R. SAGĖ: RAŠYMAS – TAI BŪDAS GYVENTI NE VIENĄ GYVENIMĄ

"Mano sėkmės istorija gimė iš to, kad aš neskubėjau", – sako rašytoja Rasa Sagė. Brandžiame amžiuje atradusi rašymo džiaugsmą, ji nė kiek nesigaili biuro kasdienybę iškeitusi į kūrybą. Rasa įsitikinusi – jei būtų skubėjusi gyventi, greičiausiai nebūtų sutikusi sau idealaus vyro, su kuriuo Nyderlanduose sukūrė šeimą.

– Savo pirmąją knygą "Laimingi žmonės keliauja dviračiais" išleidote būdama 40-ies. O ką veikėte prieš tapdama rašytoja? Ar svajonę rašyti brandinote visada, o gal romaną įkvėpė išgyventos patirtys?

– Manau, kad rašytojai būna skirtingi. Vieni rašo jau nuo pirmųjų dienų, kai tik išmoksta mintis išlieti popieriuje. Vėliau jie studijuoja literatūrą, rašo tekstus į kultūrinę spaudą ir sukasi literatūrologijos pasaulyje. Kiti pradeda rašyti būdami vyresni, kai pasijunta prikaupę patirties. Save priskiriu prie antrųjų.

Gyvenimas taip susiklostė, kad saviraiškai per knygų rašymą subrendau, kai man buvo jau beveik 40. Ši sukaktis suėjo po dviejų savaičių, kai buvo išleistas pirmasis mano romanas. Iš tiesų aš seniai norėjau parašyti knygą. Nuskambės banaliai, bet iki tol tiesiog neturėjau apie ką. Gyvenau gana eilinį gyvenimą, apsiribojusį darbu, namais ir draugais. Tačiau netikėtai nusprendžiau emigruoti į Nyderlandus, patyriau įvairiausių nuotykių, ir taip gimė mano pirmoji knyga. Ji pasakoja apie tai, kaip žmogus savo komforto zoną iškeičia į nežinią, o ši padeda jam augti kaip asmenybei.

Iki tol dirbau personalo vadybininke. Šis darbas man patiko, tikrai nesiskundžiau ir nieko keisti nenorėjau. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad išvykau iš Lietuvos, subrandinau knygą ir nebepaleidau rašymo. Šiandien, galima sakyti, rašau visu etatu. Kitos mano veiklos taip pat susijusios su literatūra.

– Neretai žmonėms atrodo, kad ką nors drastiškai keisti savo gyvenime galima tik ankstyvoje jaunystėje. O vėliau mesti darbą ir imtis ko nors visai kito yra nedrąsu, gal net kvaila. Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad yra per seni pokyčiams?

Brigitai ir Kasparui visada sakau: jūsų mama yra Lietuva, o tėtis – Olandija. Šios šalys visada yra šalia ir viena kitai netrukdo.

– Aš manau atvirkščiai – juk žmogaus patirtis kaupiasi bėgant metams. Jaunystėje esame drąsūs eksperimentuoti ir keisti savo gyvenimą, bet tai nereiškia, kad galime tai padaryti kokybiškai. O vyresnis žmogus jau yra subrendęs, prikaupęs patirties ir įspūdžių apie gyvenimą, tad tikrai žino, ko nori. Jei jis trokšta pokyčių, laikas juos įgyvendinti visada yra geras. Žinoma, nebūtina to daryti drastiškai ir visko mesti. Tačiau imtis naujos veiklos išties verta, nes norai neatsiranda iš niekur. Troškimai būnant vyresnio amžiaus kyla iš brandos, savęs supratimo, meilės sau, ir žinojimo, kas man tinka ir kas netinka.

– Jūsų pirmoji knyga pasakoja apie lietuvę emigrantę Nyderlanduose. Kaip ir minėjote, pati emigravote į šią šalį ir čia patyrėte įvairiausių nuotykių. Ar knygoje galima rasti daug jūsų pačios istorijos? Galbūt patyrėte tiek sunkumų, kiek ir jūsų herojė Goda?

– Esu gimusi ir augusi Vilniuje, tad išvykimas į svečią šalį man tapo tam tikru šoku. Lietuvoje turėjau aiškų, paprastą gyvenimą, kuriame viskas sudėliota. Išvažiavusi svetur pajutau, kad esu visiškai viena ir turiu pati savimi pasirūpinti. Tad knygoje išties nemažai mano pačios patirties.

Žinoma, tai grožinis kūrinys, tad jame netrūksta ir fantazijos. Knygą brandinau labai ilgai – net ketverius metus. Norėjau perprasti rašymo subtilybes, tad lankiau kursus, kalbėjausi su rašytojais, daug skaičiau ir domėjausi. Rašymo proceso metu knygos siužetą nuolat keičiau, kad istorija būtų gyvybingesnė. Todėl sakyčiau, kad Godos istorijoje manęs liko, tačiau pagrindinis personažas nesu aš. Iš tikrųjų šią veikėją kūriau įsivaizduodama vieną merginą, kurią dažnai sutikdavau bažnyčioje. Jos nepažinojau, tačiau man ji pasirodė įdomi, tad ir apipyniau savo istorija. Šiai merginai nė nežinant, ji tapo pagrindine mano knygos heroje.

– Kaip atsidūrėte Nyderlanduose? Čia praleidote dvejus metus, vėliau grįžote į Lietuvą ir beveik po dešimtmečio su šeima vėl išvykote. Ar šiandien šią šalį laikote savo namais?

– Pokalbio pradžioje kalbėjome apie savo troškimus. Manau, kad jie gimsta gana anksti, gal net vaikystėje, bet tiesiog kartais neturime sąlygų jų įgyvendinti. Aš pati seniai norėjau pagyventi kitoje šalyje. Tas noras slypėjo giliai, tačiau galiausiai susiklostė situacija, kuria aš pasinaudojau. Lietuvoje buvo ekonominė krizė, tad mano vadovė darbe buvo priversta mažinti darbuotojų. Visas kolektyvas palaikėme draugiškus santykius, tad vadovė visų pirma paklausė – gal kas nors norėtų pats išeiti? Tad nusprendžiau palikti darbą, o tada įgyvendinau savo svajonę.

Mano kaimynas olandas turėjo įdarbinimo agentūrą, todėl jo paklausiau, galbūt man atsirastų darbo Nyderlanduose. Taip ir buvau įdarbinta. Apie Nyderlandus iki tol labai mažai žinojau, tad prieš išvažiuodama ėmiau daugiau domėtis šia šalimi. Ieškant informacijos, man ji kažkodėl pasirodė tokia artima, sava. Atvykusi čia tiesiog pamilau vietos kultūrą, žmones, pamėgau tvarką. Buvau nusprendusi čia pagyventi dvejus metus, tad po jų grįžau į Lietuvą. Tačiau likimas manęs vis tiek nepaleido. Gimtinėje susipažinau su savo būsimu vyru Bas, kuris, pasirodė, olandas! Po septynerių gyvenimo Lietuvoje metų vėl grįžome į Nyderlandus.

– Su vyru auginate du vaikus – aštuonmetę Brigitą ir šešiametį Kasparą. Vaikai gimė Lietuvoje, tačiau dabar lanko mokyklą Nyderlanduose. Kiek jūsų šeimoje yra Lietuvos, o kiek Nyderlandų? Ar stengiatės atžaloms diegti lietuvybę?

– Taip, esu didelė patriotė ir man labai svarbu vaikuose išlaikyti lietuviškumą. Todėl nesutikau į Nyderlandus kraustytis iškart, kai tik  pradėjau lauktis. Norėjau gimdyti Lietuvoje ir savo vaikus čia auginti bent iki trejų metų, nes iki tokio amžiaus formuojasi mažylio asmenybė. Norėjau, kad vaikai susiformuotų kaip lietuviai – taip ir įvyko.

Nuo pat pradžių nusprendėme šeimoje kalbėti trimis kalbomis – olandų, lietuvių ir anglų. Vyras su vaikais kalba olandiškai, aš – lietuviškai, o tarpusavyje šnekame angliškai. Tačiau į vaikus angliškai niekada nesikreipiame, nes tai tėčio ir mamos kalba. Ši formulė visai gerai veikia, nes atžalos dabar visiškai lengvai pereina iš vienos kalbos į kitą. Kadangi vaikai jau mokėjo olandų kalbą ir dažnai šioje šalyje lankydavo močiutę, persikraustymas jiems nebuvo baisus. Jie nejuto didelio pokyčio. Brigitai ir Kasparui visada sakau: jūsų mama yra Lietuva, o tėtis – Olandija. Šios šalys visada yra šalia ir viena kitai netrukdo.

Nyderlanduose vaikai eina į mokyklą nuo ketverių metų, tad, vos atvykus, ją lankyti pradėjo ir mūsų atžalos. Pirmose klasėse mažyliai daugiau žaidžia nei mokosi, tačiau jau pratinasi būti savarankiški. O trečia klasė yra mūsų pirmos atitikmuo – vaikai jau mokosi rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Mums atvykus, Kasparas ėmė lankyti pirmą klasę, o Brigita – trečią. Tad dukra niekada nebuvo pirmokė, iškart peršoko dvi klases. Sakyčiau, kad mūsų šeimoje yra užtektinai tiek Nyderlandų, tiek Lietuvos, nes abu su vyru stengiamės puoselėti savo kultūrą.

– Buvote ir Nyderlandų lietuvių bendruomenės valdybos narė. Ar šioje šalyje daug lietuvių?

Esu įsitikinusi, kad vaikai turėtų būti pasirinkimas, bet ne būtinybė, nes tai labai atsakingas sprendimas.

– Taip, buvau, bet nusprendžiau, kad man malonesnė kitokia veikla – susijusi su knygomis, literatūra. Įkūriau Nyderlandų skaitytojų klubą. Organizuojame susitikimus, knygų pristatymus, diskutuojame, keičiamės knygomis. Kai pandemijos gniaužtai kiek atsileis, vykdysime ir daugiau veiklų. Pastebiu, kad lietuvių Nyderlanduose daugėja. 2000-aisiais jų čia buvo apie 200. Tačiau, atsiradus daugiau įdarbinimo agentūrų, galimybių dirbti ir studijuoti, šiandien jų čia gyvena daugiau nei 10 tūkst. Žinau, kad šiais metais ypač daug lietuvių rudenį atvyks studijuoti į šios šalies universitetus. Anksčiau sutikti lietuvį Nyderlanduose buvo retenybė. O dabar čia veikia įvairios lietuvių draugijos, klubai, bendruomenės.

– Naujausias, šiais metais pasirodęs jūsų romanas "Burbulas" nagrinėja itin kontroversišką temą. Jūsų aprašomame ateities pasaulyje žmonės nebenori susilaukti vaikų. O atžalas auginantys asmenys tampa vis didesne retenybe. Kaip kilo mintis apie šį romaną? Pati esate mama – ar daug reikėjo pastangų, norint įsijausti į vaikų nemylinčių moterų vaidmenį? Kaip manote – ar motinystės jausmas yra įgimtas, o gal tai išties yra pasirinkimas?

– Šis romanas yra ne tiek apie vaikus, kiek apie laisvę pasirinkti. Nuo vaikystės nemėgau posakio "taip reikia" ar "taip turi būti". Jis man visada keldavo vidinį pasipriešinimą. Deja, mūsų visuomenėje vis dar mėgstama kitiems primesti tradicinį gyvenimo būdą. Tačiau aš manau, kad spaudimo susilaukti vaikų neturėtų būti.

Neseniai kaip tik kalbėjausi su vienu pažįstamu, kuriam labai svarbu, kad jo dukros susilauktų atžalų. Tokio požiūrio aš visiškai nesuprantu – kiekvienas turėtų spręsti už save, o ne spausti savo vaikus, kad gimdytų anūkus.

Jautru: naujausias distopinis rašytojos romanas "Burbulas" nagrinėja nenoro turėti vaikų temą.

Esu įsitikinusi, kad vaikai turėtų būti pasirinkimas, bet ne būtinybė, nes tai labai atsakingas sprendimas. Gyvenimas neturint vaikų ir jų susilaukus skiriasi kaip diena ir naktis. Tapęs mama ar tėčiu, tu jauti visiškai kitokius jausmus, mąstai kitaip, atlieki kitas funkcijas. Džiaugiuosi, kad jaunimas šiandien į tai žiūri atsakingiau ir daug kalba apie atsakomybę.

Pati mama tapau vyresnio amžiaus – sulaukusi 35-erių. Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad būtinai turiu atsiskleisti per šeimą. Man atrodė, kad yra ir kitų laimingo gyvenimo formulių. Rašydama romaną, prisiminiau ir pokalbį su savo amžinatilsį močiute. Ji man pasakė: "Vaikeli, jei gyvenčiau iš naujo, niekada netekėčiau ir negimdyčiau vaikų." Anuomet nesupratau, kaip galima taip sakyti, tačiau dabar kilo įvairių minčių, kurios sugulė į romaną.

Knygos impulsu tapo ir girdėtas pasakojimas apie dviejų studenčių pokalbį. Joms besidalijant ateities planais, nuskambėjo sakinys: o kas šiais laikais dar nori turėti vaikų? Tad mano romanas – distopija, kai visa visuomenė nusprendžia neturėti vaikų. Vis dėlto pabaigoje paaiškėja, kad viskas yra šiek tiek kitaip, nei atrodė iš pradžių.

– Šiandien vis daugiau žmonių išties neturi vaikų ir neplanuoja turėti. Kaip manote – galbūt ateityje jūsų aprašytas scenarijus gali išsipildyti?

– Nuo Antikos laikų egzistuoja labai įdomi filosofija – antinatalizmas. Ji teigia, kad sprendimas susilaukti vaikų yra didžiulis moralinis įsipareigojimas ir atsakomybė. Kai turi vaiką, tu potencialiai didini kančią pasaulyje, nes nežinai, ar tavo atžala bus laiminga. Be to, niekas vaiko nepaklausė, ar jis norėtų gimti. Ši filosofija dabar ypač populiarėja, jos teiginiais žmonės kartais grindžia savo nenorą turėti vaikų. Vis dėlto didelė dalis žmonių svajoja apie atžalas ir yra tiesiog sutverti būti mamomis ir tėčiais. Tad tikiu, kad mūsų pasaulis tikrai neišnyks. Tačiau savo romanu kviečiu visus pamąstyti apie su tėvystės rūpesčiais prisiimamą atsakomybę.

Šeima ir vaikai tikrai nėra laimės formulė. Manau, kad laimingo gyvenimo formų yra išties įvairių.

– Minėjote, kad nesate iš tų moterų, kurios visada norėjo būti mamomis. Ar pati įsivaizduojate savo gyvenimą be vaikų?

– Išties, niekada nebuvau ta mergina, kuri labai trokštų turėti draugą, užmegzti santykius, susilaukti vaikų. Man buvo įdomūs kiti dalykai – knygos, kelionės. Labai džiaugiuosi, kad desperatiškai nesiekiau santykių, nes dabar greičiausiai jau būčiau tris kartus ištekėjusi ir išsiskyrusi.

Kadangi judėjau savo ritmu, galiausiai sutikau idealų vyrą, su kuriuo sukūriau šeimą. Manau, kad neskubėti ir neprisirišti prie to, kad būtinai reikia turėti vyrą ir vaikų, yra išties naudinga. Juk susilaukti atžalų su netinkamu žmogumi yra labai didelė našta, netgi nelaimė. Aš netikėtai sutikau užsienietį, kuris yra kilęs iš visai kitos kultūros, bet mes sutapome it sielos dvyniai. Tad mano sėkmės istorija gimė iš to, kad aš neskubėjau. Tačiau net jeigu ir nebūčiau sutikusi savo vyro, vis tiek būčiau laiminga. Šeima ir vaikai tikrai nėra laimės formulė. Manau, kad laimingo gyvenimo formų yra išties įvairių.

– Jūsų knygose yra nemažai jūsų pačios. Galbūt jums rašymas – tai proga pažvelgti į save kitu kampu? Kitaip sakant, kas būtų, jei gyvenimas būtų susiklostęs kiek kitaip?

– Taip, pirmos mano dvi knygos išties buvo tokios. Pirmoji pasakoja apie mano emigracinę patirtį, o antroji – "Tavo likimo krašteliu einu" – apie mano santykius su žmonėmis. Ja norėjau parodyti, kaip menkiausios mūsų mintys ir veiksmai gali pakeisti mus supančių žmonių gyvenimą. Žinoma, savo patirtį įpinu į personažus. Jeigu mano gyvenimo įvykęs nutinka knygos siužete, veikėjas kūrinyje gali pasielgti ir sureaguoti visiškai kitaip nei aš. Tad tai labai įdomus kūrybinis procesas, kai, pasiremdama tikrais įvykiais, sukuriu visai kitokius scenarijus.