Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo branduolinių, cheminių ir bakteriologinių ginklų karininkas kapitonas Mindaugas Navickas pasakoja cheminį ginklą Lietuvoje aptikęs, kai tarnavo Sprogmenų neutralizavimo kuopoje.

– Lietuvoje cheminio ginklo istorija yra trumpa – žinomas tik vienas aprašymas, kas mūšyje su bermontininkais prie Radviliškio Lietuvos pozicijos buvo apšaudytos sviediniais, iš kurių pasklisdavo dujos. Aprašyme teigiama, kad tuomet žuvo du Lietuvos kariai, dar kažkiek jų buvo apsinuodiję. Gal jūs, kaip šios srities specialistas bei buvęs išminuotojas, žinote kažką daugiau?

– Man tarnaujant Sprogmenų neutralizavimo kuopoje, buvo du incidentai, kada buvo rasti cheminiai užtaisai. Mums pavyko juos teisingai atpažinti ir jie buvo sėkmingai sunaikinti.

Abiem atvejais tai buvo ipritas, sviediniai rasti Maišiagalos-Trakų fronto linijoje. Tai buvo 150 milimetrų vokiečių gamybos sviediniai.

– Kalbama apie Pirmojo pasaulinio karo fronto liniją?

– Taip, tai yra Pirmojo pasaulinio karo sviediniai ir fronto linija.

– Žinoma, kad ipritas tokį pavadinimą įgavo todėl, kad pirmą kartą buvo panaudotas prie Ipro upės. Tai buvo viena iš palyginti nesudėtingų cheminių medžiagų, skirtų masiniam naikinimui. Kaip tas cheminis ginklas vystėsi toliau?

– Ipritas, kuris dar vadinamas garstyčių dujomis, arsenaluose buvo laikomas netgi iki šių dienų. Irakas panaudojo jį kare su Iranu (1980–1988 m.). Visos šalys buvo jo prikaupusios didelius kiekius. Tai – iki šių laikų veiksmingas ginklas, veikiantis per odą, sukeliantis didelius odos pažeidimus, dėl kurių žmonės miršta didelėse kančiose.

Tai – iki šių laikų veiksmingas ginklas, veikiantis per odą, sukeliantis didelius odos pažeidimus, dėl kurių žmonės miršta didelėse kančiose.

– Kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, atrodo, tarp pagrindinių kariaujančių šalių nebuvo panaudotas cheminis ginklas. Iš tiesų apsieita be to?

– Antrajame pasauliniame kare jau taip nutiko, kad tos kariaujančios šalys, kurios turėjo cheminį ginklą, nenaudojo jo viena prieš kitą, tačiau yra duomenų, kad Japonija jį panaudojo prieš Kiniją, Italija – Afrikoje. Ginklas buvo naudojamas prieš tuos, kurie negalės suduoti tokio pat atsakomojo smūgio.

– Mūsų dienomis, atrodo, karyba pažengė visai kita kryptimi, supratimas apie karo tradicijas, žmogiškąsias vertybes yra pažengęs. Ar kurios nors valstybės oficialiai pripažįsta turinčios cheminio ginklo atsargų?

– Šiandien yra tik kelios šalys, neprisijungusios prie Cheminio ginklo konvencijos. Tai yra kelios šalys Afrikoje ir Šiaurės Korėja.

– Žinoma, kad per pastarąjį tebevykstantį karą Sirijoje viena iš kariaujančių šalių – Sirijos vyriausybinės pajėgos – yra pagrįstai įtariamos panaudojusios cheminį ginklą prieš civilius gyventojus. Ar tai reiškia, kad yra valstybių, oficialiai nedeklaruojančių cheminio ginklo turėjimo?

– Yra duomenų, kad Irakas pieš kurdus yra panaudojęs cheminį ginklą, taip pat ir Sirijoje buvo panaudoti cheminiai ginklai prieš taikius gyventojus. Masinio naikinimo ginklai yra veiksmingiausi prieš taikius gyventojus. Kariai turi apsaugos priemones, yra apmokyti, kaip apsisaugoti nuo cheminio ginklo, o civiliai gyventojai dažnai nežino, kaip elgtis, kaip apsisaugoti, todėl yra pažeidžiami.

– Ar galima sakyti, kad cheminis ginklas yra aukštųjų technologijų ginklas?

– Cheminiai ginklai buvo atrasti, kuriant pesticidus, herbicidus, dalis iš jų – atsitiktinai. Kiekviena išsivysčiusi šalis, turinti išvystytą pramonę, yra pajėgi pagaminti cheminį ginklą.

– Prisidengiant civiline pramonine, ūkine gamyba, galima kaupti kažkokias cheminio ginklo atsargas?

– Tai įmanoma. Būtent dėl to visose šalyse yra taikoma pesticidų ir herbicidų apskaita.

– Pastarosiomis dienomis minimi nervus paralyžiuojantys cheminiai ginklai. Kaip veikia toks ginklas? Ar įmanoma žmogų, prieš kurį toks ginklas panaudotas, pagydyti?

– Jis veikia panašiai, kaip veikia nuodai prieš vabzdžius. Nervų sistemą veikiančios medžiagos ir buvo atrastos gaminant priemones prieš vabzdžius. Nervus veikiančios medžiagos yra pavojingiausios, nes jos veikia labai greitai. Poveikis atsiranda per sekundes, o žmogus gali numirti per keletą minučių.

– Kaip nuo to apsisaugoti?

– Lietuvos kariuomenė turi apsisaugojimo priemonių nuo cheminių, biologinių, radioaktyvių medžiagų. Tai – dujokaukės, filtrai, odos apsaugos priemonės. Kiekvienas karys yra mokomas, kaip veikti masinio veikimo ginklais užterštose teritorijose.

– Ar įmanoma nuo to kažkaip apsaugoti civilius gyventojus?

– Jei karinio konflikto metu būtų masinis cheminio ginklo panaudojimas, aukų būtų tikrai daug. Tiek civilių, tiek kariškių. Būtų netgi sudėtinga suteikti medicininę pagalbą.

– Po Antrojo pasaulinio karo šalys labai primityviai atsikratė cheminio ginklo atsargų. Kokie kyla su tuo susiję pavojai?

– Tuo metu skandinimo būdas buvo įprastas. Didžiausias pavojus kyla tuomet, jei medžiagos būna iškeltos į paviršių. Danijos žvejai tinklais į paviršių yra iškėlę ipritą ir buvo sužeisti.

– Žinoma, kad Baltijos jūroje yra palaidotas cheminis ginklas. Ar jūros dugne esančių cheminių ginklų savybės keičiasi bėgant laikui?

– Kadangi jūros dugne temperatūra yra žema, jo efektyvumas yra mažas. Šios cheminės medžiagos mėgsta aukštą temperatūrą, efektyviausios jos yra kambario ir aukštesnėje temperatūroje.

– Baltijos jūra yra sūri, skatina koroziją. Ar joje esančioms cheminio ginklo talpoms prairus gali įvykti kažkokia reakcija?

– Pavojingos jos yra tada, kai patenka ant žmogaus kūno ir reaguoja su oru.

Tarptautinė ir Lietuvos žiniasklaida vis dar analizuoja prieš porą savaičių Sirijoje įvykusį incidentą, kai JAV pajėgos nukovė Rusijos privačios karinės kompanijos karius.

Pasak J. Žilinsko, jei įrodoma, jog valstybė kontroliavo tokios kompanijos veiklą, galbūt netgi davė nurodymus, jai galima pareikšti tarptautinį ieškinį.

„Kalbant apie valstybės vadovo atsakomybę, kadangi jis yra aukščiausia valstybės institucija, be abejonės, atsakomybė gali tekti ir jam“, – teigia pašnekovas.

– Panašu, kad incidentas, apie kurį daug kalbama Vakarų žiniasklaidoje, pasitvirtino – į Rusiją gabenami vadinamosios Vagnerio karinės kompanijos karių kūnai. Kaip tai galima vertinti, ypač po to, kai Rusijos vadovas buvo paskelbęs apie operacijos Sirijoje oficialią pabaigą, tačiau su Kremliumi siejama grupuotė dalyvauja kariniuose veiksmuose?

– Vertinti tai, matyt, reikėtų kaip ir kitus Rusijos melus apie karines operacijas, juose dalyvaujančius asmenis. Akivaizdu, kad šiuo atveju Rusija savo tikslus vykdo pasiremdama privačiomis karinėmis grupuotėmis ir tai daroma tam, kad valstybė neturėtų tiesioginės sąsajos su kovojančiais žmonėmis. Vienas iš privačių karinių kompanijų tikslų ir yra atsieti tam tikrus jėgos panaudojimo veiksmus nuo valstybės, kad valstybė už tuos veiksmus nebūtų atsakinga.

– Iš atgarsių žiniasklaidoje matome, kad tarp nukautųjų buvo nemažai žmonių, kurie Rusijoje paprasčiausiai neranda darbo. Pirmiausia jie patenka į verbavimo centrus, o vėliau atsiduria Sirijoje. Taip pat ten yra ir patyrusių karo veteranų. Vertinant iš tarptautinės teisės pozicijų – ko gali šie žmonės tikėtis kariniame konflikte, jei susiduria su reguliariosiomis pajėgomis?

– Pirmas dalykas – šių žmonių statuso klausimas. Būdami privačios karinės kompanijos darbuotojais jie naudoja ginkluotą jėgą. Kol ta ginkluota jėga naudojama ribotai, pavyzdžiui, savigynos tikslais, saugant ypatingai svarbius asmenis, tai darantys asmenys dažniau laikomi civiliais nei kombatantais. Tokie žmonės neturi teisės pulti priešo ginkluotųjų pajėgų.

Situacija visai kitokia, jei tie asmenys pradeda aktyvius kovos veiksmus. Pavyzdžiui, aptariamoje situacijoje Sirijoje buvo bandyta užpulti naftos perdirbimo gamyklą, užgrobti gręžinį. Tai yra ribų, kurių turėtų prisilaikyti tokių kompanijų darbuotojai, peržengimas ir tiesioginis įsitraukimas į ginkluotos kovos veiksmus. Tai reiškia, kad tokie asmenys pirmiausia praranda civilio apsaugą – juos galima pulti, tiesiogiai sunaikinti. Taip pat jie praranda ir tą apsaugą, kurią turi kombatantas, pakliuvęs į kitos valstybės rankas – jie negauna karo belaisvio statuso.

Taigi, tai yra niekšiškas asmenų išnaudojimas, kuomet jiems duodamas ginklas, komanda, o apsauga nesuteikiama.

– Vertėtų priminti kombatanto sąvoką ir kuo teisėtas kombatantas skiriasi nuo neteisėto.

Kombatantas turi teisę naudoti ginkluotą jėgą, jis nėra asmeniškai atsakingas už ją, kol ginkluota jėga nepasiekia karo nusikaltimo lygio.

– Kombatantas pirmiausia yra valstybės ginkluotųjų pajėgų plačiąja prasme, apimant visus pasipriešinimo, partizaninius ir kitus judėjimus, dalyvis, kuris savo veiksmais atstovauja ne kažkokiai privačiai iniciatyvai, ne nori kautis dėl pinigų, o tiesiog jis yra ginkluoto konflikto šalies atstovas. Kombatantas turi teisę naudoti ginkluotą jėgą, jis nėra asmeniškai atsakingas už ją, kol ginkluota jėga nepasiekia karo nusikaltimo lygio. Teisėtam kombatantui priklauso karo belaisvio statusas, jei jis patenka į kitos konflikto šalies rankas. Ši sąvoka aktuali būtent tarptautinio ginkluoto konflikto metu.

Neteisėto kombatanto terminas yra sudėtingas, tačiau iš esmės tai yra asmuo, kuris įsitraukia į ginkluotą kovą neturėdamas tam teisės. Jis tampa teisėtu taikiniu, tačiau neturi jokios apsaugos, gali būti baudžiamas vien už tai, kad dalyvavo ginkluotoje kovoje.

– Ko jie gali tikėtis pakliuvę į nelaisvę teisės paisančiai šaliai?

– Jei pakliūtų į nelaisvę teisės paisančiai šaliai, jiems grėstų atsakomybė už dalyvavimą neteisėtoje kovoje. Tai reiškia, kad jie gali būti teisiami už patį ginkluotos jėgos panaudojimo faktą, už ką kareivis, ginkluotųjų pajėgų narys teisiamas niekada negali būti.

– Jei kalbėtume apie tokių grupuočių atliktų veiksmų pasekmes, tarkime, jiems užėmus kažkokį objektą, kokios būtų to teisinės pasekmės? Kaip žiūrėti į tą objektą, kuris yra užimtas tokių žmonių?

– Privatus kariautojas pagal tarptautinę teisę negali užiminėti nuosavybės. Privati nuosavybė teisės besilaikančioje valstybėje net ir ginkluoto konflikto metu gali būti paimama, sunaikina ribotai. Tam turi būti būtinybė.

Šuo atveju, jei privatus asmuo užgrobia kitam privačiam asmeniui ar valstybei priklausantį turtą, jis neįgyja jokios nuosavybės. Tai yra kriminalinis veiksmas.

– Ar, turint įrodymų, kad tos privačios kompanijos kažkaip susijusios su Rusijos oficialiais asmenimis, galima kalbėti apie kokius nors papildomus teisinius įtarimus, kaltinimus tos valstybės vadovams?

– Jei įrodoma, kad valstybė kontroliavo tokių organizacijų veiklą, galbūt netgi davė nurodymus, tuomet atsakomybė tenka ir valstybei, jai galima pareikšti tarptautinį ieškinį.

Kalbant apie valstybės vadovo atsakomybę, kadangi jis yra aukščiausia valstybės institucija, be abejonės, atsakomybė gali tekti ir jam.

– Ar galima sakyti, kad samdinių naudojimas yra vienas iš hibridinio karo veidų?

– Klausimas nėra lengvai atsakomas, kadangi samdiniai buvo visais laikais ir pačiomis įvairiausiomis formomis. Tiesiog dabar yra tendencija, kad valstybės yra linkusios dalį savo funkcijų perduoti privačioms kompanijoms, kurios turi daugiau patirties, kartais – daugiau technologijų. Todėl atsiranda vadinamasis karo privatizavimo fenomenas. Tai neabejotinai yra vienas iš hibridinių karų elementų, bet tai nėra vien tik šiuolaikinis reiškinys.

Pirmą kartą į sovietinių represijų gniaužtus J. Abukauskas pateko 1944-aisiais, būdamas vos 17-kos. Tąkart už praūžusio karo apkasuose rasto šautuvo saugojimą karo tribunolas jam skyrė penkerius lagerio metus, nors jaunuolis dar nebuvo pilnametis. J. Abukauskas buvo kalinamas Macikų lageryje prie Šilutės, kur patyrė siaubingą badą. 1947-aisiais jam buvo pritaikyta amnestija ir jis grįžo į gimtuosius namus.

Norvaišių apylinkėse veikė partizanų „Audros“ būrys. Jo vyrai ne iškart į savo gretas priėmė J. Abukauską. Maždaug metus jis buvo partizanų ryšininku. Tik sužinojęs, kad bus šaukiamas į sovietų kariuomenę, J. Abukauskas išėjo į mišką. 1949-ųjų vasarą jis davė partizano priesaiką ir gavo slapyvardį Siaubas.

„Kadangi jau buvau sėdėjęs lageryje, pradėjau kaip suaugęs galvoti, ir tie vyrai, kurie slapstėsi, matė, kad jau galima [manimi] pasitikėti, pradėjau bendrauti su jais. Teko kai kur važiuoti su jais, automatą davė. Kai reikėjo išeiti į mišką, man labai patiko visa tai. Apranga paprasta buvo ten, civilinė. Visas tas gyvenimas man patiko.

„Audros“ būrio vadu tada buvo Stasiškis Feliksas, slapyvardžiu Smūgis. Jie man pasakė: „Čia ne bulkučių valgyti ateisi. Palauk truputį, kol pajausi, kad saugumas jau seka, tada ateisi.“ Vieną sykį atkalbėjo jie mane. Paskui, 1948 metais, mane norėjo paimti į kariuomenę, nesvarbu, kad „sėdėjęs“. Nutariau išeiti slapstytis“, – prisimena J. Abukauskas.

Per operaciją, kurios metu partizanai bandė įbauginti kolonistus ir komjaunuolius, Siaubas buvo sužeistas – kulka pataikė į ranką – ir visą žiemą praleido bunkeryje gydydamasis.

Sovietų saugumo pajėgos ir stribai siautėjo Aukštaitijoje. Mūšiuose žūdavo vis daugiau partizanų. Todėl „Audros“ būrio veiksmų geografija plėtėsi į šiaurę – Zarasų link. Kai žuvo „Audros“ būrio vadas, J. Abukauskui buvo patikėta tapti būrio vadu, o vėliau – ir apygardos vado pavaduotoju.

„Norvaišiai, kur aš gimiau ir užaugau, ir buvo „Audros“ būrio teritorija. Po 1949 metų Radviliškio susitikimo vadovybės buvo griežtai paskirstyta, kur, kokiam būriui priklauso koks rajonas. Mūsų buvo Norvaišiai, Remeikiai, Kaniūkai – beveik iki Vyžuonų miško. Vyžuonų miškas jau priklausė kitam būriui.

[Teritorijoje] į Zarasų pusę iš pradžių buvo partizanų junginys, paskui neliko nieko. Šiame krašte mes galėjome eiti iki Zarasų ir už jų, jei turėjome reikalų arba galimybes. Ten jau buvo sudėtingiau praeiti, kad nepastabėtų priešas“, – prisiminimais dalijasi J. Abukauskas.

1949 metų pabaigoje J. Abukauską pasiekė žinia, kad saugumiečiai suėmė jo sužadėtinę Bronę Indrašytę ir jos motiną. Partizanas nusprendė legalizuotis – mainais į sovietinio saugumo išduodamus dokumentus sudėti ginklus ir atsisakyti ginkluotos kovos. Kaip legalizavimosi sąlygą jis pateikė reikalavimą paleisti abi moteris.

Sutartą dieną jis atėjo į raudonų plytų name Užpalių centre įsikūrusią stribų būstinę ir pasidavė. Iš pradžių saugumiečiai susitarimo laikėsi, paleido sužadėtinę ir motiną. Netrukus su savo išrinktąja J. Abukauskas susituokė. Tačiau praėjus pusei metų po legalizavimosi, saugumiečių buvo nukautas partizanavęs J. Abukausko brolis Vytautas, slapyvardžiu Laisvutis. Iškart po brolio žūties J. Abukaukas buvo suimtas. Iš pradžių jis kalintas Utenoje, pastate, kur dabar įsikūręs teismo ekspertizės centras. Vėliau pervežtas į Vilnių, kur po tris mėnesius trukusio tardymo J. Abukauskui skirta mirties bausmė pagal tris kaltinimus: tėvynės išdavimą, dalyvavimą organizuotoje nusikalstamoje veikloje ir terorizmą.

Pusę metų J. Abukauskas praleido Lukiškių kalėjimo mirtininkų kameroje, laukdamas bausmės įvykdymo. Tačiau vėliau mirties bausmė buvo pakeista 25 metais lagerių. J. Abukauskas griežčiausio režimo sąlygomis kalėjo įvairiose Sibiro vietose – prie Omsko, Irkutsko srityje, vėliau perkeltas į Vladimiro kalėjimą, o iš ten – į Mordoviją.

Tik 1976-aisiais jis grįžo namo pas ištikimai laukusią žmoną. Atkūrus nepriklausomybę, jis su žmona iš Kauno persikėlė į sodybą Utenos Remeikių kaime, vos už poros kilometrų nuo tėviškės Norvaišiuose. Susiremontavęs sodybą nagingomis staliaus rankomis, J. Abukauskas čia atrado savo ramybę, supamas prisiminimų apie jaunystės viltis, kovas, žuvusius bendražygius partizanus.

Jei derybos bus sėkmingos, jau šį mėnesį bus pasirašyta sutartis dėl 88-ių kovos mašinų. Šarvuočio, kuriam gamintojai siūlo suteikti „Vilko“ vardą, prototipo bandymai Vokietijoje vyko praėjusią savaitę.

Klyco kariniame poligone į Vakarus nuo Berlyno Vokietijos ir Izraelio gamintojai – įmonės ARTEC ir „Rafael“ – bando šarvuotį – daugiau kaip du mėnesius trukusio bendro darbo rezultatus. Vokiečių pėstininkų kovinę mašiną „Boxer“ teko suderinti su Izraelyje pagamintu bokštu „Samson“.

Derybose dėl galimybės filmuoti pirmąjį lietuviško „Vilko“ prototipą lėmė visuomenės interesas – juk jei sėkmingai baigsis derybos tarp gamintojų ir Lietuvos krašto apsaugos ministerijos, tai bus brangiausias istorijoje kariuomenės pirkinys.

Jo kaina oficialiai niekur neįvardyta, nes tai tebėra derybų objektas, tačiau manoma, kad 88 pėstininkų kovinių mašinų kaina gali siekti 450 mln. eurų. Gamintojų sąlyga – nefilmuoti jokių detalių mašinos viduje  ir jokių interviu.

Tą pačią savaitę šarvuočio „Vilkas“ bandymus stebėjęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas taip pat nuo interviu susilaikė, tačiau socialinio tinklo paskyroje iš esmės teigiamai įvertino šarvuočio manevravimą ir šaudymą Vokietijos poligone.

Nuo savo gentainių – šarvuotų mašinų „Boxer“, kurių kelias dešimtis šiuo metu į Lietuvą atsivežė Vokietijos kariuomenės rotacinė kuopa, Lietuvos kariuomenės pageidaujamas šarvuotis pirmiausia skirsis ginkluotės bokšteliu. Jame, be suporintų 30 mm automatinės patrankos ir kulkosvaidžio, sumontuotas ir dviejų prieštankinių raketų „Spike“ paleidimo įrenginys. Lietuvos kariuomenė pageidavo raketų, kurios galėtų naikinti sunkiai šarvuotus taikinius, pavyzdžiui, tankus, 4,5 km atstumu.

Tiek gamintojai, tiek ir kariuomenės vadas savo komentare socialinėje žiniasklaidoje pabrėžė, kad Vokietijoje išbandytas šarvuotis yra tik būsimosios lietuviškos pėstininkų kovinės mašinos prototipas. Jei sutartis tarp Krašto apsaugos ministerijos ir gamintojų bus pasirašyta, serijomis gaminamo „Vilko“ išvaizda dar keisis.

Tikėtina, kad ginkluotės bokštas bus labiau prigludęs prie korpuso, keisis ir daugiabriaunio bokšto forma. Jei sutartis bus pasirašyta, kaip buvo planuojama, šių metų liepos pabaigoje, pirmuosius keliolika „Vilkų“ kariuomenės Algirdo ir Birutės batalionai gaus iki 2017-ųjų metų pabaigos.