Patriotizmas Marijui taip pat nėra iškilminga poza ar pamokslas. Jis apie jį kalba iš savo patirties – apie Sąjūdžio laikų vaikystę, šeimos istoriją, matytus tankus ir žuvusius žmones. Kartu pripažįsta, kad pats nėra „nei Maironis, nei Basanavičius“. Jo supratimu, meilė Lietuvai pirmiausia susijusi su labai paprastu dalyku – noru ginti tai, kas yra tavo.
– Kada nusprendėte tapti Lietuvos šaulių sąjungos nariu?
– Jei gerai prisimenu, 2018 arba 2019 m. pradėjau ruoštis priesaikai. Tada atėjo COVID-19 ir viskas sugriuvo, buvo pristabdyta. Paskui viskas vėl įsivažiavo.
Priežastis, matyt, buvo bendra aplinka, geopolitinė situacija. Viskas prasidėjo dar 2014-aisiais Ukrainoje, nuo Krymo užėmimo. Kai kurie sąmoningesni mano draugai į Šaulių sąjungą įstojo iš karto. Aš reagavau šiek tiek lėčiau, bet pasikalbėjęs su jais, stebėdamas visą situaciją, galiausiai ir pats nusprendžiau. Kai mane pasiekė aiškesnė informacija apie Šaulių sąjungą, įstojau.
Mano intencija pirmiausia buvo susirasti organizaciją. Kai apsisprendi, ką darysi, jeigu, neduok Dieve, prasidėtų karas, ir pasakai sau, kad niekur nebėgsi, eisi ginti šalies, tuomet Šaulių sąjunga yra pirmas žingsnis. Ten gali sužinoti, kaip viskas vyks, ką tau reikės daryti, gali gauti prieigą prie ginklo, išlaikyti reikiamus normatyvus.
Anksčiau vis bandydavau įsivaizduoti, kaip tokioje situacijoje elgčiausi, ir niekaip nesuvokdavau. Įsivaizduok: nuėjai nusipirkti kefyro, išeini iš parduotuvės, žiūri – stovi rusų tankas. Ką darai? Nežinau. Tikrai to tanko nepulsi. Todėl ir įstojau į Šaulių sąjungą – kad susivokčiau.
– Ar, įstojęs į Šaulių sąjungą, radote būtent tai, ko tikėjotės?
– Iš esmės viskas vyko panašiai, kaip ir įsivaizdavau. Organizacija įvairi, kaip ir mes visi. Yra žmonių, kurie nori šiek tiek pažaisti karą. Yra norinčių pasipuikuoti. Gal yra bėgančių nuo vienatvės. Daug jaunų žmonių, tačiau daug ir mano amžiaus ar dar labiau senjorų.
Tačiau kad ir kokios būtų visų priežastys, tai tikrai viena patriotiškiausių ir motyvuočiausių žmonių grupių. Ten gali rasti bendraminčių, su kuriais mokaisi, ką nors sužinai, galiausiai susigrupuoji taip, kad, atėjus laikui, galėtum gauti nurodymus ir žinotum, ką turi daryti.
Šaulių sąjunga man suteikė šiek tiek aiškumo. Niekas nežino, kaip viskas vyktų galimo konflikto atveju, bet priklausydamas šauliams jau turi bendraminčių būrį, kažkokią hierarchiją ir esi pasiruošęs kur kas geriau nei nepriklausydamas jiems.
– Kada Jums pačiam patriotizmas, pilietiškumas iš abstrakčios sąvokos tapo kažkuo konkrečiu?
– Manau, dar vaikystėje. Mano seneliai buvo tremtiniai. Be to, mano seneliai buvo Šaulių sąjungos nariai dar prie Antano Smetonos. Gal tai buvo dar viena motyvacija.
Mes augome tuo metu, kai buvo atseit statomas komunizmas, bet diedukai vis tiek papasakodavo apie senąją Lietuvą. Namuose rasdavai trispalvę, kažkur ant aukšto voliodavosi Vytis, herbas ir panašių dalykų. Jausdavai tą seną dvasią. Vaikystėje seneliai išmokydavo eilėraštukų, pašiepiančių Staliną ir Leniną.
Mūsų karta dar labai aiškiai atsimena, kaip Lietuvos idėja atgimė kartu su Sąjūdžiu. Ženkliukai, laisvinimasis iš Sovietų Sąjungos, mitingai, trispalvės. Nežinau, kiek ten buvo tikros meilės Lietuvai, o kiek kovos prieš tuometę užknisusią sistemą. Tačiau mes užaugome ir sąmonėjome su Sąjūdžio mitingais, trispalvėmis.
Man atrodo, kad mūsų karta visa tai gavo natūraliai – ne iš istorijos vadovėlių, ne iš legendų, bet matėme viską savo akimis. Matėme tankus, žuvusius žmones, išeinančią sovietinę armiją. Tam tikra prasme tai tave užprogramuoja.
– Esate žmogus, kurio dainos daugeliui yra tapusios Lietuvos simboliais. Ar dėl to jaučiate atsakomybę kalbėdamas apie patriotizmą?
– Kartais taip. Kartais jauti, kad tau tarsi duota kažkokia emblema ir žmonės tikisi, kad ją kaip nors pateisinsi. Tačiau mane tai kartais erzina. Dėl to būna, kad net demonstratyviai noriu tą emblemą nusimesti ir paneigti.
Dainos yra viena, o aš esu kitas žmogus. Manau, kad esu visai neblogas visuomenės narys, bet tikrai nesu tobulas ir šventasis. Nenoriu kokios nors aureolės, pamokslininko ar šventojo tėvelio, kuris važinėtų ir įsivaizduotų turintis superinę reputaciją ir galintis kaip nors paveikti kitų žmonių smegenis, reputacijos.
Aš tiesiog stengiuosi gyventi pagal tam tikrą garbės, teisingumo ir sąžinės kodeksą. Šitoje situacijoje man atrodo, kad privalai ginti Tėvynę, nes mane tiesiog erzina niekšai, chuliganai ir tie, kurie lenda į tavo teritoriją. Nesvarbu, ar jie lįstų į tavo namus, tavo sodo valdą, ar į tavo valstybę. Man tai labai paprastas, netgi egoistiškas, gyvuliškas instinktas ginti tai, kas yra tavo. Aš gal greičiau tuo ir vadovaujuosi.
– Šaulių sąjungoje susitinka labai skirtingų profesijų, amžiaus ir charakterių žmonės. Ar buvimas tarp jų darė kokią nors įtaką Jūsų supratimui apie pilietiškumą?
– Žinote, mano įprasta aplinka yra pašlemėkai, rokenrolistai, bohemistai, hedonistai, menininkai ir pan. Mes mėgstame kvailioti, laužyti taisykles, kartais – ir įstatymus.
Šaulių sąjunga yra visiškai kitokia organizacija. Ten drausmė, reikalavimai, labai daug rimtų vyrų ir moterų. Tiesą sakant, kartais net stebiuosi kai kurių rimtumu. Ten daug žmonių, kurie atsidavę savo idėjai, nori perteikti savo žinias, įkvėpti kitus. Labai daug lyderių.
Ta prasme gerų ir rimtų žmonių koncentracija ten tikrai didelė. Tačiau nereikia įsivaizduoti, kad tai kokia nors armija pateptųjų, šviesos karių ar elfų iš mistinio pasaulio. Mes tesame dalis tos pačios visuomenės, tik gal su aiškesne kryptimi savo valstybės atžvilgiu. Tačiau, žvelgdamas į kai kuriuos žmones, tikrai jauti tą tvirtumą, charakterio stiprumą. Tokie žmonės dažnai tampa grupių lyderiais, uždegančiais kitus, paskui juos norisi sekti. Žinau, kad aš – žinomas žmogus, todėl kartais pritraukiu daugiau dėmesio. Tačiau tikrai nesu didžiausias pavyzdys, daugiausia laiko skiriantis Šaulių sąjungai. Ten yra puikių asmenybių, kuriomis tikrai verta sekti ir norisi būti jų draugu.
– Kiek pats dabar dalyvaujate šaulių veikloje?
– Mažiau, negu norėčiau. Šauliai turi labai daug skirtingų veiklos sričių. Gali dirbti informacijos srityje, sklaidoje, būti ryšininku, dronų specialistu, informacinio karo atstovu, rinkti informaciją, užsiimti pastatų apsauga, pedagogika. Gali būti kovinis šaulys – tuo, kuris jau beveik integruotas į Lietuvos kariuomenę.
Aš visada norėjau būti koviniu šauliu, bet dėl laiko stokos ir galbūt amžiaus ne visada spėju. Tam žmonės skiria labai daug laiko – dažnai du savaitgalius per mėnesį. Man tai kartais sunku suderinti, nes turiu koncertų ir kitų darbų.
Todėl renkuosi nuosaikesnį režimą ir pagal savo galimybes dalyvauju kitokiose pratybose. Yra jaunuolių, kurie sako: „Viskas, einame į žygį, per tris dienas turėsime nueiti 40 km.“ Aš tada sakau: atsiprašau, čia ne man. Kairės kojos sąnarys jau neleidžia tokio kilometražo. Tačiau yra kitokių pratybų: patruliavimas, pasalos ir panašūs dalykai. Ten važiuoju ir dalyvauju. Reikėtų dažniau, bet kaip pavyksta.
– Kaip manote, drąsa yra įgimta, ar jos galima išmokti?
– Nemanau, kad yra toks dalykas kaip įgimta drąsa, užkoduota genuose. Manau, kad tai valios ir ryžto dalykas. Kai sau nusibrėži kokias nors gaires, kuriomis gyvenime vadovaujiesi, taip ir stengiesi pagal jas veikti. Todėl sakyčiau, kad drąsa yra ryžto ir valios dalykas. Jei pasiryžai kam nors vieną kartą, trauktis jau nebeturi teisės. Nesvarbu – bijai ar ne.
Manau, kad bijo visi. Niekas nenori mirti ir niekas nenori susižeisti. Tačiau turbūt yra kažkoks teisingumo kriterijus. Ginti tai, kas yra tavo, man atrodo, yra tiesiog šventa teisė.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris mano, kad patriotizmas – atgyvenusi sąvoka, o valstybės gynyba – kieno nors kito reikalas?
– Šiandienis išlepęs žmogus, kai sienos atviros ir jis bet kada gali pasitraukti, turi teisę taip galvoti. Jam atrodo, kad visas pasaulis jam atviras. Mūsų pasas suteikia daug galimybių, daugelyje valstybių nereikia vizos, mes galime keliauti. Kada panorėję galime iš čia išnešti mėsas kartu su visa šeima.
Atrodo, nuostabus pasaulis. Tačiau aš tik pasakysiu, kad visa ta gerovė baigsis, jeigu mes jos neginsime.
Įsivaizduokime, kad mus užpuola kita šalis. Aš nenoriu jos įvardyti. Mus vėl okupuoja. Pasakysiu taip: aš jau geriau pakęsiu vieną kitą savą kvailį valdžios sistemoje, kurį galiu pakeisti, nei atėjusius joti mums ant sprando, kurių pakeisti negaliu. Kažkur skaičiau vieną ukrainiečių karį sakant: „Aš geriau ginsiu savo tėvynę, kurią myliu, negu svetimą, kurios nekenčiu.“ Labai tiksliai pasakyta.
Mūsų karta puikiai prisimena, kaip sovietmečiu imdavo visus į sovietinę armiją ir ten vyrai gindavo ideologijas, kuriomis niekas nė velnio netikėjo. Savo nepriklausomoje valstybėje mes bent jau žinome, už ką kovotume.
Kartais girdžiu susitaikėliško pacifizmo šalininkų argumentą, kad tauta yra svarbiau už valstybę ir mums svarbiausia išsaugoti kuo daugiau žmonių gyvų, kad galėtume egzistuoti kaip tauta priklausydami bet kokiai kitai valstybei. Aš laikausi kitos nuomonės – tauta negali egzistuoti be savo valstybės. Be jos – mes tik klajoklių gentis.
Aš nežinau, ar patriotizmas yra atgyvenusi sąvoka. Žinau tik, kad sugebėjimas apsiginti yra tiesiog racionalus bet kurios tautos ir bet kurios valstybės išgyvenimo klausimas.
– Jeigu sutiktumėte jauną žmogų, kuris nori būti naudingas Lietuvai, bet nežino, nuo ko pradėti, ką jam patartumėte?
– Įstok į skautus ir daryk po tris gerus darbus per dieną – užrišinėk tuos mazgelius.
Aš apskritai manau, kad noras „tarnauti Lietuvai“ kartais skamba pernelyg patetiškai. Sakyčiau paprasčiau: tiesiog būk geru žmogumi. Tai noras padėti kitiems.
Noras „tarnauti Lietuvai“ kartais skamba pernelyg patetiškai. Sakyčiau paprasčiau – tiesiog būk geru žmogumi. Tai noras padėti kitiems.
Mūsų valstybėje yra daug vietų, kur galima savanoriauti, ir visiškai nesvarbu, kur tai darai: ar tai būtų sriubos dalijimas senjorams, pagalba kačiukams ir šuniukams, senelių namų priežiūra ar dar kas nors. Gali daryti bet ką.
Šaulių sąjunga yra viena iš tų organizacijų, kur gali prisidėti. Visos veiklos joje iš esmės yra savanoriškos. Šauliai negauna algos už tai, ką daro. Yra biudžetas bendrai infrastruktūrai, administracijos pareigūnams, bet didžioji dalis žmonių tai daro savanoriškai.
Man atrodo, kad viskas, ką darai savanoriškai dėl kitų ir nesiekdamas naudos sau, jau yra gėris savo šaliai ir žmonėms aplinkui. Jaunam žmogui, kuris nori tai daryti, pasakyčiau, kad jis pats gali pasirinkti, kas jam arčiau širdies. Dar pasakyčiau: šaunuolis, jaunuoli! Kai buvau jaunas, aš toks geras kaip tu nebuvau.
Straipsnių ciklas „Pareiga Laisvei" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 14 400 eurų.
(be temos)
(be temos)
(be temos)