J. Abukauskas-Siaubas: man patiko partizano gyvenimas | KaunoDiena.lt

J. ABUKAUSKAS-SIAUBAS: MAN PATIKO PARTIZANO GYVENIMAS

Beveik trys dešimtmečiai sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose iki kelionės atgal į Lietuvą pas ištikimai laukusią žmoną. Tokią partizano Jono Abukausko-Siaubo istoriją pasakoja LRT TELEVIZIJOS laida „Karinės paslaptys“. „Čia ne bulkučių valgyti ateisi“, – prisimena būrio „Audra“ partizanų žodžius J. Abukauskas, pasakodamas, kad būsimi būrio kolegos patarė jam pasitraukti į miškus tik tuomet, kai pajus, kad jį persekioja saugumiečiai.

Pirmą kartą į sovietinių represijų gniaužtus J. Abukauskas pateko 1944-aisiais, būdamas vos 17-kos. Tąkart už praūžusio karo apkasuose rasto šautuvo saugojimą karo tribunolas jam skyrė penkerius lagerio metus, nors jaunuolis dar nebuvo pilnametis. J. Abukauskas buvo kalinamas Macikų lageryje prie Šilutės, kur patyrė siaubingą badą. 1947-aisiais jam buvo pritaikyta amnestija ir jis grįžo į gimtuosius namus.

Norvaišių apylinkėse veikė partizanų „Audros“ būrys. Jo vyrai ne iškart į savo gretas priėmė J. Abukauską. Maždaug metus jis buvo partizanų ryšininku. Tik sužinojęs, kad bus šaukiamas į sovietų kariuomenę, J. Abukauskas išėjo į mišką. 1949-ųjų vasarą jis davė partizano priesaiką ir gavo slapyvardį Siaubas.

„Kadangi jau buvau sėdėjęs lageryje, pradėjau kaip suaugęs galvoti, ir tie vyrai, kurie slapstėsi, matė, kad jau galima [manimi] pasitikėti, pradėjau bendrauti su jais. Teko kai kur važiuoti su jais, automatą davė. Kai reikėjo išeiti į mišką, man labai patiko visa tai. Apranga paprasta buvo ten, civilinė. Visas tas gyvenimas man patiko.

„Audros“ būrio vadu tada buvo Stasiškis Feliksas, slapyvardžiu Smūgis. Jie man pasakė: „Čia ne bulkučių valgyti ateisi. Palauk truputį, kol pajausi, kad saugumas jau seka, tada ateisi.“ Vieną sykį atkalbėjo jie mane. Paskui, 1948 metais, mane norėjo paimti į kariuomenę, nesvarbu, kad „sėdėjęs“. Nutariau išeiti slapstytis“, – prisimena J. Abukauskas.

Per operaciją, kurios metu partizanai bandė įbauginti kolonistus ir komjaunuolius, Siaubas buvo sužeistas – kulka pataikė į ranką – ir visą žiemą praleido bunkeryje gydydamasis.

Sovietų saugumo pajėgos ir stribai siautėjo Aukštaitijoje. Mūšiuose žūdavo vis daugiau partizanų. Todėl „Audros“ būrio veiksmų geografija plėtėsi į šiaurę – Zarasų link. Kai žuvo „Audros“ būrio vadas, J. Abukauskui buvo patikėta tapti būrio vadu, o vėliau – ir apygardos vado pavaduotoju.

„Norvaišiai, kur aš gimiau ir užaugau, ir buvo „Audros“ būrio teritorija. Po 1949 metų Radviliškio susitikimo vadovybės buvo griežtai paskirstyta, kur, kokiam būriui priklauso koks rajonas. Mūsų buvo Norvaišiai, Remeikiai, Kaniūkai – beveik iki Vyžuonų miško. Vyžuonų miškas jau priklausė kitam būriui.

[Teritorijoje] į Zarasų pusę iš pradžių buvo partizanų junginys, paskui neliko nieko. Šiame krašte mes galėjome eiti iki Zarasų ir už jų, jei turėjome reikalų arba galimybes. Ten jau buvo sudėtingiau praeiti, kad nepastabėtų priešas“, – prisiminimais dalijasi J. Abukauskas.

1949 metų pabaigoje J. Abukauską pasiekė žinia, kad saugumiečiai suėmė jo sužadėtinę Bronę Indrašytę ir jos motiną. Partizanas nusprendė legalizuotis – mainais į sovietinio saugumo išduodamus dokumentus sudėti ginklus ir atsisakyti ginkluotos kovos. Kaip legalizavimosi sąlygą jis pateikė reikalavimą paleisti abi moteris.

Sutartą dieną jis atėjo į raudonų plytų name Užpalių centre įsikūrusią stribų būstinę ir pasidavė. Iš pradžių saugumiečiai susitarimo laikėsi, paleido sužadėtinę ir motiną. Netrukus su savo išrinktąja J. Abukauskas susituokė. Tačiau praėjus pusei metų po legalizavimosi, saugumiečių buvo nukautas partizanavęs J. Abukausko brolis Vytautas, slapyvardžiu Laisvutis. Iškart po brolio žūties J. Abukaukas buvo suimtas. Iš pradžių jis kalintas Utenoje, pastate, kur dabar įsikūręs teismo ekspertizės centras. Vėliau pervežtas į Vilnių, kur po tris mėnesius trukusio tardymo J. Abukauskui skirta mirties bausmė pagal tris kaltinimus: tėvynės išdavimą, dalyvavimą organizuotoje nusikalstamoje veikloje ir terorizmą.

Pusę metų J. Abukauskas praleido Lukiškių kalėjimo mirtininkų kameroje, laukdamas bausmės įvykdymo. Tačiau vėliau mirties bausmė buvo pakeista 25 metais lagerių. J. Abukauskas griežčiausio režimo sąlygomis kalėjo įvairiose Sibiro vietose – prie Omsko, Irkutsko srityje, vėliau perkeltas į Vladimiro kalėjimą, o iš ten – į Mordoviją.

Tik 1976-aisiais jis grįžo namo pas ištikimai laukusią žmoną. Atkūrus nepriklausomybę, jis su žmona iš Kauno persikėlė į sodybą Utenos Remeikių kaime, vos už poros kilometrų nuo tėviškės Norvaišiuose. Susiremontavęs sodybą nagingomis staliaus rankomis, J. Abukauskas čia atrado savo ramybę, supamas prisiminimų apie jaunystės viltis, kovas, žuvusius bendražygius partizanus.

Rašyti komentarą
Komentarai (7)

Anonimas

Tikriems partizanams tikrai nepatiko bet jie kovojo už tėvynę o kuriems patiko tai inflirtuotiems stribams kurie prisidengę partizanų vardu plėšikavo.

Antek.

Tu dabar nusifotigrafaves kaip didvyris,o kur tu buvai anksciau?

to Anonimas

matau skauda tau stribo ar okupanto palikuony:) jusu "osvobodyteliai" visam laikui Lietuvoje ir pasaulyje bus laikomi zudikais, prievartautojais ir okupantais, o sitam zmogui pagarba, partizanams amzina slove. Ir kasgi galiausiai laimejo?, ogi partizinai, o tevynes isdavikai ir okupantai amziams liks atmatos, tiesa triumfavo.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS