Fotografė N. Rekašiūtė – apie Irano transformacijas | KaunoDiena.lt

FOTOGRAFĖ N. REKAŠIŪTĖ – APIE IRANO TRANSFORMACIJAS

Interviu su fotografe Neringa Rekašiūte žurnale „370“ buvo publikuotas seniai, 2012-aisiais. Tada ji kalbėjo apie prigimtinį moterų seksualumą, kurį siekia perteikti savo nuotraukose. Šiandien mūsų pokalbio horizonte – neseniai aplankytas Iranas ir jo marga lyg persiškas kilimas visuomenė. Už 30 dienų kelionės, besidriekiančios nuo sostinės Teherano iki už 1000 km esančio piečiausio šalies taško, slepiasi naujas fotografijų pasakojimas apie jaunąją iraniečių kartą, kuri gyvena miestuose, studijuoja universitetuose, protestuoja ir svajoja išvykti iš šalies. Dar neišblukus kelionės įspūdžiams, Neringa prasitaria, kad pavasarį ketina į šią šalį sugrįžti dar kartą.

Neringa, papasakok, kodėl išvykai į Iraną?

– Šios kelionės tikslas nukelia prieš penkerius metus į Londoną, kur visai atsitiktinai lankiausi Viktorijos ir Alberto muziejaus fotografijų parodoje „Šviesa iš Artimųjų Rytų“. Ten pamačiau daugybę Irano fotografijų darbų. Tuo metu jau pati studijavau fotografiją. Į jų darbus žiūrėjau išsižiojusi – jie buvo politiški, be galo drąsūs ir kvestionuojantys įsigalėjusią tvarką, religiją, moterų padėtį visuomenėje. Tuo metu galvojau, kad kurdamos tokį meną jos tikrai negali gyventi Irane. Pasidomėjusi sužinojau, kad vis dėlto tos moterys gyvena ir dirba Irane. Tuomet tapo aišku, kiek daug stereotipų turėjau susidariusi apie šią šalį. Irano netapatinau su politiškai aktyviomis moterimis. Tai puikus pavyzdys, kaip mus veikia stereotipas apie bebalses, užspeistas ir aklinai apsidangsčiusias musulmones moteris, kurias reikia išvaduoti. Tokį neoliberalistinį vaizdinį kuria Vakarų žiniasklaida, dažnai ir vakariečiai menininkai bei žmogaus teisių aktyvistai. Pamačiusi šiuos darbus, pradėjau domėtis Iranu, jo menu, ypač fotografija, ir manyje sugriuvo daug stereotipų. Taigi noras ten nuvažiuoti atsirado tada, tačiau išsiruošti į kelionę užtruko penkerius metus.

Natūraliai išsikristalizavo pirminis projekto vaizdinys – per šiuolaikinių moterų portretus ir istorijas mėginti papasakoti, kaip keičiasi Iranas kaip valstybė, kokią transformaciją jis išgyvena.

Iškeliavau į kuprinę įsidėjusi kelis drabužius, vidutinio formato juostinę kamerą ir daugybę juostelių. Plano neturėjau, bet pasitikėjau intuicija ir visata. Jei per penkerius metus nenumalšo mano troškimas patirti Iraną, vadinasi, kažkas ten manęs laukė. Taip ir nutiko. Jau pirmą dieną Irane patekau į Teherano lesbiečių, gėjų, biseksualų ir taranseksualų (LGBT) bendruomenę – kalbėjausi su jaunomis merginomis, jas fotografavau. Natūraliai išsikristalizavo pirminis projekto vaizdinys – per šiuolaikinių moterų portretus ir istorijas mėginti papasakoti, kaip keičiasi Iranas kaip valstybė, kokią transformaciją jis išgyvena.

Paminėjai LGBT bendruomenę. Gal papasakotum, kokia ji? Kokia apskritai homoseksualių žmonių padėtis?

– Socialiniu požiūriu situacija yra įdomi, kiek panaši į Lietuvos: gali būti homoseksualus tol, kol nesirodai, kol viešai neskelbi savo idėjų. Tokiu atveju niekas nekreipia į tave dėmesio. Ajatola Chomeinis (Irano aukščiausiasis lyderis – aut. past.) ir religiniai vadovai mulos mano, kad žmonės turi būti aiškios lyties – arba vyras, arba moteris. Todėl Irane yra įteisinta ir valstybės finansuojama lyties keitimo operacija. Anot jų, jei du vyrai nori būti kartu, vieną tiesiog reikia paversti moterimi. Būna situacijų, kai du įsimylėję vyrai nori būti kartu, todėl vienas iš jų pasidaro lyties keitimo operaciją. Tačiau kas nutinka, jei meilė baigiasi? Vienas iš jų lieka įgavęs visiškai nepritinkančią tapatybę. Tai dar viena problema, kuri mane domina fotografiškai.

Kokiais kitais pjūviais ketini analizuoti Irano visuomenę?

– Kol kas dar pati svarstau, kas jungia tas moteris, kurias fotografavau. Nežinau, ar galiu pasakyti, kad fotografavau moteris. Šių dienų jaunimas dažnai nebenori savo seksualumui lipdyti etikečių, jie žaidžia su lyties konstruktais: „Jis yra mano sesė“ arba „Ji yra mano brolis“. Religijos įtaka jaunimui nėra tokia reikšminga arba lengviau apeinama negu socialinės struktūros – šeima, kaimynai. Pavyzdžiui, kalbintos moterys man pasakojo, kaip nugalėjo baimes ir vienos išvyko į gamtą nakvoti palapinėse. Mergaitės yra auklėjamos taip, kad jaučia daug baimių ir nepasitikėjimo savimi. Teherane buvau pakviesta skaityti pranešimo apie savo socialinius projektus vienoje kūrybinėje agentūroje, kurioje didžioji dalis darbuotojų yra moterys. Labai įdomu, kad po pranešimo klausimus uždavė vien vyrai. Moterys vis dar bijo kalbėti viešai. Jos geriau patylės, neis į konfrontaciją, nepatrauks dėmesio į savo pusę. Tik po pranešimo per „Facebook“ ar „Instagram“ sulaukiau asmeninių žinučių apie tai, kokias mintis joms sukėlė pranešimas. Netgi tokioje saugioje aplinkoje kaip darbovietė, kur bendravimas pagrįstas lygybės principu, kalbėti iranietės nedrįso. Tad būtų įdomu vieną pasakojimą parengti apie moteris, kurios renkasi gyventi vienos, pasipriešinti įsigalėjusioms taisyklėms ir atskleisti, kokie tie pasipriešinimo būdai. Kitas – apie LGBT bendruomenę. Abi idėjas jungiantis vardiklis – naujoji iraniečių karta, t.y. tos kartos, kuri vykdė revoliuciją (revoliucija vyko 1978–1979 m. – red. past.), vaikai, kuriems dabar tarp 20–30 metų.

Ar Iraną pasirinkai dėl susižavėjimo iraniečių moterų fotografija? Gal yra daugiau priežasčių? Nesvarstei apie kitą musulmonišką valstybę?

– Taip, vykau dėl susidomėjimo iraniečių fotografija. Taip pat visada norėjau nuvykti į Siriją. Atsimenu, kad prieš šešerius ar septynerius metus, dar prieš įstodama studijuoti fotografijos Londone, turėjau laisvą vasarą ir nuvažiavau į Kiprą. Nuo ten labai paprasta persikelti į Libaną, o tada į Siriją. Tačiau tuo metu nebuvo galima pasidaryti on arrival vizos. Tada nenuvykau, o dabar jau vėlu... Iranas man patinka, nes tai yra tūkstantmečius skaičiuojanti civilizacija su milžiniškais kultūriniais klodais, poetais, menu, literatūra... Įdomu stebėti, kaip atėjęs islamas persidengė su senąja religija, kultūra. Šalies miestai labai skirtingi. Pavyzdžiui, Širazo gyventojai labiau patriotiški, atsigręžę į antikinę savo kultūrą. Ten yra poeto Hafizo mauzoliejus. Dėl šalyje esančio diktatoriško režimo daugelis žmonių yra technokratinio išsilavinimo – inžinieriai, medikai, chemikai. Juokdavausi, kad šios specialybės jiems yra tik priedanga. Dieną jie dirba įprastus darbus, o naktį virsta poetais, dramaturgais, šokėjais, muzikantais.

Daugybė žmonių kuria, nes kūryboje nėra religijos ar visuomenės gniaužtų.

Ar pavyko susipažinti su skirtingų profesijų atstovais? Turiu omenyje, ar fotografijų pasakojime nevyraus tik menininkai?

– Bendravau su įvairių profesijų atstovais. Be to, požiūris į meną Irane man pasirodė kitoks – tai galimybė pasijusti laisvam. Daugybė žmonių kuria, nes kūryboje nėra religijos ar visuomenės gniaužtų. O mes čia dažnai pradedame konkuruoti, menas tampa preke.

Iranas etniniu, religiniu ir kalbiniu atžvilgiu yra be galo įvairi valstybė. Šalyje gyvena afganai, azerai, armėnai, kurdai... Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį į itin prastą afganų padėtį – didžioji dalis yra juodadarbiai. Ar pajautei įvairovę? Galbūt susidūrei su atstumtaisiais?

– Teherane lankiausi vienoje meno galerijoje, kur pamačiau vaizdo projekcijų parodą. Vienas iš įsimintiniausių projektų buvo apie afganą, kuris važiuoja su karučiu per Teheraną. Vaizdas rodomas iš jo perspektyvos – važiuodamas jis mato iraniečius vaikinus, stovinčius prie tilto, nieko neveikiančius ir žiūrinčius į jį kaip į antrarūšį. Nuėjus į turgų ar bet kur, kur dirbamas sunkus fizinis darbas, iš tiesų pamatysi afganus.

Važiuodama per Iraną, mačiau, kaip jis keičiasi. Uostamiestyje Bandare Abase pajaučiau didelę sunitų įtaką (90–95 proc. Irano gyventojų yra šiitai, sunitų – 5–10 proc. – red. past.). Susipažinau su vienu karo fotografu, kuris man papasakojo, kad šiame mieste apvogė jo draugą ir paliko raštelį, kuriame buvo parašyta, kad jį apiplėšė dėl to, kad jis yra šiitas. Pietų Irane skirtumai labai vizualūs – hidžabai su blizgučiais ir raštais, gėlėti čadorai, moterys nešioja specialias kaukes nuo saulės. Ten daug sunkiau sutikti kalbančių angliškai ar surasti kavinę, kurioje galėtum pavalgyti. Tad, jeigu nori valgyti, klausi vietinių ir jie nurodo duris, į kurias pasibeldus būni pamaitintas kažkieno namuose.

Kam bus skirtas šis projektas? Galbūt ketini parodą surengti Irane?

– Norėčiau. Į šį projektą žiūriu kaip įdomų pasaulio auditorijai, nes Iranas vis dar yra tas kraštas, kuris yra uždaras ir stereotipizuojamas, ypač kalbant apie moteris ar homoseksualus. Kadangi projektas yra apie jaunus žmones, todėl ir auditoriją įsivaizduoju labiau jauną. Tačiau bet kuris žmogus, kuris nori sužinoti apie Iraną daugiau, yra tikslinė mano grupė. Norėčiau surengti parodą ir išleisti knygą. Žinau, knyga skamba kaip didelis dalykas... Tačiau kartais būna, kad natūraliai susidėlioja. Jaučiu, kad šis fotografijų pasakojimas galėtų tapti leidiniu, nes su savo fotografijų personažais užmezgiau artimus ryšius.

Gal papasakotum apie juos plačiau?

– Vienas iš jų – homoseksualus gatvės fotografas, Širaze fotografuojantis asmenis, priklausomus nuo narkotikų. Jis netgi yra sėdėjęs kalėjime už moterų teisių aktyvizmą. Kita herojė – hipė mėlynplaukė, kuri mane nusivežė į už Širazo esantį apleistą krikščionių kaimą. Jaunimas renkasi ten esančioje apleistoje bažnyčioje, rūko žolę, trekina, aplink yra įsikūrusios kavinukės. Tokia vieta vadinama free zone – jeigu atvyks policija, visi greitai vieni kitus įspės. Merginos ten vaikšto be hidžabų, skamba muzika. Ten patyriau vieną iš kertinių kelionės momentų. Temo, mes sėdėjome ant kalno, nuo kurio matėsi nutolusio miesto šviesos, ir užgrojo filmo „Irano reivas“ pagrindinė daina („Man O To“ – red. past.). Pagalvojau, kad tai yra akimirka, kurios niekada nepamiršiu.

Ar žmonės leidosi fotografuojami?

– Labai noriai. Tik Irano pietuose buvo kiek sunkiau. Ten žmonės religingesni, tad nenoras fotografuotis gali būti to padarinys. O kartais žmonės paprasčiausiai kuklesni. Tačiau man, kaip moteriai su juokingai atrodančia kamera, mažai kas buvo neįveikiamo.

Vežeisi juostinį fotoaparatą. Kodėl pasirinkai būtent tokią techniką?

– Anksčiau daug fotografavau juostiniu. Mano ankstesni projektai, kurie man vis dar patinka, yra sulėtinto proceso rezultatai. Esu skubančios kartos atstovė, pasiduodanti skaitmeninių technologijų godumui padaryti kuo daugiau kadrų. Juostinė fotografija mane sulėtina. Vadinu tai „torture“, nes tarsi einu prieš save – juk norisi greičiau. Tačiau galvodama apie ilgalaikę perspektyvą pradedu jausti, kaip keičiasi mano požiūris į kiekvieną kadrą. Juostelėje tėra dvylika kadrų, tad į kiekvieną iš jų sudedu visą savo širdį ir koncentraciją. Man patinka, kaip šis būdas veikia tuos, kuriuos fotografuoju. Jie jaučiasi saugūs – mato mano veidą, nes jo neužsidengiu. Tai yra fotoaparatas, kuris iškart indikuoja, kad procesas yra kitoks, sužadina smalsumą ir pagarbą, nekelia asociacijų su kažkuo greitu. Pati kamera realybę įkvadratina, tarytum ištraukia ir išeina kažkas panašaus į 3D efektą. Man pačiai labai patinka, kaip jaučiuosi dėl juostinės fotografijos. Kokybė ir spalvos – ne taip svarbu, svarbiausia psichologinis efektas man pačiai ir mano personažams.

Esi parengusi penkiolikos fotografijų ciklą „Islamas Lietuvoje“, kuriame pristatei Lietuvoje gyvenančių musulmonų bendruomenių spektrą. Prisimenu, kad minėjai, jog projektą tęsi toliau, ir netgi ketini išleisti knygą, nes susipažįsti su vis daugiau musulmonų, gyvenančių Lietuvoje. Ar serija pasipildė naujomis fotografijomis?

– Ne, projekto nebetęsiau, tačiau kartais mintimis grįžtu prie jo. Kai kurios nuotraukos man vis dar patinka, kai ką šiandien jau daryčiau kitaip. Svarsčiau, gal vis dėlto susitelkti į totorių bendruomenę, nes vizualiai ji nėra ištyrinėta, o juk tokia įdomi. Galbūt „Islamas Lietuvoje“ buvo pasiruošimas kurti ilgalaikį projektą, apšilimas prieš Visagino „Atominės Tapatybės“ ir Irano fotografijų pasakojimus. Visada manau, kad tai, kas mane ir herojus skiria, tarkim, religija, arba kalba, iš tiesų nėra svarbūs skirtumai. Man patinka prasibrauti pro šias dekoracijas, slepiančias mūsų panašumus. Tikiu bendražmogiškomis vertybėmis.

Man patinka prasibrauti pro šias dekoracijas, slepiančias mūsų panašumus. Tikiu bendražmogiškomis vertybėmis.

Gal keistai nuskambės, bet ar radai kokių nors panašumų tarp Lietuvos ir Irano?

– Tarp Lietuvos ir Irano yra kažkoks keistas ryšys. Paskutinę dieną būdama Teherane, aplankiau Milad bokštą, kuris yra šeštasis aukščiausias bokštas pasaulyje. Jame yra toks juokingas savivaldybės muziejus. Ten, vos ne garbingiausioje vietoje, stovi dovana nuo Lietuvos valstybės – stiklinė Lietuvos formos statulėlė. Aplink nebuvo nė vienos dovanos iš kitos Europos šalies! O kur dar sutiktas lietuvių didžėjus (turimas omenyje didžėjus grad_u – aut. past.)! Tai, kas įvyko jo pasirodymo metu, yra geriau nei filmas, tiesiog neįtikėtina mini revoliucija. Irane viešai negalima rodyti emocijų, šokti. Kai didžėjus grojo, mačiau, kad iraniečiai vos susilaiko, kaip jie nori šokti. Pasirodymui artėjant į pabaigą, du žmonės staiga atsistojo. Kiti dar tarsi mėgino juos pasodinti, nes jiems užstojo vaizdą. Tačiau jiedu ėmė šokti ir išlaisvino kažkokią nuostabią energiją – visi pakilo ir taip pat ėmė šokti, ploti, šaukti. Kai žmonės pradėjo filmuoti mobiliaisiais telefonais, savininkai pradėjo juos gesinti, nes jei tokie vaizdai pateks į viešumą, gali kilti grėsmė, kad ta vieta bus uždaryta. Po šio pasirodymo prie manęs ir draugo šveicaro priėjo keli iraniečiai. Sakė, kad nerealu matyti žmones iš Lietuvos, kad mūsų dėka čia įvyko kažkas magiško. Jie papasakojo, kad už 45 minučių kelio nuo Teherano organizuoja nelegalius reivus.

Kai visa tai pasakoji, prisimenu dokumentinį filmą „Irano reivas“ (Raving Iran, 2016). Matei jį?

– Jo režisierė Sue (Susanne Regina Meures – aut. past.) buvo atvykusi pas mane į svečius į Visaginą. Nuostabi, neįtikėtina moteris. Po didžėjaus pasirodymo sutikti vyrukai padėjo Sue, kai ji filmavo „Irano reivą“. Jiems papasakojau, kad ji buvo atvykusi į mano mažą miestelį, kuris yra net ne Lietuvos sostinė, kad kartu su ja ėjome į naktinį klubą „Troika“, kurį valdo 75 metų močiutė, kuri pati kartais ir muziką paleidžia.

Kaip pasikeitė tavo, kaip fotografės, žvilgsnis įamžinant iranietes? Turiu omenyje, į ką kreipei dėmesį, kai moters veidas pridengiamas, o kūnas slepiamas po uždaresniais drabužiais?

– Niekuo, tiesiog ieškau kažkokios istorijos, simbolių, kurie įprasmina tos moters istoriją, ją reprezentuoja. Man įdomu ir nauja buvo viskas, net ir kamera, pridėjusi kvadratinį vaizdą. Nuogas kūnas mane vis dar įkvepia ir aš džiaugiuosi eksperimentuodama su aktais, bet kartu tai jau savotiškai baigtas etapas. Jau nebesinori, kad mane tik su tuo asocijuotų. Perėjau į kitą fotografinį lauką.

Papasakok apie moterų grožio sampratą Irane. Ar ten egzistuoja grožio kultas?

– Ten nėra tokio didelio kūno kulto kaip Vakarų visuomenėje, todėl jaučiausi pailsėjusi nuo tobulų kūnų reklamose. Vakar buvau nuėjusi į „Europą“ draugei nupirkti gėlių ir mane iškart pasitiko pravertos lūpos, didelės krūtys, push up liemenėlė ir kalėdinė kepurė. Visa tai ant vieno modelio. Tai mus labai veikia, juk nesąmoningai save lyginame. Irane buvau apie tai pamiršusi, atsirado didesnis pasitikėjimas savimi. Jų visuomenė yra tinkliška, visus sieja ryšiai, todėl pailsėjau ne tik nuo grožio kulto, bet ir individualizmo, skubėjimo. Kita vertus, kalbantis su pačiomis iranietėmis, atrodo, kad grožio kultas yra: kadangi jos tamsios, depiliuojasi visus kūno ir veido plaukus. Labai įdomu, kad į mokyklą negalima ateiti su išpešiotais antakiais ir depiliuotais ūsiukais. Merginoms tai yra didelė trauma. Jeigu susitvarkai antakius, reiškia, kad su kažkuo miegojai. Mano draugė buvo su kirpčiukais, tai pasakojo, kad mokykloje kirpčiukus pakeldavo ir patikrindavo, ar antakiai nedepiliuoti.

Kitas pavyzdys – nosies ir kitos plastinės operacijos, kurios yra big thing. Turbūt jei reikėtų darytis plastinę operaciją, važiuočiau į Iraną (juokiasi). Į viešumą išeinama su vienokia apranga, tačiau patekus į privačias erdves, pas žmones į namus, ten yra kita situacija. Buvau ne viename vakarėlyje, kur merginos buvo taip seksualiai apsirengusios, kad net pamiršau, kokioje šalyje esu. Viena moteris, su kuria susipažinau Isfahane, dažydamasi manęs paklausė: „Gal tau antakius patvarkyti?“ (Juokiasi.) Iranietėms keista, kad nesu susitvarkiusi antakių. Kavinėje mane užkalbino kita moteris, o nukritus mano hidžabui, labai nusistebėjo, kad mano plaukai yra trumpai kirpti. Liepė prižadėti, kad metus nekirpsiu. Pažadą jau sulaužiau – grįžusi pasitrumpinau plaukus. 

GALERIJA

  • Fotografė N. Rekašiūtė – apie Irano transformacijas
  • Fotografė N. Rekašiūtė – apie Irano transformacijas
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS