– Jau seniai kuriate miniatiūras – mažus, smulkius žaisliukus, aksesuarus, bet menininke savęs nevadinate. Kodėl?
– Todėl, kad į meną žiūriu labai rimtai. Turiu stalčiuje ir menininko diplomą, dalyvauju parodose. Negaliu sakyti, kad neturiu meniško jausmo ar idėjų, neturiu darbų, kurie priverstų žiūrovą susimąstyti ar kaip kitaip jį paveiktų, – turiu. Dažnai kuriu atvirai ir laisvai, nekeldama jokių klausimų ar problemų. Kuriu, nes kitaip negaliu. Todėl labiau save vadinčiau kūrėja su menišku supratimu (šypsosi) ir, jei jau kas nors sako, kad mano darbai yra menas, šiuos žodžius priimu kaip didžiulį įvertinimą.
– Kuriate miniatiūras iš papjė mašė – kramtyto popieriaus masės. Kuo jus patraukė ši technika?
– Ji atitinka mano gyvenimo supratimą, nes esu racionali kūrėja. Man svarbu, kad būtų tvaru. Papjė mašė masę galima pasidaryti iš bet kokio atliekamo popieriaus. Tarkim, užpili vakare karštu vandeniu kokias nors popieriaus liekanas, dar pridedi klijų ir lipdai, ką nori.
Buvo metas, kai dirbau su vaikais, – iš čia gimė mano meilė popieriui kaip pigiai ir lengvai prieinamai priemonei. Kelmėje negali nusipirkti kokių nors ypatingesnių ar specifinių medžiagų, todėl ieškai paprastesnių būdų kūrybai. Papjė mašė – vienas jų.
Ši technika – labai sena: ją kiekvienas tikrai yra pačiupinėjęs, išbandęs dar mokyklos suole. Masę galima pasidaryti įvairiausių tekstūrų, įvairiausio tvirtumo. Su ja lengva prilipdyti, o jei reikia – ir nuardyti, nupjauti, žodžiu, nesunku gaminį restauruoti.
– Kodėl pasirinkote būtent mini pasaulį ir jo veikėjus, į kuriuos žiūrint pasijauti tarsi Guliveris Liliputų šalyje?
– Po vidurinės mama trenkė į stalą kumščiu ir pasakė: „Būsi siuvėja.“ Taip aš išvažiavau į Šiaulius ir mokiausi šio amato pusę metų. Viskas buvo gerai, kol braižiau brėžinius, dariau konstrukcijas, bet kai atėjo metas sukirpti audinį ir pasiūti iš jo paltą, sekėsi sunkiai. Siuvau bet kaip ir be kantrybės. Per ilgas valandas nemielo darbo vis ateidavo mintis, kad galbūt viską pagerinčiau gaminį dekoruodama. Čia jaučiausi tikra specialistė.
Ilgainiui supratau, kad man nelemta tapti siuvėja, nes drabužių detalės man per didelės. Tuo tarpu smulkmenoms esu labai kantri ir imli: nuo pat jaunystės viską dariau mažesniu masteliu ir labai mėgau krapštinėtis.
Mini figūrėlių kūryba prasidėjo nuo pasakų, nuo pirštininių lėlių. Vėliau buvo lėlytės-segės ir lietuviški miškų gyventojai – eglutės žaisliukai. Kodėl mini? Todėl, kad galima arčiau savęs glausti, įsidėti į kišenę, pasikabinti automobilyje ar dėvėti kaip aksesuarą. Miniatiūros traukia ir dėl savo nelabai įžiūrimų detalių, o jeigu pavyksta sukurti jų dar daugiau – jaučiu didelį pasitenkinimą.
Įrankiai? Patys paprasčiausi. Naudoju ylą, žirkles, adatas, įvairiausius prietaisus moliui modeliuoti, pincetą, lupą, priartinančius akinius, telefoną ir pan. Kad gimtų mažas objektas su ryškiomis, aiškiomis, tikroviškomis detalėmis, reikia įgūdžių. Kitaip sakant, daug valandų kruopštaus darbo.
Išeitis: papjė mašė technika sukurti papuošalai – ir tvarūs, ir nereikalaujantys ypatingų žaliavų. / I. Urbelienės asmeninio archyvo nuotr.
– Kasmet sugalvojate vis po naują mini gyvūną – ką ten gyvūną: visą jo šeimą, giminę. Maža to, kiekvienas jūsų kurtas personažas nėra šiaip meškinas ar bebras – jis turi savo vardą, charakterį, net profesiją.
– Pirmas mano sukurtas gyvūnas buvo meškinas ir neturėjo didelės istorijos. Nulipdžiau jį karantino metu. Iki tol kurdavau papuošalus, o prasidėjus pandemijai puoštis nebeliko prieš ką. Žmonės pasidarė pernelyg paprasti, vertinantys namų jaukumą ir artimuosius. Taigi man, kaip kūrėjai, teko transformuotis ir surasti, kuo galėčiau būti jiems naudinga kitaip.
Taip gimė meškinas – mielas, šiltas. Teliko sugalvoti, kur jį racionaliai panaudoti. Artėjo Kalėdos, tad šovė mintis jį pakabinti kaip eglutės žaisliuką. Norėjosi slogią visus apėmusią nuotaiką praskaidrinti kuo nors juokingu, gal net ironišku.
Visi mini gyvūnai, kuriuos galima naudoti ir kaip pakabukus, ir kaip žaisliukus, atsirado iš mano asmeninių patirčių. Tarkim, barsukas. Buvau jį mačiusi tik paveikslėliuose. Tačiau vieną dieną vyras, parėjęs iš pasivaikščiojimo su šunimi, pasakė, kad matė barsuką. Negalėjau patikėti, bet po kelių dienų eidama tuo pačiu keliu ir aš išvydau tą patį gražuolį. Buvo taip smagu, kad ilgai nedelsusi padariau jį savo metų kolekcijos veidu.
Kitais metais tuo veidu, tiksliau, metų personažu, tapo avinas. Sugalvojau jam prilipdyti išraiškingus ragus, kad žaislas būtų įmantresnis. Užsakymų daug negavau, nes kas gi norės tapatintis su avinu? (Juokiasi.)
Kai ramu širdyje, vadinasi, galima ramiai kurti. Nuo ramybės esu labai priklausoma, kaip ir mano kūryba.
Gaminau ir lapes. Nes jos tiesiog pačios lindo man į akis. Viena lapė net buvo apsigyvenusi mūsų šuns būdoje, lakstė po šalia esančias apylinkes, lindo į kiemus, o galų gale išpjovė kaimyno vištas. Tai kaipgi jos neišanalizuosi? Lapės patiko žmonėms, tad metai buvo turbūt patys gausiausi užsakymų.
Pernai karaliavo bebras. Sūnus, ką tik išsilaikęs vairavimo pažymėjimą, susidūrė su tuo dičkiu akis į akį ir mums visiems tai buvo toks neeilinis įvykis... Tas bebras ilgai neišlindo man iš pasąmonės, kol ėmiau ir pati jo nepadariau. Tuomet, iškart po Naujųjų, į šalia mūsų namų esantį tvenkinį atsikraustė bebras ir nugraužė aplink vandenį augančius medžius. Kaimynai juokėsi, kad vieną veikėją – medkirtį – paleidau iš savo kolekcijos.
– Ar kaip tik tada ir atėjo į galvą mintis visus tuos naminius ir laukinius gyvūnėlius suasmeninti – duoti jiems vardus, profesijas, charakterius?
– Mintis priskirti figūrai charakterį gimė gerokai anksčiau ir visai atsitiktinai, nes, sukūrusi pirmąjį žaislą, nė negalvojau, kad projektas bus sėkmingas ir turės tęstinumą.
Visada randu prototipą, kuriam galėčiau vieną ar kitą miniatiūrą prilyginti. Kai per kovidą nulipdžiau pirmąjį meškiną, tyliai sau pasakiau, kad jis bus Algiuks – toks visas apie nieką: nei ypatingo charakterio, nei profesijos, nei išvaizdos, bet labai gerietis. Nuo Algiuko viskas ir prasidėjo. Kitas buvo Virgis, paskui Kęstis ir t. t.
Kad būtų įdomiau, žaislų pristatymus socialiniuose tinkluose dar papildžiau trumpomis istorijomis, pridėdama kiekvienam iš jų savų charakterio ypatumų. Žmonėms patiko, nes tose figūrėlėse jie matė savo artimuosius. Į šį žaidimą įtraukiau ir kelmietišką tarmę. Pasidarė dar smagiau ir natūraliau: ne vienas kelmiškis juose atpažindavo save.
Iš pradžių charakterių ieškojau tik savo aplinkoje. Vėliau ribos išsiplėtė – teko prisiminti visus keistuolius, kuriuos kada nors buvau sutikusi gyvenime, kitų žmonių pasakojimuose. Dar vėliau charakterius jau sufleruodavo užsakovai.
Ypatingi: meškos, lapės, bebrai, avys – tai vis personalizuoti Ingos sukurti miniatiūriniai veikėjai, turintys vardus, profesijas, charakterius ir netgi tarmišką šneką. / I. Urbelienės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar turite nusilipdžiusi save – na, kokios mielos bebrytės ar laputės kailyje? O savo artimuosius?
– Na, čia turbūt tiktų istorija apie batsiuvį be batų. Neturiu. Kartais pasiimu iš lentynos kokį likusį be šeimininko darbą ir juo pasipuošiu.
Vyresnėlis sūnus Matas kiekvienais metais neleidžia atsipalaiduoti – sako, kad jam reikia naujo Kalėdų žaislo iš naujos kolekcijos. Jis mano kūrinėlių turi daugiausia.
Pernai per Kalėdų dovanų traukimo loteriją išsitraukiau savo jaunėlį sūnų Nojų. Nusprendžiau susiimti ir, panaudojusi ryškiausius jo gyvenimo momentus, iš kiekvienos kolekcijos padaryti po vieną figūrą-gyvūną. Išėjo penki personažai – penki Nojai skirtingų gyvūnėlių pavidalu, penkeri metai su įsimintiniausiais sūnui įvykiais ir nuotykiais.
Vyras Raimundas – mechanikas. Jis mano didžiausias kritikas. Kartais jo žodžiai mane veikia neigiamai, o kartais tiesiog įstato į reikiamas vėžes.
– Jei prisimintumėte, kokią pačią mažiausią miniatiūrą yra tekę kurti?
– Niekada nesiekiau sukurti mažiausios miniatiūros. Mano kūriniai turi ir nemažai priedų – įvairių detalių, kurios irgi yra kaip atskiri miniatiūriniai, kartais net 1 cm nesiekiantys elementai. Kitaip tariant, miniatiūros miniatiūrose.
Sykį išsikėliau iššūkį: kaip smulkiai galėčiau dirbti su papjė mašė technika, t. y. kokio smulkumo detales pavyktų nulipdyti? Tas varginantis procesas galiausiai virto atskira kolekcija „Pievoje (ne)įdomu“, kurios prototipais tapo pievų augalai. Su nemažomis pertraukomis procesas, kurio tikrai nekartočiau, truko apie ketverius metus. Dabar ši paroda keliauja po Lietuvą.
Visų prašau nelaikyti mano darbų drėgnose patalpose, saulės kaitroje, o mylėti ir rūpintis jais kaip knygomis ir paveikslais.
– Jei iš atminties iškrapštėte smulkiausią kolekciją, gal nesunkiai prisiminsite ir patį sudėtingiausią užsakymą?
– Kartais būna sunku išsiaiškinti, kokie įrankiai, prietaisai reikalingi vienos ar kitos profesijos atstovams, kai juos kuriu gyvūnų pavidalais. Vis dėlto sunkiausia yra ne kurti figūras, o aprašyti jose įkūnytus žmones. Prisimenu, kaip teko kurti sunkiai sergančiam vaikui.
Bandžiau persikūnyti ir pabūti tuo vaiku, pagalvoti, kaip jis jaučiasi. Pernai gavau užsakymą kurti miniatiūrą mirusiam žmogui. Tokiais atvejais prasideda psichologiniai, filosofiniai išbandymai ir klausimai, kaip tai padaryti su subtiliu juokeliu, bet neįžeidžiant, neužgaunant artimųjų.
– Jei jau renkame populiariausių populiariausius, tai tegul jų trejetuke atsiranda ir jūsų įdomiausias kūrinys...
– Per sezoną visada būna vienas įdomiausias, sunkiausias ir juokingiausias. Kartais žmonės net nesigilina, ką aš veikiu, kuo užsiimu, o prašo su manimi visai nesusijusių dalykų. Tarkim, nuvelti iš vilnos šlepetes, kuriose kažkodėl turi atsispindėti Vilniaus bokštai (juokiasi).
Kitąsyk atsiunčia žmogus nuotrauką, pagal kurią turėčiau padaryti segę, o joje žmogus stovi taip toli, kad vos matyti jo figūra, jau nekalbu apie veidą.
Sunku kurti kolekcijas, kurių paprašo šeimos. Kasmet sukurti po keturis ar penkis vis kitaip atrodančius šeimos narius, patikėkite, irgi yra darbo. Turi prisiminti, ką anksčiau esi jiems dariusi, kokias spalvas naudojusi, kokius charakterio bruožus išryškinusi: juk negali kartotis.
Dar nėra buvę, kad kam nors neįtikčiau. Tiesa, buvo vienas atvejis, kai užsakovui pasirodė, kad miniatiūros per ilgos rankos. Tačiau tų ilgų rankų prireikė kitam – sergančiam sunkia liga. Taigi, darbelis iškeliavo į Vokietiją ir tapo savotišku drąsos simboliu kovojant su vėžiu.
– Dienomis dirbate Kelmės rajono laikraščio redakcijoje dizainere, vakarais lipdote miniatiūras, naktimis brandinate joms idėjas, o kada ilsitės? Koks jūsų laisvalaikis?
– Geriausias mano poilsis – namai. Čia randu didžiausią ramybę ir atsipalaidavimą. Esu lovos žmogus, tačiau ilgai ilsėtis nemėgstu. Į tą pačią lovą susinešu viską: siūlus, adatas, karolius, lankelius, krūvą žirklių, replių. Taip įtraukiu į savo kūrybos darbų aplankalą ne tik miniatiūras iš papjė mašė, bet ir papuošalus iš tekstilės.
Gyvenu nuosavame name prie tvenkinio. Per langus matau tolimą horizontą, ir ta aplinka mane veikia labai teigiamai. Kai ramu širdyje, vadinasi, galima ramiai kurti. Nuo ramybės esu labai priklausoma, kaip ir mano kūryba.
Nominantas: Ingos darbas „Drabužinės vargši“ buvo įvertintas tarptautinėje miniatiūrų parodoje. Tokių drabužinės vargšių, sako ji, yra daug – spintos nuo drabužių lūžta, o neturi kuo apsirengti. / I. Urbelienės asmeninio archyvo nuotr.
– Nuo ko prasideda jūsų kūryba?
– Mano darbas redakcijoje neapibrėžtas valandų skaičiumi. Būna sunkesnių dienų, būna lengvesnių. Grįžusi namo sukuosi buityje, o kai atsitraukiu nuo visų darbų, pareigų, galiu eiti į savo mažąjį darbo kambarį ir ten svajoti.
Žinoma, kūryba prasideda nuo pačių paprasčiausių etapų, kur nereikia daug galvoti: maišau masę, suku vielas, darau karkasus iš folijos ar popieriaus, tuomet grubiai apklijuoju formas papjė mašė mase, kad kitą dieną galėčiau pereiti prie kito kūrybos etapo.
Dienas, kol pusgaminiai džiūsta, juokais vadinu bukomis, nes tuomet niekas nevyksta. Kartais paruošiamuosius darbus darau, kai nerandu ramybės arba nesusikaupiu, neturiu idėjos. Jei bloga, slogi nuotaika ar nerimas, niekada nesiveržiu į darbo kambarį. Dažniausiai įkvėpimas mane aplanko naktį. Pernelyg įsisvajojus, rytais būna sunku keltis.
Kiekvienais metais savo miniatiūroms ieškau kasdieniame gyvenime besikartojančių problemų, įvykių, būsenų. Mintis gali kilti atsitiktinai, bet gali ir užtrukti. Juolab jei noriu kuo aiškesnio pasakojimo ir perduoti žinutę.
Kiek miniatiūrų esu sukūrusi? Niekada jų neskaičiavau. Beveik visos iškeliauja pas žmones. Nesvarbu, kur nugulė mano kūryba, žinau, kad ji turi išliekamąją vertę. Todėl visų prašau nelaikyti mano darbų drėgnose patalpose, saulės kaitroje, o mylėti ir rūpintis jais kaip knygomis ir paveikslais.
Naujausi komentarai