Ką tik skaitytojus pasiekusi Arno Ališausko knyga „Gyvenimas po meilės ženklu“ pradedama Valdo Adamkaus padėka savo žmonai Almai, be kurios, prisipažįsta Prezidentas, ir jis, ir jo gyvenimas būtų kitoks. Pasak jo, ponios Almos sėkmės raktas buvo pažinti žmogų, mylėti žmogų, gerbti žmogų.
Santūrumu ir kuklumu garsėjusi mūsų legendinė pirmoji valstybės ponia šviesaus atminimo A. Adamkienė nedalijo daug interviu, neafišavo savo gerų darbų. Nors atrodo, kad ji mums visiems gerai pažįstama, jos pačios pasakojimai apie savo gyvenimą, atspindintį visos jos kartos išgyvenimus ir džiaugsmus, gal kai kur ir nustebins, atskleis nežinomų faktų.
Kaip pavyko prašnekinti ponią Almą, interviu „Kauno dienai“ atskleidžia knygos autorius poetas, Prezidento V. Adamkaus abiejų kadencijų komandos narys A. Ališauskas.
Idėja – Prezidento
– Su V. Adamkumi esate pažįstamas 28 metus, nuo pirmosios jo kadencijos, kai nuo 1998-ųjų dirbote Prezidento kanceliarijos redaktoriumi, paskui, antrąją jo kadenciją, – Prezidento referentu. Kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su ponia Alma?
– Gerai atsimenu 1998-ųjų gruodį, kai prezidentūroje buvo surengta Kalėdų eglutė prezidentūros darbuotojų vaikams. Joje buvau su savo vyresniuoju sūnumi ir jis šoko su ponia Alma. Tačiau tai buvo ne pirmoji pažintis, ji įvyko anksčiau, tikriausiai tai buvo koks bendras pasitarimas ar prezidentūros šventė, tiksliai nė neprisimenu.
– Esate knygos „Valdas Adamkus. Pokalbiai nesilaikant protokolo“ bendraautoris, dokumentinio filmo „Prezidentas Valdas Adamkus“ scenarijaus autorius. Kaip nutarėte imtis ir pokalbių su A. Adamkiene knygos? Ar tikrai jos idėja priklauso V. Adamkui?
– Tai Prezidento idėja. Rengiant knygas, filmuojant filmą apie V. Adamkų jis tai padūsaudavo, tai garsiai paklausdavo ar tiesiog užvesdavo pokalbį, kad neteisinga, jog nėra knygos apie ponią Almą. Sakydavo, kad knyga apie jos Labdaros ir paramos fondą, jos biografiją, patirtį, ir dar žinant jos gebėjimą pasakoti, tikrai būtų įdomi. Tad taip, šios knygos, kaip aš vadinu, idėjinis krikštatėvis buvo Prezidentas V. Adamkus.
– Ar jam teko ir misija įkalbėti kukliąją, santūriąją ponią Almą, kad tokios knygos reikia?
– Taip, čia buvo didysis darbas. Kai Prezidentas šią idėją perdavė poniai Almai, ji iš karto kategoriškai pasakė – ne, niekam čia neįdomu ir nelįskit, atstokit, jokių čia knygų, nieko man nereikia, nieko aš nenoriu, niekur aš nekalbėsiu.
Tada pasitarėme ir sugalvojome tokią nedidelę aferą, kuri nieko blogo poniai Almai nepadarė, bet davė gero knygai. Prezidentas paprašė, kad ji man įkalbėtų kelis interviu apie darbą jos Labdaros ir paramos fonde, filantropijos tradiciją Lietuvoje, žodžiu, apie jos visuomeninę veiklą.
Ponia Alma sutiko ir prasidėjo mūsų pokalbiai. Tačiau jie buvo kreipiami taip, kad, pradėjus kalbėti apie filantropiją, ponios Almos klausdavau, koks požiūris į šiuos dalykus buvo jos šeimoje. Ji pasakojo apie savo tėtį, kuris, pats taip nevadindamas, labai aktyviai užsiėmė filantropine veikla, rėmė ir sportininkus, ir neturtingus vaikus, ir daugybę kitų žmonių. Žodžiu, pradėjus kalbą nuo filantropijos kaip nuo kamieno, temos pasisukdavo į šeimą, į Tabor Farmą, į gyvenimą Amerikoje, DP stovyklose. Knygos įžangoje parašiau, kad pokalbių temos šakojosi, kartais kartodavosi koks motyvas, kalba vingiavo, ir taip knyga, pradėta kaip skirta filantropijos temai, iš tikrųjų tapo knyga, peržvelgiančia visus ponios Almos gyvenimo etapus.
Arnas Ališauskas: Ponia Alma darė didžiausius dalykus, į kuriuos dabartinė Lietuva labai smarkiai remiasi. Kalbu ne tik apie jos Labdaros ir paramos fondą, bet ir apie pačią jos laikyseną, ne tik apie filantropinę, bet ir apie pagarbos žmogui tradiciją.
– Knygoje iš tiesų daug ponios Almos pasakojimų – ir kaip jos šeima prieškario Lietuvoje rėmė kitus, ir kaip paskui emigracijoje patiems teko paramą priimti iš kitų, ir kaip, tapusi pirmąja valstybės ponia, su savo Labdaros ir paramos fondu padėjo gausybei vaikų iš mažų miestelių, kaimų. Ji daigino filantropijos tradiciją Lietuvoje, nors, kaip pasakojo, yra susilaukusi replikos, kad Lietuvai išmaldos nereikia.
– Labiausiai ji džiaugėsi, kad vaikai keičiasi, gauna galimybę. Ji visą šią savo veiklą vertino kaip šansą vaikams prasimušti, išmokti dirbti kompiuteriu, groti smuiku ar sportuoti, kad kiekvienas vaikas atrastų savo nišą, neliktų kur kaime prasigerti, o pamatytų šviesesnį pasaulį. Pamatytų, kad gyvenimas yra ir šviesus, ir Vilnius – ne už kalnų, ir pasaulis – ne už kalnų, kad viskas pasiekiama, viskas padaroma.
Nedisciplinuoti pokalbiai
– Knygą pristatote kaip nedisciplinuotus pokalbius. Kaip jie vykdavo – būdavo iš anksto paskirtas laikas, trukmė, kiek metų jie truko?
– Pokalbiai truko ilgai, pirmieji – 2011-aisiais, paskutiniai – apie 2019-uosius. Jie buvo rengiami priklausomai nuo ponios Almos noro, savijautos ir nuo mano galimybių. Ačiū Prezidentui, jo referentei Boženai Bagonaitienei. Jie paskirdavo laiką, Božena man skambindavo ir sakydavo, kad tą ar kitą dieną galėčiau valandą pakalbinti ponią Almą. Jei ji gerai jausdavosi, pokalbis tęsdavosi ir ilgiau; jei matydavome, kad ponia Alma pavargo, sakydavome – šiai dienai užteks ir atidėdavome kitam kartui. Tad nebuvo, kad, tarkime, pusmetis intensyvaus kalbėjimosi ir tada – knyga. Ne, tai buvo toks gana atsitiktinis, nedisciplinuotas kalbėjimas, bet aš už tokį kalbėjimąsi ir esu, nes, kai žmogus atsipalaidavęs, pasako daug įdomių dalykų.
– Kas pažinome ponią Almą, visi pasakytume, kad ji buvo labai nuoširdi, tačiau nedaug kalbanti. Knygoje – tokie įdomūs jos pasakojimai su daugybe iškalbingų detalių. Kaip pavykdavo ją prašnekinti? Ar užtekdavo patraukti siūlą, ar prireikdavo daug tarpinių klausimų?
– Tarpinių klausimų reikėdavo, nes man visą laiką knietėjo biografiniai, autentiški dalykai. Apšildantys klausimai, kaip aš juos vadinu, būdavo apie filantropijos tradiciją, o paskui klausimas po klausimo nueidavome į jos biografiją.
Turiu pasakyti, kad ponia Alma – labai gera pasakotoja, o jos atmintis buvo puiki. Ji pradėdavo vieną temą, paskui nuo jos lyg ir nutoldavo – kažkokie zigzagai, kalba visai nuvinguriuoja tolyn, tačiau apsukusi ratą ji grįžta prie to, kuo pradėjome, ir tęsia kalbą apie tai. Tas pokalbio valdymas buvo ne tik iš klausiančiojo pusės, bet ir iš pačios ponios Almos.
– Kaip atsirinkote, kam iš A. Adamkienės biografijos skirti daugiau vietos? Knygoje – daugiau apie jos vaikystę, jaunystę, Tabor Farmą, o ne bendravimą su karaliais ir prezidentais.
– Manau, kad apie bendravimą su karaliais ir prezidentais jau pakankamai prirašyta, toji reprezentacinė pusė buvo atspindėta ir žiniasklaidoje, apie tai bus rašomos istorinės, politinės monografijos. Tačiau vaikystės tema, gyvenimas DP stovykloje iš ponios Almos lūpų atrodė neišklausta. Šios temos labai įdomios, svarbios, kaip ir reprezentacinės, tačiau buvo neiškalbėtos. Man norėjosi kalbinti ponią Almą apie tai, kas dar nepasakyta.
– Ar ponia Alma buvo nubrėžusi kokias ribas, temų tabu?
– Ne. Iš karto sutarėme, kad ji kalba, kiek nori, tai, ką nori pasakyti, ir nebuvo prieita prie tokių temų, kad ponia Alma jaustųsi nepatogiai ar aš blogai jausčiausi to paklausęs. Vienintelis dalykas, ką sutarėme, kad neminėsime pavardžių, jei jos galėtų kaip nors pakenkti aptariamiems žmonėms, jų įvaizdžiui, kad perskaitę jie nesijaustų nemaloniai. Praėjo daug metų, kai kurie jau amžinąjį atilsį, negali nei pasiteisinti, nei pasakyti, ką norėjo pasakyti vienu ar kitu savo poelgiu ar žodžiu.
Tačiau buvo keli atvejai, kai aš priminiau, kad sukasi diktofonas, ir klausiau, ar galime tai įrašyti, o ji sakė – taip.
Tvirta ir pašėlusi
– Kalbėjotės su ponia Alma gerai išnagrinėjęs jos biografijos faktus. Vis dėlto, ar iš jos ką nors išgirdote, kas Jums buvo visai nežinoma?
– Man buvo netikėtas ponios Almos psichologinis portretas. Aš žinojau, mačiau, kad ji yra Prezidento atrama visose gyvenimo situacijose, tačiau man didžiausią įspūdį padarė jos gyvenimas Amerikoje, kai ji patyrė daug vargo, dirbo gamyklose ir grįždavo nejausdama rankų, kaip jie su Valdu vienas kitą palaikė, nors nieko neturėjo, tik minimalius baldus, kitus daiktus, dovanotus kitų lietuvių. Tačiau nepasidavė, arė, kabinosi, dirbo.
Paskui Tabor Farmoje ponia Alma atsiskleidė kaip puiki vadybininkė, nes suvaldyti tokią vasarvietę nuo prekių pirkimo iki šaukštelių išdėliojimo ant stalo reikia ir stiprios galvos, ir sugebėjimo. Ponia Alma puikiai tvarkėsi. Ji buvo ne tik graži moteris, kuri stovėdavo šalia Prezidento ir empatiškai bendraudavo su tauta. Už tos trapios moters – gelžbetoninio tvirtumo figūra. Šis momentas man buvo atradimas.
– Skaitant ponios Almos pasakojimus apie likimo išbandymus, kai 1944 m. bėgdami nuo bolševikų bandė per Baltijos jūrą pasiekti Švediją, tačiau atsidūrė kalėjime Rygoje ar kai Amerikoje iki išsekimo dirbo kojinių fabrike, vis tiek prasimušdavo jos optimizmas, gyvenimo džiaugsmas. Kaip tai skambėjo iš ponios Almos lūpų tiesiogiai su ja kalbantis?
– Klausiau jos apie tai, nes, mano manymu, esant tokioms gyvenimo situacijoms, pusė žmonių galėtų panirti į depresiją, prasigerti ar dar kaip nors kitaip reaguoti. Jos atsakymas buvo toks: pirma, jie buvo jauni, antra, lietuviai vieni kitus labai palaikė, buvo labai vieningi, ir tie, kurie buvo emigravę į Ameriką dar iš carinės Rusijos, ir naujai atvažiavę.
Tai mūsų išeivijos fenomenas. Čikagoje man teko vaikščioti su Prezidentu, ir jo pasakojimas skambėjo neįtikėtinai: „Mums, lietuviams, reikėjo bažnyčios, ir mes ją pastatėme. Mes čia kūrėmės, tad supratome, kad mums reikės ligoninės, tad ją pastatėme. Mums reikės mokyklos, mes ją pastatėme, dar liko pinigų ir paminklui Dariui ir Girėnui Market Parke.“ Dabar pastatyk ligoninę ar mokyklą vien iš žmonių entuziazmo... Be šansų.
Poniai Almai didžiausias džiaugsmas buvo, kad su jos Labdaros ir paramos fondo pagalba mažų miestelių ir kaimų vaikai keičiasi, gauna šansą prasimušti, pamatyti, kad viskas pasiekiama.
– Pažįstant ponią Almą jau kaip tą santūriąją pirmąją šalies ponią, ar Jūsų nenustebino, kad Amerikoje vairavo automobilį neturėdama reikalingų tam dokumentų, mėgo vandens parašiutizmą, ryžtingai perbraižė architekto parengtą jų namo prie Čikagos projektą, kuris ir buvo pastatytas, nepaisant oficialiojo.
– Tikrai nustebino, kad ponia Alma buvo ir gerokai pašėlusi, bet nustebino gerąja prasme. Ji nebuvo tyli, bebalsė namų šeimininkė. Žinojau, kad ponia Alma mėgo vairuoti ir važinėdavo po Čikagos apylinkes. Iš Prezidento lūpų žinojau jų namo projekto istoriją. Tačiau įžvelgiu to sąšauką ir su vėlesniu ponios Almos darbu jos Labdaros ir paramos fonde. Tas jos veiklumas, pašėliškumas, žemaitiškas savo tikslo siekis: nenusiraminti, daryti, siekti savo, daryti, ką gali, – tiesiog perėjo į kitą vektorių, buvo panaudotas kitiems darbams.
– Didžiausias Adamkų nesutarimas gyvenime buvo, kai V. Adamkus paskelbė sprendimą kandidatuoti į prezidentus nė neinformavęs sutuoktinės. Ar noriai ji apie tai kalbėjo? Juk bene pirmąkart apie tai taip išsamiai papasakota.
– Ponia Alma pasakojo be entuziazmo, bet ir be pykčio, kaip pasakytų šviesaus atminimo Leonidas Donskis. Tai jau buvo per giliai praeityje, kad jai dar rusentų nuoskauda. Juo labiau kad apie tai kalbant šalia sėdėjo Prezidentas. Jis įsiterpė į pokalbį ir dar kartą pasakė, jog jaučia sunkumą širdyje, kad žengė tokį gyvenimo žingsnį nepasakęs Almai. Tačiau jį buvo įsukęs toks įvykių sūkurys, kad techniškai nebuvo laisvos minutės paskambinti Almai. Apie tai juodu kalbėjo jau kaip apie įvykusį faktą, be didelių emocijų.
Aš to paklausiau specialiai, nes apie tai daug kalbų teko girdėti, bet ne iš pirmų lūpų. Buvo taip: pats pirmas paskambino V. Adamkaus bičiulis Remigijus Gaška ir puolė sveikinti ponią Almą, kad Valdas stoja į ringą. Ji nesuprato, kas vyksta, ją ištiko toks šokas, kad beveik negalėjo kalbėti.
Nupirko ir karvę
– Ar yra koks epizodas knygoje, kuris Jus labiausiai sujaudino ar apie kurį, jei reikėtų parinkti vieną cituoti, pagalvotumėte pirmiausia?
– Man ir net Prezidentui buvo naujiena, kad ponia Alma nupirko mokyklai karvę. Kad pamaitintų neturtingų šeimų vaikus, jie gautų pieno, varškės, viena mokykla laikė karvę. Kai ji krito, ponia Alma nupirko mokyklai naują.
Man čia iškyla kažkoks prisiminimas iš Sauliaus Šaltenio „Riešutų duonos“, kur Andrius perka karvę Liukai. Tačiau kartu tai rodo ir A. Adamkienės fondo įvairiapusiškumą: europiniai projektai, lazeriniai dalykai, kompiuteriai iš Amerikos vaikams, sporto inventorius, įrengiamos sporto klasės, grand projektai. Ir – karvė. Man tai labai žmogiškai sukėlė emocijų.
– Esate sudėstęs į knygas ne tik Adamkų, bet ir Kosto Smorigino, Laimos Andrikienės mintis. Vis dėlto kuo A. Adamkienė kaip pašnekovė skyrėsi nuo jų?
– Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir su kiekvienu kalbi šiek tiek prie jo prisitaikydamas – kiekvienas tuo ir skiriasi. Su ponia Alma kalbėtis buvo labai lengva ir labai malonu, nes tai buvo tokie pokalbiai, lyg aš savo mamos klausčiau apie senus laikus. Sėdime šalia Turniškėse balkone, aplinkui gražu, paukščiai čiulba, saulė šviečia. Matau, kad ponia Alma jaučiasi gerai, kad ji nepavargusi, kad jai nešalta, kalbamės. Ta kalba tokia neskubi, netgi, sakyčiau, neartikuliuota, palyginti su kitais pašnekovais.
Pvz., ponios Andrikienės kalba buvo struktūruota, gana konkreti, gana griežta. Ponios Almos – ir tema kita, tai atneša savo stilistiką: gyvenimas, biografija, atsiminimai, toks laisvas, atsipalaidavęs kalbėjimas. Tuo kalba skyrėsi nuo ponios Andrikienės ir buvo panaši į K. Smorigino, nes jis irgi kalbėjo atsipalaidavęs, tik su juo kalbėjomės lyg būtume užstalėje, kai šalia sėdi žmogus ir nesivaržo užsirūkyti, nusikeikti, bet matai, kad jis atsipalaidavęs, kad pokalbis liejasi, o šnekinant knygai nėra didesnio džiaugsmo už tai.
– Jei koks nors apie ponią Almą nežinantis asmuo (pvz., užsienietis) paklaustų, kokia asmenybė buvo A. Adamkienė ir koks jos paliktas ženklas Lietuvoje, kaip keliais sakiniais ją pristatytumėte?
– A. ir V. Adamkai buvo prezidentinė pora, tačiau savo empatija, gebėjimu bendrauti, stiliaus jausmu – karališka pora. Ponia Alma buvo asmenybė, kuri apsimetė, kad jos nėra, kaip ir pasiūlius parašyti apie ją knygą: man nieko nereikia, atstokit. Ji apsimetė, kad jos nėra viešajame gyvenime, bet darė didžiausius dalykus, į kuriuos dabartinė Lietuva labai smarkiai remiasi. Kalbu ne tik apie jos Labdaros ir paramos fondą, bet ir apie pačią jos laikyseną, ne tik apie filantropinę, bet apie pagarbos žmogui tradiciją. Čia ponios Almos indėlis labai didelis. Dėkoju likimui, kad man teko su ja šiltai, neformaliai asmeniškai pabendrauti.
Pats pirmas paskambino V. Adamkaus bičiulis R. Gaška ir puolė sveikinti ponią Almą, kad Valdas stoja į ringą. O ji nesupranta, kas vyksta, ją ištiko toks šokas.
– Ar knygą „Gyvenimas po meilės ženklu“ jau įteikėte asmeniškai V. Adamkui?
– Taip, praėjusį penktadienį nuvežėme į Turniškes kartu su knygos leidėjos „Tyto Alba“ vadove Lolita Varanavičiene, jos pavaduotoja Raminta Jonykaite, sudariusia taip pat ką tik išėjusią kitą knygą „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“.
Mačiau, kad Prezidentas patenkintas. Kaip vaikas, gavęs dovanų, tas knygas pasideda ant stalo, po kiek laiko vėl pasiima, pažiūri. Sėdime prie stalo, gurkšnojame šampaną, bet matyti, kad jam labai knieti dabar pat eiti jas vartyti.
Mačiau, kad Prezidentui patiko ir viršelio nuotrauka, nesuklydau ją parinkdamas. Prezidentas neatsiminė, kas juos fotografavo, bet nuotrauka – kaip kadras iš Luchino Visconti filmo: Milano katedros šventorius, aikštė, balandžiai, įsimylėjusi pora. Ponia Alma vilki savo pačios pasisiūtą kostiumėlį jų pirmai povestuvinei kelionei į Europą.
– Belieka baigti tuo, kuo Jūs baigėte knygą: „Ačiū, kad buvot, ačiū, kad esat, mūsų Alma Adamkiene!“
(be temos)
(be temos)
(be temos)