Geriausios idėjos gimsta naktį

Klaipėdietį menininką Gintautą Jonkų būsimų skulptūrų vizijos aplanko ir sapnuose. Paminklą Jurgiui Zauerveinui kuriantis skulptorius gyvenimo slenksčius mina be pykčio.

Šiurpina bevertis kičas

– Ar esate suskaičiavęs, kiek darbų jau puošia šalies miestų erdves?

– Jau nebeskaičiuoju, apsistojau ties šimtuoju kūriniu. Tėtis kažkada buvo nupirkęs albumą ir liepė į jį žymėti visus savo darbus. Kurį laiką žymėjau, bet vėliau pamečiau skaičių. Mama irgi rinko ir saugojo medžiagą apie mane. Tvarkyti popierius man – tragedija. Popierizmo visiškai užtenka dirbant pedagoginį darbą E.Balsio menų gimnazijoje bei Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

– Gimėte ir užaugote Kaune. Kokiu keliu pasiekėte Klaipėdą?

– Baigusį J.Naujalio gimnaziją mane paskyrė dirbti dailės mokykloje. Išsisukti nepavyko.1980-aisiais atvykau į dailininkų simpoziumą Smiltynėje su dviem krepšeliais įrankių. Po dviejų mėnesių apsistojau pas gimines. Liepos 1 d. sukako 28 metai, kai gyvenu Klaipėdoje. Čia radau ramybę ir idealias sąlygas dirbti. Mano pirmasis darbas čia – skulptūra „Atėjau”, dabar stovinti Skulptūrų parke. Kitą šiame parke esančią skulptūrą „Į kelionę“ ne kartą nuniokojo vandalai. Kreipiausi ir į valdžią, ir į policiją, tačiau paramos nesulaukiau. Nebuvo aišku, kas turi saugoti kūrinius. Jei nori, pats ir stovėk šalia su šautuvu.

– Nepaisant to, kad jūsų kūriniai tapo piktadarių taikiniu, nestokojate nei idėjų, nei noro ir toliau puošti miestą.

– Jeigu atvirai, esu nusivylęs Klaipėdos valdžia, o ypač tais, kurie atsakingi už miesto kultūrinį gyvenimą. Pernai jau buvau nusprendęs uostamiesčiui nieko nebedaryti, o bendrauti su kitais miestais. Mane tiesiog šiurpina tai, kad į uostamiesčio erdves taip lengvai įsileidžiama vis daugiau beverčio kičo. Užtenka pažvelgti į miestui dovanotus kūrinius. Man nesuprantama M.Mažvydo alėjos ateities vizija. Juk yra tiek profesionalių autorių ir tiek gerų kūrinių. Sąžinės ir atsakomybės reikia turėti. Nenoriu būti įkyrus, bet negi man vienam jie rūpi? Nesu iš tų akiplėšų. Nenoriu niekam lipti per galvą.

Menininkas – ne prostitutė

– Skulptoriaus duona, matyt, nėra lengva...

– Sunki, be abejo, bet maloni. Įlipęs į tą laivą turi ir plaukti, nes kitaip negali, net naktimis sapnuoji. Kartais suspėju kai ką užsirašyti. Studijų metais prieš egzaminus naktimis gimdavo geriausių idėjų. Tada nė egzaminas neberūpėdavo. Nors esu skulptorius, mano aistra tebėra architektūra. Kuriu maketus, interjerus, skaitau ir domiuosi, bendrauju su architektais.

Skulptūra – ne tapybos darbas ir ne grafikos lakštas. Jeigu kas nors neišėjo, gali padėti į lentyną, o nepavykusią skulptūrą žmonės eidami pro šalį badys pirštais. Sakoma, kad devyniasdešimt trys procentai žmonių į meną žvelgia abejingai, vadinasi, dirbi likusiems septyniems procentams.

– Ar menininkas šiandien gali būti laisvas?

– Jis turi būti laisvas. Negali būti prostitutė. Turi išreikšti savo požiūrį, negali pataikauti liaudžiai. Stengiuosi atsiriboti nuo visų pop ir kičo apraiškų. Kaip tai pavyksta, spręsti ne man.

Teisėjas pats sau

– Esate minėjęs, kad brangiausias jums darbas tas, kurio dar nėra.

– Čia tokia viltis. Taip, nes jokia motina savo vaikų nepalieka. O viltis – kvailių motina. Jei rimtai, brangiausio nėra, nes tai reikštų, kad jau padarei viską, ką gali ir toliau eiti nebėra kur. Savo kūryba stengiuosi ir paauklėti, pateikti savo sampratą apie tai, kas ir kaip turėtų būti. Kartais net pavyksta įtikinti. Tačiau negali savęs laikyti absoliučiu teisuoliu. Aš visada įsiklausau į kitų nuomonę, bet tai nereiškia, kad aklai ir vykdau. Teisėjas sau esi pats. Svarbiausia būti sąžiningam.

– Pavojus tapti amatininku, jums, ko gero, negresia.

– Tikriausiai. Štampuoti vienodus darbus – ne man. Būna, kad žmogus pamato kurį nors mano kūrinį ir užsinori lygiai tokio sau. Aš atsakau, kad padarysiu dar geresnį. Tokio paties – ne.

„Dar nesijaučiu pasenęs“

– Kada jumyse įsižiebė kūrybinės kibirkštys?

– Nuo trejų, kai pirmąkart tėvai nupirko plastilino. Lipdžiau ir žmones, ir namus. Tėvas, matematikos ir fizikos mokytojas, puikiai grojo smuiku ir turėjo nuostabų balsą. Mama gražiai akvareles liejo. Dėdė buvo žinomas Kauno dramos teatro aktorius. Tai jis man, vaikui, parodė, kad žmogus turi ne vien priekį, bet ir šoną, jis išmokė mane matyti žmogų iš visų pusių, nes aš, kaip ir visi vaikai, mačiau jį plokščią. Tėvas manęs specialiai meno studijoms neruošė, nors tai anuomet buvo įprasta – vesti vaiką pas kokį nors meistrą. Jis manė, kad jeigu būsiu vertas, mane ir taip pastebės. Už rankos niekas nevedžiojo.

– Esate laimingas žmogus, darantis tai, ko trokštate?

– Aš tikrai laimingas. Juk gyvenimas kupinas stresų ir klaidų. Tačiau dabar mane žeidžia tik piktas pavydas, nes gerasis skatina tobulėti. Keista, kad vis dar stebiuosi ir tebesu naivus.

Stengiuosi negalvoti, kaip greitai eina laikas, bet nesijaučiu pasenęs, nesu sustabarėjęs. Man knieti padaryti tai, ko dar nesugalvojau.