GAMTININKAS: JEI IR TOLIAU TAIP ELGSIMĖS SU MIŠKAIS, VIRSIME STEPIŲ ZONA

Jei ir toliau taip intensyviai kirsime miškus, nekursime adaptacijos planų dėl klimato kaitos, virsime stepių zona, sako gamtininkas Andrius Gaidamavičius. „Jei su miškais Lietuvoje bus elgiamasi, kaip iki šiol, natūralų kraštovaizdį ir miškus mes prarasime visam laikui“, – kalba gamtininkas.

Jei ir toliau taip intensyviai kirsime miškus, nekursime adaptacijos planų dėl klimato kaitos, virsime stepių zona, sako gamtininkas Andrius Gaidamavičius. „Jei su miškais Lietuvoje bus elgiamasi, kaip iki šiol, natūralų kraštovaizdį ir miškus mes prarasime visam laikui“, – kalba gamtininkas.

Lietuvos miškingumas – trečdaliu mažesnis, nei skelbiama

Anot A. Gaidamavičiaus, miško kirtimo būdų yra daugybė, tačiau Lietuvoje dažniausiai taikomas plynas kirtimas. Kraštovaizdžiui ir gamtos ištekliams plyni kirtimai daro didelę žalą, tačiau šalyje gamta labiau saugoma nuo močiučių nei nuo visa negrįžtamai sužalojančios miško kritimo darbų technikos.

– Lietuva nuo seno garsėja kaip miškų kraštas. Koks yra tas mūsų miškingumas?

– Mažiau nei prieš metus Jeilio universitetas pripažino, kad Lietuvos miškai yra pasaulyje geriausiai tvarkomi ir saugomi. Šią žinią visi pasigavo, ja gyrėsi ir kai kurie Seimo nariai, ir Generalinė miškų urėdija apie tai kalbėdavo savo reklamoje. Bet ką gali pasakyti čia net neapsilankę, tik statistinius duomenis gavę Jeilio universiteto mokslininkai? Juk kaip tu statistiką pateiksi, tokias išvadas ir gausi.

Aš manau, jog tokios išvados buvo gautos todėl, kad buvo vertintas tik miškingumas, o miškingumo sąvoka yra labai nevienareikšmė. Kai kuriose kitose šalyse miškingumu yra laikomas mišku apaugęs plotas, o Lietuvoje miškingumu laikomos ir gaisravietės, kirtavietės, miško keliai, netgi dirbami laukai, kurie tiesiog priklauso miškų urėdijoms. Taip vertinant, miškingumas Lietuve iš tiesų atrodo pakankamai didelis. Bet, jei vertinsime tik mišku apaugusį plotą ar tai, kad, pagal apibrėžimą, miškas yra ne mažesni kaip šešių metrų aukščio medžiai, pamatysime, kad Lietuvos miškingumas yra trečdaliu mažesnis, nei deklaruojame.

Fotoalbume „Neregėta Lietuva“ šiandien matytume žaizdotą Lietuvą

– Kokias pagrindines mūsų miškų problemas įžvelgtumėte?

– Mane labai neramina plyni kirtimai. Miško kirtimo būdų yra daugybė, tačiau Lietuvoje dažniausiai taikomas plynas kirtimas. Tiek kraštovaizdžiui, tiek gamtos ištekliams plyni kirtimai daro didelę žalą.

Po plyno kirtimo ten praktiškai nebelieka miško. Gamtoje plynas kirtimas galėtų būti prilyginamas dideliam miško gaisrui. Po plyno kirtimo, nesvarbu, ar kertame natūralų, ar dirbtinai pasodintą ir natūralizuotą mišką, nebeįmanoma tokio pat atkurti.

Lietuvoje tokių sugadintų ekosistemų turime daug. Plyno kirtimo vietoje gali augti tik monokultūra, nes medžius dažniausiai auginame vieno amžiaus ir vienos rūšies. Toks miškas, ypač gryni pušynai, labai pasiduoda visoms stichinėms nelaimėms.

Sovietmečiu plynų kirtimų buvo mažiau, dažniausiai tai būdavo atrankiniai kirtimai – suaugę stambūs medžiai nukertami, o plonesni paliekami augti. Ekonominiu požiūriu tokie atrankiniai kirtimai per ilgesnį laikotarpį yra netgi pranašesni. Tikiuosi sulaukti to laiko, kai miškai nebus kertami visai.

– Kuo dar yra žalingas plynas miškų kirtimas?

– Lietuva yra vienintelė šalis regione, neturinti rudųjų lokių. Taip yra todėl, kad neturime didelių vientisų miško masyvų. Tuos didesnius, kuriuos turime, labai palietusi urbanizacija, plyni kirtimai. Neteisūs yra tie, kurie mano, kad plynose kirtavietėse fauna klesti. Tuose šabakštynuose gali gyvent zuikiai ar stirnos, bet stambioji fauna tokiuose miškuose jaučiasi nesaugiai. Gyvūnai dėl to užklysta į gyvenvietes.

Maža to, tik sengirės, užauginančios didelį kiekį medienos, sugeba konservuoti anglies dvideginį ilgesniam laikui ir taip pašalinti jį iš atmosferos. Ne kas kitas, o miškai yra ta ekosistema, kuri švelnina klimato kaitos padarinius.

Pažiūrėkime, į ką pavirto mūsų natūralus kraštovaizdis po plynų miško kirtimų. Miškai iškirsti šachmatine tvarka, nebėra natūralaus kraštovaizdžio. Fotoalbumo „Neregėta Lietuva“ autorius jau nebegalėtų pakartoti savo fotografijų ciklo. Nes plynas kirtimas ir po 15 metų atrodo kaip žaizda. Natūralių miškų praradimas gali būti kompensuojamas per kelis dešimtmečius ar per šimtmetį.

Mes turime 30 regioninių parkų, tačiau kas tai per parkai, jei juose miškai plynai kertami netgi prie turizmo trasų. Kirtavietės, kuriose vaizdas dar keletą metų po plyno kirtimo būna klaikus, niekam nekelia žavesio. Krašto patrauklumas turizmo prasme dėl to tikrai nukenčia.

– Gal reikėtų plėsi saugomas teritorijas?

Saugomos teritorijos Lietuvoje yra tik „ant popieriaus“. Kitų šalių nacionaliniuose parkuose leidžiama vaikščioti tik takais, kalbos apie tai, kad ten būtų galima kirsti arba medžioti nė būti negali. O Lietuvoje nacionalinis parkas, regioninis parkas tėra pavadinimai, griežčiau ribojamos ten tik statybos. Žmogus, gyvenantis tokiose teritorijose, gali būti nubaustas už tai, kad pakeitė namo langus ir padarė žalą kraštovaizdžiui. O plyni kirtimai žalos kraštovaizdžiui nedaro?

Saugomų teritorijų užtektų, jei jos būtų tikrai tvarkomos ir prižiūrimos.

– O kokia yra plyno miškų kirtimo praktika kitose šalyse? Ar turime, iš ko pasimokyti?

– Šiuo metu didžiausias leidžiamas plynų kirtimų plotas Lietuvoje yra 8 ha. Jaunas miškas ten yra pasodinamas po penkerių metų, medeliai būna 20-30 cm aukščio, tačiau šalia jo jau leidžiama šlieti naują 8 ha kirtimą. Ir taip miškai virsta didžiuliais aerodromais.

Vokietijoje yra leidžiami tik labai mažo ploto (0,1-0,3 ha) plyni kirtimai ir tik tuose miškuose, kur yra monokultūros. Kirtavietėse paliekamos visos galimybės natūraliam atžėlimui. Taip yra kovojama su neatspariomis monokultūromis.  Lietuvoje reikėtų tokios pat tvarkos.Uraganą miško siena paprastai sustabdo 100 metrų ilgyje, tačiau, išvartęs 100 metrų medžių ir susidūręs su plynu kirtimu, viesulas vėl su visa jėga įsibėgėja ir trenkiasi į naują miško sieną. Tuomet miškas ima griūti kaip domino.

Kaip turėtume elgtis

– O kokių esama alternatyvų pagrindiniams miško resursams, dėl kurių jie yra kertami?

– Tie resursai puikiai gali būti užauginami žemės ūkio pagalba. Dabar Lietuvoje plinta pluoštinių kanapių auginimas. Yra apskaičiuota, kad iš vieno hektaro pluoštinių kanapių spalių galima pastatyti 100 kvadratinių metrų namą. Kurui vietoje malkų galima užsiauginti greitai augančius žilvičius arba kitas hibridines medžių rūšis. Kadangi turime daug nenaudojamų žemės ūkio naudmenų, galime atleisti miškus nuo funkcijos aprūpinti žmones mediena, celiulioze, nenaudoti jų popieriaus gamybai, nes visa tai galima pagaminti žemės ūkio pagalba.

Miškų instituto yra apskaičiuota, kad mažųjų turtų naudojimas piniginiais ekvivalentais atperka medienos naudojimą. Tiek pat galima gauti iš grybų, uogų, vaistažolių ir kitų mažųjų miško turtų, kiek ir iš medienos. Tačiau tuose miškuose, kuriuos ketinama kirsti, močiutėms neleidžiama nuvažiuoti ir susirinki visų dekoratyvinių augalų, kitų gamtos turtų, kurie bus sunaikinti. Tuose miškuose, kuriuos artimiausius penketą metų planuojama iškirsti, galima leisti beržų sulą.

– Kas laukia mūsų miškų, jei ir toliau su jais elgsimės, kaip iki šiol?

– Miškais pirmiausiai turime susirūpinti dėl klimato kaitos. Dėl jos mūsų miškuose atsiranda daug naujų ligų, kenkėjų, todėl nyksta kai kurių medžių rūšys. Nyksta guobos, eglynai, džiūsta uosynai, ąžuolynai. Turime visomis išgalėmis padėti miškui prisitaikyti prie staigios klimato kaitos – riboti miškų atsparumą naujoms nelaimėms mažinančius  plynus miškų kirtimus.

Jei ir toliau taip intensyviai kirsime miškus, nekursime adaptacijos planų dėl klimato kaitos, pavirsime stepių zona, kur galbūt turėsime išvystytą žemės ūkį, bet natūralų kraštovaizdį ir miškus prarasime visam laikui.