– Kuo Jus patraukė mokslo populiarinimo laida? Ar tai buvo spontaniškas sprendimas, o gal ilgai brandinta mintis?
– Nors nesu šios laidos idėjos autorė, mintis tapti mokslo populiarinimo laidos vedėja man labai patiko. Manau, žurnalistika yra tokia profesija, kurią pasirinkę žmonės domisi daug kuo. Jie gilinasi į įvairias sritis, nors, žinoma, daugelis žurnalistų ir specializuojasi gvildendami tam tikras temas.
Faktas, kad man irgi vienos temos labiau kutena širdį, kitos – mažiau, bet šiuo atveju, kai gavau kvietimą, tikrai nereikėjo ilgai svarstyti. Mokslo populiarinimo žanras man visada buvo įdomus. Pamenu, kaip laukdavau, kada į namus atkeliaus „National Geographic“ žurnalai, kuriuos labai mėgau. Tokius leidinius ir dabar mėgstu atsiversti – ypač kelionėse. Tai labai praplečia akiratį. To sieksime ir savo laidose.
Kitas dalykas, kuris man patiko, – laidos temos. Jos labai universalios ir tikrai nenutolusios nuo mums visiems kasdien kylančių klausimų. Kiekviena tema bendraujame su mokslininkais, savo srities profesionalais. Būna, kad atvykstame pas juos su vienokiu įsivaizdavimu, keldami vienus klausimus, o išeiname su visiškai nauju matymu, faktais ir tyrimais paneigtais mitais.
– Ar laidą „Kosmosas, Žemė, žmogus“ bus įdomu žiūrėti tik tiems, kurie domisi naujausiais atradimais ir technologijomis?
– Tikrai ne vien jiems. Remdamiesi moksliniais tyrimais, mokslininkai dalysis savo įžvalgomis, pateiks atsakymų į įvairius daugeliui mūsų kylančius klausimus.
Temos – įvairios. Nuo ateities maisto ir spėlionių, koks jis bus, iki to, kaip ir ar apskritai mėnulio pilnatis veikia jautresnių žmonių savijautą.
Smagu, kad galiu klausti labai paprastai ir būtent tų klausimų, kurie galėtų kilti ir žiūrovams. Tikiuosi, kad pašnekovai – savo srities profesionalai – į juos atsako irgi paprastai ir suprantamai. Labai džiaugiuosi ne tik galėdama papildyti savo žinių bagažą, bet ir vėl patirti žurnalistinio darbo teikiamą džiaugsmą.
– Pasidalykite pirmosiomis filmavimų patirtimis. Ar buvo momentų, kai pati nustebote išgirdusi, ką vienu ar kitu klausimu kalba mokslininkai?
– Daugelis iš mūsų mąsto, kad jei mėnulis veikia vandenynus, o mūsų kūnas sudarytas iš vandens, tai neva ir mes, kaip tie vandenynai, per mėnulio pilnatį išsiliejame per kraštus. Nesakysiu, kaip yra iš tiesų, bet pakviesiu žiūrėti mūsų laidas, kuriose mokslu grįstus atsakymus pateiks specialistai. Arba, ką su mūsų smegenimis daro tuščias informacijos vartojimas internete, vadinamasis brain rot.
Daugiau nei pusė laidų jau nufilmuota. Dažnai jas kuriame ne studijoje, bet veiksmo vietose: laboratorijose, universitetų koridoriuose. Ne kartą lankėmės Kaune, kur jau beveik 100 metų veikia Anatomijos muziejus. Jo erdvėse – daugiau kaip 1 tūkst. eksponatų. Kai rengėme temą apie smegenis, rankose teko laikyti specialiai paruoštas, sustangdintas žmogaus smegenis.
Bus tema ir apie ateities maistą – ar jį auginsime laboratorijose. Kalbėsime ir apie DI – kodėl vis dar jo bijoma. Neatsisakiau paragauti svirplių, kurie galbūt ateityje pakeis gyvulinių baltymų šaltinius, pavyzdžiui, jautieną. Paliesime genų inžinerijos, tobulo žmogaus klausimus.
Laidos idėja buvo dalykais, kurie tarsi liečia mus visus, pasidomėti moksliškiau. Norėjosi, kad temos būtų nei per daug lengvos, nei per daug sunkios, bet pateiktos ne sudėtinga moksline kalba, o kuo suprantamiau kiekvienam.
Tikimės, kad šeimų šeštadienio pusryčiai galėtų vykti žiūrint mūsų laidą. Beje, ji jau rodoma nuo gruodžio 13 d. Įsijunkite LRT Plius šeštadienių rytais, lygiai 9 val.
Laidos idėja buvo dalykais, tarsi liečiančiais mus visus, pasidomėti moksliškiau.
– Koks Jūsų vaidmuo kūrybos procese? Ar prisidedate prie temų atrankos, rengiant klausimus?
– Drauge su laidos sumanytojais: prodiuseriu Dariumi Dapkumi ir režisiere Ieva Šakalyte – galvojame temas, diskutuojame. Kadangi daug sykių teko važiuoti filmuoti į Kauną, būtent kelyje Vilnius–Kaunas gimė daug šaunių idėjų, produktyvių diskusijų.
Stebime, kas vyksta Lietuvoje, kokie pranešėjai atvyksta į įvairius festivalius, kokiose konferencijose skaito pranešimus. Teko pakalbinti antreprenerį iš užsienio, kuris pasidalijo puikiomis įžvalgomis, kaip turėtume išnaudoti DI įrankių potencialą.
Trumpai kalbant, mano, kaip laidos vedėjos, užduotis yra gauti kuo geresnį rezultatą pokalbių metu. Interviu žanras man labai patinka. Nė vieno pokalbio su pašnekovais nevyko be manęs, kaip žurnalistės: bendraujame ir dirbame išvien su laidos režisiere Ieva. Tiesa, vadybos, redaktoriaus ir montažo darbais rūpinasi ji su komanda.
– Ar darbas šioje laidoje Jums toks pats malonus, kaip ir buvusios pareigos Naujienų tarnyboje?
– Jei būtų nemalonus, tai ir nedirbčiau: juk niekas varu nevaro. Kaip mėgstu sakyti, kamera ir scena yra du lakmuso popierėliai. Jei tau neįdomu, žiūrovas išsyk supras. Pamatys iš laidos vedėjo akių, žvilgsnio, jo klausymosi – kūno kalba netrunka išduoti.
Per savo karjerą televizijoje man yra tekę išbandyti save įvairiose pozicijose ir žanruose, bet turbūt visur siejanti grandis buvo interviu. Dažnai geri prodiuseriai ar laidų redaktoriai, jei tokie yra, prieš laidą padaro didelį darbą, bet studijoje esi tu ir tavo pašnekovai, tad vis tiek privalai ruoštis ir įsigilinti į temą.
Esu iš tų, kurie, jei jau įsitraukia, tai visa pėda. Nemėgstu temperatūrą patikrinti tik pirštų galiukais. Norisi, kad tiek pašnekovai jaustųsi nesikartojantys, tiek ir žiūrovas iš laidos išsineštų ką nors naujo ir įkvepiančio, o gal net ko nors pasimokytų iš studijos svečių patirties.
Rengiant laidą „Kosmosas, Žemė, žmogus“ mokslo temos taip pat reikalavo pasidomėti, pasiskaityti. Žinoma, neįmanoma per vieną sezoną tapti tam tikros srities žinovu, o ir nereikia. Juk kaskart keliaujame pas žmones, kurie konkrečiai mokslo sričiai paskyrė visą savo gyvenimą. Tada belieka viską nuodugniai išklausti.
Žinote, tai, kad mes važiuojame į pašnekovo darbo vietą, kuri visuomenei dažnai lieka nematoma, tikrai įkvepia! Juk ten gimsta nuostabių dalykų, patvirtinamos ar paneigiamos hipotezės, sukuriama naujų produktų.
– Laida „Kosmosas, Žemė, žmogus“ nėra tiesioginė. Ar nepasiilgstate tiesioginio eterio adrenalino?
– Pastaruoju metu jo gaunu nemažai. Juk vedu renginius, konferencijas. Esu kasmečio paramos koncerto „Maltiečių sriuba“ vedėja. Šįmet su kauniečiais, miesto svečiais ir LRT žiūrovais įžiebėme Kauno miesto eglutę. Dar laukia Globalios Lietuvos apdovanojimai, kur bus paskelbti mokslo, verslo, kultūros, sporto ar pilietiškumo srityse pasižymėję asmenys, savo darbais stiprinantys Lietuvą.
Sutinku, tai nėra kasdienis tiesioginis eteris, kaip būdavo, kai dirbdavau Naujienų tarnyboje, vesdavau laidą „Laba diena, Lietuva“, o dar seniau – „Labas rytas, Lietuva“. Tačiau adrenalino tikrai pakanka ir visada gera susitikti buvusius kolegas, dirbančius organizuojant tuos renginius.
– Ar, tapusi laisvai samdoma darbuotoja, gyvenime pajutote daugiau laisvės?
– Neabejotinai. Dabar mano darbo grafikas lankstesnis ir mažiau atsakomybės kolegoms. Pavyzdžiui, atostogos ar liga jau yra tik mano ir mano tvarkaraščio bėdos, neturinčios įtakos dešimčiai kitų žmonių. Pati dėliojuosi tvarkaraščius ir priimu sprendimus. Tačiau tai nereiškia, kad mano darbas nereikalauja didesnių laiko valdymo įgūdžių (šypsosi). To vis dar tenka pasimokyti.
Kažkada, kai dirbau reportere, gyvenimo ritmas irgi buvo šiek tiek panašus į dabartinį. Skirtumas tik toks, kad dabar projektų daugiau. Tačiau vesdama renginius gaunu daug pozityvumo.
Pasirinkimas būti laisvai samdoma turi ir savo privalumų, ir trūkumų, bet tikslas juk ir buvo toks – turėti kuo daugiau laisvės ir kuo daugiau laiko skirti savo šeimai.
– Auginate du berniukus: Joną ir Nojų. Jonui – šešeri, Nojui – ketveri su puse. Ar daug mamos dėmesio išdykėliai reikalauja?
– Kai būna namuose – tikrai daug. Jonas – priešmokyklinukas, o Nojus lanko to paties darželio kitą grupę. Vežiojame į darželį ir būrelius abu su vyru. Jei vienas negali – veža kitas. Kadangi broliukai ganėtinai energingi ir kartais atrodo, kad namus nugriaus, esame jiems sugalvoję įvairių popamokinių veiklų. Norisi, kad būtų kuo labiau užimti, kad turėtų kur išlieti energiją ir liktų kuo mažiau laiko nuoboduliui ar telefonui.
Abu broliai lanko plaukimą, pamažu jaukinasi tenisą, padelį. Abu žengia pirmiuosius pažinties su muzika žingsnius. Vienas mokosi groti pianinu, kitas – būgnais. Kol kas, aišku, žaidimo forma, bet ateityje, jei parodys norą, planuojame leisti ir į muzikos mokyklą. Pati esu ją baigusi. Grojau smuiku. Todėl tikrai neprieštaraučiau, jei mano pėdomis pasektų ir sūnūs.
– Minėjote, kad sportas vėl grįžo į jūsų kasdienę rutiną…
– Kai nebeliko griežto darbo grafiko, planuoti treniruotes pavyksta lengviau. Dabar galiu sportuoti ne penktą šeštą ryto, bet, pavyzdžiui, dešimtą. Jei pavyksta keturis kartus per savaitę pasportuoti, sakau, kad tikslą įgyvendinau.
Dirbu su treneriu, žaidžiu padelį, kuris man teikia labai gerų emocijų. Darbo grafikas šiuo metu leidžia treniruotis ritmingiau, o dėl to iškart ir geresnis rezultatas.
– Teko girdėti, kad mėgstate slidinėti. Jei taip, ar jau planuojate būsimą slidinėjimo kelionę?
– Jei pavyks išskristi, bus gerai, nes kuo toliau, tuo sunkiau darosi ką nors planuoti. Ypač iš Vilniaus oro uosto.
Šįmet planuojame rinktis ką nors iš Alpių regiono: Prancūziją, Austriją arba Šveicariją. Šeimoje esame pasidaliję. Aš su jaunėliu čiuožiame slidėmis, o vyras su vyresnėliu Jonu – snieglenčių aistruoliai.
– Minėjote, kad vaikų energija kartais griauna namus. Paatviraukite, ką reiškia auginti du berniukus ir kaip pavyksta tą energiją nukreipti teigiama linkme?
– Kaip jau sakiau, mano vyrukams reikia tempo. Jei jo nėra – blogai. Vienas iš jų dar gali kažkiek pats užsiimti, o kitam turi prigalvoti vis naujos veiklos ir laikytis ritmo.
Džiaugiuosi, kad po truputį jie jau pradeda žaisti vienas su kitu ir namuose darosi ramiau, nes kartais jaučiuosi kaip kokioje sukarintoje stovykloje, kur nuolat turiu priminti apie tvarką ir taisykles.
– Žaidimais telefone ramybės reikalų nesprendžiate?
– Tikrai ne. Laiką telefone ribojame, nes matome, kad ilgiau su juo pabuvus paskui tampa nebeįmanoma susikalbėti. Vienas iš brolių turi didesnį polinkį technologijoms, tai laviruoju visaip, kad pomėgis vėliau netaptų priklausomybe.
Labai džiaugiuosi ne tik galėdama papildyti savo žinių bagažą, bet ir vėl patirti žurnalistinio darbo teikiamą džiaugsmą.
– Ar jūsų šaunieji vyrukai jau parašė laiškus Kalėdų Seneliui?
– Mūsų Kalėdų eglutė jau papuošta nuo pirmųjų gruodžio dienų. Ji dirbtinė ir skaičiuoja trečius metus. Kai su šeima grįžome gyventi į Lietuvą, norėjosi atsinaujinti, tai tiek eglutė, tiek jos žaisliukai atkeliavo iš Estijos, kur radau labai gražią dekoro parduotuvę. Į ją vis vaikštinėdavau, kol vaikai buvo maži, o butas nuomojamas, ir svajodavau, kaip atrodys ta mūsų eglutė Vilniuje.
Laiškai Kalėdų Seneliui jau seniai parašyti, o sūnų norai net suklijuoti vaizdais. Abu konkrečiai žino, kokių dovanėlių nori. Laimei, Kalėdų Senelis įstengs jas nupirkti. Bandome susitarti, kad geriau jau viena didesnė dovana nei daugybė mažyčių. Juk tos mažytės ilgainiui pasipila detalėmis ir mėtosi po visus namus. Bandome nepasiduoti materialumui. Geriau mažiau, bet kokybiškiau.
– Ne vieną mūsų, artėjant šventėms, aplanko nerimas, kad nespės supirkti visų Kalėdų dovanėlių, dalyvauti visuose šventiniuose renginiuose, atlikti visų darbų, kuriuos buvo suplanavę iki Naujųjų…
– Jau kelerius metus traukdavome burtus, ką dovanosime, ir taip neapsikraudavome dovanų pirkimu visiems šeimos nariams. Šiemet išvis draugiškai nusprendėme, kad su artimaisiais dovanomis nesikeisime. Dovana bus išvyka visiems kartu per šventes. Tai labai palengvino prieškalėdinį laikotarpį. Kalėdų Senelis aplankys vaikus, o mus pradžiugins tiesiog kalėdine nuotaika.
– Kaip paprastai atrodo jūsų šventinis stalas?
– Stengiamės, kad nieko ant jo netrūktų. Kas ką moka skaniausiai, tą ir pasiūlo. Žodžiu, darome suneštinį stalą, o kiekviena šeimininkė ateina su savo firminiais patiekalais. Pavyzdžiui, mama visada rūpinasi žuvimi ir mišrainėmis, anyta – kepinių meistrė, o tėtis – medžiotojas, tad parūpina kepsnį Kalėdų stalui, bet esame kepę ir vištą, kalakutą.
Vis dėlto man dabar didžiausią laimę teikia vaikų džiaugsmas, jų laukimas, kada ateis Kalėdų Senelis. Vėliau – žaidimai, juokas ir geras kokybiškas laikas drauge. Šią tradiciją labiausiai noriu išlaikyti ir perduoti savo vaikams.
– Nors dovanėlėmis šįmet nesikeisite, bet... kokios dovanos pati lauktumėte labiausiai?
– Norėčiau, kad mums visiems netrūktų sveikatos ir ramybės. Šiuo nelengvu laikotarpiu tą jausmą labai pradedame vertinti. Nors atrodytų, kaip ir viskas gerai, bet ramybės vis mažiau ir mažiau... Todėl linkėčiau ir tikėjimo, kad viskas vis vien bus gerai. Labai norėčiau šios dovanos ne tik sau, savo šeimai, bet ir visai Lietuvai.
Naujausi komentarai