specialioje maisto prekių knygelėje ir laukia kito mėnesio davinio.

Sjenfuegoso laisvės alėja

Sjenfuegosas mus pasitiko kaitria saule, tropiniu dušu ir nuostabia vaivorykšte. Bandžiau pagauti ją fotoaparatu ir man pavyko! Namai įspūdingi – su grakščiomis kolonomis, masyviomis durimis, ažūriniais balkonėliais ir įvijais laiptais, vedančiais į ant stogų pūpsančias simpatiškas terasėles. Įspūdis ir vėl labai savas, kaip kad buvo Havanoje. Tarsi eitum gimtąja Laisvės alėja, tik vietoj išpuoselėtų butikėlių, jaukių kavinukių į tave žiopsotų ant XIX a. menančių aukštų kolonų parimę namai milžinai.

Sjenfuegosą atrado Kolumbas antrosios savo kelionės į Kubą metu (1494 m.). Tai miestas, su kuriuo mus dabar sieja daug sentimentų... Vienas iš jų net turi vardą – Chosė! Šio miestelio gatvelėse (kaip ir visose kitose Kuboje) apstu stoviniuojančių, iš pirmo žvilgsnio dykaduoniaujančių žmonių. Dauguma jų – vyrai. Tačiau jie dirba. Ir, kaip vėliau suprasime, nemažai uždirba iš procentų.

Štai mūsų naujojo pažįstamo Chose tėtis, dienų dienas leisdamas toje pačioje gatvių sankryžoje, visai netoli namų, ieško klientų savo sūnui, vairuojančiam taksi. Taip pat ir kitiems giminaičiams, draugams, norintiems vežioti turistus. Už savo paslaugas vyras gauna apie 10 proc. suderėtos sumos. Jei ant pusamžio, beveik nešnekančio angliškai, siūlančio taksi paslaugas kubiečio meškerytės užkimba koks tuzinas klientų – per savaitę jis gali nesunkiai uždirbti ir oficialią eilinio valstybės tarnautojo pusmečio algą.

Atradimas, vardu Chose

Su Chose tėčiu suderėję kelionę į El Nicho krioklius, esančius maždaug už 50 km nuo Sjenfuegoso, gauname vairuotoją su aukštuoju pedagoginiu išsilavinimu! Po Sjenfuegoso universiteto baigimo, atidirbęs privalomus dvejus metus fizinio lavinimo mokytoju, Chose dar bandė derinti valdišką darbą su privačiu taksavimu, deja... "Reikia juodojoje rinkoje susiveikti degalų, reikia garažėlyje pasiremontuoti ne pirmos jaunystės mašiną – viską turiu daryti pats. Per sunku..." Autoservisų Kuboje nėra. Benzinas (turint omenyje varganą pedagogo atlyginimą) žvėriškai brangus – už litrą degalinėje paklosi apie 1,20 dolerio.

Todėl taksistai sukasi, kaip išmano, o būti išmaniems jiems padeda valdiško transporto vairuotojai, gaunantys dienos reikmėms fiksuotą kiekį degalų. Kiek neišvažinėjo – per žarnelę vakarop už pusę oficialios degalų kainos kažkam nuvarvėjo. Tokia čia degalų politika.

Bet liūdniausia ne tai. Širdį skauda sužinojus, kad ką tik važiavai taksi į kalnus ar į paplūdimį su advokatu, mokytoju, socialinių mokslų daktaru... Diplomas Kuboje dar negarantuoja duonos kąsnio. "Mokytojo alga – 22 kukai (apie 22 dolerius), – pasakoja Chose, – už tiek nepragyvensi. Geriausi kubiečių verslai: taksi paslaugos, turistų maitinimas, kambarių nuoma. Galima pasidaryti ir po keletą šimtų kukų per mėnesį. Jei tuo neužsiimi – blogai... O Donaldui Trumpui atėjus į valdžią, ir visai nekas. Kubos žmonės nebegali gauti paramos iš savo giminaičių, gyvenančių Floridoje. Ar žinojote, kad šiuo metu Floridoje gyvena daugiau nei trys milijonai kubiečių? – klausia Chose. – O pateko jie ten labai išradingai... Plaukė ant plaustų iš sunkvežimių padangų, o vienas net skrido savadarbiu lėktuviuku iš nivos džipuko!"

Juk iki išsvajotosios Amerikos krantų – tik kokie 170 km. Jūra!

Norime būti kaip vietiniai

Šiandien nusprendžiame paskelbti taksistams boikotą ir nuvažiuoti į Sjenfuegoso gyventojų pamėgtą Rančo Lunos paplūdimį vietiniu autobusu. Vargais negalais susirandame autobusų stotį. Mums priėjus prie kasų darbuotoja valdingu rankos mostu praskiria minią ir mosteli reikalingo autobuso link.

Tai kažkas panašaus į sunkvežimio ir šaldytuvo hibridą. Sumokėję akivaizdžiai per daug – net 4 dolerius! – gauname pirmąsias sėdimas vietas pačiame autobuso priekyje, o tada viskas tik prasideda! Konduktorius, atsistojęs tarpduryje kryžiumi, rėkia net apsiputojęs, nes minia nori išstumti jį kaip butelio kamštį, trukdantį pasiekti gero vyno (atsiprašau, autobuso) vidų. Jie lipa ir rėkia, rėkia ir lipa, o kai nebėra kur sėstis, taupiai užpildo visus įmanomus ne guminio (o gal guminio?) autobuso-šaldytuvo plyšelius.

Vos atvykę į Rančo Luną bandome ieškoti geresnio smėlio paplūdimio, nes ten – tikras vietinių rojus… "Palanga močiučių", kaip toje ŽAS dainoje. Šeimomis, giminėmis, dinastijomis. Su romu, alumi, kepsniais ant grotelių, lagamino dydžio magėmis, plyšaujančiomis tuo metu populiariąją "Despacito"... Žodžiu, tūsų tūsas. Jaučiamės kaip vokiečių turistai pensininkai, mašinaliai žingsniuojantys į priekį, kur, mūsų žiniomis, turėtų būti kažkokio viešbučio teritorija ir, galbūt, ramybė. Ramybę, pigius skanius pietus (netgi dušą pliaže!) randame, o štai kur maudytis – ne. Kažkokia dumblina buza. Primena Baltiją, kai vanduo žydi. Mano kompanija susiveikia vandens dviratį ir plaukia panardyti prie koralinio rifo. Aš lieku saugoti daiktų ir laiminga relaksuoju medžio paunksmėje.

Vakarėja. Reikia kažkaip parsitarabanyti namo. Šnipštas. Autobuso nėra. Staiga iki tol ramiai lūkuriavę žmonės kaip išprotėję pasileidžia viena kryptimi. Grūdasi, šaukia. Medžiai užstoja. Nematome. Mintis, kad pražiopsojome autobusą, žudo. Vaizdelis, kurį po minutės išvystame, gelbsti. Atvirame sunkvežimio kėbule matome žmones, susigrūdusius kaip silkes statinėje. Laimingi, kad pateko į "Ivasi silkių mašiną", jie važiuoja namo.

Pas krokodilą Geną

Šios dienos kelionės tikslas – Trinidadas, pakeliui – Sapatos pusiasalio draustinyje esanti Kubos krokodilų ferma. Norime išvysti kubietiškuosius Genos pusbrolius, kurie, kaip sakoma, yra patys agresyviausi krokodilai pasaulyje (tiesa, jau priskirti nykstančių rūšių kategorijai).

Už simbolinį vieno dolerio mokestį galima juos pašerti žuvimi, pakabinta ant ilgos karties. "Noooriu!" – sakau, nes daugiau atrakcijų čia nėra. Žongliruoju žuvimi jiems panosėje. Nieko. Jokios reakcijos. Ir staiga... kaukšt! Net nesupratau, kas ten buvo, tik iš garsaus saviškių juoko (šie nuo tiltelio iš viršaus stebėjo mano kulinarinį šou) susiprotėju, kad šaukštai jau po pietų...

Už pusmetrio nuo krokodilų – upė. Chose verčia vietinio prižiūrėtojo pasakojimą, kad visi fermoje gyvenantys ropliai atkeliavo iš vietinių džiunglių. Krokodilų patelės kartą per metus padeda iki 25 kiaušinių. Deja, natūraliu būdu mažyliai neišvysta pasaulio. Jie gimsta inkubatoriuje. Paaugę ir sustiprėję, įgiję visus reikalingus įgūdžius išgyventi natūralioje gamtoje, krokodiliukai traukia loterijos bilietą – į laisvę arba... į parką! Gyvena iki 80 metų.

Nustebome, kad uraganų metu parko darbuotojams draudžiama palikti darbo vietą. Keletas jų lieka budėti, kad, sulūžus tvorai ar atsiradus joje plyšiui, būtų kam užlopyti ir krokodilai nepabėgtų į laisvę. Vieną mažą, 6 mėnesių amžiaus, krokodiliuką prižiūrėtojai ištraukia iš murzino plastikinio kibiro ir duoda mums pasidžiaugti. Niekada nemaniau, kad šių padarėlių odelė tokia švelni ir minkšta.

Miestas, sustingęs laike

Į Trinidadą atvykstame gerokai po pietų. Jau žinau – myliu šį miestą. Iškart. Be jokių senamiesčio apžvalgų ar ekskursijų. Tiesiog. Juk tikrai esate patyrę šį nuostabų jausmą, kai dar nepažinodami žmogaus, jau vien žiūrėdami į jį, jaučiate, koks jis savas ir artimas.

Atsiverčiu kelionių gidą ir skaitau, kuo dar mane galėtų užburti Trinidadas. Miestas, sustingęs laike. Gerai išsilaikiusiais neoklasicistiniais ir barokiniais pastatais? Gatvėmis, kurios vis dar alsuoja ne tik tradicijomis ir legendomis, bet ir jūros, kalnų artumu? Tai geriausiai išlikęs kolonijinio stiliaus miestas pasaulyje! Miesto simbolis – vaizdinga Didžioji aikštė su senaisiais cukraus pramonės magnato grafo Bruneto rūmais ir Šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.

Žioplinėjame, dairomės. Mes čia naujokai. Bet jausmas toks savas, koks apima atsidūrus Paryžiaus menininkų meka tituluojamame Monmartre. Daug jaukių kavinukių, iki vidurnakčio atvirų dailės studijų su pačiais menininkais ar be jų (jei išvysi tapantį, šis būtinai pakils, pasilabins, paklaus, iš kur atvykai, pakvies apsidairyti). Prisėdame vienos jaukios kavinaitės terasoje ant stogo. Esame vieninteliai jos klientai. Staiga iki tol nerūpestingai čiauškėję vyrukai išsitraukia muzikos instrumentus ir... užgroja iki širdies gelmių griebiančią "Quantanamera".

O gatvėje toliau verda gyvenimas... Ant laiptų susiraitęs senukas pina krepšius iš vytelių. Pionieriai perka bandeles ir sultis, matyt, jiems pertrauka. Prie banko durų mindžikuoja turistai, laukdami, kol griežti apsaugos darbuotojai juos teiksis įleisti vidun. Kažkas lošia eilinę domino partiją tiesiog vidury šaligatvio. Senyva moteris, apsitaisiusi margaspalviais tautiniais drabužiais, su cigaru dantyse, šluoja centrinę miesto aikštę.

O mes skubame į turistams skirtą autobusų stotį ir užsisakome bilietus į Kubos Santjagą. 1953 m. liepos 26 d. Fidelio Kastro vadovaujamos pajėgos būtent Santjage pradėjo Kubos revoliuciją – šturmavo Monkados kareivines, kur dabar įrengtas muziejus. Kas mūsų laukia rytoj? Žinia, nelabai viliojanti dešimties valandų trukmės kelionė. Lygiai tiek laiko sugaišome skrisdami iš Amsterdamo į Havaną.

GALERIJA

  • Įvertinta: už pasakojimus iš Kubos R.Rožinskienė pelnė konkurso „Kolumbas LT‘ 2018“ apdovanojimą – tapo „Metų kelionės istorija I“ laureate.
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
  • Apie Kubą ir kelionę per save
Rasos Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

JaMa

Kodėl tik niūrios spalvos apie Kubą, išgyvenau1,5 metų, ir nė karto nemačiau drumzlinos jūros. O kur žmonių draugiškumas, kur gamtos grožid

SUSIJUSIOS NAUJIENOS