Ar įmanoma numatyti, su kokiomis karjeros galimybėmis susidurs aukštojo mokslo studijas baigę dabartiniai abiturientai? Kaip pragmatiškai suplanuoti savo ateitį?

Mokslųo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorė Jurgita Petrauskienė pastebi, kad globaliame šių laikų pasaulyje dažniau turėtume kalbėti ne apie perspektyvias specialybes, o apie gebėjimus ir kompetencijas, kurias turi turėti absolventas, norintis įsitvirtinti darbo rinkoje.

– Vadinasi, prognozės – atgyvenęs dalykas?

– Tiksliai prognozuoti neįmanoma, nes nebegyvename planinės ekonomikos sąlygomis. Aplink mus – globalus, sparčiai besikeičiantis pasaulis, inovacinė aplinka, bet tam tikros prognozės vis dėlto galimos – ypač kai kalbame apie viešąjį sektorių. Pavyzdžiui, matydami, kiek jaunų žmonių dabar renkasi mokytojo profesiją, ir šį skaičių sugretinę su demografinėmis tendencijomis, galime prognozuoti, kiek ateityje reikės mokytojų. Aišku, sudėtingesnis klausimas – kokių būtent mokytojų reikės.

Panaši situacija yra dėl gydytojų. Jau dabar galima numatyti, kokių sričių gydytojų bus po kelerių metų ir pagal tai nustatyti, kokių gydytojų trūks. Tai išsiaiškinus, būtų gerai imtis priemonių, kad šių specialistų turėtume pakankamai. Tačiau kokie poreikiai po penkerių ar dešimties metų bus privačiame sektoriuje, identifikuoti kur kas sudėtingiau. Žinoma, reikia sekti tendencijas, kokie sektoriai vystosi, kokia ūkio plėtra, bet tiksliai prognozuoti tikrai labai sudėtinga.

– Tad atsakymo, kokios yra perspektyviausios profesijos, nėra?

– Šiais laikais turėtume kalbėti ne apie perspektyvias specialybes, o apie gebėjimus ir kompetencijas, kurias turi turėti absolventas, norintis įsitvirtinti darbo rinkoje. Darbdavių vienu labiausiai vertinamų bruožų tampa nebe žinios, kurios labai sparčiai keičiasi, bet gebėjimas mokytis, dirbti komandoje. Svarbūs ir bendravimo įgūdžiai, profesionalumas, darbo etika, kritinis mąstymas ir problemų sprendimas. Perpektyvus specialistas turi gebėti dirbti nuolat besikeičiančioje aplinkoje. Pavyzdžiui, inžinierius, kad ir koks stiprus specialistas būtų, turi mokėti prisitaikyti, nes technologijos, su kuriomis jis dirba šiandien, po penkerių metų jau bus pasikeitusios.

– Šiuo metu Lietuvoje yra kuriamas Specialistų kvalifikacijų žemėlapis. Kuo jis padės sprendžiant absolventų užimtumo problemą?

– Kvalifikacijų žemėlapis padės atsakyti į klausimą, koks išsilavinimas yra reikalingas profesinei kvalifikacijai įgyti ir kokie gebėjimai ar žinios reikalingi atitinkamai profesijai. Kokių kompetencijų turi įgyti žmogus, norintis tapti geru specialistu, save gerai realizuoti darbo rinkoje tam tikroje profesinėje aplinkoje. Analizuodamos šias tendencijas aukštosios mokyklos turėtų peržvelgti savo studijų programas, nuspręsti, kurios iš jų yra reikalingos, koks turėtų būti jų turinys, į ką reikėtų orientuotis siekiant užtikrinti studijų kokybę.

–  Gal jau dabar pastebimas aukštųjų mokyklų bandymas prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos?

– Taip. Aukštosios mokyklos bendradarbiauja su darbdaviais, kuriamos naujos studijų programos, tobulinamos esamos. Pačios aukštosios mokyklos taip pat analizuoja ūkio prognozes – juk tai lemia jų pačių ateities darbus. Išlaikyti ryšį su darbdavio interesu, su darbo rinka, numatyti tendencijas padeda ir kuriamos alumnų draugijos – jose vyksta diskusijos ir su aukštųjų mokyklų absolventais, ir su darbdaviais, studentai susipažįsta su esamais ar potencialiais darbdaviais.

– Vis dėlto, gal geriau būtų vadovautis savo polinkiais ir rinktis specialybę, prie kurios linksta širdis, o ne studijuoti iš išskaičiavimo?

– MOSTA atliktas studijų suinteresuotųjų šalių tyrimas rodo, kad didžiausia stojančiųjų į aukštąsias mokyklas dalis studijų programą renkasi būtent pagal savo pomėgius. Tačiau priimant šį sprendimą svarbiausia atrasti balansą. Reikia gerai įsiklausyti į save, bet nepamiršti ir pasidomėti tuo, kas vyksta aplinkui.

Siekia aukštojo mokslo

MOSTA atlikta Lietuvos studijų būklės apžvalga rodo, kad:

Lietuvoje išlieka aukštas norinčiųjų studijuoti skaičius – apie 80 proc. apklaustųjų ketina studijuoti aukštosiose mokyklose.

Svarbiausiais veiksniais renkantis aukštąją mokyklą ir programą išlieka valstybės finansavimas, aukštoji mokykla, studijų programa, miestas, kuriame yra aukštoji mokykla.

Patraukliausi išlieka socialiniai mokslai (33 proc.), technologijų mokslai (19 proc.) ir biomedicinos mokslai (19 proc.).

2013 m. įstojusiųjų skaičius augo tik biomedicinos studijų programose, visose kitose srityse mažėjo.

Vis daugiau abiturientų prieš stodami į aukštąją mokyklą padaro metų ar kelerių pertrauką (2013 m. stojančiųjų į aukštąsias mokyklose po pertraukos buvo 39 proc.). Sugrįžę jie dažnai renkasi ištęstines studijas.

Lietuvoje daugėja studentų iš užsienio, bet jų dalis vis dar nedidelė – 3 proc. visų studentų. Didžioji dalis užsienio studentų atvyksta ne iš ES šalių.

2013 m. į valstybės finansuojamas vietas per bendrąjį priėmimą priimta studijuoti 55 proc. studentų.

Lietuvos studentas išlieka jaunas. Didžiausia dalis studentų – 20–24 metų. Moterų studijuoja daugiau nei vyrų (59 proc.). Išimtis – gamtos, technikos ir taikomųjų mokslų studijos (10 proc. moterų).

Gerėja aukštųjų mokyklų infrastruktūra, užtikrinanti palankias studijų sąlygas.

Lietuvos aukštajame moksle ne visos socialinės visuomenės grupės atstovaujamos vienodai. Santykinai mažai studentų, kilusių iš žemos kvalifikacijos ar darbininkiškų profesijų šeimų, ar studentų, kurių tėvai neturi aukštojo išsilavinimo.

Studentų, turinčių negalią, skaičius aukštosiose mokyklose per dešimtmetį padidėjo tris kartus, tačiau ši visuomenės grupė Lietuvos aukštajame moksle vis dar yra nepakankamai atstovaujama.

Komentaras

Dainius Pavalkis
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras

Žvelgiant į europinį kontekstą matyti, kad darbo rinkai šiuo metu trūksta technologinių, inžinerinių, IT, biotechnologijų, medicinos specialistų. Tad abiturientams tikrai verta gerai apmąstyti savo ateitį ir norus, o turintiems polinkių į gamtos ir tiksliuosius mokslus juos drąsiai išnaudoti renkantis studijas.

Ir galbūt ne sekti mada stoti į aukštąją mokyklą, bet rinktis profesinį mokymą, suteikiantį konkrečius darbo rinkoje paklausius gebėjimus. Kaip rodo statistika, į profesines mokyklas ateina vis daugiau įgijusiųjų aukštąjį išsilavinimą, o praėjusiais metais tokių buvo daugiau nei 1400.

Kad matytume bendrą vaizdą Lietuvos mastu, šiuo metu kartu su Ūkio bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijomis, darbdaviais rengiame specialistų poreikio žemėlapį. Nors itin konkrečių ateities prognozių greitai besikeičiančioje darbo rinkoje negali būti, tačiau bendros tendencijos leidžia teigti, kad kaip ir visais laikais, laimės tie, kurie turi gerus žinių pagrindus, kūrybišką mąstymą bei geba nuolat mokytis ir prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

Universitetus skatiname siūlyti platesnes studijų programas ir lanksčiau organizuoti studijas: kad iš pradžių būtų mokoma bendresnių dalykų, o vėlesniuose kursuose pereinama prie konkrečios specializacijos. Pavyzdžiui, įstojęs į transporto inžineriją po poros metų pasirinktų specializaciją, kuri tuo metu būtų paklausi darbo rinkoje.

Svarbu nepamiršti, kad universitetai nėra ta vieta, kuri ruošia žmogų vienai konkrečiai specialybei. Universitetinis išsilavinimas turėtų suteikti žmogui platų žvilgsnį ir gebėjimą lanksčiai reaguoti į besikeičiančius darbo rinkos poreikius, ne tik įsidarbinti, bet ir pačiam kurti inovatyvias darbo vietas. Jeigu išsiugdysime taip mąstančius protus, jie tikrai gebės visavertiškai gyventi Lietuvoje.