„Svarbiausia yra aplinka, kompanija, su kuria leidi laiką. Prisimenu save, dėl kokių priežasčių paauglystėje gerdavau ir rūkydavau. Jei būni kompanijoje, kurioje yra vartojama, nematai kito pavyzdžio, tikriausiai, vartosi ir pats. Tačiau jei gauni įkvėpimo pradėti kitaip žiūrėti į savo kasdienybę, laisvalaikį, šventimą, pajauti, kad be svaigalų gali tą daryti ne mažiau smagiai sau nekenkiant“, – sako S. Dailidė.

Daugiau nei dešimtmetį su paaugliais dirbantis S. Dailidė pastebi, kad Sveikuolių sąjungos jaunimo stovyklos neretai atveria paaugliams akis – jie ima pastebėti tai, ko anksčiau nepastebėdavo. Kyla klausimų apie jų turėtas kompanijas, draugus ir tai, ar tie žmonės iš tiesų buvo tinkami jų aplinkoje. Anot jo, net linkę svaigintis paaugliai pamato, kaip gera linksmintis be alkoholio, narkotikų, rūkymo, dažnai susidomi naujais dalykais, pradeda gilintis į tai, kas skatina jų sąmoningumą, kuria kokybiškesnį, sveikesnį gyvenimą.

„Kartais paaugliai nepastebi, kad jų aplinka jiems nėra tinkama, ir tik patekę į kitokią – ne mažiau, o gal net smagesnę – aplinką, pradeda apie tai susimąstyti. Prieš stovyklas būna galvoja, kad tiesiog leido laiką su draugais taip, kaip yra normalu, o pakeitus aplinką tas „normalumas“ giliai apmąstomas“, – dalijasi S. Dailidė.

Paklaustas, kokios sėkmės istorijos jaunimo stovyklose jam yra įsimintiniausios, S. Dailidė prisimena ne vieną paauglį, kuris nuo už kampo su cigarete pasislėpusio maištininko tapo kitus sveikai ir blaiviai gyventi įkvepiančiu pavyzdžiu.

Jei gauni įkvėpimo pradėti kitaip žiūrėti į savo kasdienybę, laisvalaikį, šventimą, pajauti, kad be svaigalų gali tą daryti ne mažiau smagiai sau nekenkiant.

Taip pat jis pamini save. Mat nuo itin problematiško, į nusikaltimus ir svaigalus linkusio paauglio, Simonas savo noru pasikeitė kardinaliai ir jau daugiau nei dešimtmetį gyvena blaiviai.

„Mano istoriją galima vadinti sėkminga – nuo tada, kai prieš daugiau nei dešimt metų pirmą kartą dalyvavau Laisvės kodo stovykloje, stipriai pasikeičiau. Patekau į pozityvią, blaivią ir sąmoningą aplinką, kurioje aiškiai pajutau, kokia tamsi buvo ta, kurioje buvau iki tol. Pradėjau dalyvauti sveikuolių veiklose, įsitraukiau, ir man tai labai patiko. Grįžęs atgal į savo aplinką suvokiau, kad man taip nepatinka, norėčiau gyventi kitaip. Tada aš jau įsiprašiau į antrą stovyklą ir ratas užsisuko, todėl svarbiausias yra pirmas žingsnis – papulti į įkvepiančią aplinką ir suprasti, kaip dar galima gyventi“, – prisiminimais dalijasi sveikuolių sąjungos prezidentas.

Simonas pastebi, kad panašių sėkmės istorijų stovyklose – daugybė. Kai kurie jaunuoliai į stovyklas sugrįžta jau penktą, šeštą, net septintą vasarą. Tam tikra prasme sveikuoliai augina naują, sąmoningą kartą: dar vaikystėje stovyklas pradėję lankyti dalyviai užauga į paauglius savanorius, vėliau – į vadovus, kurie patys įkvepia kitus gyventi darniau ir sąmoningiau.