ŠEIKŲ LAIMĖS PASLAPTIS – ŽAIDIMAI IR PASIMATYMAI

Keturių šaunių berniukų mama Eglė Šeikienė sako, kad auginti keturis muškietininkus visai nesunku. Tik reikia turėti raktą į gražų tėvų ir vaikų bendravimą. Tas raktas – žaidimas. Šiuo metu Eglė intensyviai studijuoja masažą, kuris į jos gyvenimą taip pat atėjo per žaidimą.

– Iš pradžių dirbote logistikos kompanijoje, kaip ir jūsų vyras Jurgis Šeika. Kaip šovė į galvą mintis keisti darbą ir užsirašyti į masažo kursus?

– Kadangi vaikai gimė vienas po kito, daug laiko leisdavau su jais namuose – o čia dar pandemija ir karantinai! Be galo pavargdavau nuo jų zirzimo ir prašymo vis ką nors drauge pažaisti. Labiausiai jiems patiko visokie kutenimai, mylavimai, niurkymai. Kartais mes taip įsišėldavome, kad sunku būdavo nuraminti. Todėl ėmiau ieškoti ramesnių būdų, ką veikti su jais. Draugė papasakojo, kad ji savo vaikams ant nugaryčių piešia pasakas. Kitaip sakant, daro tokį smagų masažą su atitinkamu tekstu. Pamėginau, berniukams labai patiko. Ėmiau dvejoti, kad masažuoju ir baksnoju savo vaikelius bet kaip, o juk galėčiau pasidomėti, kaip tai daryti sveikatingiau, profesionaliau, kad būtų ne tik žaidinimas, bet ir nauda. Apsisprendžiau mokytis iš pagrindų ir įstojau į profesinę mokyklą.

– Pristatykite savo sūnus.

– Vyriausiajam Rokui – septyneri. Šįmet jis pradėjo lankyti pirmą klasę. Antanui – šešeri, Jonui – ketveri, mažyliui Ąžuolui – dveji. Kadangi gyvename Vilniuje, šalia Aukštagirio miško, tai Roką į mokyklą, o jaunėlius į darželį tenka vežioti. Kasdien patenkame į Vilniaus spūstis, kurios turi ir vieną gerą savybę: jų metu su vaikais gimsta labai įdomių pokalbių. Dažnai ir apie senųjų miškų Lietuvoje išsaugojimą.

– Esate sąmoningi tėvai. Kartu su vyru reguliariai aukojate savo pajamų dalį labdarai. Vyras – Vilniaus SOS vaikų kaimui, jūs – VšĮ „Sengirės fondui“. Negi, augindami keturis vaikus, dar randate atliekamų pinigėlių kilniems tikslams?

– Aš labai myliu miškus, noriu juos išsaugoti ir suprantu, kad tas žmogaus įsikišimas į gamtą labiau kenkia nei duoda naudos. Tad dažnai dalijuosi savo socialiniuose tinkluose „Sengirės“ informacija. Tikiu, kad taip prisidedu prie visuomenės ugdymo gyventi švariau, vartoti atsakingiau. Džiugu, kad kasmet prie senųjų miškų išsaugojimo prisideda vis daugiau žmonių.

– Turite dar ir pomėgį, kurį socialiniame tinkle „Facebook“ pristatote žaismingu pavadinimu „Va ir va kaip“. Kas po juo slepiasi?

– Gaminiai iš senų džinsų – kuprinės, sūpynės, hamakai, pagalvės, kilimėliai, pieštukinės ir kt. Net savo šūkį turime: „Mes perdirbame, kad Gamta kvėpuotų.“ Mėgstu įvairius rankdarbius, o svarbiausia – viską stengiuosi gaminti iš antrinių žaliavų. Norą gyventi tvariau ir švariau atsinešiau iš vaikystės. Tėvai įdiegė taupumo jausmą ir siekį gyventi paprastai, sąžiningai, dorai. Tiek vienas su kitu, tiek ir su gamta. Kai su vyru pasistatėme namą Vilniaus pakraštyje, netoliese esantis miškas mane tarsi užbūrė. Būdavo, einame pasivaikščioti, o aplink šiukšlės. Surenkame, sutvarkome – gražu. Ateiname po savaitės – vėl tas pats. Vėl darbuojamės... Taip ir gyvename. Vaikai natūraliai iš mūsų, tėvų, meilę gamtai, rūpestį dėl jos perima.

Sumaniai: feisbuko puslapyje „Va ir va kaip“ Eglė dalijasi savo pagamintų daiktų iš antrinių žaliavų idėjomis.

– Seniau tame sklype, kuriame statėte namą, stovėjo močiutės sodo namelis?

– Iš pradžių galvojome jį išsaugoti, restauruoti, bet paskui nusprendėme statyti naują namą. Atvykusi į vietą architektė už galvos susiėmė: sakė, kad pagal projektą reikės pusę čia augančių pušų iškirsti. Neleidome. Prašėme naujo, kuriame visi medžiai liktų augti savo vietose. Galiausiai tilpo ir mūsų namas, ir senos pušys aplinkui jį. Tuomet teliko sugalvoti, ką daryti su močiutės daiktais, kuriuos radome namelyje. Nė vieno baldo neišmetėme – sunešėme į garažą, paskui restauravome ir dabar kuo puikiausiai naudojamės. Mūsų namų interjere nemažai ir naujų daiktų, bet mums su vyru labai patinka sendaikčiai.

– Grįžkime prie jūsų tvariųjų siuvinių. Iš kur išmokote siūti?

– Šį pomėgį paveldėjau iš močiutės. Maža siūdavau lėlėms drabužėlius, minkštus žaisliukus. Iš pradžių rankomis, paskui išmokau siūti siuvimo mašina. Mama irgi buvo auksarankė – labai gražiai mezgė, nėrė. Tačiau mezgimas neprilipo. Supratau, kad siūti kur kas greičiau. Auginant daug vaikų reikėjo visko – nuo drabužių iki žaislų. Siūdavau iš pradžių tik saviems, paskui kažkas pamatydavo – užsigeisdavo. Taip ir atsirado „Va ir va kaip“ puslapis, į kurį kėliau savo siūtus eksperimentus.

– Dalijatės ir smagios veiklos idėjomis, kurios puikiai tinka šeimoms, auginančioms mažus vaikus. Viena iš jų – veidrodėlis, dekoruotas žaisliukais iš šokoladinių kiaušinių.

Jurgis leidžia būti savimi. Su juo galiu būti ir pankė, ir hiphoperė, ir elegantiška dama, ir sportininkė, ir tiesiog mama.

– Vyrui labai nepatiko tie smulkūs visur besimėtantys žaisliukai iš „Kinder“ siurprizų. Tad aš juos vis surankiodavau ir paslėpdavau kur nors tamsiame kamputyje, kad vaikai nerastų ir neišmėtytų. Tačiau jie kažkaip vėl išlįsdavo į dienos šviesą. Vieną dieną socialiniame tinkle „Pinterest“ radau šaunią idėją, kaip tais žaisliukais dekoruoti veidrodėlį. Tad ėmėme ir su vaikais padarėme dovaną tėčiui. Pasirinkau paprasčiausią rėmelį su veidrodėliu ir karštais klijais suklijavau ant jo žaisliukus.

– Ne tik siuvate, bet ir dalyvaujate kūrybinėse judėjimo „Zero Waste“ dirbtuvėse, mokote rankdarbių kitus?

– Man be galo patinka draugystė su dalijimosi daiktais stotele „DĖK’ui“, nes ten visada susirenka be galo nuoširdūs, atviri ir smalsūs žmonės. Mėgstu bendrauti ir kaskart atrasti dar neatrastų dalykų. Tarkime, sumąstyti, kaip parodyti nėrimą vąšeliu kairiarankiui, kai pati dirbu dešine. Štai tuomet ir supranti, kaip sunku mokiniui (nesvarbu – mažam ar jau suaugusiam), norinčiam išmokti kažko naujo. Kaip gera jausti mokytojo padrąsinimą, palaikymą.

– Koks tobulas jūsų šeimos laisvalaikis?

– Visi labai mėgstame aktyvų poilsį. Kol nebuvo sniego, savaitgaliais keliaudavome dviračiais. Važinėdavome su jais po miškus, o pavargę sėsdavome kur laukymėje ant pledo ir gerdavome arbatą, užsikąsdami namie suteptais sumuštiniais. Dar vienas tokių ratuotų išvykų pliusas – galėdavome pasikalbėti su vyru. Vyresni berniukai jau mindavo patys priekyje, mažasis sėdėdavo už nugaros kėdutėje, tad mudu turėdavome progą netrukdomi ramiai padiskutuoti. Juk darbo dienomis būname tokie pavargę, kad bemigdydami vaikus ir patys nulūžtame.

– Gal jūsų šeima turi kokių nors smagių tradicijų?

– Kai susirenku vaikus iš mokyklos, darželio ir visus automobilyje vežuosi namo, būna daug laiko pokalbiams apie tai, kaip praėjo diena, kas įdomaus kiekvienam nutiko, su kuo draugavo, ką naujo sužinojo ir pan. Žodžiu, toks smagus dienos aptarimas bestovint Vilniaus kamščiuose (juokiasi). Dar turime sekmadienio tradiciją – blynus. Vaikų mėgstamiausi – lietiniai su bananais. Prieš savaitę sirguliavau. Tą sekmadienį atsibudau vėliau nei įprastai. Matau – vyras verda man vištienos sultinį, o vyresnėlis sūnus Rokas savarankiškai kepa visai šeimai lietinius, nors jam dar tik septyneri. Po pusryčių visi vaikai paragino mane gultis ir ilsėtis: juk dar sergu. Prieina prie manęs šešerių Antanukas ir savo žaisliniu mobiliuoju skambina broliui Jonui, sakydamas: „Daktare Jonai, kuo greičiau atvykite pas mus į namus, mamai blogai.“ Netrukus atvyksta daktaras Jonas (jam ketveri) ir atsidaręs savo daktarišką lagaminą, matuoja man temperatūrą, išrašo vaistų receptą. Po žaidimo visi vaikai nuoširdžiai mane apkabina, daug kartų pasako, kad myli… Ar bereikia dar kažkokių vaistų?!

– Nebent saldainių… Jie visada puikiai veikia. Gal jūsų šeimoje saldainius keičia daržovės?

– Būtų gerai… Dėl saldumynų tenka kovoti. Geriausia išeitis – kai namuose jų išvis nėra. Tačiau, kai prasideda šventės, ypač Kalėdos, jų išvengti neįmanoma. Laimei, labiau nei saldainiai mūsų vaikams rūpi tėvų dėmesys. Pastebėjau, kad jei per savo mokslus, darbus galiu sūnums skirti bent valandėlę, pažaisti su jais, – tuomet diena jiems laiminga ir be saldumynų.

– Ką dažniausiai žaidžiate?

– Mums visiems patinka patiems pasigaminti įvairių žaislų, paskui su jais žaisti. Sykį iš antrinių žaliavų gaminome kuprines-raketas, skirtas skrydžiui į mėnulį ir žvaigždes. Tuo pačiu metu kalbėjomės ir apie kosmosą, visatą, planetas. Iš pradžių nusimarginome plastikinius butelius guašo dažais. Paskui į kartono gabalėlį įvėrėme virveles taip, kad išeitų tarsi kuprinė. Galiausiai pritvirtinome paruoštus butelius, o prie jų – iškirptas ugneles. Tuomet berniukai užsidėjo tas kuprines ant pečių ir lakstė po kambarius taip greitai, kaip raketos. Taigi, ir pakrutėjome, ir susikaupėme gamindami, ir daug naujų žinių įgijome.

– Ar Mėnuliukui guolį taip pat gaminote visi? Kokia jo atsiradimo jūsų namuose istorija?

– Visų pirma, pasakysiu, kad Mėnuliukas – jūrų kiaulytė. Jam dabar tiek pat metų, kiek ir Antanukui, – šešeri. Prieš metus vaikai užsimanė žiurkėno, kurį įsivaizdavo matantys vienoje reklamoje apie šeimos narius. Iš tiesų ten buvo jūrų kiaulytė. Pasitarę su vyru, nutarėme ją vaikams nupirkti. Kadangi gyvename labai atsakingai, vadovaujamės empatiškumo principais, tad sumanėme iš pradžių patikrinti, gal yra kokia jūrų kiaulytė, kuri laukia naujų šeimininkų globos namuose. Išsiuntėme užklausas Vilniaus gyvūnų globos organizacijoms ir gavome žinią, kad organizacija „Pagalba egzotiniams ir dekoratyviniams gyvūnams“ turi Mėnuliuką. Parvežtas namo pasirodė visai drąsus ir jaukus. Tuomet pasiuvome jam du gultukus iš senų džinsų.

Laimingas: gultas Mėnuliukui iš senų džinsų tarnaus dar ilgai.

– Gyvenate su penkiais vyrais. Ar jie supranta jus?

– Žinoma, ypač mano vyras Jurgis. Jurgis sugeba įžiebti pačią plačiausią šypseną mano veide. Myliu tuos ilgus pasivaikščiojimus ir pokalbius apie viską, o drauge apie nieką (tarkime, skaičiavimą raudonų ir mėlynų automobilių). Myliu savo rūpestingą vyrą, kuris nuoširdžiai ir atsakingai rūpinasi ne tik mumis – šeima, bet ir savo tėčiu, mama, broliais. Esame sotūs, laimingi, šiltai aprengti, pilni gėrio ir pramogų. Gera jausti tą finansinį saugumą ir patogumą. Gera būti didžiuliame ir šiltame jo glėbyje, kai būna labai blogai arba kai atrodo, kad dar kiek – ir nebeištversiu. Jurgis grąžina mane atgal ir leidžia būti savimi. Su juo galiu būti ir pankė, ir hiphoperė, ir elegantiška dama, ir sportininkė, ir tiesiog mama.

– Ką darote, kai nebežinote, kaip elgtis su savo išdykėliais?

– Prieš metus buvau užsiregistravusi į labai smagius teigiamo vaikų ugdymo kursus. Ten sužinojau, kad suaugusiųjų bendravimo su vaikais esmė – žaidimas. Žaisdami jie mokosi, įgyja žinių, socialinių įgūdžių. Kursų paskatinta buvau padariusi vaikams tokias lenteles, kur už gerą elgesį jie rinkdavo šypsenėles. Jei per savaitę gauna septynias šypsenėles – su mama važiuoja į kavinę. Šiuo metu su darželinukais mokomės raidžių, tad mokslai irgi vyksta skatinimo ir žaidimo principu. Kai vienas gauna prizą, tarkime, šokoladą, – siūlau jį pasidalyti su broliais.

– Jeigu nesidalija? Ar dažnai tarp brolių kyla konfliktų?

– Visko būna. Paprastai leidžiu patiems išsiaiškinti. Įsiterpiu tik tada, kai gresia muštynės. Tačiau tai būna tikrai nedažnai. Jie greitai susipyksta, bet greitai vienas kitam ir atleidžia. Dažnai kitos mamos manęs klausia, ar lengva auginti tiek vaikų. Tikrai nesunku: jie vienas su kitu užsiima, o mažieji daug ko mokosi iš vyresniųjų. Daugiausia dėmesio su vyru skiriame septynmečiui ir šešiamečiui. Kodėl? Ką išmoks jie, tą kartos ir mažiukai.

– Kadangi stengiatės gyventi kuo tvariau, vaikams drabužėlių turbūt neperkate – mažyliai paveldi iš vyresniųjų?

– Na taip. Man taip gera girdėti, kad jie labai to laukia. „Ar jau galiu Roko megztinį nešioti? Negi aš jau toks didelis?“ – džiaugiasi Antanukas. Kai kurie mūsų drabužėliai, tarkime, kojinės, nusidėvi iki skudurų. Kas juokingiausia, broliai nesuvokia, kad tuomet jas reikia išmesti (darau tai slapta). Jiems atrodo, kad viską galima sutaisyti, suremontuoti, suadyti – nuo kojinių iki žaislų.

– Tradicinis klausimas – ar savo šeimą vadinate laiminga?

– Taip! Mūsų laimės paslaptis? Vaikams – žaidimas, mudviem su vyru – pasimatymas. Turiu nuostabius tėvelius ir šešurus, kurie mums leidžia kartkartėmis ištrūkti iš namų ir pabūti dviese. Iš pradžių pasimatymus skirdavome tada, kai vienam kuriam atrodydavo, kad jau nebeištvers. Tačiau dabar jau nelaukiame, kol bus blogai. Labai svarbu turėti galimybę pabūti kiekvienam su savimi, su savo draugais. Aš išleidžiu vyrą, jis – mane. Man tobulas laikas yra su moterimis, stovyklose su pokalbiais, meditacijomis. Vyrui – sportas.