Į KELIONĘ APLINK PASAULĮ – SU METUKŲ SŪNUMI

Vasario 1-ąją suėjo lygiai metai, kai smagi trijulė – Aistė, Aurimas ir Ąžuolas Žiaušiai – išsiruošė į „ekspuodiciją“ po platųjį pasaulį. Prieš tai, kaip jau turbūt supratote, visi trys perskaitė didžiojo Šimtamylės girios filosofo Mikės Pūkuotuko knygą, nupirktą sūnui Ąžuolui.

Neįprastos tėvystės atostogos

Aistė ir Aurimas prisistato esantys šventojiškiai. Pajūryje gyvena jųdviejų tėvai. Pora juokiasi, kad nieko gyvenime jiems netrūko – nei jūros, nei saulės, nei gražiųjų Šventosios kopų – bet, susiklosčius palankioms aplinkybėms, juodu sumanė pakeliauti po platųjį pasaulį. Pamanė, kad tėvystes atostogas gali išnaudoti kelionėms ir šeimos tarpusavio ryšiui stiprinti.

Kai Ąžuolui sukako metukai, Aurimas, dirbantis pardavimų srityje, pasiėmė tėvystės atostogų. Jo žmona Aistė, teisininkė, dirbo pagal individualios veiklos sutartį. Taigi sumanė pasinaudoti savo laisve ir pasižvalgyti po platųjį pasaulį. Iš pradžių pakeliavo po Aziją, paskui pasiekė Ameriką, o galiausiai grįžo į Europą.

Anot A. Žiaušio, keliauti juodu mėgo dar prieš gimstant Ąžuolui, todėl kartą per metus vykdavo į vieną tolimesnę, o kitą artimesnę kelionę. Ką pasakytų šeimoms, kurios nori, bet nedrįsta keliauti su mažu vaiku?

„Visų pirma reikėtų patiems atsakyti į klausimą: dėl ko norite keliauti – dėl vaiko ar savęs? Gal dėl šeimos stipresnio ryšio? Tarkim, Bruklino tiltas mums su Aiste buvo vau! Ąžuolui pats didžiausias vau buvo mažas gražus akmenukas, įstrigęs tarp to tilto lentų (juokiasi). Jei tėvai tikisi, kad vaikas po dešimties metų visa tai atsimins ir jiems padėkos – tuomet gal ne. Tačiau jei tėvai nori keliauti patys, tyrinėti, pažinti pasaulį, o drauge ir kurti ryšį su šeima – tuomet pirmyn!“ – teigia Aurimas.

„Kelionės – puikus būdas stiprinti šeimos tarpusavio ryšį“, – sako metus po pasaulį keliavę Žiaušiai./ Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Kruopščiai atliko namų darbus

Dažnai žmonės, apsisprendę keliauti su mažu vaiku, panyra į baimių ir dvejonių liūną, svarstydami, kas galėtų nutikti svetimame krašte.

„Negi būnant Lietuvoje nėra rizikų? Juk vaikas, tyrinėdamas aplinką, gali ir susižeisti, ir suviduriuoti, ir peršalti ar perkaisti“, – pastebi Ąžuolo tėtis.

Jis kruopščiai ruošė kelionės planą. Reikėjo daug ką, dar būnant Lietuvoje, apgalvoti: pradedant nuo lagaminų turinio ir baigiant vietiniu transportu, nakvynėmis, maistu, ekskursijų programa. „Biudžetas irgi buvo ne paskutinėje vietoje. Važiavome ne tik pagyventi, bet ir kažko naujo patirti“, – aiškina jis.

Vienas mėnuo vienoje šalyje – tai minimumas, kad spėtum kažką daugiau apžiūrėti. Porą dienų skirdavome šalies sostinei, dar porą – kokiam mielam miesteliui.

Paklaustas, kur pigiau pragyventi metus – Lietuvoje ar užsienyje, Aurimas paaiškina: „Didžiąją dalį išlaidų sudaro ilgieji skrydžiai. Nepigūs ir trumpieji vietiniai. Jei skrendi pusei metų į tašką A, o paskui grįžti į Lietuvą, tai bilieto kainą turi dalyti iš šešių mėnesių. Išeis visai nedidelė suma. Tačiau jei keliauji po pasaulį ir vienoje vietoje būni tik mėnesį – aišku, kad bus gerokai brangiau.“

Skirtingose šalyse prekių, paslaugų kainos skirtingos, tačiau sudėjus bendra pinigų suma labai panaši. Vyras akcentuoja, kad keliauti su mažyliu finansiškai apsimoka, nes už vaiko iki dvejų metų skrydį tėvai moka tik 10 proc. bilieto kainos.

Pradėjo nuo Tailando

Prieš išvykdami į didžiąją kelionę, Žiaušiai nusprendė dalytis savo įspūdžiais tiek feisbuke, tiek instagrame. „Triple AZ Trip“ – smagus trijulės dienoraštis, kuriame pora dalijasi ne tik nuotraukomis, bet ir iššūkiais, kurių teko patirti keliaujant su vaiku.

Pirmoji vieta, kurioje Žiaušiai išsilaipino, buvo Tailandas. Skrido naktiniu reisu, kad Ąžuoliukas ir tėveliai galėtų išsimiegoti. Tailande planavo pasilikti porą mėnesių, paskui vykti į Filipinus, Pietų Korėją, Japoniją. Trijulė Tailande aplankė Khao Sok nacionalinį parką, apžiūrėjo nuostabias Koh Phangan, Koh Samui, Koh Tao salas, ištyrinėjo egzotiškąjį Bankoką. Salose kaip susisiekimo priemonę naudojo motorolerį: tėtis – prie vairo, sūnelis – nešyklėje, gale – mama Aistė. Vaikišką šalmą Ąžuoliukui vežėsi iš Lietuvos, nes žinojo, kad nuomos punktuose tokio mažo dydžio gali nebūti.

Saugiai: girdint mamos širdies plakimą mažajam keliautojui Ąžuolui niekas nebaisu./  Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Keli mėnesiai, praleisti Tailande, lepino šiluma, žemomis paslaugų kainomis, nepaprastai skaniu maistu ir įsimintinais potyriais naktinėse džiunglėse. Paklaustas, kokio didumo pinigų maišą vežėsi norėdamas be rūpesčių su šeima gyventi pusę metų, Aurimas juokiasi, kad milijono tikrai neprireikė.

„Klausiate, kaip pasiskaičiuoti išlaidas? Paprastai. Iš šeimos gaunamų pajamų atimkite turimus įsipareigojimus – štai jums ir biudžetas. Jei taupote, rinkitės Aziją, kur pragyvenimas nebrangus: 30 eurų dienai (be nuomos) išties užteks. Paskui, aišku, prasideda jūsų norai, kuriems arba yra pinigų, arba ne“, – aiškina keliautojas.

Filipinuose daug kontrastų

Į savo klajones po pasaulį Žiaušiai vežėsi ne tik šalmą sūnui, bet ir įvairiausių rūšių lietuviškų kruopų – grikių, avižų, ryžių – jo pusryčių košėms. Turėjo ir vaistų paketėlį su nemažai miltelių ir piliulių, skirtų apsisaugoti nuo virškinimo problemų ar staiga pakilusios temperatūros.

„Buvome prisiklausę gandų, kad europiečių skrandžiai Azijoje kenčia nuo vietinio maisto. Laimė, nieko neprireikė. Tiesa, Filipinuose užsikrėtėme koronavirusu. Per metus trukusią mūsų kelionę tai buvo bene rimčiausia bėda“, – prisimena A. Žiaušys.

Vyriškai: tėčio ir sūnaus su šalmu iš Lietuvos vyriškumo pamokos. / Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Filipinuose trijulė aplankė daugybę salų – Palavaną, El Nidą, Koroną, Boholą, Sikijorą, Sebu. „Filipinai užgrūdino mus jiems būdingu chaosėliu, mini taifūnais, ant kūno lakstančiais tarakonais. Dar – izoliacija, susirgus kovidu, ir atšauktais kitų kelionių planais“, – pasakoja sutuoktiniai.

Čia jie patyrė daugiausia kontrastų ir nesklandumų. Nepaisant visko, keliautojai turėjo puikią progą pasidžiaugti nepaprastai gražia gamta, saulėlydžiais, kriokliais ir itin spalvingu povandeniniu pasauliu.

Baimės slypi galvoje

Kadangi keliauti ketino ilgai, Ąžuolo skiepų pasą taip pat pasiėmė. Viešint Singapūre, atėjo laikas paskiepyti Ąžuoliuką pagal amžių privalomu skiepu.

„Dažniausiai baimės slypi mūsų galvoje. Medicinos įstaigų yra kiekvienoje šalyje. Paskiepijome be jokių problemų“, – sako atsakingasis tėtis.

Kaip į Žiaušių planus reagavo jų tėvai – Ąžuoliuko seneliai? „Sužinoję, kad žadame grįžti tik po metų, jie nebuvo labai sužavėti“, – atvirauja Aurimas.

Laimei, šiais laikais yra spartusis internetas, vaizdo skambučiai. Kai vieni kitų labai pasiilgdavo – tiesiog sutardavo pokalbio laiką ir pasikalbėdavo.

Iš Lietuvos šventojiškiai išvyko dar su žindomu kūdikiu. Tačiau kelionėje Ąžuolo meniu neribojo: pamažu leido mažyliui paragauti kuo įvairesnio maisto. „Norėjome, kad sūnus pratintų gomurį prie visokių skonių“, – sako tėtis.

Magiškai: „Penktą ryto į orą kylantys oro balionai Kapadokijoje atrodė magiškai“, – keliautojams nepamirštami įspūdžiai iš Turkijos./ Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Bendrauti su vaiku tiek Aurimas, tiek ir Aistė stengiasi pagal pagarbios tėvystės principus. Nemažai straipsnių ir knygų perskaitė ta tema. Pagarbią tėvystę praktikuojantys tėvai su mažu vaiku elgiasi kaip su sau lygiu, suaugusiu žmogumi, kuris supranta, ko nori, tik dar negali tinkamai to parodyti, išreikšti.

„Tai pirmiausia pagarba vaikui, pasitikėjimas jo jėgomis ir gebėjimais. Labai svarbu nuo pat mažens vaiką mokyti atpažinti savo jausmus, t. y. ugdyti jo emocinį intelektą. Jei vaikas išsigando – padėti jam įvardyti šitą jausmą. Jei susižeidė, skauda – kalbėti apie tai“, – aiškino Žiaušiai.

Kadangi dėl darbo reikalų vežėsi kompiuterį, iškilo nedidelė problema. Vos Ąžuolas išvysdavo tėvus prie ekrano, verždavosi ir jis. Tas pats būdavo ir su telefonu. Mažylis traukte traukdavo tėvams jį iš rankų, vaizduodamas, kaip juos fotografuoja pats. Beje, pozuoti asmenukėms ir kerinčiai šypsotis per metus Ąžuolas išmoko kone tobulai.

Įsimintinas žygis

Nuvykę į naują šalį, keliautojai iš pradžių žiūrėdavo, ko norisi vaikui, bet nepamiršdavo ir savęs. Tarkim, Tailande rinkosi tokius paplūdimius, kur vaikui rasdavo kuo daugiau pavėsio, kad nereikėtų visą laiką kepti saulėje.

Kadangi abu su Aiste mėgsta kopti į kalnus – šito pomėgio nevaržė. Haikino trise. Kol dar Ąžuolas buvo mažesnis, kabodavo kuriam nors iš tėvų ant krūtinės nešyklėje, o kai pasidarė didesnis ir sunkesnis, sėsdavo jau į kitą karietą, tvirtinamą tėčiui ant nugaros.

Prieš eidami į žygį Žiaušiai pasiskaičiuodavo, kiek laiko jis truks, ko reikės. Tačiau net ir labai planuodami sykį vis tiek papuolė į nuotykį, vos nesibaigusį tragiškai.

Patirtis: Prancūzijos Alpėse Žiaušiai išbandė naują patirtį – kalnų slidinėjimą./ Žiaušių šeimos archyvo nuotr. 

„Tai buvo Tailande. Išsiruošėme visi trys lipti į kalną. Pirmyn ir atgal turėjom užtrukti maždaug tris su puse valandos, todėl daug daiktų neėmėme – tik pačius būtiniausius. Užlipti užlipome, bet leistis kažkodėl sumanėme kita puse. Nepagalvojome, kad saulė džiunglėse leidžiasi dukart greičiau nei Lietuvoje. Gerą pusvalandį pėdinome žemyn, kol dar buvo šviesu, o beveik pusantros valandos klaidžiojome tamsoje su telefonų prožektoriais!“ – dabar juokiasi Aurimas, nors tada, prisipažįsta, baimės buvo nemažai.

Navigacija rodė, kad lietuviai eina kažkur šalia pagrindinio tako. Tamsoje jie nuolat kliuvo už spygliuotų krūmų. Pajutęs stresuojančius tėvus Ąžuolas taip pat nerimavo. Vienu telefonu vyras švietė sau po kojomis, kitu rodė kelią žmonai.

„Vienu momentu labai nudžiugau, nes netoliese išvydau švieselių. Galvojau, dėkui Dievui, žmonės! – pasakoja Aurimas. – Deja, tai buvo tik jonvabalių pulkelis.“

Laimei, viskas baigėsi gerai. Šeima grįžo be vorų ant veidų ir gyvačių ant kojų, nors kopdami aukštyn su viena gyvate sėkmingai prasilenkė.

Pamėgo Azijos virtuvę

Kol Ąžuolas buvo mažesnis, keliaudami tėvai ieškojo nakvynės su virtuve, kad galėtų joje patys gaminti maistą. Pusryčiams, vakarienei virdavo iš Lietuvos atsivežtas košes, o pietų ieškodavo vietinėse kavinėse.

Azijoje Aurimas be galo pamėgo vietines kario rūšis, o dar – naktinių turgelių maistą. „Juose galima rasti visko – nuo vegetariško maisto, europinių patiekalų be gliuteno iki „Budha bowl“ dubenėlių, į kuriuos prisidedi visko, ko tik nori. Švara? Normali. Tik nesirink perdėtai nešvarios vietos ir tikėkis, kad viskas bus gerai!“ – savo kelioninio maitinimosi filosofiją dėsto Aurimas.

Ar kaskart, matant tiek naujų vietų, žmonių, gamtos kampelių, pastatų, nekilo grėsmė, kad visa tai lietuviams pamažu ims nusibosti, o matyti vaizdai – kartotis?

„Vienas mėnuo vienoje šalyje – minimumas, kad spėtum kažką daugiau apžiūrėti. Porą dienų skirdavome šalies sostinei, dar porą – kokiam mielam miesteliui, apie kurį rasdavome gerų atsiliepimų internete, paskui kelioms dienoms persikeldavome į kokią salą“, – aiškina Žiaušiai, šiuo metu vis dar keliaujantys, tik jau po Europą.

Labiausiai patiko Amerika

Kas lietuviams per tuos metus padarė didžiausią įspūdį? Anot keliautojų, Mammoth Lakes. Tai miestas Mono grafystėje, Kalifornijoje, esantis tiesiai į rytus nuo Mamuto kalno, 7 880 pėdų aukštyje.

„Tą miestelį atradome netyčia ir apsistojome jame keletui dienų, planuodami nuvykti į Yosemite nacionalinį parką. Kalbant apie Ameriką, dar reikėtų paminėti ir daugybę kitų mums patikusių vietų: San Fransiskas, Los Andželas, Las Vegasas, Kanon Bičas, Portlandas, Sietlas, Niujorkas, Didžiojo kanjono, Sekvojų, Josemičio, Jeloustono, Didžiojo kanjono nacionaliniai parkai, Glen kanjono nacionalinė poilsio zona“, – vietovardžius lyg žirnius beria Aurimas ir priduria, kad tiek vietų šeima aplankė per 49 viešnagės Amerikoje dienas. Ir dar keliaudami su mažu vaiku!

Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Iš pradžių jie nė neplanavo vykti į Ameriką. Užtai dabar patiems sunku patikėti, kad matė laukinėje gamtoje vaikštančias meškas, bizonų bandas, gėrėjosi ant kranto gulinėjančiais jūrų liūtais.

Dideli atstumai jų negąsdino: tereikėjo viską gerai suplanuoti. Porą dienų praleisdavo važiuodami automobiliu, o trečią apsistodavo kokiame nors mieste – pasivaikščiodavo, pakeisdavo aplinką.

„Kai iš Singapūro atskridome į San Fransiską, jam skyrėme visas tris dienas. Kaip ir Los Andželui, Niujorkui. Tačiau miestuose sąmoningai neužsibūdavome: labiau traukė gamta. Nuomotu automobiliu pervažiavome praktiškai visą vakarinę pakrantę – nuo Los Andželo iki Sietlo“, – džiaugiasi keliautojas, prie vairo sėdėjęs beveik visos kelionės metu.

Vasarą leis namuose

Iš Niujorko lietuviai nuskrido į Stambulą, aplankė draugus, gyvenančius Iskenderuno mieste. Visi drauge patyrinėjo Arsuzą, surengė smagią išvyką į Mersiną, o nuo svilinančio karščio kelioms dienoms pasislėpė Kapadokijoje.

„Uolos čia priminė nykštukų kepuraites ar įvairiausių spalvų morengus, o dar daugiau magijos sukurdavo penktą ryto į orą pakylantys šimtai oro balionų“, – rašė jie savo dienoraštyje.

Paprašyti įvardyti, kas paliko didžiausią įspūdį Europoje, Žiaušiai mini Kroatijos pajūrio miestelius, o taip pat – Prancūzijos Alpes, kur visą mėnesį pro virtuvės langą galėjo gėrėtis Mont Blanc viršūnės vaizdu.

„Raudonuoju traukinuku nukeliavome iki ledyno, pasikėlėme į 2 525 m aukštyje esančią Brevent viršukalnę. Išbandėme naują patirtį – slidinėjimą!“ – pasakoja pašnekovai, sužavėti ne tik kalnų, bet ir šio sporto.

Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Pavasariui įsibėgėjus keliautojai žada grįžti namo, į Lietuvą. Šiuo metu jie tyrinėja Jungtinę Karalystę, kur gyvena Aurimo sesers šeima – Ąžuoliuko krikšto tėveliai. Prieš metus pradėję savo kelionę Žiaušiai davė pažadą, kad kelionės pabaigoje kurį laiką pagyvens Anglijoje, kad Ąžuoliukas galėtų smagiai praleisti laiką su savo pussesere Auguste ir pusbroliu Benediktu.

„Pakeliavome, daug ką pamatėme, pasiilgome namų. Vasarą praleisime Šventojoje prie jūros. Pradžiuginsime senelius, kitus Ąžuoliuko pusbrolius ir pusseseres. Ar rudeniop ir vėl kelsime sparnus – dar nenusprendėme“, – prisipažįsta Aurimas.