– Esate magijos ekspertas, renginių vedėjas, dažnas TV pokalbių laidų svečias, o štai trečiadienį startavote visiškai nauju amplua: tapote „Gero vakaro šou“ šeimininku. Ar pasiūlymas Jus nustebino?
– Neneigsiu, buvau šiek tiek nustebęs. Paskui ėmiau sukti galvą, kaip pavyktų viską suderinti, nes šiuo metu daug laiko užima privatūs renginiai, naujų magijos numerių ruošimas ir pan.
Apsispręsti padėjo supratimas, kad renginyje aš nenoriu daryti vien tik magijos triukų. Labiausiai mėgstu tokius projektus, kuriuose galiu būti ir magas, ir renginio vedėjas. Beje, ar žinojote, kad amerikietis Johnny Carsonas, kuris ir pradėjo visą šią vėlyvų pokalbių laidų tradiciją, iš tiesų buvo… magas mėgėjas? Todėl puikiai žinojau tokių laidų formatą, tik visada įsivaizdavau save labiau kaip pašnekovą, o ne kaip šou vedėją.
Šiuo atveju laidos šeimininkas turi būti dar ir geras klausytojas, o tai visai kas kita – ne pačiam spindėti geriausioje savo šviesoje, bet pasirūpinti, kad šviestų pašnekovas.
– Žiūrovai nekantrauja sužinoti, kuo šis „Gero vakaro šou“ skirsis nuo ankstesnių versijų.
– Aš ateinu į laidą būdamas toks, koks esu. Tikrai nesistengsiu būti nei Davidu Lettermanu (amerikiečių televizijos laidų vedėjas, – aut. past.), nei J. Carsonu iš „Tonight show“.
Bandysiu rasti savo unikalų kampą, o kartu ieškosiu ir kiekvieno pašnekovo asmenybės perliuko, kuris parodytų jį dar kitoje, mažiau mums žinomoje šviesoje.
Ruošdamasis kažkuriai laidai sužinojau, kad vienam mūsų pašnekovui režisierius Rimas Tuminas iš Islandijos buvo parvežęs neįtikėtinai keistų lauktuvių. Taip pat sužinojau, kad Džordana Butkutė kadaise buvo labai talentinga mezgėja ir primezgė daug gražių megztinių pusei „Nerijos“ ansamblio.
– Kokiais magiškais triukais Jūs ištraukėte šią slaptą informaciją?
– Patikėkite – jokių triukų. Kadangi priklausau šou verslo pasauliui, su kai kuriais laidų svečiais turiu tam tikrą asmeninį ryšį.
Tarkim, pirmoje „Gero vakaro šou“ laidoje turėjau pašnekovą, kurį pirmą kartą pamačiau būdamas dvylikos metų Šventosios kultūros centre. Net pamenu pirmą sakinį, kurį jis tada pasakė, turiu knygą su jo autografu. Prieš laidą žmogus šito fakto dar nežinojo – nusprendžiau jam išburti tą knygą…
– Kaip matau, būti „Gero vakaro šou“ vedėju Jums visai nesunku: jei negalite prakalbinti žodžiais, pasitelkiate magiją?
– Panašiai. Tačiau neapsigaukite. Žinau, kad iš tokio formato laidos vedėjo žiūrovams norisi humoro arba skambių frazių. Aš akcentą dedu ant žodžio „geras“: juk tai „Gero vakaro šou“! Mano tikslas – su žiūrovais pasidalyti gėriu. Tikiu, kad kiekvienas pašnekovas širdyje turi po šiltą, gerą istoriją, kuri gali mus pradžiuginti, įkvėpti.
Noriu TV3 laidos žiūrovams dovanoti džiaugsmą. Sugalvojau, kad savotiška vyšnaitė ant torto bus kuriam nors iš laidos pašnekovų skirtas triukas – klausimą tada užduosiu ne žodžiais, bet triuku. Tarkim, viena aktorė labai mėgo grybauti, tad aš laidoje išbūriau jai didžiulį indą, pilną grybų, ir paprašiau pasidalyti, kaip jai pavyksta taip sėkmingai rinkti grybus.
– Ar tarp laidos svečių pasitaiko ir nematytų veidų?
– Oi, ne. Beveik 20 metų patirtis pramogų versle davė savo. Be to, ir pats daug kuo domiuosi. Tarkime, ateina į laidą aktorius, o aš esu matęs vieną iš jo ankstyvųjų spektaklių. Šalia jo sėdasi televizijos laidų vedėjas, su kuriuo mane sieja linksma istorija: kadaise jis „išdūrė“ mane kaip magą!
– Viena didžiausių Jūsų autoritečių buvo šviesios atminties rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Kokią paslaptį ji Jums atskleidė?
– Mes susipažinome, kai dar buvau pirmo kurso studentas. Jai labai patiko mano rodytas triukas. Pamenu, tada paklausiau Jurgos, kaip ji randa gerų idėjų savo kūriniams. Atsakė, kad kiekvieno žmogaus istorija gali būti verta knygos.
Tapęs šios laidos vedėju, iškart prisiminiau Jurgos žodžius. Juk iš tiesų kiekvienas pašnekovas savyje turi bent vieną perliuką, kuriuo gali pasidalyti ir kuris atneša žiūrovams ką nors smagaus, gražaus, o kartais ir juokingo.
– Jei pašnekovus ruošiatės kalbinti, naudodamas vardinius, tik jiems vieniems skirtus triukus, ar įpusėjus laidos sezonui jų nepristigsite?
– Manau, ne (juokiasi). Šitaip ruoštis laidai man kur kas įdomiau. Noriu, kad ir pašnekovas pajustų, kad šioje laidoje buvo lauktas, apie jį buvo galvota, ieškota informacijos.
Pavyzdžiui, prieš pirmosios laidos filmavimus išvažiavau į miestą su ausinuku ir kelias valandas klausiausi įvairių interviu su savo būsimais pašnekovais. Norėjau, kad klausimai nesikartotų, norėjau išgirsti įdomių detalių, kurias galėčiau panaudoti pokalbyje. Beklausydamas sužinojau, kad vienai mūsų atlikėjai taip patiko populiari amerikiečių dainininkė, kad ji net savo dukrą pavadino jos vardu.
Man „Gero vakaro šou“ – tai nauja kelionė, kurioje niekas nėra suvaidinta. Čia žiūrovai organiškai matys tai, ką ir aš pats, ruošdamasis laidai, atradau.
– Teigiate, kad būti televizijos laidos šeimininku nėra lengva magui, savo pasirodymuose mėgstančiam absoliutų tikslumą?
– O, taip… Mano pasirodymuose viskas sustyguota minutės tikslumu – nuo apšvietimo iki kitų dalykų. Viskas kruopščiai ištobulinta, surežisuota. Tuo metu čia laidos gerumą diktuoja pati visata ir pašnekovai.
– Gal planuojate į savo šou įtraukti ir žiūrovus?
– Be abejo. Prisipažinsiu: nemoku dirbti be publikos. Man reikia matyti žmonių akis, suprasti, iš ko jie juokiasi. Jei ko pats nežinau, drąsiai kreipiuosi ir klausiu: „Gal jūs žinote?“
Tas abipusis bendravimas suteikia laidai gyvybės. Todėl „Gero vakaro šou“ filmavimuose žiūrovai visada laukiami. Per pertraukėles aš dar pakalbinu juos, pasifotografuoju su norinčiais, padėkoju, kad atėjo.
– Ar dažnai laidos svečiai bando atspėti, kaip Jūsų triukai veikia?
– Visada. Vieni suka galvas, kaip tai padariau, kiti sako, kad nenori žinoti, nes tuomet bus nebeįdomu. Treti šypsosi ir vaidina, kad jiems vienodai, bet užkulisiuose bando prieiti prie mano staliuko ir jį paliesti arba prašo leisti įkišti ranką į mano skrybėlę, naiviai tikėdami, kad ras ten kokį triušį (juokiasi).
Bandysiu rasti savo unikalų kampą, o kartu ieškosiu ir kiekvieno pašnekovo asmenybės perliuko, kuris parodytų jį dar kitoje, mažiau mums žinomoje šviesoje.
Išties smagu žiūrėti, kaip koks solidus, Lietuvoje gerai žinomas žmogus smalsiai tyrinėja mano skrybėlę, bandydamas joje įžvelgti kokių nors paslapčių. Ir tegul… Juk mano paslaptys – ne ekonominės ir ne valstybinės.
– Ar tiesa, kad 99 proc. Jūsų triukų yra skirti suaugusiesiems?
– Taip. Turiu triukų, susijusių su filosofija ir psichologija. Mano iliuzijos menas yra žaismingas, bet drauge ir intelektualus. Jis įjungia žmogaus protą, kuris nejučia ima narplioti, kas ir kaip.
Manau, kad iliuzijos menas dabar išgyvena renesansą. Amerikos „Late night show“ dažnai kviečiasi magus, nes net ir šiuolaikiniam žmogui, pasirodo, vis dar smagu yra nustebti. Tą nuostabą, kurią žmogus patiria per mano šou, aš bandau pritaikyti ir pokalbiui. Stengiuosi, kad žiūrovai laidoje išgirstų ką nors, ko dar nebuvo girdėję.
– Pastaraisiais metais daug dirbate Lietuvoje, o kaipgi kiekvieno mago svajonė – Las Vegasas?
– Nors turėjau galimybių pasirodyti Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kitur, neseniai supratau vieną dalyką: lietuviai – pati nuostabiausia publika visame pasaulyje. Jie yra intelektualūs, moka klausytis. Net vakarėliuose, kur žmonės vaišinasi ir šoka, jie nurimsta, atidžiai seka mano judesius.
Juokauju, kad nuo mažens svajojau pasirodyti Las Vegase, o kai tai įvyko, supratau, kad vis dėlto Lietuva yra mano svajonių šalis.
Nekeldamas kojos iš namų galiu bendrauti su savo konsultantu Jeffu McBride’u (beje, jis konsultuoja ir Davidą Copperfieldą), tad mes su Jeffu kartą per dvi ar tris savaites susiskambiname, pasišnekame, jis mane pamoko kai kurių dalykų. Noriu augti, tobulėti ir siekiu, kad mano žiūrovai Lietuvoje gautų lygiai tą patį, ką gauna Prancūzijos arba Amerikos publika.
– Išduokite, kiek procentų Jūsų darbe sudaro psichologija, o kiek – technika ir fizika.
– Esu baigęs du aukštuosius – filosofiją ir psichologiją. Pastarosios praktika niekada nesiverčiau, bet pats mokslas man labai įdomus ir naudingas.
Vesdamas „Gero vakaro šou“ dažnai prisimenu psichologijos studijas, dėstytojus, mokančius atidžiai išklausyti pašnekovą, leisti jam atsiverti. Šiuolaikiniai žmonės nebemoka klausytis, mes nebegirdime vieni kitų, tai liūdina.
Atsakydamas į Jūsų klausimą, išvesiu paralelę su muzika. Technika ir fizika – tai mano rekvizitai, mano įdirbis, grojant smuiku. Smuikas turi būti kokybiškas, o aš privalau būti jį gerai įvaldęs. Tačiau tai prasideda nuo psichologijos – t. y. širdies, energijos, nervo, meilės. Dalykai, kuriuos įdedu į kiekvieną savo žvilgsnį, judesį.
Trumpai tariant, magija yra kelių dalykų jungtis, bet aš vis dar neturiu atsakymo, kas svarbiau – kūrinys ir jo natos ar pats kūrinio atlikimas.
Man labai svarbu, kad viskas mano pasirodyme būtų gražu, organiška ir atlikta su pagarba žiūrovui.
– Kuris Jūsų triukas iki šiol pareikalavo daugiausia pastangų – tiek fizinių, tiek emocinių?
– Tokių triukų turiu net kelis. Vieną rodau jau trečius ar ketvirtus metus ir sulig kiekvienu pasirodymu jį vis labiau tobulinu.
Taip pat turiu triuką, kuris nėra toks įspūdingas, kaip tas, kai iš vieno vyno butelio padarau devynis, bet... dažnai tie įspūdingi triukai nėra patys didžiausi ir sunkiausi.
Sudėtingiausias mano triukas, kurį tobulinu iki pat dabar, yra tas, kur į sceną aš ateinu be švarko, be rankovių ir be kišenių – tiesiog su juodais marškinėliais, o mano rankose atsiranda šešios kortų kaladės. Jos atsiranda ne paprastai, o atplasnoja kaip drugeliai. Atrodo, lyg aš iš oro traukčiau kortas ir jomis nukločiau pusę scenos. Darydamas tai nenaudoju jokios technikos, tik rankų miklumą.
Prieš keletą savaičių Rygoje vyko Europos iliuzionistų kongresas, skirtas iliuzijos meno istorijai. Į jį susirinko garsiausi pasaulio magai ir magiško rekvizito kolekcininkai. Net pats D. Copperfieldas iš Las Vegaso nuotoliu perdavė linkėjimų visiems kongreso dalyviams.
Mane pakvietė pasirodyti per atidarymą – kaip Baltijos šalių atstovą. Sunku buvo išsirinkti, kokį triuką atlikti, bet renginio prodiuseriai pasiūlė daryti būtent tą, apie kurį aš jums ką tik pasakojau: triuką, kuris iš esmės paremtas mano rankų miklumu ir didžiuliu įdirbiu. Nemeluosiu, jaudinausi. Atlikti triuką, kai į tave įsmeigtos 120-ies profesionalių magų akys, o vienas iš jų – net šio triuko judesių kūrėjas, išties sudėtinga!
– Ar kada esate pasinaudojęs magija gyvenime?
– Naudoju ją tik kilniems tikslams, mano moralinės nuostatos kitaip neleistų. Tikrai neinu į teatrą be bilieto. Tikiu karma ir jaučiu pagarbą šiam menui.
Kartais magija padeda nuraminti verkiantį vaiką ar pasufleruoti nepažįstamiems žmonėms bendrą pokalbio temą. Sykį viename verslininkų susitikime parodžiau triuką, kuris tapo skirtingus žmones vienijančia ašimi. Vyrai, sėdėję prie vieno staliuko ir iki tol neradę bendros kalbos, ėmė spėlioti, kaip jį atlikau, ir ledai buvo pralaužti.
– Ar nekyla grėsmė, kad ir kur pasisuktų M. Wizard, visur jis bus tapatinamas su burtininku – tam tikru personažu?
– Yra tokių žmonių, kurie lieka personažais ir po darbo. Aš šito nenoriu. Todėl, kai būnu scenoje, būnu M. Wizard, o kai esu namuose ar su savo draugais – tiesiog Mantas. Esu dalyvavęs ne viename verslo susitikime, kur mačiau, kad žmonės nesiklauso, ką jiems kalbu, o tiesiog stebi mano rankas ir laukia magijos.
Man „Gero vakaro šou“ – tai nauja kelionė, kurioje niekas nėra suvaidinta. Čia žiūrovai organiškai matys tai, ką ir aš pats, ruošdamasis laidai, atradau.
– „Norėjau viską mesti ir daryti ką nors ne magiško.“ Ar šis sakinys Jums tinka?
– Tikrai ne, nors... per kovidą ir ekonominę 2008-ųjų krizę buvo visokių minčių. Tada likau be darbo ir mąsčiau, ką dar galėčiau veikti.
Todėl ir neapleidžiu psichologijos, daug skaitau, mokausi, keliu savo kompetencijas, kad galbūt tas žinias, kurias turiu scenoje ir psichologijoje, kažkada galėčiau sujungti į vieną žmonėms naudingą veiklą.
– Jei galėtumėte valdyti vieną magišką galią, ką pasirinktumėte?
– Mokėjimą ir galėjimą keliauti laiku. Tikrai norėčiau pamatyti, kaip atrodė Kaunas tarpukariu arba kaip buvo statoma Vilniaus katedra. Smalsu būtų išvysti ir antikinę Graikiją, susitikti su tų laikų filosofais – Sokratu ar Demokritu. Pasėdėti bačkoje ir pafilosofuoti apie gyvenimą.
Lygiai taip pat smalsu būtų keliauti ir metais į priekį. Pasmalsauti, kaip atrodys Lietuva, pasaulis po gero dešimtmečio ir daugiau.
– Manote, dirbtiniam protui kasdien vis labiau tobulėjant, iliuzijos menas išliks?
– Manau, taip. Dirbtinis intelektas galėtų parašyti patį gražiausią meilės laišką ir sugeneruoti patį gražiausią atviruką, bet jei aš padaryčiau taip, kad po jūsų kavos puodeliu atsirastų jūsų pasirinkta korta su jūsų parašu, ta nuostaba vis tiek būtų kita.
Kaip? Kodėl? – mėgintumėte spėti. Todėl, manau, kol gyvuos žmogaus intelektas, tol gyvuos ir iliuzijos menas.
Tas pats ir su teatru ar rašymu: mes darome tą patį, ką darydavo žmonės prieš tūkstančius metų, sėdėdami aplink laužą – jie pasakodavo istorijas. Žmogus žmogui visada buvo ir bus įdomus. Todėl kiekvieną trečiadienio vakarą nepamirškite įsijungti TV3, kur mes irgi dalysimės istorijomis, tik ne aplink laužą, o „Gero vakaro šou“ studijoje!
(be temos)