Jei bijo, vadinasi, yra dėl ko
Paklaustas, kaip vertina tokį dalyvių požiūrį, vienas žinomiausių Lietuvos dirigentų ir pianistų V. Lukočius šypteli ir pateikia savo paaiškinimą: „Gal yra dėl ko. Kartais pasirodymas nebūna iki galo ištobulintas, kas nors nepataikyta ar nebaigta, – tuomet taip ir pasakau. Tačiau bijoti mano kritikos neverta. Svarbiausia – stengtis dėl muzikos, nes dainuoja dalyviai ne dėl manęs, o dėl savęs, savo žiūrovų, klausytojų.“
Jo pozicija aiški – jis ne tas, kuris girtų, pataikautų ar juo labiau gražbyliautų tvirtindamas, kad pasirodymas – visiškai tobulas. „Jei kiti teisybės nesako, tai bent aš pasakau, – su šypsena aiškina jis. – Kartais dalyvius pernelyg užliūliuoja saldūs, ne visuomet pelnyti teisėjų komentarai. „Jei vis girdėsime: oi, koks gražus pasirodymas, oi, kaip viskas gerai, oi, kaip tie drabužiai jums tinka, ar žiūrovams bus įdomu? O dalyviams – ar bus naudinga?“
Nors „Žvaigždžių duetuose“ gausu šou elementų, Vytautas pabrėžia, kad kiekvieną pasirodymą jis labiau vertina iš muzikos profesionalo pusės. Pro jo ausis nepraslysta nė viena netiksli nata ar intonacija. „Labiausiai džiugina, kai matai poras, kurios intensyviai dirba. Galiu išskirti Naglio ir Adrinos duetą, kuris iš pradžių buvo silpnokas, bet atsižvelgė į mano pastabas ir dabar jų lygis kyla kaip ant mielių“, – teigia pašnekovas.
Būnant komisijoje, sako, ir patarti norisi, ir pakritikuoti, bet jei pora pasirodo labai gerai – ir pagirti. „Juk nekritikuoju specialiai, jei gerai būna“, – ginasi.
Ar išdrįstų skirti mažiausią balą? Dirigentas nė kiek nedvejoja: „Jei poros pasirodymas būtų to vertas – žinoma!“
Pats dalyvio vietoje atsidurti nenorėtų, nes tektų kur kas daugiau ruoštis nei dabar, o laiko paroje juk tiek pat. „Man labiau patinka būti dirigentu, akompaniatoriumi ar teisėju. Žodžiu, tuo, kuris yra prie dainininkų. Jei reikėtų pačiam čia dainuoti, tuomet tektų ir vaidinti, ir galvoti apie kostiumus, ir kurti mizanscenas. Dabar kur kas paprasčiau“, – šypsosi.
Laiminga žmona – laiminga šeima
Kaip televizijoje – taip ir Vytauto šeimoje. Vyras dega žalią šviesą moterims. Sako, tegul jos vadovauja. „Man atrodo, kad būtent mus, o ne moteris, reikėtų vadinti silpnąja lytimi. Deja, nemokame taip garsiai rėkti kaip jos“, – teatrališkai atsidūsta. Vietoj to (suprask, rėkimo) vyrai ima meškeres ar šautuvus ir tyliai spūdina prie kokios balos ar į mišką. Pasėdi ten dvi paras, nuleidžia garą ir grįžta namo ramūs. „O moterys toliau skalambija“, – juokiasi.
Kaip Vytautas apibūdintų savo santykių muziką su žmona Vytaute? Maestro dar kartą pakartoja: norint, kad namuose būtų ramybė, reikia žmonos klausyti. „Moterys mėgsta vis ką nors tobulinti. Dažniausiai tai būna jų vyrai. Girdėjote anglišką posakį: „Happy Wife – Happy Life?“ Teisybė. Juk jei bandysi prieštarauti, būsi nelaimingas. Tik reikia kaip nors sveiką ribą išlaikyti, nes paskui tos moterys gali per daug visokių projektų prisigalvoti – tai lovą pakeisk, tai vaiko kambarį perdažyk“, – lenkia pirštus.
Šiuo metu visi trys Lukočių vaikai gyvena tėvų namuose. Nė vienas, pasak garsaus tėčio, nenori kelti sparnų. „Viena vertus, smagu, o antra vertus, nėra savarankiškumo. Visą laiką tėvai dalyvauja jų gyvenimuose: tai patark, tai padėk...“ – nepiktai bamba.
Kovo mėnesį atšventęs savo 50-metį Vytautas ir pats neapsisprendžia, ar dar priklauso jaunimui, ar jau nebe. Juokauja, kad žilė galvon, o velnias uodegon: norisi ir į galingus motociklus pasidairyti, ir į didesnius automobilius ar jaunesnes moteris.
„Subrendęs tikrai nesijaučiu – dar kokį dešimtmetį iki visiškos brandos turėčiau nugyventi“, – pokštauja.
Jei galėtų pasiųsti SMS žinutę sau, 20-mečiui, parašytų: „Viską daryk, kaip darei, tik daugiau laiko ir jėgų skirk ne profesijai ar karjerai, o šeimai, santykiams, vaikams. Bandyk būti normaliu tėčiu, kuris daugiau laiko praleidžia namuose.“
Vyras pasakoja, kad praeityje, augant vaikams, didesnė šeimos našta teko žmonai. „Man – gastrolės, koncertai. Savaitėmis, mėnesiais manęs namuose nėra, o Vytautė viena su sergančiais vaikais, ligoninėse...“ – kaltai dūsauja.
Būnant komisijoje ir patarti norisi, ir pakritikuoti, bet jei pora pasirodo labai gerai – ir pagirti. Juk nekritikuoju specialiai, jei gerai būna.
Projekte – nei giminių, nei meilužių
Internete jau sklando sparnuota Vytauto frazė: „Nei giminių, nei meilužių projekte neturiu“, todėl, supraskite, visus dalyvius maestro vertina pagal įdėtą darbą.
Žmogiška, kad vieni dalyviai jam patinka labiau, kiti – mažiau, tačiau komisijos narys stengiasi išlikti objektyvus: vertina konkretų pasirodymą, o ne poros muzikavimą apskritai. „Išankstinių nuostatų, ką myliu, o ko nemyliu, tikrai neturiu“, – užtikrina jis.
Kartais, prisipažįsta, pasakęs daugiau nei reikėtų, vėliau pasigaili. „Už tiesą visur gauni per galvą – tiek pramogų pasaulyje, tiek ir politikoje“, – sako. Todėl, anot jo, daugelis renkasi kalbėti apvaliomis frazėmis: mes apsvarstysime, mes padarysime, tuo klausimu jau dirbame. Vytautas komisijoje kalba aiškiai ir konkrečiai – be politikavimo, bet ir nenukrypdamas į pernelyg gilias muzikologines diskusijas.
Paklaustas, ar šis televizijos projektas padeda žiūrovams artimiau susipažinti su muzika, Vytautas sutinka: jo paskirtis neapsiriboja vien pramoga. Čia dera viskas: ir šou elementai, ir švietėjiškas turinys. Juk skamba dainos nuo Vytauto Kernagio ar „Hiperbolės“ iki didžiausių pasaulinių hitų, o žiūrovai prie ekranų, klausydamiesi teisėjų komentarų, gali geriau suprasti žmogaus vokalo ypatumus, dainos atlikimo subtilybes ar net išmokti kai kurių muzikos terminų.
Šypsotis išmoko Suomijoje
Kiekvienoje laidoje girdėdami šmaikščius Vytauto komentarus ir matydami jo šypseną, mažai kas patikėtų, kad kadaise žmonės jį vadino piktu.
Pats vyras to neneigia – prisipažįsta, kad piktas tikrai buvo. Anot jo, piktumą įskiepijo sovietinė pedagogika. „Juk kokie žmonės tave supa, toks ir pats tampi“, – porina ir tęsia, kad pagal anuometę metodiką dėstytojas pirmiausia turėdavo studentą pažeminti, parodyti jo menkumą, o tik tada pradėti lipdyti iš jo žmogų. „Visi mes tą kelią nuėjome, todėl visi ir buvome pikti – kaip mušti šunys“, – atsidūsta jis.
Dar studijuodamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje Vytautas dažnai dalyvaudavo koncertuose su vyresniais kolegomis – grodavo fortepijonu. Vėliau, sutikęs Margaritą Dvarionaitę, susižavėjo dirigavimu. Šio meno mokėsi pas maestro Gintarą Rinkevičių, o studijas tęsė Sibeliaus akademijoje Helsinkyje. „Ten, per stojamuosius egzaminus, manęs paklausė, kodėl esu ant jų toks piktas. Todėl, kad taip išmokytas: muzika – tai valios išraiška“, – pusiau rimtai, pusiau juokais aiškina jis.
Vytauto teigimu, būtent Suomija pakeitė jo mentalitetą. Ten jis suprato, kad griežtumu, piktumu ir jėga pedagogikoje toli nenuvažiuosi. Šių dienų jaunimas, nesusidūręs su sovietinės sistemos metodais, tiesiog nenori dirbti su despotais. „Apie 2000 m. Lietuvoje dar niekas nebandė dirbti gerumu – vilkosi Rytų bloko tradicijų šleifas. Tada atrodė, kad geras specialistas privalo būti griežtas“, – sako jis.
Džiaugiasi drąsesniu jaunimu
Jau daugelį metų dirbdamas pedagoginį darbą, V. Lukočius puikiai pažįsta šiuolaikinį jaunimą ir permainos jį džiugina. „Jauni žmonės dabar daug laisvesni: jie nebijo pasakyti, kas patinka, o kas ne. Jie gali pasiūlyti savo idėjų, nebendrauja nuleidę galvas į žemę. Jie žiūri į priekį, ypač tie, kurie ragavo patirties užsienyje. Džiaugiuosi dėl jų“, – šypsosi garsus pedagogas.
Vis dėlto yra ir kas nedžiugina. Nors jau praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, kai Lietuva tapo nepriklausoma, sovietinio palikimo šleifas, jo nuomone, vis dar velkasi.
Darbas su VDU kameriniu orkestru Vytautui yra tarsi atgaiva nuo kasdienės rutinos, o kartu ir nuolatinė kelionė – tiek po muzikos pasaulį, tiek po visą Lietuvą. „Koncertuojame visur, kur žmonės laukia ir vertina. Didmiesčiuose visko tiek daug, kad publika jau soti, o mažesniuose miestuose žmonės neišlepinti klasikinių žanrų ir gyvo orkestro skambesio“, – dalijasi dirigentas.
Kas labiausiai jį žavi šiame darbe? Atsakymo netenka ilgai laukti: nauji žmonės ir naujas repertuaras. Vytautui ypač smagu, kad VDU kamerinis orkestras – jaunatviškas, energingas ir trokštantis būti čia ir dabar – muzikoje. „Be to, orkestrą nuolat papildo talentingi studentai, ir tai puiku! – entuziastingai šūkteli jis. – Mums reikia jaunatviškumo ir šviežio kraujo.“
Mojuodamas dirigento lazdele, Vytautas visada atrodo pasitempęs, linksmas, energingas. Rampų šviesoms užgesus būna visokių dienų. Jei liūdna – tūno kamputyje, jei linksma – bendrauja ir juokauja. „Būna, kad darai, stengiesi, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Tada liūdna. Būna, kad darai ir viskas slysta kaip per sviestą – lengvai, sklandžiai. Tuomet ir pačiam smagiau. Viskas priklauso nuo aplinkybių“, – tikina jis ir priduria, kad žmona Vytautė jį išmokė darbo rūpesčių neparsinešti namo.
Dėl anūkų turi planą B
Nuo darbo reikalų kalbai pakrypus apie šeimą, maestro pasakoja, kad ją sukūrė gana anksti – Lukočių trys vaikai jau užauginti, tad abu su žmona galėtų pasvajoti ir apie anūkus. „Tačiau niekas nevyksta, nes šių dienų jaunimas savęs ilgai ieško. Turiu planą B – gal pats už juos viską padarysiu – surasiu antrąsias puses… Kandidatų? Pabūsiu kaip Inga Ruginienė: turiu, bet negaliu pasakyti“, – kvatojasi, bet nesigina, kada politika jam įdomi.
Kaip nesidomėsi, tvirtina, jei orkestrui trimito reikia, o jo nėra.
„Be trimito negalime groti kūrinių, tai turbūt reikės iš savo algos nupirkti – gal per daug nenubiednėsiu“, – meta akmenį į politikų daržą Vytautas.
Paklaustas apie laisvalaikį, mini netoli Vilniaus esančią sodybą. „Ar žinote, ką reiškia turėti sodybą? Praleidęs joje savaitgalį, pirmadienį grįžti į Vilnių kaip po sunkaus lažo: viską skauda – galvą, nugarą, raumenis…“ – dejuoja.
Kam tuomet pirko, jei jau taip blogai? Atsakymas nenustebina: „Juk kiek tu gali tarp keturių sienų bute būti?!“ Šiuo metu vos spėja ten lapus grėbti. Skundžiasi, kad šiemet neturi kuo pasigirti: daržo gėrybių derlius – prastas, bitelės medaus neša nedaug – vasaros lietus viską išplovė. „Šįmet ir obuolių nebuvo, ir visas uogas paukščiai nulesė. Iš devynių bičių avilių liko tik du“, – liūdnai konstatuoja faktą, tačiau priduria, kad šeimai medaus užtenka – iš vieno avilio prisuka 8–10 kg. „Tik žmona labiau nori į Palangą prie jūros, o ne medų sukti“, – vėl juokauja jis.
Gyvenimas – kaip muzika: natų, pauzių ir ritmo visuma. Svarbiausia – ne sustoti, o eiti pirmyn, branginti kiekvieną akimirką ir mėgautis tuo, ką darai.
Mokytis turi visą gyvenimą
Šią vasarą vizitas pas bitutes Lukočių šeimai vos nesibaigė tragedija. Iki tol Vytautas nebuvo alergiškas, tačiau po vienos darbštuolės įkandimo vos spėjo išsigelbėti. „Gerai, kad turiu žmoną. Jai paskambinau ir sakau: „Brangioji, jeigu neatvažiuosi per pusvalandį, galime daugiau nebesusitikti.“ Laimei, viskas baigėsi gerai.
Nuo tada, važiuodamas pas bites, Vytautas visada pasiima adrenalino, o ir kostiumą pradėjo rengtis… Ne dirigento fraką, o bitininko. „Labai norėčiau suprasti, kodėl taip nutiko. Iki tol nebuvau alergiškas, o staiga – prašom…“ – stebisi.
Iš kur žino bitininkystės paslaptis, moka prižiūrėti bites? „Tenka mokytis. Neseniai nulipau nuo scenos, vadinasi, prieš tai ruošiausi, mokiausi. Tas pats ir su bitėmis: jei ką nors žinai, paskui supranti, kad nieko nežinai. Vienos bičių šeimos charakteris – toks, kitos – kitoks. Jokių standartų – tik stebėk ir mokykis“, – aiškina V. Lukočius, vaikystėje svajojęs būti daktaru, nes abu jo tėvai gydytojai. Paskui pavargęs klausytis pasakojimų apie ligoninę. „Studijų metais įsisvajojau tapti mašinų remontininku. Kai vedžiau ir pinigėlio nebuvo, šis pomėgis tikrai pravertė – galėjau pats pasiremontuoti automobilį“, – džiaugiasi.
„Per daug nesiafišuoju, bet tenka ne tik padiriguoti ar „Žvaigždžių duetų“ komisijoje pakalbėti. Moku ir pamūryti, patinkuoti, padaryti remontą, nudažyti. Namuose, sodyboje. Tie menininkai, kurie debesyse skraido, gal ir išplaukę, bet aš iki dangaus dar kažkaip nepakilau“, – kvatojasi Vytautas, paklaustas, ar menininkai nepernelyg išplaukę.
Namuose, grįžtantį iš koncertų ar filmavimų, jį pasitinka ne tik šeima, bet ir ištikimas draugas Brunas – Karaliaus Karolio spanielis. „Jis išveda mane pasivaikščioti, seka visur, kur aš būnu, kaip koks sekretorius. Jei išvažiuoju – labai kenčia. Jei nusivežu į kaimą – ir peles gaudo, ir duobes kasa, ir smirdi, nes maudosi baloje, ir loja… Žodžiu, tikras šuo“, – aiškina jo šeimininkas.
Paklaustas, ar, turint omenyje visą jo profesinį bagažą ir darbą įvairiuose televizijos projektuose, jaučiasi žinomas, garsus, daug gyvenime pasiekęs, maestro atsako filosofiškai: „Gyvenimas yra nuolatinis ėjimas į priekį. Nėra taip, kad nubėgai 100 m, gavai olimpinį medalį, ir viskas, sėdi ramus. Aš nesureikšminu televizijos ar titulų. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti, kurti, koncertuoti, matyti jaunimą, kuris veržiasi į muziką, ir perduoti jiems tai, ką pats išmokau.“
Anot V. Lukočiaus, tikrasis pasiekimas – ne populiarumas, o galimybė kasdien daryti tai, kas teikia džiaugsmą. „Galų gale, gyvenimas – kaip muzika: natų, pauzių ir ritmo visuma. Svarbiausia – ne sustoti, o eiti pirmyn, branginti kiekvieną akimirką ir mėgautis tuo, ką darai. Tai, manau, yra tikroji sėkmė“, – šypsosi maestro.
Naujausi komentarai