Dabar L. Lapkauskaitė yra viena iš naujojo TV3 muzikinio projekto „LT Karaoke“ komisijos narių ir atstovauja Suvalkijai. Tačiau projekte matysime ir drąsiausius Žemaitijos, Dzūkijos ir Aukštaitijos talentus, išdrįsusius parodyti savo balsus karaokės bare, į kurį kiekvieną sekmadienio vakarą renkasi visa Lietuva!

– Miela Laima, pastaruoju metu nedaug jus matome televizijoje – labiau girdime, kaip dainuoja jūsų buvę ir dabartiniai mokiniai. Kuo projektas „LT Karaoke“ toks ypatingas, kad pagerbėte jį savo buvimu?

– Nežinau, kodėl jums pasirodė, kad manęs mažai televizijoje? Turbūt kokiose penkiose komisijose jau esu dalyvavusi. „LT karaoke“ – bus šeštoji (šypsosi).

Kodėl čia esu? Šis TV3 projektas man pasirodė naujas ir įdomus. Čia, improvizuotame karaokės bare, rungiasi atskirų Lietuvos etninių regionų atstovai. Kiekviena laida skirta vis kitam regionui. Dzūkijai, Žemaitijai, Suvalkijai ir Aukštaitijai atstovaujančius dalyvius vertina ne tik iš ten pat kilę žiūrovai, bet ir tam regionui priklausanti komisija, tarp kurios narių būsiu ir aš, kai dainuos suvalkiečiai. Beje, pirmąkart muzikinių konkursų istorijoje savo nuomonę pareikš ir dirbtinis intelektas (DI)!

– Galbūt tarp projekto dalyvių yra ir jūsų auklėtinių?

– Tikrai ne. Karaokės esmė visai kitokia. Čia negali būti profesionalių dainininkų. Tarkim, ėjo žmogus gatve, pamatė barą, užėjo, prisėdo, išgirdo muziką: „O, aš šitą gabalą žinau…“ Čiupo mikrofoną ir pradėjo dainuoti. Vienų klausantis norisi užsikimšti ausis, o kiti išties nustebina. Ne viena pasaulinio lygio žvaigždė savo karjerą pradėjo būtent nuo karaokės! Man šis projektas tuo ir žavus, kad pamačiau daug naujų veidų.

– Gal tarp jų buvo ir tokių, kurių prodiusere panorote tapti?

– Nežinau, ką tokio turėčiau išvysti, kad nuspręsčiau imtis dar vieno naujo projekto. Man užtenka tų, kuriuos turiu. Tačiau, prisipažinsiu, mačiau ne vieną įdomią asmenybę. Į akį krito toks marijampolietis aktorius, labai įdomiai pateikęs save.

D. Kudriavcev / Fotodiena, L. Lapkauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tarp dalyvių buvo ir tokių, kuriems dainuojant norėjosi užsikimšti ausis?

– Žinojau, kur einu, – ne į dainavimo, bet į karaokės konkursą, todėl į dalyvius žiūrėjau atlaidžiau. Gal labiau nervino per daug ištobulinti numeriai, surepetuoti su visais rankų ir kojų pakėlimais. Čia ne tas. Karaokės žanrui reikia natūralumo. Čia negali būti jokio išmokimo ar išankstinio pasiruošimo – tik visiškas ekspromtas. Gavai dainą ir sukis iš padėties – kaip tu ją ne tik padainuosi, bet ir žiūrovų, komisijos dėmesį patrauksi! Tokie buvo mano pagrindiniai vertinimo kriterijai.

– Ar jums svarbu, kad būtent Suvalkijai atstovaujantis dalyvis taptų absoliučiu „LT Karaoke“ nugalėtoju?

– Man, kaip savo amato profesionalei, svarbu, kad laimėtų geriausias – nesvarbu, iš kokio regiono jis kilęs. Žmonės matys, kad aš balsavau tik už geriausius, nes visada, net ir būdama kitų konkursų komisijose, taip darau. Man svetima nuostata, kad jei tarp dalyvių yra mano mokinių ar kraštiečių, reikia palaikyti savus, net jei jie dainavo blogiau.

– Ką sakote savo mokinukams, kai dalyvaujate su jais konkursuose: svarbu laimėti ar užtenka dalyvauti?

– Oi, nemėgstu aš konkursų ir po juos šiuo metu su savo mokiniais tikrai nevažinėju. Anksčiau visko būta. Tačiau dabar man atrodo, kad vaiko širdelė labai jautri ir kad jam sunku susitaikyti su pralaimėjimu. O man sunku išaiškinti, kodėl jis nelaimėjo… Todėl pastaruoju metu mane labiau traukia televiziniai pasirodymai, festivaliai.

Karaokės žanrui reikia natūralumo. Čia negali būti jokio išmokimo ar išankstinio pasiruošimo – tik visiškas ekspromtas. Gavai dainą ir sukis iš padėties.

Kai organizuoju savo kasmetę „Laumės juostą“, visi dalyviai joje kaip nors būna pagerbti: vienas – už gražiausią šypseną, kitas – gal už įdomiausią dainą, trečias – už artistiškiausią pasirodymą ir t. t.

Jei reikėtų vaiką ruošti konkursui? Tuomet sakyčiau, kad jis turi padaryti viską, ką gali geriausia. Atiduoti visą savo talentą per tas kelias minutes. Galbūt aš neteisi. Galbūt, gyvendami šių dienų visuomenėje, turime pratinti vaiką prie konkurencingos aplinkos, bet aš negaliu. Juolab matau, koks likimas laukia daugumos televizijos projektų nugalėtojų. Kol vyksta muzikinis šou – jis žvaigždė, bet vos tik viskas pasibaigia – liūdesys. Juk prodiuseriai susidomi tikrai ne kiekvienu. Manote, tie dėmesio šuoliai neveikia jauno žmogaus psichikos sveikatos? Dar ir kaip veikia.

– Kiek jums pačiai pažįstamas karaokės žanras?

– Esu buvusi karaokės bare, kai kažkada su koncertine programa keliavome po Ameriką. Pamenu, prie mikrofono priėjo vienas juodaodis ir pradėjo dainuoti. Taip natūraliai, taip gyvai… Kadangi nežinojau, kas tas karaokė, galvojau, kad numeris užsakytas baro publikai palinksminti. Tik paskui sužinojau, kad čia gali dainuoti visi, kas nori.

Dar karaokės dainininkų esu girdėjusi viešbučių baruose, kai atostogaudavau, bet ten būdavo žiauru. Tekdavo bėgti nebaigus kokteilio (juokiasi).

D. Kudriavcev / Fotodiena, L. Lapkauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tarp teisėjų „LT Karaoke“ bare bus irDI. Tuo, kad yra geriausias savo regiono karaokės dainininkas, dalyvis turės įtikinti ne tik komisiją, žiūrovus, bet dar ir dirbtinį protą. Ar juo pasitikite? Ar turite „ChatGPT“ programėlę savo telefone?

– Oi, ne. Esu truputį kito laikmečio žmogus. Tačiau kai važinėjame su Mariumi Jampolskiu ir Irūna po koncertus, visko prisigalvojame. Būna, kad susakau kokį nors tekstą, o Marius jį suveda į telefoną ir paprašo, kad „ChatGPT“ pagal jį sukurtų dainą. Kartais tos dainos taip prajuokina, o kartais visai neblogai nuskamba… Vis tiek, mano galva, tai yra mašina, todėl, kad ir kaip norėtų, ji negali į kūrinį įdėti širdies, suteikti dainai tiek gilumos, kiek tai gali padaryti tikras žmogus.

Projekto metu komisijos ir DI nuomonės išsiskyrė. Po tokių akibrokštų sėdėdavau ir galvodavau, kad gal tau, Laima, jau reikia važiuoti namo, nes turbūt visai klausos neturi? (Juokiasi.)

Tikrai nemanau, kad kada nors dirbtinis protas galės pakeisti, tarkim, muzikos pedagogą. Teorinių žinių, aišku, gausi, bet gyvo bendravimo jis neatstos. Todėl man truputį baisu matant, kas šiandien vyksta tarp jaunų žmonių. Karantinas mus įpratino bendrauti per atstumą, bet prisiminkime, kaip visi buvome išsiilgę vienas kito...

– Dzūkų neįsivaizduojame be miškų, grybų ir uogų, žemaičiai garsėja savo užsispyrusiu charakteriu, o suvalkiečius dažnai traukiame per dantį dėl šykštumo. Ar tikrai jūs, suvalkiečiai, esate tokie šykštūs?

– Žodis „šykštus“ skamba kažkaip neigiamai. Aš pasakyčiau, kad mes esame žmonės, mokantys gyventi. Dar – labai svetingi žmonės. Visą gyvenimą aš su visais dalijuosi, kartais net save nuskriausdama, bet kitaip negaliu. Žinoma, visokių žmonių visur pasitako, bet šykščių nei tarp suvalkiečių, nei tarp aukštaičių, žemaičių ar dzūkų dar nesu sutikusi – tik pavydžių. Šitų tai daug.

– Yra toks posakis: ištekėjusi už darbo… Gal čia apie jus?

– Tikrai... Esu visiška darboholikė. Net pačiai juokas iš savęs kartais ima. Būna, skambinu savaitgalį mokinukų tėvams ir klausiu, ką jie veikia. Arba rašau žinutę: „Esu studijoje, gal kas norite atvesti vaikus padainuoti?“ Visada atsiranda entuziastų.

– Turbūt, kai turite vieną kitą laisvą minutę, išsyk graužiate save, kad nieko neveikiate?

– Atspėjote. Čia mano pati blogiausia savybė. Jei atsisėdu nieko neveikdama, tai išsyk viduje užgimsta lyg kažkoks nerimas. Jei jau nieko neveikiu, tai turiu bent dulkes šluostyti ar ką nors valyti…

Būna, naktį pabundu, o galva veikia. Galvoju apie renginius, kurie laukia ateityje, – gal dar ko nors nepadariau, nesusitariau su rėmėjais ar panašiai? Suprantu, kad taip negerai, nes jei kada gyvenime tos mano veiklos baigsis (o kada nors tikrai baigsis), gali prireikti ir psichologo pagalbos.

D. Kudriavcev / Fotodiena, L. Lapkauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tarkim, savo įtemptoje darbų dienotvarkėje atradote savaitę laisvo laiko. Ką veiksite?

– Jei tik atrasčiau laisvo laiko ir turėčiau su kuo – norėčiau keliauti. Labai nemėgstu gulinėti prie baseino, bet patiktų judėti iš vietos į vietą, patirti naujų įspūdžių, aplankyti įvairių parodų. Žodžiu, jei turėčiau tam galimybių, kelionės tikrai galėtų tapti mano hobiu.

Ką dar mėgstu? Gal tvarkytis namuose? Atsidarau vieną spintą ir viską joje gražiai sudėlioju. Savotiška meditacija. Tikrai negalėčiau nei megzti, nei siūti. Rankas suleisti į žemę? Irgi ne. Turiu prie namų nedidelį žemės lopinėlį, bet taip sunkiai man su juo einasi. Sodai, daržai – tikrai ne man.

– Teko girdėti gandų, kad Laima – labai griežta ir reikli pedagogė. Ar tikrai?

– Šiuo metu reiklesnė esu sau. Tačiau buvo laikas, kai mano reiklumą galėjo pajusti ir mokiniai. Užtai ir buvo rezultatai! Juk jei vaikai lipa tau ant galvos – kaip pasieksi užsibrėžtą tikslą?!

Pavyzdžiui, „Mokinukės“. Jos atsimena mane kaip labai griežtą mokytoją, bet užtai, sakau joms, tapote tuo, kuo tapote!

Dabar kiti laikai, kiti tėvai, kiti ir vaikai. Keičiuosi su laikmečiu ir aš. Tokius miuziklus, kokių kadaise esu pastačiusi, kažin ar pavyktų šiandien atkartoti.

Jei pasakyčiau, kad repeticijos bus du kartus per dieną – kažin ar atsirastų norinčių? Senais laikais visi norėjo. Vaikai mano klasėje, galima sakyti, gyveno. Todėl ir padarėme daug didžių dalykų.

Dabar tėvai, vaikai jautresni – turi gerai parinkti žodžius, kai su jais bendrauji. Pamenu vieną juokingą atvejį, kai leidžiu vaikus į sceną dainuoti, o viena mamytė iš paskos veržiasi su buteliuku vandens, kad jos mergaitė dar spėtų prieš pasirodymą atsigerti.

– Kokiais projektais šiuo metu pramušta jūsų galva?

– Be įvairių televizinių, kuriuose dainuoja mano mokinukai, dar labai intensyviai ruošiuosi tradicinei „Laumės juostai“ Palangoje. Jau bus 31 vasara, kai organizuoju šį vaikų ir jaunimo vokalinės muzikos festivalį. Taip pat visą vasarą draugauju su Mariaus ir Irūnos duetu. Malamės su jų koncertais po visą Lietuvą. Kartais vienus paleidžiu, kartais vykstu drauge. Visaip būna.

– „Man nepatinka tie, kurie dejuoja. Kalba apie ligas, skundžiasi“, – sakote. Tačiau, sutikite, gera turėti ką nors, kam ant peties galėtum išsiverkti, išsidejuoti. Ar turite?

– Turiu pusseserę, dar vieną artimą bičiulę. Pasišneku su jomis ir pasiguodžiu, kai man to reikia. Tačiau gal labiau nemėgstu tokių žmonių, kuriems visada viskas blogai. Saulė šviečia – blogai, lyja – dar blogiau. Su tokiais man sunku. Kaip vampyrai: sunkte išsunkia..

Šiuo metu reiklesnė esu sau. Tačiau buvo laikas, kai mano reiklumą galėjo pajusti ir mokiniai. Užtai ir buvo rezultatai! Juk jei vaikai lipa tau ant galvos – kaip pasieksi užsibrėžtą tikslą?!

Dar pasišneku su savo Maltos bišone Bela. Ji – pats ištikimiausias man žmogus (juokiasi). Belos duomenys, kilmė labai tiktų parodoms, bet, žinote, ne toks mano gyvenimo būdas, kad su šunimi į parodas lakstyčiau. Birželio viduryje jai sueis dešimt metų. Dažnai pagalvoju, kas bus, kai reikės skirtis... Neįsivaizduoju.

Ačiū, kad priminėte, kaip leidžiu savo laisvalaikį, – aišku, kad su Belute ant rankų: čiūčiuodama ir bučiuodama ją.

– Buvo laikas, kai ir pati dainavote, tad, jei finalinėje laidoje DI pakviestų komisijos narius išbandyti savo jėgas dainuojant karaokę, sutiktumėte?

– Baigiau solinį dainavimą ir chorvedybą. Pradžioje ne vienus metus ir dainavau. Puikiai sekėsi. Kažkada, kai tvarkiau stalčius, net esu radusi  LRT televizijos raštą, kur buvau minima kaip populiariausia 1991–1992 m. dainininkė. Vis dėlto ta solinė veikla mane mažai traukė. Iš pedagoginės didesnį pasitenkinimą jaučiau.

Ar sutikčiau padainuoti karaokę? Nežinau. Gal.

– Kai tų dainų jūsų gyvenime tiek daug, ar dar klausotės jų automobilyje, namuose?

– Ne, neklausau. Matote, aš dar dirbu Marijampolės meno mokykloje ir turiu ten penkiolika įvairaus amžiaus vaikų, kurių repertuaras ir norai labai platūs. O kur dar mano studijos vaikai!

Taigi, mano automobilyje – jokios muzikos, tik žinios. Kartais merginos, kai vežu jas į koncertą, paprašo, kad įjungčiau radiją, bet atsakymas visada būna – ne: muzika automobilyje mane migdo ir nervina.

Namuose – irgi jokios muzikos, nebent televizorius ką nors bamba. Turiu plokštelių, bet patefono turbūt niekada neįsigysiu, nors gal visai norėčiau.

Kai nueinu į sporto salę, ten visada groja muzika. Kad jūs žinotumėte, kaip mane ji nervina. Pamenu, vieną sykį kažkaip ėmė ir nutilo, tai aš ant visos salės iš džiaugsmo kad sušuksiu: „Dieve, kokia graži šita daina! Palikite ją ilgiau!“

D. Kudriavcev / Fotodiena, L. Lapkauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Į platų muzikos pasaulį esate išleidusi daug mokinių. Vieni dainuoja duše, automobilyje ar karaokės bare, kiti pradėjo ir tęsia sėkmingas atlikėjo karjeras. Matome juos renkančius arenas, pasirodančius televizijoje. Ar bent vienas iš jūsų muzikinių krikštavaikių yra kada padėkojęs Laimai?

– Čia labai jautrus klausimas. Nesu turgus ir savo gerų darbų nepardavinėju. Nei už dėkingumą, nei už ačiū. Tačiau visada būna malonu, jei retkarčiais kas nors parašo kokią gražią žinutę ar pasveikina su Mokytojų diena.

Suprantu, kad jie visi šiandien turi savo gyvenimus ir todėl nieko iš jų nesitikiu. Gal tokia ir yra mano, kaip pedagogės, misija – pakreipti juos tinkama linkme. Galbūt tie žmonės dabar taip negyventų, jei nebūtų savo kelyje sutikę manęs.

Tačiau gerus darbus darome ne dėl to, kad kas nors vėliau dėkotų. Manau, kad parodytas dėmesys, gerumas kitaip žmogui grįžta. Tikrai. Todėl visiems savo mokiniams linkiu kuo didžiausios sėkmės ir visada labai džiaugiuosi dėl jų.

– Cituoju: „Vyro paieškomis niekada pati neužsiėmiau. Gal esu per daug išdidi.“ Šiais laikais surasti savo antrąją pusę padeda pažinčių programėlės. Ar esate kada kokią nors išbandžiusi?

– O Dieve – ne, ne, ne (juokiasi). Man atrodo žema kur nors ko nors pačiai ieškoti. Gal dėl to aš ir viena, kad niekada gyvenime pati nieko neieškojau – nei su programėlėmis, nei be jų. Tikiu likimu: jei tau skirta – žmogus atsiras. Jei ne – turi išmokti gyventi viena. Galbūt aš per didelė romantikė…

– Jei likimas leistų iš naujo rinktis: šeima ar pedagogės, prodiuserės karjera? Kurį dovanų paketą imtumėte?

– Šeima. Imčiau tai, ko neturiu. Kartais paskambinu draugėms, ypač per kokias nors šventes. Labai gražiai skamba, kai sako: pas mane anūkai suvažiavę, nelabai galiu kalbėti, dabar užsiėmusi: dažome kiaušinius ar kepame pyragus... Žinokite – labai per širdį. Aš viso to neturiu. Mano gyvenimas kitaip susiklostė. Tačiau yra taip, kaip yra. Todėl, manau, šeima gyvenime turi būti svarbiausia.