Artėjant gražiausioms metų šventėms iš TV3 televizijos ekrano sklinda vis daugiau gerumo akcijų, o su jomis nejučia imame tapatinti ir vieną iš gerumo ambasadorių žurnalistę ir televizijos laidų vedėją Renatą Šakalytę-Jakovlevą.

– Gerumo ambasadorė – labai rimtos ir atsakingos pareigos. Kaip ja tapote?

– Net nežinau, kaip tiksliau įvardyti. Natūralu, kad, dirbant vieną žurnalistinį darbą, šalia dažnai atsiranda ir kitų pasiūlymų. Tuo metu buvau TV3 žinių vedėja ir reporterė. Aplinkybėms susiklosčius, mane pakvietė prisijungti prie „Išsipildymo akcijos“ komandos. Tapau viena iš šio gražaus renginio vedėjų. Jį vesdavau ne viena, bet su būriu kolegų. Pamenu tarp jų ir Aušrą Kilkuvienę, ir Nomedą Marčėnaitę, ir amžinatilsį Vitalijų Cololo. Metai iš metų tie veidai keitėsi, o aš likdavau. Kasmet prisidedu prie šios prasmingos „Išsipildymo akcijos“ ne tik kaip vienas iš jos veidų, bet ir balsų, mat garsinu ir vaizdo siužetus. Todėl šiandien galiu pasidžiaugti tiek pačios akcijos, tiek ir jos vedėjų stabilumu. Tie patys veidai – mano, Marijono Mikutavičiaus ir kitų – matyt, suteikia žmonėms, įsitraukiantiems į šį kilnų reikalą, dar daugiau pasitikėjimo. Man smagu būti viso to dalimi. Ypač, kai mano pačios puoselėjamos vertybės sutampa su empatija paremtomis gerumo akcijų idėjomis.

R. Šakalytės-Jakovlevos asmeninio archyvo nuotr. 

– Dažnai mes labiau linkę pastebėti neigiamų dalykų, o teigiamus palikti tarsi antrame plane. Kaip manote, ar lietuviai yra geri žmonės?

– Man atrodo, kad ne tik lietuviai, bet ir visi žmonės iš prigimties yra geri. Bent jau noriu nuoširdžiai tuo tikėti. Galbūt gyvenimo aplinkybės kai kuriems susiklosto taip, kad tas gerumas kažkur pasislepia. Įvairūs iššūkiai, nelaimės, finansinės krizės dažnai juos paverčia piktais ir viskuo nepatenkintais žmonėmis. Arba į paviršių iškelia pavydo jausmą. Tačiau juk tai labai žmogiška. Užtai tokie gerumo projektai, kuriuos matome per televiziją, paskatina ieškoti tų gėrio sėklų, kurių tikrai visi turime. Lietuviai puikūs žmonės. Iki šiol nė karto nesuabejojau jų gerumu. Jie mėgsta dalytis, yra be galo empatiški. Visos išsipildymo akcijos buvo labai gausios aukų prasme. Galbūt tai ir yra tikrasis žmogiškumo pamatas – galvoti ne tik apie savo, bet ir kito žmogaus gerovę: juk svetimo skausmo nebūna.

Vesdama „TV pagalbos“ pokalbius irgi matau, kaip noriai žiūrovai užsikrečia gerumu ir kaip dažnai į pagalbą pirmieji atskuba paprasti Lietuvos žmonės, linkę dalytis kad ir tais keliais eurais, kuriuos turi.

– Ką tik patvirtinote, kad svetimo skausmo nebūna. Gaunate ir asmeninių žinučių su prašymais padėti. Kaip tvarkotės su tuo emociniu krūviu, juk visiems geras nebūsi?

– Pagalbos prašymų būna labai įvairių. Kas prašo patarimo, kam reikia konkrečios informacijos, o kiti tiesiog tiesiai rašo, kad nori atvykti pas mus į studiją ir pasidalyti savo istorijomis. Visada žiūriu, kiek konkrečiu atveju galiu būti žmogui naudinga. Jei matau, kad sugebėsiu jam kažkuo padėti, tai dalijuosi jo istorija su laidos redaktorėmis, TV komanda. Na, o jei suprantu, kad pagalba ne mūsų jėgoms, patariu kreiptis kitu adresu. Vienaip ar kitaip, vis tiek stengiuosi atsakyti visiems, kas į mane kreipiasi. Tačiau negaliu prisiimti atsakomybės už visus atvejus, todėl mėginu apsaugoti save nuo perdėto rūpinimosi kitų gyvenimais. Kaip? Dirbdama su savimi. Tarkim, pastaruoju metu stengiuosi kuo mažiau laikyti telefoną rankose. Naudojuosi juo tik tiek, kiek tai yra susiję su mano tiesioginiu darbu. Dar riboju savo laiką socialiniuose tinkluose. Tai vienas iš būdų apsaugoti save nuo perdėtos informacijos gausos.

Nežinau, kodėl, bet žmonės kartais galvoja, kad aš esu psichologė. Tikrai ne. Labai šiais dalykais domiuosi, bet tikrai nesu specialistė. Todėl dėl rimtesnės pagalbos jie turėtų kreiptis ne į mane, bet į šio amato profesionalus.

Galbūt tai ir yra tikrasis žmogiškumo pamatas – galvoti ne tik apie savo, bet ir kito žmogaus gerovę: juk svetimo skausmo nebūna.

– Ar per daugybę metų, kai dirbate „TV pagalboje“, dalyvaujate gerumo akcijose, prisimintumėte kokį įvykį, kuris ir šiandien jaudintų, spaustų ašarą, keltų į paviršių pačius jautriausius prisiminimus?

– Vienos istorijos išskirti tikrai negalėčiau. Per devynerius metus, kai dirbu „TV pagalbos“ pokalbių studijoje, tų istorijų būta pačių įvairiausių ir jautriausių. Visuomet griebia už širdies žmonių pastangos po gaisro kuo greičiau atkurti savo gimtąjį lizdą. Ir kai mums bendromis jėgomis pavyksta tą pagalbą suorganizuoti, o paskui žmonės dėkoja ir rodo, kaip tie namai nuo pačių pamatų kyla į viršų, apima neapsakomas džiugesys. Tuomet jaučiuosi prie to prisidėjusi. Turbūt šios akimirkos pačios šilčiausios, matant, kad tavo pagalba duoda štai tokių gražių vaisių.

R. Šakalytės-Jakovlevos asmeninio archyvo nuotr. 

Su kai kuriais laidų herojais ir toliau palaikome šiltus, draugiškus ryšius. Kartkartėmis net filmuojame tas padėkas, kai žmonės atvažiuoja pas mus į studiją ar kviečiasi pas save į svečius, norėdami parodyti, kaip po mūsų pagalbos realiai pasikeitė jų gyvenimas. Pamenu vieną atvejį, kai po mūsų patarimo (padėjome žmogui apsispręsti) vyras pasirinko gydymą nuo priklausomybės vienoje reabilitacijos klinikoje, o sugrįžęs iš jos užsuko pas mus padėkoti. Po metų jis atrodė kaip visiškai kitas žmogus. Po tokių susitikimų supranti, kad tavo darbas tikrai turi prasmę.

– Kas yra feisbuko „Vilties spindulėlis“, kurio krikštamote esate?

– Šioje feisbuko grupėje buriasi negalią turinčių vaikų šeimos ir visi tie, kurie nori ir gali joms padėti. Dažnai pagalbos reabilitacijai, vaistams, specialiai įrangai iš valstybės nepakanka. Buvo laikas, kai tikrai daugiau prie šios veiklos prisidėdavau. Šiuo metu nebeišgaliu nei fiziškai, nei emociškai, bet vis tiek, jei reikia, padedu, bent jau pasidalydama informacija. Ar tai savotiška savanorystė? Manau, kad taip. Juk kiek atriekiame laiko nuo savų darbų, nuo savo šeimos, asmeninio laisvalaikio, tiek jo ir skiriame „Vilties spindulėliui“. Apie savanorystę dažnai pagalvoju, bet, manau, aš ir taip prie jos prisidedu, tik kitais būdais. Juk turiu darbą, dvi dukras, vyrą, šeimą, namus, kuriais irgi privalau pasirūpinti. Dar turiu ligotą mamytę, kuri gyvena specialiuose namuose ir kuriai taip pat reikia daug mano dėmesio, meilės ir rūpesčio.

– Kasmet televizijos ekrane Kūčių vakarą mes matome šiltą jūsų pašnekesį su kunigu Ričardu Doveika. Laida jau nufilmuota. Ar kalbindama ypatingus Kalėdų svečius pati neužsikrečiate tuo išankstiniu šventės laukimu, tuo smagiu šventiniu patosu?

– Kai šeimoje yra mažų vaikų, ruošimasis šventėms prasideda kur kas anksčiau – nereikia nei šventinių pašnekovų (juokiasi). Mūsų dukros – Elzė (devynerių) ir Sofija (šešerių) – diktuoja, kada pirkti egutę, įžiebti lempeles, puošti namus. Jei kas leistų, mergaitės pradėtų šventinę ruošą jau lapkričio pradžioje. Jos rašo laiškus Kalėdų Seneliui, prideda dovanų sąrašus. Tos šventinės nuotaikos mūsų namuose ima sklandyti iškart po Vėlinių. Šie metai – ne išimtis.

– Kaip šiais metais atrodo jūsų žaliaskarė – kuo ją puošėte, dabinote, gražinote?

– Oi, viskuo. Ir stikliniais bumbulais, ir kvapniais žaisliukais iš bičių vaško, ir šiaudinėmis žvaigždelėmis. Kiekviena dukra dar turi po žaislą su savo vardu.

TV3 nuotr. 

– Savos gamybos?

– Na, ne. Mūsų dukros nelabai mėgsta rankdarbiauti, bet be galo mėgsta piešti. Todėl snaigių prikarpė ir papuošė namus savo kalėdiniais piešiniais. Labai gražūs jų darbeliai!

– Kalėdų laikas dviejų dukrų mamai turėtų būti labai įtemptas: juk reikia gaminti karnavalines kaukes kalėdiniams pasirodymams.

– Laimė, jos viską daro pačios mokykloje. Mums su vyru niekuo rūpintis nereikia. Žinau, kad ir vėl bus šventinis žiburėlis – staigmena tėveliams. Kasdien girdžiu, kaip jos kažką užsidariusios repetuoja, dainuoja, kartoja posmelius, žodelius. Deja, šiais metais tikriausiai jų vaidinimo gyvai nepamatysime: abu su vyru tądien dirbsime. Ar jos supras? Teks suprasti. Įspėjome, kad turbūt išvysime tik filmuotą medžiagą, kuria pasidžiaugsime, kai grįšime iš darbų. Turbūt bus pirmi metai, kai abiem su vyru išpuola dirbti per jų šventę. Ką padarysi, visokių metų būna.

– Palydint šiuos metus iš TV ekranų tik ir sklinda: padovanok namiškiams savo meilę, dėmesį, rūpestį. Ar šias šventes galėsite ramiai sau leisti mylimųjų apsuptyje ir negalvoti apie darbus?

– Jei viską spėsime iki jų padaryti – tuomet taip (šypsosi). Todėl labai stengiuosi visą savo laiką griežtai planuoti ir svarbiausius darbus padaryti iki Kalėdų, kad neliktų kažkokių uodegų, kurios keltų nerimą ir neleistų mėgautis švente. Kartais aplinkybės susiklosto ne tavo naudai, tačiau iš principo abu su vyru stengiamės, kad šventinis laikotarpis būtų skirtas tik šeimai. Jau daug metų važiuojame švęsti Kūčių ir Kalėdų į Žemaitiją, pas vyro tėvelius. Aišku, per kovidus likome namuose, bet šįmet, jei orai nepakiš kojos, vėl tęsime šią gražią tradiciją.

– Teko girdėti, kad kadaise, kai dar nebuvote vedę, su būsimu vyru keliavote aplink Baltiją „Dniepr“ motociklu. Spėju, esate aistringi keliautojai?

– Kol mergaitės dar buvo mažos, keliaudavome rečiau, bet dabar tų kelionių tikrai netrūksta. Keliaujame ir dviese, ir po vieną, ir su vaikais, ir su draugais. Kai norime pasprukti kur nors su vyru, gelbsti jo tėveliai. Kokia įsimintiniausia gyvenimo kelionė? Turbūt toji su mano senelio palikimu – „Dniepr“ motociklu. Nors vyras ir dabar dažnai vairuoja motociklus, jais vyksta į keliones, bet „Dniepr“ su lopšeliu buvo kažkas tokio! Kartais ir aš prisijungiu prie vyro kaip keleivė. Net audžiu mintį kada nors išsilaikyti motociklininko teises. Kodėl toji kelionė buvo tokia ypatinga? Nes prieš tą kelionę vyras man pasipiršo – vykome į ją kaip sužadėtiniai. Tai buvo savotiškas santykių išbandymas. Sakėme, jei jau atlaikysime šią kelionę, tai jokie gyvenimo skersvėjai mums nebus baisūs. Ir tikrai grįžome iš jos nepraradę noro tuoktis (juokiasi).

Nuoširdžiai norėčiau pakviesti visus per šias Kalėdas pasimelsti už Ukrainos žmones ir pasirūpinti dovana jiems – auka specialiems fondams, kurie padeda šios šalies kariams siekti pergalės.

– Ateinančius Naujuosius metus pagal Rytų kalendorių globos Triušis ir Katinas. Gal turite namuose kokį mielą augintinį?

– Kol kas neturime jokio, bet mergaitės labai dažnai kalba, kaip jos norėtų auginti šuniuką. Svarstome šią idėją, bet kol kas nesiryžtame: puikiai suprantame, kad tuo šuniuku turėtume rūpintis mudu su vyru. Tačiau kiauras dienas dirbame, jam būtų labai liūdna vienam. Žodžiu, kol dar atlaikome dukrų spaudimą, tol susilaikome. Ateityje, kai jos bus didesnės ir savarankiškesnės, tuomet ir pakalbėsime.

– Paprastai prieš gimtadienius ar didžiąsias metų šventes žmonės mėgsta atlikti sąžinės išpažintį, metų įvykių apžvalgą. Ar galėtumėte įvardyti, koks įvykis darbe ar privačiame gyvenime šiais metais jums paliko didžiausią pėdsaką širdyje?

– Tokių dalykų nedarau, nes iš tiesų kiekvieną dieną stengiuosi apmąstyti, ką per ją nuveikiau, patyriau, sužinojau ar atradau. Kita labai svarbi mano dienos užbaigimo dalis yra padėka. Visada stengiuosi rasti progų, už ką turėčiau padėkoti. Dar – paprašyti sveikatos tiek sau, tiek savo šeimos nariams, artimiesiems. Kai fizinė ir emocinė sveikata gera, tuomet visa kita irgi atrodo lengvai įgyvendinama. Man tikrai nereikia ypatingų progų, kad apie tai galvočiau. Tiesiog stengiuosi skirti laiko sau ir sąmoningumo pusvalandžiams kasdien. Ramiai susidėlioju savo mintis – ko noriu, kas man teikia malonumą, o kas kartina gyvenimą ir gadina nervus.

R. Šakalytės-Jakovlevos asmeninio archyvo nuotr. 

– Kur semiatės atgaivos, įkvėpimo po darbų, buities, tarnystės saviems ir svetimiems?

– Jei matau, kad man jau žūtbūt reikia poilsio, stengiuosi pati jį susikurti. Pasiimu keletą dienų atostogų ar kokį mamadienį. Tuomet tiesiog darau dalykus, kurie man padėtų atsipalaiduoti. Keliauju, skaitau knygas, būnu su šeima, nueinu į kokį masažą (ech, kaip seniai jau buvau). Žodžiu, leidžiu laiką su savimi ir savo mylimais žmonėmis. Jie ir yra mano pagrindinė energijos įkrovimo stotelė. Nes jei tik neįsiklausau į kūno man siunčiamus signalus, perdegu. Kartais būna momentų, kai viskas erzina, nusibodę, nebeteikia prasmės, tuomet suprantu, kad reikia stabdyti arklius ir rasti laiko pabūti su savimi. Jei šį momentą prašoku, tai organizmas bemat mane primena – susergu peršalimo liga, kurią gydydama vis tiek turiu rasti laiko sau.

– Gerumo ambasadorės linkėjimas artėjančių švenčių proga būtų…

– Noriu palinkėti kiek įmanoma daugiau ramybės. Taikos su savimi ir su visu pasauliu. Kad nebegąsdintų jokie baisūs įvykiai, svarbiausia – kad rastume laiko ne tik sau, bet ir kitiems. Nuoširdžiai norėčiau pakviesti visus per šias Kalėdas pasimelsti už Ukrainos žmones ir pasirūpinti dovana jiems – auka specialiems fondams, kurie padeda šios šalies kariams siekti pergalės. Nes jie kovoja ir už mūsų taiką ir ramybę.