Apie tai, ko tikimasi iš būsimų žvaigždžių, kokie iššūkiai laukia ir ką reiškia būti charizmatišku veidu televizijoje, kalbamės su viena iš komisijos narių – žurnaliste ir laidų vedėja Egle Šantaraite.

– LNK televizija vasaros sezoną atidaro su realybės šou „LNK iššūkis. Tapk žvaigžde“. Autoritetingoje komisijoje dirbs Giedrė Talmantienė, Viktoras Jakovlevas, Rolandas Mackevičius, Domininkas Ramonas ir, žinoma, jūs. Kas paskatino prisijungti? Kuo sudomino šis projektas?

– Pasiūlymo sulaukiau iš šio projekto kūrėjų, Sauliaus Bartkaus. Niekada iki šiol nesu buvusi jokios komisijos nare, tad buvo įdomu išbandyti save kitame TV formate nei įprastai. Be to, S. Bartkaus projektai visada įdomūs ir sėkmingi, tad ilgai nesvarsčiusi sutikau.

– Iš 600 norinčiųjų galiausiai buvo atrinktas laimingųjų dešimtukas. Kaip vertinate kandidatų į žvaigždes pasiruošimą ir jų galimybes tapti naujais televizijos veidais?

– Dalyvių susidomėjimas didelis. Tik klausimas, kiek iš jų išties nori ir yra motyvuoti dirbti televizijoje, kiek iš jų žino, koks tai darbas. Iš kai kurių dalyvių prisistatymo aiškiai matėme, kad žmogus atėjo tik pajuokauti, sulaukti dėmesio, pareklamuoti save ar savo veiklą.

Net iš 40-ies jau atrinktų kandidatų pastebėti tinkamus dalyvius buvo sudėtinga. Bet pavyko. Ir, tikiu, pasisekė ne tiems, kurie galbūt ilgai ruošėsi parodyti save iš talentingiausių pusių, o tiems, kurie yra motyvuoti darbuotis ne rodant save, o kuriant žiūrovams įdomų turinį.

LNK, E. Šantaraitės asmeninio archyvo nuotr.

– Laimė nusišypsos vienam vieninteliam TV veidui ar laimingųjų bus ir daugiau?

– Projektą laimės vienas žmogus. Bet, atsižvelgiant į faktą, kokią patirtį kiekvienas dalyvis išsineš iš šio projekto, manau, laimėtojai bus visi.

– Kokie bus komisijos ir jūsų asmeniškai dalyvių vertinimo kriterijai?

– Televizija yra vaizdas, tad išvaizda lemia daug. Tačiau čia svarbu ne grožio standartai, o tai, ar žmogus traukia akį, ar įdomu į jį žiūrėti, jo klausytis. Buvo dalyvių, kurie užburia stipriu charakteriu, kūrybingumu, drąsa, laisve. Tokių ir ieškome.

Mano svarbiausias kriterijus – kad dalyvis gebėtų išlaviruoti tarp savo ryškios asmenybės ir kuriamo TV turinio. Kad žiūrovui būtų svarbus ne TV veidas, o jo perduodamas ar kuriamas turinys. Kitaip tariant, kad TV laidos vedėjas ne trukdytų, o tik papildytų. Tai išties sudėtinga.

– Jau turite favoritų tarp projekto dalyvių? Jei taip – kuo jie jus patraukė?

– Turiu, žinoma. Visi mano favoritai pateko tarp atrinktų dalyvių ir visi išsiskiria autentiškumu. Nieko nekopijuoja, yra gaivūs, tikri, empatiški, kūrybingi ir intelektualūs.

– Kokius didžiausius iššūkius šiame projekte matote dalyviams?

– Nė viena užduotis projekte nėra lengva. Jos sudėtingumas priklausys nuo dalyvių turimos patirties. Pavyzdžiui, teatro paskaita pasiseks tiems, kas turi patirties arba yra laisvi ir drąsūs, geba į užduotį pažvelgti kūrybiškai. Fotografo paskaita sudėtinga tiems, kas neturi gero santykio su fotoobjektyvu. O perskaityti orų prognozę su mano kolege Karolina Liukaityte – išbandymas visiems (šypsosi).

– Kokių savybių labiausiai ieškote būsimoje TV žvaigždėje?

– Dalyvis, norintis laimėti šį projektą, turi būti kaip vanduo – unikalus, gyvas, visur prisitaikantis ir labai reikalingas.

LNK, E. Šantaraitės asmeninio archyvo nuotr.

– Vienoje LNK laidoje dalijotės istorija, kaip tiesioginio eterio metu su kolega Mantu Bružu patyrėte tikrą juoko priepuolį...

– Buvo, buvo. Nežinau, kas mums užėjo, bet pradėjome nenumaldomai kaip maži vaikai žvengti eteryje ir mus tiesiog apsiverkusius iš juoko išjungė. Net neatsimenu, dėl ko konkrečiai. Kartais mums užtenka pažiūrėti vienas į kitą. Esame pasakoję apie kažkokią žiaurią avariją abu pasikūkčiodami, vienas kitą keisdami, po sakinį. Tai viena žiauriausių patirčių.

Iš tiesų tokie dalykai nėra juokingi, bet tą kartą atrodė, kad nieko juokingiau nesu girdėjusi.

– Ar atsimenate savo pirmuosius žingsnius televizijoje? Galbūt kuriame nors iš dalyvių atpažįstate save?

– Viename iš dalyvių atpažinau. Jis sako: nesu baigęs žurnalistikos. Ir tai pristatė kaip trūkumą. Pamenu, iki komunikacijos magistro studijų jaučiausi panašiai. Dirbdama TV, vis tiek baigiau šias studijas, kad turėčiau diplomą, nors darbdaviai to nereikalavo. Tam dalyviui aš nieko nepatariau ir nepatariu, nes tai jo kelias ir tik jis žino, reikalinga jam tai ar ne.

Dalyvis, norintis laimėti šį projektą, turi būti kaip vanduo – unikalus, gyvas, visur prisitaikantis ir labai reikalingas.

– Kaip manote, ar galima išmokyti žmogų charizmos? Galbūt tai įgimta savybė?

– Šis klausimas kelia daug diskusijų. Kodėl vieni taip sužavi mus, o kiti – ne. Mano nuomone, charizma – tai laisvė būti savimi. Pažinti save, priimti, jaustis laisvam ir gyvam, turėti noro gyventi savo gyvenimą. Žmones juk dažniausiai traukia drąsūs ir autentiški. Nežinau, ar tai įgimta, ar įgyta, o gal kiekvienam skirtingai?

– Ar tikite, kad šiame projekte išties gali gimti kita garsi TV žvaigždė? Galbūt net konkurentė jums pačiai?

– Tuo net neabejoju, tik visada pabrėžiu, kad didesnė žvaigždė ateityje gali būti ne projekto laimėtojas, o vienas iš dalyvių. Juk niekada nežinai, kas ir ką pastebės projekto metu ir kaip dalyviai įgytą patirtį panaudos jam pasibaigus.

– Pernai buvote išrinkta žiūrovų ir kolegų mylimiausiu veidu. Kaip pavyko to pasiekti?

– Niekada to sąmoningai nesiekiau ir neturėjau tokio tikslo. Iškyla dviejų karalienių asociacija. Viena pati sau užsidėjusi karūną sako: „Aš jūsų karalienė! Kur mano raudonas kilimas?!“ Kita, išrinkta žmonių, kalba: „Tarnausiu jums, nes išrinkote mane savo karaliene.“ Nuolat sau tai primenu ir renkuosi būti ta antroji, kuri dirba ne iš puikybės, o iš dėkingumo. Nuoširdžiai mėgstu savo darbą ir žiūrovus. Manau, jie tai žino ir jaučia.

– Kas jums pačiai, vos pradėjusiai dirbti televizijoje, buvo sunkiausias riešutėlis: kalbėjimas, laikysena, darbas su kamera ar kita?

– Visi techniniai dalykai, prie kurių reikėjo priprasti. Mikrofonas, kameros, „ausis“, į kurią kalba režisierius laidos metu, suflerio subtilybės ir, žinoma, kaip skaitant tekstą jį perteikti kuo natūraliau, gyviau, tiksliau.

– Ar prisimenate pirmuosius kartus tiesioginiame eteryje?

– Tiesą sakant, nelabai. Tik žinau, kad pirmuosius metus bijodavau situacijų „o kas, jeigu“ – o kas, jeigu išsijungs kamera, suges sufleris, mikrofonas, pasidarys silpna, bloga, jei pradėsiu kosėti, čiaudėti ir pan. Bėgant laikui, išbandžiusi kone visas sudėtingas situacijas, supratau, kad nieko baisaus nenutiks. Dirbsiu toliau. Taip, kaip moku ir kaip esu pasiruošusi. Be to, šalia visada bus komanda, kuri padės.

LNK, E. Šantaraitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokią pagrindinę klaidą, jūsų nuomone, dažniausiai daro televizijos naujokai? Ar jums pavyko jos išvengti?

– Visos klaidos kažko moko: atidumo, didesnio pasiruošimo, susikaupimo, žinių gilinimo. Klaidų neišvengsi, tad siūlau jų nebijoti ir prisiimti atsakomybę. Nekartoti tų pačių klaidų, pasimokyti ir geriau daryti naujas, nes per jas ateina patirtis.

– Jei pati dabar turėtumėte dalyvauti šiame projekte kaip pradedančioji, kuo bandytumėte išsiskirti, sužavėti komisiją?

– Kai kurie komisijos nariai atvirai prisipažino, kad net nedalyvautų, nes neišdrįstų. Man sunku įsijausti ir nuspėti, ką daryčiau. Jei jau dalyvaučiau, stengčiausi būti savimi ir sau priminčiau, kokia esu iš tiesų. Tikčiau ar ne – tai jau ne mano, o laidos kūrėjų ir komisijos sprendimas. Todėl eičiau iš malonumo ir be lūkesčių – tiesiog pažaisti.

– Grįžkime į Alytaus laikus – kaip šeštokės pažintis su žurnalistika lėmė jos tolesnį gyvenimo kelią? Gal, jei stotumėte dabar, pasirinktumėte neuroedukatorės profesiją?

– Lėmė tai, kad dabar esu būtent čia. Parodė kryptį, kuri įtraukė ir tapo gyvenimo būdu. Jei grįžčiau atgal, nieko nekeisčiau. Tik gal būčiau švelnesnė sau ir ne tokia reikli, nors… Ką gali žinoti, kaip tada pasisuktų profesiniai keliai. Tad geriau nieko nekeisčiau. Neuroedukacija – mano naujas pomėgis, laisvalaikis, nauji žmogaus pažinimo metodai, kurie puikiai pritaikomi darbe TV.

– Kaip atradote neuroedukaciją? Kuo ji padeda žurnalistikoje?

– Viskas prasidėjo nuo viešojo kalbėjimo mokymų, kurie tarsi patys atėjo į mano gyvenimą. Ir ne dėl manęs, o dėl kitų žmonių, kurie klausė, kaip kalbėti, nebijoti, ką sakyti, kaip pasiruošti ir t. t. Man viešasis kalbėjimas lygus savęs pažinimui. Tik save gerai pažįstantis, priimantis žmogus gali jaustis ir kalbėti laisvai. Stresas, nerimas prieš kalbant – normalios emocijos, kurias jaučiame visi, tik klausimas, ką su jomis darome. Tad, kad būtų lengviau empatiškai pažvelgti į kitą, paprasčiau perteikti savo žinias, man padeda neuroedukacija. O tai yra neuromokslo, psichologijos ir edukacijos žinios.

Kaip jos padeda žurnalistikoje? Tuo, kad puikiai pajaučiu šalia esantį, gebu pažinti jo emocijas, patirtį ir lengviau užmegzti pokalbį, kuris reikalingas kuriant laidos turinį ir kalbinant žmones.

Mano nuomone, charizma – tai laisvė būti savimi. Pažinti save, priimti, jaustis laisvam ir gyvam, turėti noro gyventi savo gyvenimą.

– Teigiate, kad lyginti save su kitais – pati žiauriausia smurto prieš save forma. Patyrėte tai? Gal galite patarti mūsų skaitytojams, kaip to išvengti?

– Lyginimasis su kitais yra neišvengiamas. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip ir kodėl tai darome. Galime lygintis su kitais ir tai skatins mus tobulėti, augti, judėti į priekį. Manau, bus puiku, jei kiti žmonės mus įkvėps. Bet jei lyginsimės ir jausimės menkesni, mažiau vertingi, tada klausimas, kodėl tai darome? Koks tikslas save menkinti? Lygindamiesi taip pat pamatome save – kokie esame, kokie norime būti. Daug paprasčiau kitame pamatyti trūkumų ar privalumų, o atsukti akis į save ir pripažinti savo silpnumą ar stiprybę – sudėtingiau. Tad linkiu pirmiausia rūpintis savimi, pažinti save, tobulėti ir užsiimti savo analize, o ne kitų.

– Esate dvylikametės Majos mama. Kaip sutariate su dukra? Ką kartu veikiate laisvalaikiu ir kokių planų turite šiai vasarai?

– Sutariame labai gerai. Nuo mažens Majos požiūris į pasaulį yra gilesnis ir platesnis nei jos bendraamžių. Dukrą domina pačios įvairiausios temos.

Daug dėmesio skiriame emocinei sveikatai. Man svarbu, kaip ji jaučiasi, kuo gyvena ne tik namuose, bet ir už jų. Pažįstu Majos draugus, jų šeimas, mokytojus, man labai svarbu, kokia aplinka ją supa. Daug kalbame apie patyčias – kodėl vaikai taip elgiasi, kaip bendrauja, ko jiems trūksta, kaip reaguoti į nemalonų elgesį ir panašiai.

Skiriu laiko mudviejų pokalbiams. Investuoju į juos nuo mažų dienų, taip stiprindama ir kurdama tarpusavio ryšį. Kuo jis stipresnis, tuo lengviau Majai įveikti bet kokius kylančius iššūkius, nes ji žino, kad yra mylima, vertinga ir labai reikalinga. Mano nuomone, šeima yra pagrindas ir jis turi būti tvirtas.

Laisvalaikiu susitinkame su draugais, nes mums patinka svečiai. Sportuojame, žiūrime filmus. Svarbiausias vasaros įvykis – Majos gimtadienis. Tuo metu atostogauju ir visą savo laiką skiriu jai. Likusią vasaros dalį, kaip ir kasmet, vykstame prie jūros. Ten mūsų antrieji namai, tikras, kokybiškas poilsis.

– Tiesa, kad žinių vedėjas negali ramiai atostogauti, nes visą laiką turi jausti Lietuvos, pasaulio įvykių pulsą?

– Žinių vedėjai, kaip ir bet kurie kiti dirbantys žmonės, privalo ilsėtis. Poilsis yra svarbiausia darbo dalis. Kai pailsi, gali kokybiškai dirbti. Kasdien man svarbus miegas ir sportas. Tai du dalykai, per kuriuos pailsiu geriausiai. Atostogų metu arba laisvadieniais neseku jokių žinių, žinoma, kiek tai įmanoma. Bet juk pavargstame ne nuo jų, o kai per ilgai užsibūname telefonuose, socialiniuose tinkluose. Todėl sąmoningai juos riboju. Vis dėlto dirbdamas žiniasklaidoje tu natūraliai domiesi, kas vyksta, nepaisant fakto, kur esi. Ir tai nevargina, nes jau gyvenimo būdu, tarsi tavo dalimi. Svarbu tik informaciją ir jos šaltinius atidžiai atsirinkti.

LNK, E. Šantaraitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių malonių ritualų turite ne tik per atostogas, bet ir kasdien?

– Kasdien laikausi tos pačios rutinos, manau, tai padeda nepavargti tiek, kad žūtbūt turėčiau ilsėtis. Keliuosi 6 val. ryto, ruošiu vaiką į mokyklą, vėliau ilgai vaikštau su šunimi, valgau pusryčius ir pirmoje dienos pusėje skiriu laiko sau. Kai atliepiu savo poreikius, tuomet galiu pasirūpinti kitais ir ramiai dirbti. Dar – sportas. Stengiuosi bent 4–5 kartus nueiti į sporto salę, kur, regis, dingsta laikas, erdvė ir lieka tiktai kūnas, mintys ir treniruokliai. Sunkus fizinis darbas puikiai atpalaiduoja protą.

– Kas jus motyvuoja kasdien eiti į tiesioginį eterį?

– Tam motyvacijos nereikia – aš noriu ten eiti ir džiaugiuosi turėdama šią galimybę. O jei ieškote motyvacijos, galiu pasidalyti vienos sportininkės fraze: kai yra motyvacija – sportuoju su ja, kai nėra – sportuoju be jos (šypsosi).

– Kaip manote, ką svarbiausia perduoti, suteikti žiūrovui šiuolaikiniame informacijos sraute? Ko palinkėtumėte naujojo realybės šou žiūrovams?

– Žiūrovai TV laidų kūrėjams dovanoja pačią brangiausią dovaną – laiką. Tad jam turi būti jauku, įdomu ir prasminga. Realybės šou žiūrovams suteiks gerų emocijų. Pamatysite laisvus, kūrybingus ir drąsius žmones, žengiančius savo svajonės link. Tikiu, tai įkvėps ir kitus siekti to, apie ką galbūt dar tik tyliai svajoja…