– LNK pradeda vasarą su naujomis laidomis, serialais ir filmais. Viena ryškiausių artėjančio vasaros sezono premjerų – „Močiučių Bali(u)s“. Antrą kartą savo šauniąsias močiutes vežatės į kelionę, o visą šį nuotykį paverčiate televiziniu projektu. Sakykite, kodėl Balis?
– Balį pasirinkome dėl nuostabių egzotiškų vaizdų, kitokios dvasios nei Afrikoje ir, žinoma, jo populiarumo – visi vyksta į Balį ieškoti savęs, tad ir močiutes nusprendėme nuvežti ten ko nors paieškoti – pavyzdžiui, to, ko nepametė (juokiasi).
Iki tol ir pats Balyje nesu buvęs, tad labai norėjau ten nuvykti. O dar su tokia gera kompanija!
– Kokia buvo močiučių reakcija, kai pirmą kartą išgirdo žodžius „skrendam į Balį“?
– Močiutės viena per kitą klausė – į kokį balių? Kadangi dirbame su klientais ir organizuojame jų šventes, joms galvoje vieni baliai! (Šypsosi) Papasakojau joms apie Aziją, Indoneziją ir Balį. Tada prasidėjo aikčiojimai ir dalijimasis svajonėmis – viena galvojo, kad jau niekada nepamatys Azijos, kita turėjo svajonę pasisupti virš ryžių terasų… Tad žinia apie Balio salą visas iki vienos labai nustebino ir pradžiugino.
– Į Balį skraidinote šešias močiutes, tačiau filmuotis panoro tik keturios. Jei kiekvienai iš būsimų TV žvaigždžių reikėtų sugalvoti po palyginimą...
– Virgutė – tikra žemaitė su žavinga tarme, auksinėmis rankomis ir močiutišku rūpesčiu.
Zita – atominė močiutė, kuriai visi iššūkiai įveikiami, o už kandaus juokelio slepiasi jautri širdis.
Aušrelė – mūsų močiutė „madistė”, kasdien žavinti savo elegancija, puikiu skoniu ir pašėlusiu būdu.
Virginija – močiutė smalsutė, labai komunikabili, viskuo besidominti ir norinti savo žinias perduoti kitiems.
Štai kokia spalvinga kompanija!
– Ar prieš kelionę nerimavote, kad toks nuotykis gali būti per sunkus vyresnio amžiaus žmonėms?
– Žinoma, vykstant į tokią tolimą kelionę galvoje kirbėjo įvairiausių minčių. Dar planuodami išvyką kalbėjomės su močiutėmis, kaip jos pakenčia karštį, skrydžius, ar neturi kokių nors sveikatos problemų. Įsivertinome, ar visos gali keliauti. Tačiau mano močiutės – neeilinės. Jų drąsa, entuziazmas, smalsumas ir veržlumas gyventi, man regis, suteikia joms sveikatos.
Kelionės metu mums ne tik neteko kreiptis į gydytojus, bet neteko ir nė kiek rimčiau sunegaluoti. Už tokią sėkmingą kelionę dėkoju Dievui ir, žinoma, savo baboms, kurių puikus nusiteikimas, manau, buvo svarbiausias sėkmingos kelionės rodiklis.
Labai noriu prisidėti prie visuomenės mąstymo pokyčio. Močiutės neturi sėdėti namie, neturi būti ramios, neturi pramogų ir patirčių palikti jauniems.
– Kokiomis akimirkomis Balyje pagalvojote: „Dėl šito buvo verta viską organizuoti“?
– Labai taiklus klausimas! Tokią akimirką išgyvenau tikrai ne vieną kartą – ne tik šiemet, bet ir pernai, kai skridome į Zanzibarą…
Kai matai laimingas močiutes, kartu traukiančias dainą kalnais riedančiame autobusiuke, kai matai jų šypsenas pirmą kartą glostant dramblį, kai pastebi akyse spindinčias ašaras išvydus krioklį, supranti, kad visa tai – tiesiog neįkainojama patirtis.
Džiaugiuosi turėjęs galimybę šiomis akimirkomis būti kartu su jomis, nes labai palaikau mintį, kad vyresni žmonės Lietuvoje turėtų atsikratyti seno stereotipo, jog užaugus vaikams gyvenimas baigiasi. Iš tiesų jis ne baigiasi, o tik prasideda – be rūpesčių, be didelių įsipreigojimų, su kokybišku laiku sau.
– Ar buvo taip, kai jautėtės ne projekto vadovas, o tiesiog visų močiučių „anūkas“, bet kartu ir atsakingas už visas šešias?
– Matydamas močiučių rūpestį ir šilumą, dažnai patirdavau šį jaukumo jausmą. Atrodė, lyg būčiau namie su savo baba... Pats juokiuosi, kad su tiek močiučių esu Lietuvos anūkas (juokiasi). Tačiau atsakomybė man visada svarbiausia. Šio jausmo net norėdamas negaliu užgesinti. Atostogaudamas su močiutėmis tam tikrais momentais bandžiau sąmoningai atsipalaiduoti, rasti veiklų, kurios leistų nors trumpam pailsinti mintis. Balis buvo vieta, kur man tikrai pavyko.
– Kaio ši kelionė pakeitė Jūsų santykį su vyresnio amžiaus žmonėmis?
– Kiekvienoje kelionėje sustiprėja draugystės – juk darbe niekada neturi laiko ilgiems pokalbiams ar pasisėdėjimams. Taip nutiko ir su močiutėmis – kartu praleistas laikas tapo bendrystės dovana, kurią gavome visi. Sustiprėjo ryšys, pasitikėjimas, geriau pažinome vieni kitus.
– Projekte matysime daug juoko, judesio, gyvybės. Ar sąmoningai norėjote laužyti stereotipą, kad močiutės turi būti ramios ir namuose megzti anūkams kojines?
– O taip! Labai noriu prisidėti prie visuomenės mąstymo pokyčio. Močiutės neturi sėdėti namie, neturi būti ramios, neturi pramogų ir patirčių palikti jauniems. Man atrodo, kad moterys ir taip labai didelę gyvenimo dalį atiduoda kitiems, o dažnai vyresniame amžiuje užmiršta, nebeturi galimybių arba tiesiog motyvacijos, įpročio skirti laiko sau. Tad kelionė tikrai yra vienas iš būdų parodyti, kad ir vyresniame amžiuje viskas įmanoma ir ne mažiau smagu nei jaunystėje.
Panašius stereotipus mes kasdien laužome „Močiučių restoranuose“, kur su žmonėmis bendrauja, juos pasitinka ir svetingumu rūpinasi močiutės. Aptarnavimo srityje tai nėra įprasta praktika, o pas mus – kasdienybė, kurioje vyresni žmonės yra lygiaverčiai darbuotojai, galintys realizuoti save, užsidirbti, būti reikalingi. Tikiu, kad, stebėdami mūsų močiutes, jų veiklas ir nuotykius, žmonės įsikvėps pozityviau žvelgti į gyvenimą ir savo galimybes vyresniame amžiuje.
– Kokių pamokų pats išmokote iš energingųjų močiučių keliaudamas kartu?
– Ne tik keliaudamas... Kasdien iš jų mokausi drąsos, smalsumo, noro pamatyti, sužinoti, atrasti. Mokausi ir džiaugsmo. Tokio, kurį matau močiutėse. Jos moka džiaugtis viskuo ir tai jų gyvenimą daro gerokai šviesesnį. Kodėl gi nedaryti taip pat?
– Kaip atrodė pasiruošimas lietuviškajam baliui Balyje? Minėjote, kad į lagaminus prisikrovėte ne tik drabužių, bet ir baravykų, žarnų vėdarams, kitokio gėrio. Ar buvo kas nors, ką vis dėlto pamiršote?
– Pasiruošimas Baliui – neelinis iššūkis. Nuomojome restoraną, ieškojome pagalbinio personalo virtuvės darbams, taip pat – produktų vietiniuose turguose ir parduotuvėse, o jau tada močiutės pravėrė lagaminus… Ko tik ten nebuvo – mėsos, sūrių, prieskonių, žarnų, grybų, indų iš Lietuvos!
Galiausiai sudėję lauktuves iš Lietuvos ir pirkinius iš Balio surengėme puikų balių! Nieko neužmiršome – stalas lūžo nuo valgių, viskas užfiksuota mūsų laidose. Tad žiūrėkite ir viską pamatysite.
– Ar sunku buvo suderinti keturių stiprių asmenybių norus?
– Močiutės – suaugę, išmintingi žmonės, kurie, nors yra tikrai labai skirtingi, vykdami į kelionę supranta, kad reikės derintis. Juk tai ne solo kelionė, o tokia išvyka, kurioje būtini kompromisai.
Turėjome iš anksto numatytą kelionės programą, kurią vykdėme be didesnių pakeitimų, o bet kokią trintį ar įtampą visada pašalindavo bendra vakarienė, nuoširdūs pokalbiai ir apsikabinimai. Juk vieną dieną apsipykus supranti, kad ryte prasidės nauja diena ir kad vėl reikės kartu keliauti, kalbėtis ir tiesiog būti... Todėl močiutės pačios stengdavosi išsikalbėti, išsiaiškinti ir susitaikyti įvykus kivirčui.
– Kuri močiutė Balyje buvo didžiausia nuotykių ieškotoja?
– Visos jos ieškojo savų nuotykių… Virgutė pirma lynais virš ryžių terasų skraidyti užsinorėjo, Zitai ir Aušrai su motoroleriu važinėtis prisireikė, o Virginiją vos atplėšėme nuo šamano – tiek jai viskas rūpėjo… Kiekviena diena su mūsų močiutėmis – vis naujas nuotykis!
– Ar tiesa, kad su močiutėmis kartais būna linksmiau nei su jaunimo kompanija?
– Tikra tiesa – su močiutėmis būna tokių momentų, kad net tenka šluostytis juoko ašaras.
Kaipgi ramiai žiūrėti, kai Zita lietuviškai kalbasi su vietiniais žmonėmis? Arba kaip Virgutė atsilieka nuo grupės, nes turi būtinai papasakoti vietiniams apie „Močiučių restoranus“? Man šypsena nuo veido nedingo visos kelionės metu!
– Ką pagalvojo Balio beždžionės, pamačiusios lietuvišką balių?
– Baliuje beždžionių, ačiū Dievui, nesulaukėme. Svečiai turbūt būtų greitai išsiskirstę... Tačiau jos mus aplankydavo net vilose. Vagiliaudamos iki soties prisiragavo lietuviško maisto ir gėrimų.
– Atrodo, močiutės keliavo daug drąsiau nei kai kurie jauni žmonės. Kodėl, Jūsų manymu, vyresni žmonės dažnai save nuvertina?
– Manau, dažniausiai žmonės save nuvertina nesulaukdami palaikymo iš aplinkos. Galbūt darbdaviai atsuka nugarą, kai vyresnis žmogus nori realizuoti save profesinėje srityje? Gal vaikai gyvena toli ir mažai bendrauja, o draugai nebeturi sveikatos arba jau yra iškeliavę anapilin? Priežastys gali būti įvairios.
Menkas vertinimas iš aplinkos mažina savivertę. Todėl ir stengiuosi, kad vyresni žmonės rastų nišą, kurioje jie būtų reikalingi, lygiaverčiai ar net labiau vertinami nei jaunimas dėl savo gyvenimiškos patirties, sugebėjimų, vertybių.
Tikiu, kad, stebėdami mūsų močiutes, jų veiklas ir nuotykius, žmonės įsikvėps pozityviau žvelgti į gyvenimą ir savo galimybes vyresniame amžiuje.
– Galbūt po šio projekto sutikote žmonių, kurie sakytų: „Mano mama ar močiutė irgi pagaliau išdrįso keliauti“?
– Išties labai dažnai žmonės parašo žinučių apie tai, kad mus seka, palaiko ir patys įsikvepia keliauti ar tiesiog smagiau leisti gyvenimą. Tai labai džiugina. Dar smagiau – kai jie atvyksta į Palangą ir pas močiutes ateina gyvai susipažinti, papliurpti. Taip, tikiu, ir sklinda nauja smagaus ir laimingo senėjimo mada!
– Ką Jums reiškia „Močiučių restorano“ bendruomenė – ar tai daugiau nei darbas?
– Močiučių projektai – tai, visų pirma, idėja. Visuomenės, labiau palaikančios ir labiau vertinančios vyresnius žmones, idėja. Man tai viena iš gyvenimo svajonių. Kartais galvoju: gal tai skolos mano mylimai babai ir kitiems vyresniems žmonėms grąžinimas? Tiems, kurie nuo pat ankstyvos vaikystės mane palaiko, duoda nuostabių patarimų, dalijasi savo vertinga patirtimi ir išmintimi. Labai gerbiu vyresnius žmones ir noriu įkvėpti šio jausmo kitiems.
– Gal jau turite svajonių kryptį kitam močiučių nuotykiui?
– Cha… Idėja visada yra, ir kryptis jau ne viena galvoje ieško savo maršrutų. Tačiau dar ne laikas tuo dalytis – tegul žiūrovai pasimėgauja antruoju močiučių kelionių sezonu, o tada papasakosiu, ko laukti toliau. Tačiau pažadu, kad nenurimsime!
– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie galvoja, kad gražiausi gyvenimo nuotykiai jau praeityje?
– Linkiu įsijungti laidą „Močiučių Bali(u)s“, o kai ji baigsis – peržiūrėti ankstesnės mūsų kelionės „Močiučių Zanzibaras“ serijas. Jei nepadės – tada jau atvažiuoti pas mano močiutes į Palangą. Jos pačios ne tik paaiškins, kad nuotykiai gali gimti kasdien, bet ir pašokdins iki vidurnakčio – štai ir turėsite savo pirmąjį nuotykį lyg jaunystėje (šypsosi).
– Ar po tokių projektų Jums pačiam nereikia dar vienų atostogų?
– Tikrai ne… Kita aplinka, kitas klimatas, kiti žmonės – kelionėje tu tarsi persikeli į kitą pasaulį, atsitrauki nuo kasdienybės, tad atostogos, vienaip ar kitaip, vis tiek įvyksta.
Būdamas su puikia kompanija aš atsigaunu. Tiesa, kartais reikia pailsėti nuo laiko pokyčių ir ilgų skrydžių, bet tai menkniekis.
– Kokia būtų Jūsų tobula vasaros atostogų diena be kamerų, be restoranų darbų ir kitų organizavimo rūpesčių?
– Sėdėčiau ant smėlio, žiūrėčiau į jūrą, maudyčiausi ir dėkočiau Dievui už viską, ką turiu. O tada sugalvočiau kokį nors naują projektą!
– Lietuviška virtuvė šiandien išgyvena savotišką renesansą. Koks patiekalas, Jūsų nuomone, geriausiai apibūdina Lietuvą?
– Gal būsiu senamadiškas, bet kai kalbame apie Lietuvą, sakyčiau, tai yra... cepelinas. Gardus, sotus, lietuviškas, pažįstamas kiekvienai šeimai. Kūrybiškai į jį pažiūrėjus, galima išgauti įdomių ir naujų skonių. Tereikia sugalvoti įdomesnį įdarą ir standartinis patiekalas virs naujove. Taip nutiko ir Zanzibare, kai, nerasdami tinkamos mėsos, cepelinus virėme su žuvimi. Buvo labai skanu!
– Koks patiekalas kelia stipriausius vaikystės prisiminimus?
– Manų košė su namine aviečių uogiene ir cinamonu – tokią valgiau pas savo babą, tokią siūlome ir močiučių klientams. Nuostabus skonis.
– Kaip Balio gyventojai reagavo į cepelinus ir kitus lietuviškus patiekalus?
– Įdomiausia, kad jie su dideliu užsidegimu ragavo jiems visiškai nebūdingus valgius. Patys baliečiai itin mėgavosi mūsų tradicine balta mišraine ir ne mažiau gardžiai kirto cepelinus.
Kelionės gidas davė vieną patarimą – vietoj grietinės ant cepelinų pilti čili padažą – sakė, skonis bus tiesiog nuostabus.
– Jei reikėtų užsieniečiui vienu patiekalu paaiškinti, kas yra Lietuva, ką patiektumėte ant stalo?
– Aišku, kad cepelinus! Su spirgučiais, grietine ir žalumynais… O po cepelinų močiutės atneštų didelę stiklinę naminės giros ir palinkėtų: „Į sveikatą!“
Naujausi komentarai