Agnė Samsonienė: būti mama – labiausiai auginanti gyvenimo kelionė

Motinos dieną A. ir S. Samsonai pasitiks jau Lietuvoje, nužingsniavę savąją kelionę portugališkuoju Šv. Jokūbo (Camino de Santiago) keliu. Su trimis vaikais – ketvirtasis tyliai auga Agnės įsčiose. Už nugaros – daugiau nei 100 įveiktų kilometrų, nuovargis, išbandymai ir mažos, bet labai svarbios pergalės. Kalbamės dar kelyje. Priekyje – Santjago de Kompostelos miestas.

– Drąsuoliai esate, Samsonai. Vis dėlto – kas jūs tokie?

– Sveiki! Esame jau beveik šešių asmenų šeima: Agnė ir Silvestras ir mūsų mažieji keliautojai: aštuonerių Kastytis, šešerių Vėjas ir trejų Melisa Upė. Aš, Agnė, esu kvalifikuota viso spektro dula, Dulų asociacijos valdybos narė. Mano vyras Silvestras – fotografas, videografas, stalo žaidimų kūrėjas ir edukatorius. Apie savo nuotykius rašome tinklaraštyje „Samsonai keliauja“ – feisbuke, instagrame.

Viskas prasidėjo gana seniai, 2015-aisiais. Po metų pažinties susituokėme – jungtuvės buvo pagoniškos – ir iškeliavome į metų trukmės medaus mėnesio kelionę aplink pasaulį. Tuomet keliavome autostopu, nakvojome pas vietinius ir palapinėse. Šis puslapis tapo mūsų kelionių metraščiu ir priemone įkvėpti kitus keliauti kuo įvairiau.

Pamoka: portugališkąjį Santjago kelią įveikę Samsonai sako, kad svarbiausia – tiek kelyje, tiek kasdienybėje – išlaikyti vienybę. / A. ir S. Samsonų asmeninio archyvo nuotr.

– Kai susilaukėte vaikų, kelionių trauka nė kiek nesumažėjo, bet būdas šiek tiek keitėsi?

– Taip. Kai susilaukėme vaikų, kelionių nenutraukėme. Su Kastyčiu į pirmąsias keliones: Kiprą, Šri Lanką – vykome, kai jam buvo šeši mėnesiai. Su Melisa Upe keliavome į Balkanus savo automobiliu, jai sulaukus vos mėnesio. Šiandien mūsų vaikai yra aplankę beveik visas Europos valstybes. Tikime, kad „Samsonai keliauja“ padeda ir kitoms šeimoms nebijoti, drąsiau leistis į kelią su vaikais.

– Socialinių tinklų dienoraštyje rašote, kad apie Šv. Jokūbo kelią  svajojote dar nuo 2014-ųjų. Kas nutiko, kad būtent šiemet pasakėte: „Jau laikas!“?

– Dar prieš susipažindami nemažai keliavome individualiai, tad kelionės visada buvo mūsų kraujyje. Susitikę 2014-aisiais kino stovykloje, palapinių miestelyje, jau pirmosiomis savaitėmis pradėjome planuoti bendrą išvyką į Ispaniją ir Maroką. Mūsų ryšys nuo pat pradžių buvo be galo stiprus – jau tada žinojome, kad norime turėti vaikų, taip pat – apkeliauti visą pasaulį, aplankyti visas pasaulio šalis. Šiuo metu kartu esame aplankę 76 valstybes.

Prieš gimstant naujajam keliautojui (jo lytį sužinosime jam gimstant), svarstėme, kur dar galėtume nuvykti Europoje. Nuo pat 2014-ųjų rudens turėjome įsivardiję norą keliauti Santjago keliu. Iš pradžių labiau galvojome apie klasikinį variantą, t. y. prancūzišką-ispanišką kelią, tačiau kiek sau užduodavome klausimą: „Kada eisime?“, atsakymas būdavo vienas: „Dar ne laikas.“ Ir taip – iki pat šių metų.

– Nuo Porto iki Santjago de Kompostelos miesto einate pakrante portugališkuoju Santjago keliu, kuris siekia maždaug 274 km. Kodėl portugališkuoju?

– Dėliodami atostogų planus apsvarstėme nemažai maršrutų, bet galiausiai mus pakvietė būtent šis kelias. Kadangi mūsų daug, pasirinkome šeimoms artimiausią, lygiausią, tankiausiai apgyvendintą, nors ne patį trumpiausią maršrutą.

Suplanavome, kad mūsų kelionė truks 22 dienas, kol iš Porto vėl sugrįšime į namus. (Šiuo metu esame kelyje, trylikta kelionės diena.) Turėjome iš anksto užsisakę aštuoniolika skirtingų vietų nakvynėms, tad piligrimams skirtose albergėse su vaikais neplanavome nakvoti. Pamanėme, kad jau pati trasa yra nemažas iššūkis, tad naktimis norėjome tiesiog gerai pailsėti.

Pasirinkome portugališkąjį pakrantės maršrutą iš Porto ir dar dėl kelių priežasčių: abu labai norėjome sugrįžti į Portugaliją, troškome vandenyno artumo, o ir pats reljefas čia, palyginti su kitais Šv. Jokūbo keliais, yra lygiausias.

Drauge: meilė įveikia visas abejones ir suteikia skrydžio jausmą, tikina Agnė. / A. ir S. Samsonų asmeninio archyvo nuotr.

– Keliaujate su karučiu. Kodėl?

– Karutis mums buvo būtinas. Nors Lietuvoje vaikštome nemažai, tokioje kelionėje, kur kasdien su vaikais tenka įveikti po 20–30 km, krūvis jiems būtų per didelis. Karutyje vežame ir visus daiktus. Nors jų nedaug, vis dėlto bendras karučio ir trijų vaikų svoris siekia arti 100 kg, tad, patikėkite, kelyje fizinių iššūkių netrūksta.

– Kaip vaikai priima šį iššūkį? Ar jie jaučia, kad dalyvauja ypatingoje kelionėje?

– Vaikai šios kelionės labai laukė, ypač vyriausiasis. Stengiamės, kad jiems būtų įdomu: renkame antspaudus piligrimų pasuose, kartu ieškome kelio rodyklių, džiaugiamės žaidimų aikštelėmis. Žinoma, kelias – nelengvas, jis reikalauja tiek fizinės, tiek psichologinės ištvermės. Pavyzdžiui, dideli temperatūros šuoliai vaikus šiek tiek susargdino, bet mūsų požiūris – susirgti galima ir namuose, todėl, kilus iššūkiui, tiesiog ieškome sprendimų ir judame toliau.

Kelyje, kaip ir kasdienybėje, stengiamės išlaikyti vienybę. Ne visada pavyksta, bet mokomės priimti visas emocijas. Vaikai yra vaikai, jų augimo kelionė yra ilga, todėl svarbiausia būti šalia ir kiekvieną palaikyti.

Praverčia: kai kasdien su vaikais tenka įveikti po 20–30 km, gelbsti karutis. / A. ir S. Samsonų asmeninio archyvo nuotr.

– Turite įdomų šeimos ritualą – afirmacijų korteles. Kas tai?

– Jau pusmetį kuriame savo korteles „Pasaulis manyje“. Tai mūsų kelionių patirčių vaisius. Kiekviena šalis jomis siunčia pozityvią žinutę. Šių kortelių iliustratorė – gera mūsų draugė Ieva Vosyliūtė-Jakštė. Planuojame šias korteles išleisti dar šiais metais. Jei trumpai, tai  įkvepiančios žinutės dienai, akimirkai, kviečiančios tiesiog sustoti ir atsigręžti į save.

– Kas bus, kai pasieksite šios kelionės tikslą, – ar vėl leisitės į kelią? Galbūt vasarą pasirinksite ramybę namuose, su naujagimiu (-e) ant rankų?

– Ateities planų ir krypčių turime daug, tačiau šią vasarą, jūs teisi, planuojame praleisti ramiau Lietuvoje ir laukti šeimos pagausėjimo. Vėliau matysime. Jaučiame, kad tikroji kelionė niekada nesibaigia, nesvarbu, kur būtume: tolimame pasaulio kampelyje ar namuose.

Nėra didesnių mokytojų gyvenime nei mūsų vaikai, kaip ir nėra gilesnės psichoterapijos tėvams nei toji, kurią jie gauna augindami savo vaikus.

– Motinos dieną planuojate pasitikti namuose? Agne, ar ši gausi motinystė Jums yra gyvenimo laimė, pilnatvė, prasmingas kelias, o galbūt Dievo dovana?

– Motinos dieną jau būsime grįžę į Lietuvą. Minėsime ją drauge su savo mamomis. Gausi motinystė man pirmiausia yra dovana, ypatinga transformacija ir kelionė į pažinimą: tiek savęs, savo ribų, galimybių, tiek ir kito žmogaus, jo vidinio pasaulio.

Labai smalsu stebėti, kokie įdomūs, ypatingi ir unikalūs žmonės gimsta, auga ir skleidžiasi toje pačioje šeimoje. Būti mama man apskritai yra nuostabiausia, įdomiausia ir kartu sunkiausia, labiausiai auginanti žmogų gyvenimo kelionė. Didysis ir tikrasis gyvenimo nuotykis.

Pati gyvybė man yra didžiulis stebuklas. Kaip dula, lydėdama šeimas nėštumo ir gimdymo keliu, stengiuosi jautriai atliepti jų poreikius, suteikti tėvams stiprybės. Motinystei ir tėvystei, mano nuomone, reikia nemažai drąsos. Pirmiausia turi priimti tai, kas ateina, – žmogų, kuris gims su savu charakteriu, norais ir visu spektru jausmų. Augdamas jis nuolat keisis, kartais sirgs, ieškos savo kelio, mokysis pasitikėti savimi. Mamai labai svarbu išmokti priimti savo ribas, netobulumą, nežinojimą, nemokėjimą ir kartu neprarasti noro bandyti, mokytis, stengtis.

Dar vienas svarbus aspektas motinystėje yra pasitikėjimas savo partneriu ir visa palaikymo komanda, kuri šalia. Tai gali būti vaikų seneliai, draugai, kiti artimieji. Didelė dovana yra turėti savo bendruomenę ir jos palaikymą. Tuomet motinystėje bus erdvės skleistis, o ne tik ją išgyventi ar ištverti. Tuomet galėsite ja mėgautis, džiaugtis ir kuo dažniau patirti išsipildymo jausmą.

Tikiu, kad nėra didesnių mokytojų gyvenime nei mūsų vaikai, kaip ir nėra gilesnės psichoterapijos tėvams nei toji, kurią jie gauna augindami savo vaikus. Vaikai paliečia pačias jautriausias mūsų sielos kerteles, visada mums rūpi ir kviečia ieškoti naujų atsakymų į įvairius gyvenimo klausimus.

Patyrimai: vaikai šios kelionės labai laukė, o tėvai pasistengė, kad jiems būtų įdomu – drauge rinko antspaudus piligrimų pasuose, ieškojo kelio rodyklių, žaidimų aikštelių. / A. ir S. Samsonų asmeninio archyvo nuotr.

– Jei motinystė ir tėvystė – toks nuostabus kelias, kodėl, sakykite, poros šiais laikais vis sunkiau ryžtasi susilaukti vaikų?

– Viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės šiandien nedrįsta turėti vaikų, yra tam tikros kontrolės praradimas. Dažnai žmonės labai daug stengiasi, mokosi, dirba, kuria tam tikrą gerovę, gyvenimo komfortą ir laukia tos akimirkos, kada jau turės visko pakankamai ir taps pasiruošę tėvystei ar motinystei.

Jie išmoksta daug dalykų, bet pamiršta, kad, gimus vaikeliui, pamokos prasideda iš naujo. Ne nuo bakalauro, ne nuo magistro, o nuo „naujagimių tėvų“, kurie bando suprasti, pajausti ir pasirūpinti mažo žmogučio poreikiais. Jaunam žmogui baisu prarasti kontrolę. Kai ji dingsta, tuomet atsiranda žodžiai „išbūti“, „ištverti“ tai, kas kyla tuo momentu ir kas dar kils ateityje, – juk tiek nežinomų dalykų dar laukia.

Pati atsakomybė – rūpintis vaiku visą gyvenimą – juos taip pat gąsdina, ir tik gimus vaikeliui, patyrus tą begalinį meilės, ryšio ir švelnumo jausmą, oksitocino antplūdį, pagaliau viskas pasidaro verta, nebaisu ir tiesiog įmanoma.

Meilė įveikia visas abejones ir suteikia didžiulio susižavėjimo it skrydžio jausmą – lengvumo, pilnatvės ar net euforijos potyrį, kai vaikas ir pati motinystė tampa tavo kūno ir sielos dalimi, kurios neįmanoma atsižadėti ar be jos įsivaizduoti savo gyvenimo. Linkiu kiekvienai mamai to ypatingo jausmo, to didžiulio prasmės ir ryšio patyrimo ne tik gegužės pirmą sekmadienį, bet ir kiekvieną mielą dieną.