Didis lėlininkas, fantastiško grožio asmenybė, nepraradusi giedros minties, ironijos ir humoro iki senatvės – taip S.Ratkevičių apibūdina filmą apie režisierių sukūrusi poetė Enrika Striogaitė.

Nepajėgė atsispirti

"Mėlyniesiems katilėliams aidint" – dokumentinis filmas apie vieną garsiausių Lietuvos lėlininkų, pirmojo Lietuvoje profesionalaus Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėją Stasį Ratkevičių.

Paklausta, kaip kilo idėja kurti dokumentiką apie šią asmenybę, poetė Enrika Striogaitė atsakė, kad nekurti tiesiog negalėjo.

"Rašydavau recenzijas apie spektaklius ir toje aplinkoje sutikau Stasį. Jis iškart nustebino šviesiu protu, giedra mintimi. Pabendravusi sužinojau, kad jis yra lėlių teatro įkūrėjas, – pasakojo E.Striogaitė. – Toks žmogus negalėjo nepatraukti dėmesio, nes jis – nušvitęs. Pradėjus bendrauti atsivėrė fantastiško grožio asmenybė. Tiesiog įsimylėjau tą žmogų."

p>E.Striogaitė sakė, kad, sužinojus apie S.Ratkevičiaus nuopelnus ir įdomų gyvenimą, nebuvo įmanoma atsispirti idėjai sukurti filmą apie menininką. Ji suprato, kad turi galimybę įamžinti asmenybės atminimą, juolab kad daugelis net nežino, jog lėlių teatro pradininkas ir labai iškilus Lietuvos kultūros žmogus yra kaunietis.

Žavėjo giedra mintimi

Pasiryžusi sukurti filmą apie S.Ratkevičių poetė dar nebuvo įsitikinusi, ar sumanymui pritars pats režisierius. Ji abejojo, ar lėlių teatro įkūrėjas pasitikės žmogumi iš šalies, nedirbusiu jo aplinkoje.

"Iš pradžių buvo atsargus, bet paskui jis patikėjo manimi, visiškai atsivėrė perskaitęs vieną mano rašytą spektaklio recenziją, kurią pagyrė už tinkamas įžvalgas, – prisiminimais dalijosi E.Striogaitė. – Dažnai nesusitikdavome, nenorėjau jo varginti, bet paprašytas laiko surasdavo."

p>Anot jos, solidaus amžiaus žmonės neretai būna susireikšminę, bet ši savybė visiškai svetima S.Ratkevičiui. Priešingai – jis neprarado ironijos, humoro, menininko laikysenos, aktoriškumo ir visuomet turėjo daug pasakyti.

"Filmas sukurtas rekordiškai trumpai filmuojant, bet ne dėl jo sveikatos ar nenoro. Jis tiesiog labai greitai atsiskleidė. Retai žmonės taip sklandžiai ir šviesiai kalba", – pasakojo E.Striogaitė.

Įvairiaspalvis portretas

40 minučių poetiniame pasakojime apie S.Ratkevičių atskleidžiamas šviesuolio paveikslas nuo paauglystės iki brandos. Vaikystėje išmokęs groti smuiku, fortepijonu, vargonais, jis buvo geras vokalistas, būrė chorus ir jiems dirigavo. E.Striogaitė pastebi, kad jis visada gyveno kultūriškai įdomų gyvenimą: dainavo su tenoru Kipru Petrausku, Juozo Naujalio chore.

"Galėjo būti dainininkas arba realizuoti save medicinoje, likti savo kaimelyje, bet jam neužteko tokio pasiskraidymo, jį traukė didysis skrydis", – apibendrino poetė.

Lėlių teatro link vedantis maestro kelias prasidėjo Klaipėdoje. Ten jis su žmona aktore Valerija Gruodyte-Ratkevičiene dirbo dramos teatre. Patys pasiuvę lėles, pirmuosius lėlių spektaklius jie pastatė už savo lėšas.

Pirmojo spektaklio "Stebuklingasis Aladino žibintas" premjera –1958-ųjų gegužės 18-oji – laikoma profesionalaus Lietuvos lėlių teatro gimtadieniu.

Filme kaip nuolat sugrįžtantis motyvas iškyla mėlyna katilėlių pieva ir geležinkelio bėgiai, pralekiančio traukinio metafora. Tai aliuzija į Šeštokus – pasienio miestelį, kuriame prabėgo vieno garsiausių Lietuvos lėlininkų vaikystė.